Antropoteosofija

Antropoteosofija nėra naujovė. Tai tąsa to, kas savo laiku buvo aiškinama hermetizmo, vėliau pitagoriečių, dar vėliau ankstyvųjų gnostikų mokymuose, ką buvo palietę iškilūs senovės ir viduramžių filosofai. Rozenkreiceriai tęsė tų idėjų vystymą. Arčiau šių dienų – J. P. Blavatskaja, R. Štaineris, J. ir N. Rerichai. Lietuvoje tas idėjas plėtojo ir skleidė Vydūnas. Taigi šie iškilūs žmonės gimė Europoje, o daugelis jų joje ir dirbo. Tai reiškia, kad visi tie mokymai skirti pirmiausia Europoje gyvenančių žmonių mentalitetui.

Kiekviename laikmetyje ta pati Esmė būdavo perduodama skirtingais tembrais per mokymus ir pavadinimus, atitinkančius to laiko žmonių sąmonę. Tačiau visuose tuose mokymuose buvo bendrinės tiesos, aiškinančios nerašytus kosminius įstatymus.Dabartiniu laiku gyvena daugiau intelektualių, mąstančių žmonių negu anksčiau. Natūralu, kad jiems kyla klausimų, kurių prieš vieną ar du tūkstantmečius nekildavo dėl paprasčiausio neišprusimo. Anais laikais žmogui tiesiog užtekdavo pasakyti: „Tikėk“. Dabar to nebepakanka, nes žmogus daug žino ir mąsto. Jo nebetenkina niekaip nepagrindžiamos dogmos, tvirtinančios, kad „taip yra“, „taip parašyta“ ir pan. Šitaip atsirado antropoteosofija, skirta mąstančiam žmogui, gyvenančiam dabar, taip pat tiems, kurie šiuo metu tik gimsta.

Antropoteosofija nėra žmogaus proto produktas, todėl neturėtų būti siejama su šiuos mokymus į antropoteosofijos knygas surašiusios Audronės Ilgevičienės asmeniu (kosminis vardas – ASTRĖJA), kaip ir su bet kuriuo kitu kada Žemėje gyvenusiu asmeniu. Ji susijusi su dariniu, kurio dalimi gali būti daugelis kažkada Žemėje gyvenusių ar dabar gyvenančių asmenų. Visos to darinio dalys, nesvarbu kuo ir kada jos buvo, visada atstovavo esminiam to darinio signalui. Būtent šis signalas ir suvienijo visus tuos asmenis, sudėdamas jų gyvenimus ir darbus į vieną žodį SĄMONĖ.

Šiame Žodyje telpa neužmatomi toliai ir pločiai. Iš jo gali gimti dieviškoji muzika, įkvepiantys paveikslai, žadinanti sąmonę literatūra. Iš jo gimsta ne tik Idėjos, bet ir atskiros sistemos su savo pasauliais. Apie visa tai savaip visada kalbėjo tie, kurie buvo susiję su tuo ŽodžiuTodėlantropoteosofijos tekstai – tai žmogui prieinama forma materializuoti žodžio Sąmonė signalai.

Paviršutiniškai su gausybe medžiagos susipažinusiems žmonėms kyla klausimas: kam reikalinga antropoteosofija, jeigu svarbiausios tiesos jau paskleistos žmonėms arba, kaip sako Indijos guru, visos reikalingos knygos jau parašytos?

Dvasinės Esmės, kurias įprasta vadinti Pasaulio Mokytojais, sako, jog to reikėjo ir reikės, nes žmogaus sąmonė kinta, todėl tos pačios idėjos privalo būti vis naujai perduotos. Tai vyksta per visas pasaulio religijas ir dvasines kryptis, atsiunčiant paruoštas tokiam darbui sielas maždaug kas 50–60 metų. Šitaip daroma, nes žmogus meistriškai sugeba tai, kas perduota, dar perdavėjui kūne gyvenant iškreipti, o jam išėjus savo patogumui pritaikyti.

Antropoteosofija jokiu būdu nėra nei religija, nei nauja tikėjimo ar dvasios ieškojimo kryptis, kurios propaguotojai siekia kurti savas institucijas. Antropoteosofija – tai pasaulėžiūra, kuri gali būti artima bet kokias dievybes garbinančiam, bet kokias dvasines praktikas atliekančiam žmogui. Tokie jau savaime yra daugelis šio laiko mąstančių žmonių. Jie tiesiog dar nėra radę savo pasaulėžiūrai įvardijimo.

Antropoteosofija – tai žmogaus suvokiama Dieviškoji išmintis. Antropoteosofas priima visą kosmosą, Žemę ir tai, kas ant jos, įskaitydamas ir save, kaip vientisą gyvą organizmą. Tiek planetos, žvaigždės, galaktikų centrai, meteoritai ar kometos, tiek akmenys ir kalnai, vandenynai ir upės, medžiai ir augalai, gyvūnai ir paukščiai, kaip ir pats žmogus, jam yra gyvi, nes priklauso tai pačiai sistemai, egzistuoja pagal tuos pačius dėsningumus: jie visi kvėpuoja, vadinasi, gyvena, o jeigu gyvena, tai turi sąmonę. Skiriasi tik jų sąmonės evoliucijos etapai.

Antropoteosofija įvedama tam, kad žmogus išmoktų atskirti ir atsirinkti interneto šiukšlyne ir literatūroje, kad jis išmoktų klausytis savęs, o ne tų, kurie garsiau rėkia. Todėl ji drąsi, atskleidžianti tai, apie ką anksčiau buvo prasitariama tik puse lūpų. To reikalauja laikas. Vieniems ji atvers tai, apie ką jie jau įtarė, todėl dar giliau paaiškins, kas svarbu ieškotojui, kartu padės nepasiklysti dvasinio verslo labirintuose. Kitus ji gali erzinti, nes atskleis jų vidinę esmę arba konfrontuos su įsikalbėta ir naudinga dogma.

Antropoteosofijos knygose pateikta ir paaiškinta daugelis protu nepaaiškinamų reiškinių ir fenomenų. Visa tai tam, kad ieškantis žmogusformuotųsi vidinių vertybių stuburą ir bet kokio Blogio veikimo aritmetiką išmanytų. Šitaip vidinė stiprybė auga. Taip bręsta Tikėjimas, ateinantis per visa ko Esmės pažinimą. Toks žmogus tampa atsparus bet kokioms tiesioginėms, psichinėms, mentalinėms, neurolingvistinėms ir kitoms manipuliacijoms.

Antropoteosofija – tai raktas, kuris gali padėti atrakinti daug užraktų. Tačiau neužtenka į tą užraktą įkišti raktą. Pradedant ketvirtuoju užraktu reikalingi slaptažodžiai. Juos išgirsta tik atsiverianti širdis. Neatsivers ji netikint.