Apie kančią

Kančia apvalo, kančia atskiria.
Niekas nepriėjo be kančios.
Ne kalbėjimas apie kančią, o buvimas joje veda.
Kančia, kai nusisuka tie, kuriais patikėjai.
Kančia, kai spjaudo minia, o dalis jos liaupsina.
Būk tada tarp spjaudančių ir liaupsinančių.

Visi, išsileidę į tikrąjį Kelią, tai patiria.
Bijo šito tie, kurie į Kelią patekti negali.
Galvoja jie, kad skaudus Kelias netikras.
Patys jie dar netikri.

Būti tarpe – tai Vidurio Kelias,
Kurio vardas vienatvė.
Slegia ji ir spaudžia,
Apvalo ir paguodžia.

Tylėti tada reikia.
Tik savų darbų iškentėjimas paverčia juos tikrais.
Todėl širdį prispjaudytą, kraujuojančią neškis
Ir niekam nerodyk.
Šypsokis, kad lengva…

Besiskundžiančius stumdo ir niekina.
Silpnumas – tik tau ir mums.
Kitiems – stiprybė, jėga ir nepažeidžiamumas.
Širdis verkia, bet akys turi šypsotis.

Tokia einančiųjų duona.
Daryk, kai darysis.
Nedaryk, jei sunku.
Tada atsitrauk ir likučius susirink.
Rask vidurį.

Sakau: kančia apvalo.
Be jos žvaigždė negimsta.
Todėl bijo jos tie,
Kurie atėjo tik pabūti.

2009 03 18
Kristus