Dvasinė sistema

Dievo pažinimas per maldą, atsidavimą ir tarnystę kitiems.

Pažinimo ieškantysis sąmoningai siekia išnirti iš chaoso jūros. Kad iš jos išnirtum, reikalinga dvasinė sistema. Tokias sistemas siūlo įvairios religijos ir dvasinės kryptys. Neneigiama nė viena, tačiau pasirenkama ta arba tos, kurios artimiausios.

Naudingas:

  • religijų šaltinių, jų šaknų, bendrybių ir skirtumų nagrinėjimas;
  • sąmoningas pasirinktų maldų praktikavimas;
  • šventų vietų sąmoningas lankymas, jų tvarkymas, jeigu tai reikalinga ir įmanoma;
  • auka ir tarnystė kitiems, t. y. neatlygintinas sąmoningas darbas visuomenės, bendruomenės labui arba patarnavimas tiems, kam tos pagalbos reikia.

1. Pažinimas ir objektyvus savęs bei kitų priėmimas.

  • Pažįstama ne vien studijuojant dvasinę literatūrą, tačiau įdiegiant tai, kas sužinota, į savo gyvenimą. Todėl tai ir turi tapti
    gyvenimo joga.
  • Įdiegimas neįmanomas be sąmoningo stebėjimo ir savistabos.

Stebėjimas – tai ne vertinimas kitų arba savęs. Kuo giliau žmogus išmoksta stebėti, tuo labiau jis pažįsta savo silpnybes ir stiprybes, tuo lengviau jam tada su jomis tinkamai tvarkytis, tuo sėkmingiau jam sekasi daryti tai, ką jis turi daryti, būti ten, kur turi būti, su tais, su kuriais reikia. Jis vis giliau įžvelgia ženklus ir išmoksta jais sekti.

Itin naudinga kasdien rašyti dienoraštį, prieš gimtadienį atlikti praėjusių metų analizę, taisyti padarytas klaidas, pasimokyti iš jų ir ryžtingai eiti toliau. Taip pamažu tampama sąmoningai veikiančiu stebėtoju.

Kad tokiu taptum, turi būti įveiktos trys kliūtys, labiausiai stabdančios bet kurį ieškotoją:
neryžtingumas, abejonės, prisirišimai. Tos trys kliūtys paprastai išauga iš vienos pagrindinės visų ydų ydos – puikybės – šaknies.

Visa tai įveikiama, ugdant pagrindinius sąmoningo žmogaus bruožus:
Tikėjimą, teisingumą, sąžiningumą, valią, atsakomybę už savo mintis, žodžius bei darbus, savidiscipliną, neegoizmą, nuoširdumą, paprastumą.

Tik gebantis objektyviai stebėti savo mintis, žodžius, darbus ir reakcijas pamato savo kaukes ir save Tikrąjį. Šitaip pamažu rimsta protas ir emocijos, tvarkosi gyvenimas ir požiūris į save bei pasaulį.

  • Sąmonėjantis atsakingas žmogus vis giliau supranta dėkingumo, atsiprašymo reikšmę, sąvokos duoti ir imti jam vis aiškiau atveria dvasios ir materijos harmoningą sąryšį. Santykiai su artimaisiais, ypač pačiais artimiausiais žmonėmis, atveria dar gilesnius darbo su savimi klodus, išmokstant priimti save ir kitus tokius, kokie jie yra, nieko nereikalaujant ir nevertinant, kaip ir neperšant savęs bei savo pozicijos.
  • Formuojasi naujas karmos, arba priežasties – pasekmės, proceso supratimas, akcentuojant savarankišką pasirinkimą kaip žmogiškos evoliucijos variklį.
  • Sąmonėjantis žmogus vis giliau supranta dabartinio gimimo šalies svarbą savo sielos evoliucijos procese, todėl stengiasi pažinti ją, jos istoriją, Dvasios palikimą ir padėti tuo, kuo gali.

2. Savęs kaip subtiliųjų sistemų ir jų harmoningos tarpusavio sąveikos supratimas. Praktikos, padedančios tai suprasti ir tapti harmoningam.

Vidinių problemų užspaudimas ilgainiui virsta psichologinėmis ir fizinėmis problemomis, o jų „išmetimas“ kitiems – savitarpio santykių problemomis. Vadinasi, būtina rasti tinkamą sau neigiamos energijos transformavimo būdą. Tik viduje harmoningas žmogus gali kurti apie save harmoningą aplinką. Kad toks taptum, reikia mokytis valdyti savo protą, reakcijas, išlaikyti vidinę pusiausvyrą bet kokiomis sąlygomis su minimaliomis pastangomis, nepažeisti aplinkos harmonijos, tačiau išlikti ryžtingam, valingam ir veiksniam priimant savarankiškus sprendimus bei materialiame gyvenime. Tam reikalingas kasdienis praktikavimas. Praktikos gali keistis, priklausomai nuo individo.

Tinka:

  • įvairių jogos krypčių, jų šalutinių veiksnių bei privalumų nagrinėjimas ir praktikavimas;
  • sąmoningas buvimas gamtoje, pažįstant joje gyvenančių sąmonių – mineralų, augmenijos, gyvūnijos – įvairovę. Taikymas kasdieniame gyvenime to, kas iš tų sąmonių išmokta, pastebint, stebint ir reaguojant;
  • mokymasis neužgniaužti netinkamų emocijų protrūkių, kaip ir nepažeisti jomis aplinkos, kito žmogaus ir santykių harmonijos, tačiau jas išreikšti pagalbinėmis priemonėmis:
    • per garsą, muzikavimą, dainavimą (išleidimas ir išreiškimas);
    • per judesį, šokį (atsipalaidavimas ir išreiškimas);
    • per piešimą (emocijų ir minčių raminimas);
    • per dienoraščio ar kt. rašymą (emocijų ir minčių raiška, jų išsiaiškinimas formuluojant, raminimas);
    • per rankdarbius (proto raminimas);
    • meditacinis bėgiojimas gamtoje (proto raminimas);
    • praktikos vandenyje, maudymasis (emocijų raminimas);
    • gamtos (natūralūs kvapai, garsai) terapija (pagalba kūnui, psichikai, protui ir dvasiai);
    • mineralų terapija (pagalba kūnui, psichikai, protui ir dvasiai);
    • fizinio darbo terapija (emocijų ir proto raminimas);
    • sportas (ištvermės, kantrybės ir disciplinos ugdymas);
    • kelionių terapija (ypač naudinga pokyčių laikotarpiais);
    • masažai kaip atsipalaidavimo priemonė su sąlyga, kad jie atliekami tinkamai. Priešingu atveju šalutinių veiksnių gali būti pakankamai.

Taigi antropoteosofas supranta, kad sveika, visokeriopai švari ir sąžininga gyvensena – ne siekiamybė, o natūralus bundančios sielos poreikis. Į šį poreikį jis ir bando atsiliepti. Šitaip pamažu eidamas jis galiausiai išgirsta ir Šauksmą, į kuri nebegali neatsiliepti…