Antropoteosofijos konferencija „Individo sąmoningumo reikšmė dabartiniame laikotarpyje. Kam reikalingas sąmoningumas?“

2015 m. vasario 1 d. Vilniuje, viešbutyje „Šarūnas“, įvyko pirmoji antropoteosofijos konferencija „Individo sąmoningumo reikšmė dabartiniame laikotarpyje. Kam reikalingas sąmoningumas?“

Konferencijoje buvo skaitomi tokie pranešimai:

  1. „Kas laikytina sąmoningumu? Apie sąmoningumo būtinybę dabartiniame laikotarpyje“ (Audronė Ilgevičienė, antropoteosofė).
  2. Ką reiškia būti sąmoningam alchemiko kelyje? (doc. dr. Algirdas Brukštus, Vilniaus universitetas).
  3. Tradiciniai jogos resursai – savistaba, savižina, saviugda – kaip sąmoningos sveikos jausenos, mąstysenos, elgsenos formavimo priemonės, jų taikymas depresijos, neurozių, kitų psichikos sutrikimų, savižudybių profilaktikai. Sąmoningas tarpusavio santykių modeliavimas taikant Indijos klasikinę bhakti-rasos estetikos teoriją (Saulius Dagys, tradicinių Indijos filosofinių mokyklų – Gaudija, vedanta, daršanai – atstovas, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narys).
  4. Vydūnas apie ašainės (individualiosios) sąmonės šviesėjimo prasmę ir svarbą (dr. Vaclovas Bagdonavičius, Vydūno draugijos garbės pirmininkas).
  5. Apie sakralinių statinių poveikio krypties ir jų statytojų sąmoningumo sąsają (Petras Ilgevičius, antropoteosofas).
  6. Apie sistemas ir jų suvokimą iš stebėtojo padėties (Gintaras Ronkaitis-Narajanas, istorikas, Yogi.lt įkūrėjas, redaktorius).
  7. Savęs pažinimo link (Rasa Ivanauskienė, istorikė).
  8. Kaip ugdyti savo sąmoningumą (praktinė patirtis, pratimai) (Meilė Lėja Ajjanasan, alchemikė).
  9. Sąmoningumas ir laisva valia (Gintaras Aleknavičius, keliautojas).
  10. Reiki kaip sąmonėjimo kelias (Edmundas Petruoka, jogos instruktorius ir klasikinės Usui reiki mokytojas).
  11. Medicina ir sąmoningumas (Rasa Terbetienė, gydytoja).
  12. Sąmoningumo reikšmė ugdymo procese (dr. Kristina Gailienė, Lietuvos edukologijos universitetas).

Konferencijos sumanytoja ir įkvėpėja – antropoteosofė Audronė Ilgevičienė.

Renginyje dalyvavo daugiau kaip 200 žmonių.

Pateikiame keletą konferencijoje skaitytų pranešimų, taip pat Lilijos Talmantienės straipsnį „MOKYKLA. Tik pamąstymai… Tik patys pirmieji kontūrai… Be jokių pretenzijų…“ ir jos atsiliepimą apie konferenciją.

Pirmas pranešimas

Antropoteosofės Audronės Ilgevičienės pranešimas
„Kas laikytina sąmoningumu? Apie sąmoningumo būtinybę dabartiniame laikotarpyje“


Ši antropoteosofijos konferencija – pirmoji. Septyneri metai prabėgo nuo pirmųjų antropoteosofijos knygų išleidimo. Pradžioje buvo „Kosminiai Pašventimai“, „Apie mirtį ir pomirtinius kelius“ ir „Septyni spinduliai ir jų valdovai“. Po jų duoti knygos „Antropoteosofija. Žmogaus suvokiama Dieviškoji išmintis“ trys tomai.
Antropoteosofija nėra naujovė. Tai tąsa to, kas savu laiku buvo aiškinama hermetizmo, vėliau pitagoriečių, dar vėliau – ankstyvųjų gnostikų mokymuose, ką buvo palietę iškilūs senovės ir viduramžių filosofai. Rozenkreiceriai tęsė tų idėjų vystymą. Arčiau nūdienos – J. P. Blavatskaja, R. Štaineris, J. ir N. Rerichai. Lietuvoje tas idėjas plėtojo ir skleidė Vydūnas. Taigi visi šie iškilūs žmonės gimė Europoje, o daugelis jų – joje ir dirbo. Tai reiškia, kad visi tie mokymai skirti pirmiausia joje gyvenančių žmonių mentalitetui. Kiekviename laikmetyje ta pati Esmė skirtingais tembrais juos atitinkančiais pavadinimais būdavo perduodama, tačiau visuose tuose savituose mokymuose bendrinės buvo tiesos, aiškinančios nerašytus kosminius įstatymus.

