Apie naująjį Kristaus atėjimą

Sudėtingu Žemei laikotarpiu į ją siunčiamas naujas Dievo karių legionas. Įvairiems spinduliams jie priklauso, tačiau Meilės spindulys juos dabar vienija. Tai naujasis Kristaus atėjimas, vykstantis tarp 2006 ir 2018 metų.

Pradedami šie kariai taip, kaip žvaigždės nurodo. Gimsta švarų vidų turintiems tėvams, tačiau greitai miršta. Daugelis jų netikėtai, visai prieš tai nesirgę, išeina iki devinto mėnesio po gimimo. Tai ypatingi vaikai: ramūs ir nepretenzingi, džiaugsmingi ir šviesūs. Gydančiai jie veikia aplinką, į kurią ateina, savo tėvus ir gimines. Trejopi yra šie vaikai:

  • pirmieji beveik nesirgę miršta staiga keistomis aplinkybėmis. Tokiais atvejais konstatuojamas staigios kūdikių mirties sindromas arba širdies sustojimas;
  • antrieji serga sunkiomis nepagydomomis ligomis, nuo kurių miršta. Jie aukojasi už giminę, į kurią ateina, apvalydami ją savimi, tuo nebyliai paskatindami kitus atsinaujinti;
  • tretieji miršta kiek vyresniame amžiuje (iki 21 metų). Tai dažniausiai jautrūs ir talentingi vaikai. Jie taip pat aukojasi už giminę.

Tiek antrieji, tiek tretieji kažkaip galėjo būti su viena iš tėvų giminių susiję, tačiau galėjo ir nebūti.

Koks tokios aukos tikslas? Kokia tokios kančios prasmė? Tai neramina visus, su tuo susijusius.

Šiame žmonijos vystymosi laikotarpyje, kai Žemėje gyvena kaip niekados daug gyventojų, kai žmonės priprato prie pranašų ir šventųjų, todėl jų nebevertina ir negalėtų atėjusio Kristaus ar kurios kitos Didžiosios sielos atpažinti, palaikydami jį nauju stebukladariu ar šarlatanu, prasmė yra didžiulė.

Kiekvieną žmogų labiausiai veikia procesai, vykstantys jo paties šeimoje. Retai rasite tam abejingų, todėl geroje šeimoje visi jaučiasi stiprūs, o prastoje – vargsta. Skaudžiausiai yra išgyvenami ne kataklizmai ar bet kas kita, o artimųjų netektys.

Būtent todėl dabar buvo pasirinktas šitoks sielų budinimo būdas, padedantis atsinaujinti visiems giminės nariams.

Sunku racionaliu protu tai suprasti, nes didele neteisybe tai atrodo. Tačiau gili Didžiojo Plano sielų vedimo išmintis atsiveria sielos amžinumu ir Dvasia tikintiems.

Šios pasiaukoti dėl kitų atėjusios sielos yra meilės ir gerumo pavyzdžiai, savo iškilminga kančia apvalantys giminę, į kurią nužengia. Tokiu būdu žymiai daugiau Žemės žmonių Gėriui, Meilei ir Šviesai atsiveria. Jie nori tikėti Meile, kurioje vėl gali susijungti su išėjusiais mylimaisiais.

Ar ne šito mokė Kristus? Ar ne to mokoma visuose dvasios mokymuose?
Tačiau ne tik tai atlieka šios sielos.

Pirmoji grupė, t. y. nekalti kūdikiai, dar atsineša savo spindulio permanentinį atomą, kurį išeidami palieka Žemės erdvėse. Jis įsivelka į švytinčio auksinio plazmoido rūbą, kuris gali būti energetiniame lygmenyje matomas ar net jautriais fotoaparatais fiksuojamas, tam, kad reikalui esant jį suaktyvintų.

