Apie tikėjimą ir religijas

Kartą gyveno Karalius. Ir turėjo jis septynis sūnus. Geri tai buvo sūnūs, visaip Tėvui pasitarnauti norėjo. Džiaugėsi jais Tėvas.

Kai sūnūs subrendo ir tikrais vyrais tapo, pasišaukė juos Tėvas ir šitaip kalbėjo:

– Man priklauso visa Žemė. Jau esu senas. Nebegaliu visko sužiūrėti. Todėl įsakau Jums ir prašau. Mokinau Jus ir auklėjau. Išmokiau to, ko moku pats. Dabar Jūs turite parodyti, kaip gautas žinias įsisavinote. Eikite kiekvienas į tą pusę, į kurią nurodys Jums širdis. Perimkite ten gyvenančius žmones. Išmokykite juos Tikėjimo Gėriu taip, kaip sugebėsite. Lygiai po metų grįžkite ir man viską apsakykite.

Pasakyta – padaryta. Karalaičiai jiems žinomu būdu greitai išsiskirstė po skirtingas vietas.

Praėjus metams, visi vėl susirinko į Tėvo rūmus. Buvo suvyriškėję, pasikeitę, dar labiau subrendę. Visų akys žibėjo, skleisdamos ypatingą šviesą, būdingą tiems, kurie patys pabudę imasi budinti ir kitus.

Vyriausiasis sūnus pasakojo apie šalį, kurios žmonės suprato jėgą kaip aukščiausią principą. Jis mokė juos tą jėgą suprasti ir sumaniai panaudoti. Tada šalyje atsirado tvarka.

Kitas pabuvojo šalyje, kurioje visi buvo liūdni, todėl jis mokė juos džiaugsmo. Šitaip žmonės tapo geresni ir draugiškesni vienas kitam.

Trečiasis karalaitis pateko į šalį, kurioje niekas nenorėjo pripažinti jokio mokymo, todėl jis ėmė žmonėms kalbėti apie tuštumą, kuri kartu yra ir pilnis ir nuo kurios priklauso visas žemiškasis gyvenimas. Tai privertė juos susimąstyti ir tos tuštumos siekti.

Ketvirtasis pateko pas žmones, kurie galvojo, kad jie yra patys teisingiausi ir viskas priklauso tik nuo jų. Jiems jis kalbėjo apie Didžiąją Valią, be kurios jų valios, kaip ir jų pačių, tiesiog nebūtų. Jie suprato. Patys ėmė taip kalbėti ir gyventi.

Penktasis buvo keistoje šalyje, kurioje gyveno labai išmintingi žmonės. Jiems jis kalbėjo apie dangų, žvaigždes, apie beribius tolius erdvėse ir pačiame žmoguje. Jie pavadino jį savo vedliu.

Šeštasis nukako pas protinguosius, kurie viską siekė paaiškinti, tyrinėjo gamtą ir patį žmogų, bandydami sužinoti jų atsiradimo priežastis. Jie norėjo kurti tai, kas jau buvo Tėvo sukurta. Karalaitis turėjo labai daug darbo, nes viską reikėjo įrodinėti, daryti stebuklus ir dar juos aiškinti.

Septintasis nuėjo į netoliese esančią šalį. Joje buvo daug neapykantos, pykčio ir pavydo. Čia jis kalbėjo apie Meilę. Tyčiojosi iš jo ir nesuprato, tačiau buvo ir tų, kurie juo sekė.

Išklausė Tėvas savo septynis sūnus ir šitaip bylojo:

– Štai, mano vaikai, ir pamatėte, kad tuos pačius dalykus, kurių buvote mokyti, galima ir reikia pateikti tik taip, kaip besiklausantysis juos pajėgus suprasti. Jūs pasirinkote tinkamus būdus. Didžiuojuosi Jumis.

Tačiau netruks prabėgti kiek laiko, kaip šalyse, kuriose buvote, atsiras tų, kurie, kiek pabuvę šalia Jūsų, paklausę Jūsų mokymų, ims skleisti juos savaip kaip vienintelius teisingus. Taip gims dogma. Nenustebkite, taip daro visi, kurių akys nežiba taip, kaip jūsiškės.

Pradžią padarėte Jūs, vadinasi, sėklą pasėjote, todėl dabar teks toliau prižiūrėti, kaip ji augs, kaip subręs jos vaisius. Tas subrendęs vaisius subrandins naujų sėklų, kurios brandins savąsias ir taip be galo…

Lygiai taip su mano mokymais, įkritusiais į Jūsų širdžių dirvą, sudygusiais ir davusiais vaisių, kurį Jūs nunešėte kitiems, o tie – dar kitiems.

Ar galima sakyti, kad vienas ar kitas vaisius geriausias, jei visi jie gimė iš tos pačios sėklos?

2008 04 17