Paviršutiniškai su gausybe medžiagos susipažinusiems žmonėms kyla klausimas: kam reikalinga antropoteosofija, jeigu svarbiausios tiesos jau paskleistos žmonėms arba, kaip sako Indijos guru, jeigu visos reikalingos knygos jau parašytos?
Dvasinės Esmės, kurias įprasta vadinti Pasaulio Mokytojais, atsako: „To reikėjo ir reikės, nes žmogiška sąmonė kinta, todėl tos pačios idėjos privalo būti vis naujai perduotos. Tai vyksta per visas pasaulio religijas bei dvasines kryptis, atsiunčiant paruoštas tokiam darbui sielas maždaug kas 50–60 metų. Šitaip daroma, nes žmogus meistriškai sugeba tai, kas perduota, dar perdavėjui kūne gyvenant, iškreipti, o jam išėjus – savo patogumui pritaikyti.“

Supratimas – subjektyvus dalykas, todėl sunku net protingiems žmonėms susikalbėti, nes kiekvienas aiškina pasaulį ir tarpusavio sąsajas taip, kaip jo karma leidžia. Vadinasi, visi žmonės, į tą pačią Tiesą skirtingu kampu ir iš skirtingo nuotolio žvelgdami, pagal tai, ką pastebi, ją bei jos skleidėjus ir vertina. Mažai yra įsigilinančių. Daugiau paviršiuje trupinėlius rankiojančių.
Antropoteosofijoje sakoma, kad prasta karma reiškiasi nesupratimu, o gera – supratimu. Užgesinti prastą karmą – tai reiškia suprasti tai, ko vis nepavykdavo suprasti, šitaip nesupratimą keičiant supratimu. Kad šis darbas pavyktų, būtina savo vidinės energijos kokybę pažinti, gerąsias ir blogąsias savybes pastebint, savo klaidas suprantant ir jas taisant, kasdienio gyvenimo situacijose ir tarpusavio santykiuose mokantis ir auklėjantis. Dabartinis amžius – tai prastos karmos transformacijos ir neutralizavimo amžius, todėl visuose trijuose antropoteosofijos tomuose itin rimtai ir plačiai vidinis darbas su savimi aiškinamas. Be jo tokia transformacija neįmanoma. Šitaip, kaip jau buvo minėta, kiekvienąsyk lyg ir iš pažiūros panašiuose mokymuose konkretaus laikmečio aktualijos akcentuojamos.
Sąžiningas objektyvumas pirmiausia sau pačiam – tai geros karmos ženklas. Tik šitoks žmogus objektyviai matys kitus bei vertins aplinką. Deja, daug dvasios ieškotojų sąžiningumo iliuzijoje gyvena, nes sakydami, kad yra objektyvūs ir teisingi, slapta bijo priimti realųjį Aš. Kiekvienas tam savų priežasčių suranda, tačiau esmė lieka ta pati: savęs iki galo nepažinę, manipuliacijoms būsite neatsparūs, nepriklausomai nuo to, ar leisitės, kad Jumis manipuliuotų kiti žmonės, ar tarpinio pasaulio esybės, ar… Jūsų pačių protas.
Didžiulė laimė, jeigu žmogus sugeba nepraleisti lemtingos situacijos, kuri jam yra specialiai aukštųjų jėgų suformuota, kad seną klaidą ištaisytų. Bėda, jei žmogui tuo metu atrodo, kad jokios klaidos nebuvo arba kad jis dar nepasiruošęs, todėl aukštosios jėgos suformuos ir naują situaciją, jeigu tik jam prireiks. Deja, žmogiškas gyvenimas nėra juodraštis, o aukštosios jėgos turi ką veikti, todėl jos netarnauja žmogaus užgaidoms. Ne vieną gyvenimą gali prisieiti vėliau naujos tokios situacijos laukti, o sulaukus – sugebėti joje reikalingas pamokas atpažinti ir pasitaisyti.
Todėl nesąmoningas žmogus gyvenimą juodraščiu įsivaizduoja. Gyvendamas neatsakingai, negalvodamas apie savo kalbų ir darbų poveikį bei pasekmes ateičiai, jis dienas leidžia nesąmoningai. Toks gyvena taip, lyg gyventų kūne amžinai, todėl dažnai įsivelia į šalutinius dalykus, pagrindinius atidėdamas.
Sąmoningas žmogus atsakingai į savo mintis, žodžius ir darbus žiūri, nes žino, kad gyvenimas visados yra švarraštis, o juodraščių jame tiesiog nebūna. Toks gyvena ir dirba taip, tarsi gyventų paskutinę šio gyvenimo dieną, todėl pagrindiniams dalykams dėmesį skiria, o šalutinius – palieka, aiškiai juos atskirdamas.
Štai kaip nesunkiai nesąmoninguosius nuo sąmoningųjų galite atskirti.