Todėl tokių vaikų sielos išeina, palikusios dieviškąjį atomą. Senovės išminčiai, žinodami sielų budimo problemas, specialiai pasilikdavo tarpinės erdvės septintajame sluoksnyje, kad žmonės, pasiruošę suvokti, galėtų lengviau prie Dvasios Šviesos prieiti. Tokios vietos, esančios virš Žemės, daugelyje dvasinių krypčių yra vadinamos dvasinėmis buveinėmis. Būtent į jas keliauja piligrimai. Būtent jose įvyksta stebuklai, atsivėrimai, svarbūs susivokimai. Tai dvasios impulso vietos. Vienur jos yra virš senųjų šventviečių, kitur – virš teritorijos, kurioje gyveno ir dirbo šventasis ir t. t. Todėl tas iš šventikų yra tikras dvasininkas, kuris dar Žemėje gyvendamas tokią buveinę susikūrė virš vietos, kurioje dirbo. Kuo daugiau tokių vietų, kuo arčiau Žemės įtvirtinama Dvasios Šviesos jėga, tuo geriau žmonijai ir Žemei, nes Šviesa per jas tampa labiau pasiekiama. Kuo jų mažiau, tuo sunkiau Šviesos siekiantiesiems prie jos tiesiogiai prisiliesti ir jos impulsą gauti, kad sustiprėtų ir augtų.

Todėl senosios šventvietės, virš kurių pasiaukoję išminčiai, dvasios jėgą sutelkę, dirba, itin svarbios. Kuo daugiau jų kurioje šalyje yra, tuo stipresnė tos tautos Dvasia ir tuo daugiau ja tikintys žmonės jos švaros ir jėgos pasisemti gali.
Daug kur jos jau suterštos ar sunaikintos, o senieji išminčiai, ten gyvenę, tolyn išeiti turėjo, nes viskam savas laikas. Kai kur jų sukurti energetiniai egregorai liko.

Dabartiniu metu buvo pasirinkti kiti būdai Dvasiai nužengti į žmones.
Dieviškosios dvasios atomai, atnešti Dievo karių, atgaivina šalies, į kurią jie ateina, ir kartu Žemės erdves bei sustiprina Šviesos persvarą. Tai būtina, nes vis sunkiau tiems, kurie Žemėje yra ir Šviesos siekia, per sunkias manipuliacijų bangas prie jos prasibrauti.

Todėl šie vaikai tampa vedliais savo tėvams. Jų dvasios Šviesa paliečia visus giminės narius, išgrynindama juose viską, ką jie turi šviesiausio, tam, kad pabustų ir naujai gyventų.

Kartais tokios sielos vėl tiems patiems tėvams sugrįžta. Daug darbų jų laukia. Todėl šie vaikai – tai Dievo legiono misionieriai, kurių kiekvienas savus darbus turi.

Jų mirtis – tai krikšto ir transformacijos Misterija. Krikštas palengvina permanentinio atomo įdiegimą ir sustiprina. Todėl svarbu dabar gimusius vaikus krikštyti iki trečio mėnesio. Retas šventikas sugeba po mirties tai atlikti. Garbė tiems, kurie yra tokie švarūs, kad gali šioms sieloms padėti. Tokie šventikai, atlikdami reikalingas apeigas, įgyja visų spindulių palaikymą.

2012 09 23

Kiekvienas pats turi savo abejones įveikti ir Tiesą susirasti.

Įprasta žmogui vaikščioti apie namą, kurio languose šviesos dega, ir nerasti durų, pro kurias galėtų į jį patekti.

Tada pasakoja jis kitiems, kad šviesą matė, nors joje ir nebuvo. Spėlioja jis, kokia ji ten, viduje.

Vienas šitaip namelį pamiškėje mato, kitas regi didingą pilį ar net spinduliuojantį miestą. Kiekvienam savi reginiai. Kai kam jie ištirpsta vos tik pasirodę.

Tas duris randa, kuris tvirtai tiki, kad jeigu jau šviesą mato, tai būtinai ir duris į ją ras. Nenueis jis šalin jų neradęs. Tokiam jo Tikėjimas duris parodo ir atveria.

Todėl neklausinėk apie Kelią, o jam ruoškis. Jeigu manai, kad pasiruošei – eik.

2010 03 20 S.