Apie antropoteosofinio mąstymo ugdymą (senas)

Antropoteosofinis mąstymas – tai mąstymas, pagal kurį visas kosmosas, Žemė ir visos jos karalijos, kaip ir žmogus, telpa į vieną visumą, sudarančią vientisą gyvą organizmą. Tiek planetos, tiek žvaigždės, galaktikų centrai, meteoritai ar kometos, kalnai, akmenys ir upės, medžiai ir augalai, gyvūnai ir paukščiai, kaip ir žmogus, antropoteosofui yra gyvi, nes priklauso tai pačiai sistemai, egzistuoja pagal tuos pačius dėsningumus: jie visi kvėpuoja, vadinasi, gyvena, o jeigu gyvena, vadinasi, turi sąmonę. Skiriasi tik sąmonės evoliucijos etapai.

Antropoteosofija aiškina protu nepaaiškinamus reiškinius ir procesus, padėdama susivokti tiems, kuriems tai rūpi. Kuo labiau žmogus susivokia, tuo giliau jam tampa aišku, kad visos tos tiek matomos, tiek nematomos sąmonės formos pasireiškia viename didžiuliame beformiame kūne, kuris vadinamas Bendrąja Sąmone arba Dievu. Taigi Dievas yra visur: jis duoda žinią, praskrisdamas paukščiu, jis pamaitina miške, atiduodamas savo kūną, tapusį uogomis ar grybais, jis užstoja nuo vėjo, tapęs uola, pagirdo, virtęs tyru vandeniu… Toks Tikėjimas buvo gilioje senovėje. Šitaip tikėjo susipratusieji. Kiekvienas iš jų kalbėjo apie tai savo laiku savose Žemės vietose. Jų mokymai, savaip suprasti ir išsiversti, dabar yra virtę religijomis ir dvasinėmis kryptimis.

Todėl antropoteosofija nepretenduoja būti nauja tikėjimo forma. Tai pasaulėžiūra, kuri artima bet kokias dievybes garbinančiam, bet kokias dvasines praktikas atliekančiam žmogui, gerbiančiam visas kitas Tikėjimo išpažinimo formas, kaip to paties Dievo Medžio vaisius: Medis vienas, o vaisių daug. Argi gali būti kuris nors vertesnis, jeigu jie to paties Medžio vaisiai?