Visais laikais skirtingos, bet iš vieno ir to paties šaltinio išeinančios Idėjos Žemėje gyvenantiems per susivokusiaisiais vadinamus žmones būdavo perduodamos. Tačiau neilgai trukus sugebėdavo sekėjai tas Idėjas savaip išskaidyti ir iškreipti ar net savoms manipuliacijoms pritaikyti.
Daugelis Jūsų žino, kad dabar pasaulyje yra priskaičiuojama apie 47 krikščionybės kryptys. Jeigu atmesime kategoriškiausias kaip žemųjų pasaulių manipuliacijas, gausime patvirtinimą tezei, kuri buvo išsakyta pradžioje: maždaug kas 50 metų siela pokyčiams vykdyti yra siunčiama. Šiuo atveju – kad Kristaus Meilės Idėją nuo laiko apnašų būtų galima apvalyti, iškreipimus demaskuoti ar religinio egregoro vadovų žmogiškam patogumui įsivestas dogmas peržiūrėti. Deja, religinių egregorų vadovai, susikūrę dvasinę karjerą su visomis pasekmėmis, nenori to priimti. Lygiai tas pats vyksta ir kitose kryptyse. Tačiau nepaisant jų kiekvienoje kryptyje ir religijoje visados yra pasišventusiųjų, išliekančių ištikimais savos Idėjos ir Tikėjimo kariais. Jie ir palaiko savojo egregoro dvasinį lygmenį.

Antropoteosofija atstovauja Sąmoningumo Idėjai, nes sąmoningumas dabartiniu žmonijos vystymosi periodu yra svarbiausias.
Deja, dabartiniu metu visos senosios sąvokos, apibrėžiančios tam tikrus reiškinius, būvius ar dalykus, nebeatitinka tikrybės. Mūsų temoje sąvoka „sąmoningumas“ protingo žmogaus lūpose bus sinonimas intelektui ir kultūringumui. Pastarieji du dalykai labai svarbūs, tačiau dar niekaip neapibūdina sąmoningo žmogaus.
Jau prieš aštuonerius metus antropoteosofijos tekstuose buvo pateiktas apibrėžimas: „Sąmonė – tai transpersonalinių faktorių visuma, nusakanti objekto arba subjekto Esmę.“ Objektas ar subjektas šiuo atveju gali būti tiek žmogiškais pojūčiais regimas ar pajuntamas, tiek neregimas dėl savo subtilaus būvio. Dar daugiau: ne tai svarbu, kaip jis atrodo ar išoriškai reiškiasi, o jo vidinė Esmė, kuri jokiais žemiškais prietaisais nepamatuojama. Vidinė Esmė – tai lyg vibracijos kokybės tembras, kurį skleidžia ir išspinduliuoja objektas.
Todėl transpersonaliniai faktoriai – tai ir yra faktoriai, esantys už regimo objekto, bet kartu ir esantys jame, nuolatos per jį veikiantys, nes jie ir sudaro objekto Esmę.

Taigi tas, kuris sprendžia apie kitą žmogų pagal jo titulus, socialinę padėtį, išvaizdą, įvaizdį, bendravimo ir kalbėjimo manierą, o tai dažnai tampa kaukėmis, negali nusakyti žmogaus sąmoningumo lygmens, tačiau gali įvertinti, ar jis yra protingas, intelektualus, kultūringas ir pan. Materialistas, nepripažįstantis dvasios, negali būti laikomas sąmoningu, kaip ir religinis fanatikas, nes nei vienas, nei kitas nepajėgia Esmės matyti, o tiktai išorinę jos raišką. Tas, kuris sprendžia apie kitą žmogų ar reiškinį iš kitų pasakojimų, lengvai pasiduoda kitų manipuliacijoms, todėl vertina pagal kitų vertinimus. Tas, kuris vertina pagal savo pojūčius, rizikuoja būti subjektyvus, nes objektyvumas kitiems priklauso nuo sugebėjimo būti objektyviam ir sąžiningam sau pačiam. Emocingasis nesugeba būti objektyvus, nes per emocijas yra pažeidžiamas. Todėl nė vienas iš jų negali žinoti Esmės. Tas gali prie Esmės prieiti, kuris savo paties Esmę pažino, nes savęs pažinimas yra raktas nuo bet kokio platesnio pažinimo durų. Tie regi Esmę ir pagal ją gyvena taip, kaip Žemėje pavyksta tai padaryti. Visi kiti – tik siekia ją pažinti tokiais būdais, kokius patys pasirinko.

Sąmoningasis Dvasią ir jos manifestacijas priima kaip pirminę, o materiją – kaip antrinę. Jo Tikėjimas yra gyvas, nes jis, pažindamas savo paties Esmę, pažino ir savo Tikėjimo objektą.
Skirtingai žmonija Tikėjimą išpažįsta, bet bendrinės yra visų pagrindinių dievybių funkcijos, nes tris pagrindinius nerašytus kosminius principus atspindi:

  • Kosminės Harmonijos ir Meilės principas reiškiasi žmoniją mylinčiame ir globojančiame Dieve, kuris mokina žmones mylėti vieniems kitus ir taikiai gyventi su viskuo, kas supa.
  • Kosminės Tvarkos ir Tiesos principas reiškiasi per Tvarką nustatantį Dievą, reikalaujantį tvarkos, be kurios harmonija nebūtų įmanoma. Karmos dėsnis, arba priežasčių ir pasekmių dėsnis, šiam principui priklauso.
  • Evoliucijos principas visoje kūrinijoje atspindi cikliškumą, pagal kurį nuolatinis kitimas ir virsmas vyksta, nes niekas Visatoje nestovi vietoje. Tas, kuris virsmui atsiveria, sąmoningai evoliucionuoja, o Virsmo Dievas jam Kelio raktus įteikia. Tas, kuris virsmo bijo, todėl nieko nenori keisti, viską griaunančio Dievo poveikį savo gyvenime patiria.

Vienose religijose tai atlieka trys dievai, kitur – visos funkcijos vienam yra atiduotos.
Tačiau viskas iš Vieno išeina, nes visų Tikėjimo krypčių bei jų dievybių ištakos – tos pačios. Tai – Didysis Tėvas ir Didžioji Motina, arba JIS ir JI, esantys natūraliame Vienyje, pradedantys visą Kūriniją. Jie yra Alfa ir Omega, arba visko Pradžia ir Pabaiga. Neturi jie veidų ir pavidalų, bet per savo kūrinius dirba ir realizuojasi.
Priminsiu tai, kas jau buvo rašyta, kad Motina – tai Didysis Kosminis audeklas, arba kosminiai vandenys, arba tiesiog tamsioji protomedžiaga, susidedanti iš mažyčių dalelyčių – ozų. Ji lyg ir nematoma, niekaip nesireiškianti, todėl pasyvi. Ozai pradžioje chaotiškai juda, tačiau po tam tikro laiko tvarka nusistovi, kur aktyvesnės dalelytės ima formuoti branduolius, traukiančius kitas. Šitaip nematomas Kosminis audeklas Didžiosiomis Kosminėmis Įsčiomis, turinčiomis pirminę Sąmonę, tampa. Galingi procesai, savaiminės ozų sąveikos sukelti, tose įsčiose vyksta. Šitaip formuojasi tų įsčių kūdikis, niekieno nepradėtas, bet gimti pasirengęs. Tas kūdikis – tai įvairių būsimų pasaulių su jų sąmonėmis protopavidalai.
Tėvas – tai visų Kosminėse Įsčiose vykusių vidinių procesų suformuota matomoji dalis. Toji dalis staiga, laikui atėjus, pasireiškia Kosmine ugnimi, išsprogusia kosminėse tamsybėse neįtikėtinai galingu Šviesos išlydžiu. Šis neįsivaizduojamai galingas sprogimas Didžiųjų Įsčių kūdikį, arba kitaip – visų būsimų pasaulių su jų sąmonėmis protopavidalų užuomazgas, į gyvenimus paleidžia. Vienos jos greitai prigyja, kitos – ne. Šis procesas vadintinas Didžiuoju Procesu, arba Kūrinijos gimimu. IŠ Tėvo sukurtos Kosminės ugnies vėliau įsidega ir kiti kosmoso šviesuliai, įkūnijantys Tėvo sąmonę, arba Kosminės ugnies sąmonę.
Iš to, kas pasakyta, turėtų būti aišku, kodėl Motinos ir Tėvo atsieti neįmanoma, nes abu jie yra vienodai galingi ir stiprūs. Skirtumas tiktai tas, kad Motinos sąmonės pasyvi galybė Tėvo sąmonės aktyvios galybės užnugaryje pasireiškia. Todėl antropoteosofijoje Dievas, neturintis Veido ir pavidalo, Vienatinis Kūrėjas, Tėvu – Motina, esančiais nedalomame Vienyje, yra vadinamas. Jeigu dirba Tėvas, vadinasi, Motina tam darbui dirvą jau buvo paruošusi. Tai reiškia, kad dvi yra Vienatinio Kūrėjo dalys: tiesiogiai neišreikštoji Motinos ir tiesiogiai išreikštoji Tėvo.

Pamąstykite, ar ne todėl kiekvienos galaktikos ar megagalaktikos, kaip ir Visatos, centre žiojėja juodoji skylė, apsupta neįtikėtinai galingos šviesos. Tai ne Šviesos ir Tamsos vertybinės kokybės. Toji skylė atidirbusiems objektams perdirbti skirta, o jos neįžvelgiamoje tamsoje, perdirbimo procesui pasibaigus, nauja kokybė kitoje juodosios skylės pusėje, dažnai išeinančioje į kitą Visatą, vėl užgimsta išsprogdama nauju galingos Šviesos šaltiniu.
Vadinasi, Didysis Procesas, kurį Motina – Tėvas pradėjo ir kuriame toliau nuolatos per savo kūrinius dalyvauja nedalyvaudami, niekados nesibaigia, nes bet kuri pabaiga vienoje vietoje neišvengiamai tampa pradžia kitoje. Vadinasi, dėsningai vystosi Kūrinija, o tie dėsningumai, kaip ir pati Kūrėjo kūryba, yra natūralūs.

Sąmoningas žmogus pagal tuos dėsningumus gyvena, nes save kaip sielą – to Proceso dalelę prisimena su visomis pasekmėmis. Dvasios ieškotojai pradžioje jaučia, kad yra siela, vėliau žino, kad ji yra, tačiau tiktai sąmoningieji visiškai ja esti. Didžiuliai tai skirtumai, lemiantys žmogaus būtį ir paskirties aiškumą. Apie Kelią į Save, arba savo Sielą, arba Kelią pas Dievą, plačiai kalbama knygos „Antropoteosofija. Žmogaus suvokiama Dieviškoji išmintis“ II ir III tomuose.
Sąmoningas žmogus priima save ir kitus žmones kaip sisteminį visų nematomų subtiliųjų pasaulių, susiformavusių Didžiojo Proceso eigoje, produktą. Kiekvienas iš šių pasaulių turi savos sąmonės tankio kokybę, skleidžiančią savojo tembro specifiškai skirtingų dažnių vibracijas. Kuo arčiau Didžiojo Proceso iniciatoriaus, tuo aukštesni dažniai ir jų tembrai, todėl tuo stipriau čia veikia kosminiai įstatymai su visomis pasekmėmis. Ten esantieji net negalvoja, kad reikėtų jų nepaisyti. Tačiau tas objektas ar subjektas, kurio vidinė kokybė tų dažnių neatitinka, savaime į tankesnes sąmonės erdves su mažesniais dažniais pereina. Žemesniuose tembruose gyvenantieji kosminių įstatymų nepripažįsta arba juos neigia, juos suvaržymais savo ego laikydami. Todėl pagal asmeninės ir kolektyvinės atsakomybės prisiėmimą sąmoningą žmogų nuo nesąmoningo lengva atskirti.

Kaip vyksta dieviškosios kibirkšties nusėdimo kitų pasaulių sąmonėse procesas? Iš atmos kibirkštis nešasi dieviškąją Šviesą. Tai reiškia, kad ji pati ja tiesiog yra. Sunku tai atsiminti materialiame tankyje esant, todėl visos dvasinės kryptys Kelią atgal rodo… Toji Šviesa, leisdamasi per budhi planus, dieviškaisiais įstatymais persisunkia, todėl negali jų nežinoti susivokusysis. Kauzaliniame plane ji savai Idėjai tarnauti pasižada su visomis pasekmėmis, o Dvasios minties pasaulyje toji idėja dvasios minties struktūrą įgyja lyg šviečiančios žvaigždės kūną. Todėl yra mėgstančių sakyti, kad susivokusieji – tai žvaigždės. Astraliniuose pasauliuose toji struktūra mažomis žvaigždutėmis pažyra, todėl iš vieno visa žvaigždinė giminė atsiranda. Astralinių pasaulių formomis tos žvaigždutės toliau apsirengia ir į IN ir JAN kokybes atsidalija, vyro ir moters idealius astralinius kūnus įgydamos. Be eterinių pasaulių galimybių materializacijos procesas negalėtų vykti. Tai reiškia, kad šiame lygmenyje astralinės formos eterinėmis pasipildo ir subtiliosios sistemos formuojamos. Fizines formas kuria stichijos: žemė kuria kaulus ir kūną, vanduo užpildo skysčiais, oras suteikia galimybę kvėpuoti, o ugnis priima iš eterio stichijos (ne eterio pasaulio – A. I.) dvasinę substanciją – sielą, įtvirtindama ją naujai sukurtame kūne. Todėl vyro ir moters ryšys pritraukia ugnį, atveriančią kelią naujai sielai ateiti. Moters įsčios – žemė ir vandenys, o vyro sėkla – oras ir ugnis. Jiems susijungus tinkamu laiku užsimezga vaisius. Štai toks žmogaus susiformavimo kelias. Todėl sąmoningas žmogus visados sielą laiko pirmine, materiją – antrine, o ne atvirkščiai.

Sąmoningumas neįmanomas be švaros ir taikos. Tai reiškia, kad sąmoningumo siekiantieji visokeriopa švara savo pačių mintyse, žodžiuose ir veiksmuose turėtų rūpintis, aukštesniais idealais pasišviesdami. Idealai su sielos pirmine Idėja yra susiję, todėl pagal ją kiekvienas bundantysis orientuojasi mokymus ir bendraminčius rinkdamasis. Vertybinės sistemos pasirinkimas padeda dabartinėje ideologinėje sumaištyje nepasiklysti ir įmantrioms Technologinio Proto Dievo patikėtinių vilionėms nepasiduoti, o pamažu ir jų manipuliacijas perprasti.

Skirtingos sąmonės lygmenų pasauliai Žemę savo kovos lauku yra pavertę, todėl sunku sąsajų nesuprantančiam žmogui tiesą atpažinti. Antropoteosofija tikrumui nuo manipuliacijų atskirti duota, nes dabartiniame lemtingojo Pasirinkimo laikotarpyje atskyrimas yra svarbiausias.
Jau buvo sakyta, kad tam, kad manipuliacijas atskirtumėte, būtina atskirti tai, kas tikra, o kas netikra Jumyse pačiuose. Skaudus tai atskyrimas, tačiau tik tai padarę aplinkoje susigaudysite, savimi išlikdami. Nesupratimas lyg tamsus iškreiptas veidrodis tiesą perkreipia. Tik tą veidrodį savyje į šalį nustūmę, realų vaizdą rodantį veidrodį rasite. Kai jį ranka paliesite, laikui atėjus, jis lyg slaptos durys atsivers.
Įėjusysis pradžioje koridoriuje pasijunta, kurio gale šviesą regi. Einant tolyn, jis platėja, bet nieko daugiau nevyksta. Po kurio laiko lyg iš niekur staiga pakeleiviai išnyra. Apsidžiaugia, kad ne vienas, o netrukus patirtimi su šalia einančiais pradeda dalintis. Pradžioje šis užsiėmimas tiesiog pagauna visus, nes kiekvienas džiaugiasi, radęs su kuo pasidalinti. Kalboms išsekus, Kelias tolyn veda, o Šviesa kaip lieka priekyje, taip lieka. Kiekvieno keliautojo vidiniai slėpiniai pamažu atsiskleidžia, todėl tarpusavio santykiai daugeliui didžiuliu išbandymu tampa, o kitiems – mokykla.
Po įvairių nutikimų keliauninkai vartus pasiekia, prie kurių tylus ir griežtas sargas rymo. Be žodžių jis praleidžia tuos, kurie tinkamai visus Kelio nutikimus pasiaiškino ir savas klaidas suprato. Kitiems Kelias uždarytas, todėl teks palaukti šalia įsikūrusioje gyvenvietėje, dar intensyviau tarpusavio santykių mokykloje mokantis.
Vartus praėjusieji nustemba, kad už vartų viskas, net gamta kitaip atrodo. O gal akys kitaip spalvas regėti ėmė, o ausys – kitaip garsus priimti ar širdis platesnė tapo. Pakeliui jie sužino, kad atsisakymų ir aukų tolesnis Kelias gali pareikalauti. Yra sustojančių, aukai nepasiruošusių. Yra tolyn einančių, nes nė už ką jie nebenorėtų atsidurti Kelio pradžioje. Kai kurie irgi sustos, bet toliau eis tie, kurie ne tik geras, bet ir prastas patirtis laimins dėkodami, išbandymais bei pamokomis džiaugsis. Tokie tam tikru metu nustemba, kad ore pakibo. Apsižiūrėję pamato, kad Kelias iš horizontalaus vertikalus tampa. Yra išsigąstančių, žemei iš po kojų prapuolus, todėl stengiasi nušokti ant žemės, kol nevėlu.
Vedimu tikintieji eina Keliu be kelio, kuris lyg kopėčios. Tačiau ypatingos tai kopėčios, nes vos tik koją pastačius ant kito laiptelio senasis laiptelis dingsta lyg nebuvęs, o naujas atsiranda lyg iš niekur, drąsiai koją statant. Tas, kuris laukia, kad apsidraustų, lieka pakibęs tarp dangaus ir žemės. Vėliau nauja pakopa atsiranda tik realų darbą atlikus. Todėl vis mažėja drąsuolių, nes norint tokiam kopimui ryžtis būtina savo prigimtine Šviesa besąlygiškai tikėti. Tik tas, kuris Šviesa tiki, į begalybę kopia skirtingų sąmonių sluoksniais, todėl iki tam tikros vietos pakopus Šviesa jį pasitinka ir tolyn pakelia.

Kiekvieno teisė – rinktis sąmoningumą ar likti nesąmoningume.
Net nesąmoningą žmogų galima išmokyti kultūros, bendrabūvio etikos. Jis gali išvystyti savo protą ir ištobulinti intelektą ar net įvaldęs techniką tapti menininku. Jis gali eiti į bažnyčią ar kitus maldos namus ir tapti religingas, tačiau viso to maža, kad iš tiesų būtų galima laikyti save sąmoningu.
Jau buvo kalbėta apie skirtingų sąmonių pasaulius. Tarp jų yra pereinamieji sluoksniai, arba tuštumos. Daug sąmoningumo siekiančiųjų vieno kurio nors pasaulio tankyje arba tuštumoje užstringa, galvodami, kad jau surado, ko ieškoję. Tokie visažiniais save laiko su visomis pasekmėmis. Tuščia ginčytis su užkietėjusiu materialistu, nes jis viską pro rakto skylutę regi. Kai duris pravers, daugiau pamatys. Tai jo teisė ir pasirinkimas. Sąmoningasis Šviesos šaltiniu, kuris jo sielą maitina, tiki, todėl į jį orientuodamasis eina.

Dabartinis pasaulis Tamsos yra apgaubtas, bet brėkšta Šviesa. Šviesą augina ir palaiko sąmoningumo siekiančiųjų tikėjimas ja. Šviesa – taikos siekia, o Tamsa – karus inicijuoja ir jų židinius visaip palaiko. Todėl labai svarbu, kad sąmoningumo Šviesos siekiantieji savyje taiką suformuotų ir savo aplinkoje palaikytų, kad jie ne tik apie save ir savo šeimą galvotų, bet ir apie savo šalį bei visą Žemę. Egoistas piršto dėl kitų be atlygio nejudina, o sąmoningasis dirba kitų labui, atlygį pamiršęs. Pirmasis kitais naudojasi, o antrasis pasiaukojimui, įdegančiam širdies ugnį, ruošiasi. Tokio akyse šviečia jo Idėjos ugnis, todėl jis ir kitus darbams įkvepia. Jiems priklauso ateitis. Mažai kas žino, kokius galingus alcheminius procesus šie žmonės savyje patiria. Juose nebetinkami ydų pavidalo produktai naujos kokybės grynuoliais virsta. Tas, kuris tokioje alcheminėje krosnyje pabuvojo, žino joje vykstančių procesų reikiamybę, todėl transformacijos kančios nebijo. Jis jau žino, kad siela – tai grynosios Šviesos dalelė, o tai, kas ją supa, tik apnašos arba netikę produktai, kuriuos išgryninti būtina, todėl jam jų negaila.

Visais laikais didelės sielos, savo evoliuciją aukodamos, į Žemę leisdavosi, kad žmoniją Meilės, Tarnystės, Tvarkos ir Valios bei Išminties mokintų, kad kelius į Sąmoningumą, Įkvėpimą ir galutinį Išsilaisvinimą parodytų. Visa tai – septynios pagrindinės Idėjos, per kurias tas pats Kūrėjas reiškiasi kaip per savosios Esmės dalis. Todėl kiekviename laikmetyje įvairiuose pasaulio kraštuose tos idėjos vėl gyvenimui yra prikeliamos taip, kaip laiko dvasia tai apsprendžia.

Sąmoningi žmonės, tai žinodami, praeities nemėgdžioja, bet jos patirtimi dabartyje pagal reikiamybę naudojasi, kad pasirinktą ateitį kurtų. Tai reiškia, kad neturi europiečiai sekti Rytais, o Rytai – Amerika ar kuo kitu, nes kiekviena siela į naują įsikūnijimą ateina ten, kur ją karma ir nauji darbai pritraukia. Kiekviena šalis savas tradicijas turi ir savos karmos sąlygotas problemas sprendžia. Vadinasi, jeigu siela į tam tikrą šalį atėjo, su ja susijusius darbus pirmiausia turėtų atlikti, o jau vėliau svetur dairytis.
Senos tautos senas dvasines tradicijas turi, o jaunos – jų dar neturi, todėl svarbu tradicijas turinčių tautų dvasią palaikyti, nes per jas žmonijai budimas lengvesnis. Svetimas tradicijas gerbti būtina, iš gerų mokymų pasimokyti, tačiau savas, jeigu jos yra, puoselėti. Nusikaltimas prieš dvasią yra senų dvasinių tradicijų negerbimas, o ypač siekis jas sunaikinti. Todėl budrūs turėtų būti senų dvasinių tradicijų tautų atstovai. Atsargumas būtinas su tais atėjūnais, kurie atvykę į svetimą šalį jos tradicijas, mokymus ar net kalbą menkina ir niekina, o viską, kas jų atvežta, perša. Skaudžiai apsigausite, tokiais mokytojais sekdami. Apie visa tai jau buvo kalbėta „Sakmėje apie aisčius“.
Lietuvos žemėse gyvena senas dvasines tradicijas turinti tauta. Todėl dvasinės vertybės per ją Europos tautoms gali būti sugrąžintos. Antropoteosofija duota, kad taip įvyktų, kad jos energija tolyn pasklistų ir sielas turintiesiems susivokti padėtų.
Viskas turi tvarką tiek Danguje, tiek Žemėje, todėl lygiai kaip aukštesniuose pasauliuose niekas negali savo tvarkos įvesti, nes ji ten tiesiog yra, taip ir Žemėje. Tai reiškia, kad tas, kuris norėtų taip elgtis, vibracijos neišlaikęs kristų į tos sąmonės pasaulį, kurio vibracija jo vibraciją atitinka.
Pasaulio valstybės ribas yra užsibrėžusios. Ten, kur žmogus sąmoningai ribą užbrėžė, dvasios nesikiša. Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus taip pat turi gerbti susitartas ribas. Todėl taikos siekis realiai yra demonstruojamas tų ribų neperžengiant ir į jas nesikėsinant, o karingumas ir okupaciniai kėslai reiškiami tas ribas peržengiant. Dėl to agresoriumi laikytina ribą peržengusi ir savas taisykles įvedanti pusė, o šeimininku – tas, kurio ribos yra peržengtos, todėl jis natūraliai nuo agresoriaus ginasi su visomis pasekmėmis.
XXI amžiuje vėl aštrėja Rusijos ir JAV konfliktas. Jis naudingas Kinijai, siekiančiai užvaldyti visą pasaulį. Ukraina tampa jų kovos lauku. Japonija nebeturi galios, o Anglija veikia per JAV. Europa – naujai susiformavusi suvestinė valstybė, kuri dar lyg vaikas, ieškantis globos.
Karai kyla, kai vienas nori pavergti kitą, o tas ginasi, nes negali jis nesiginti. Dabar gyvename visuotinio karmos grįžimo metu, todėl vis greitėjančius grįžtančius procesus stebėsite.
Praėjusio šimtmečio pabaiga, šio šimtmečio pradžia – svarbių žmonijos sąmonės pokyčių ir naujų galimybių metas. XXI amžius formuoja pamatą visam tūkstantmečiui. Tai reiškia, kad kuo daugiau Žemėje bus plačiau mąstyti pasirengusių, savo vietą milžiniškame kolektyviniame kūne randančių žmonių, tuo lengviau Žemė būtinosios transformacijos fazę įveiks.
Psichologiniai, intelektiniai bei informaciniai, taip pat ideologiniai karai, kaip ir piktnaudžiavimo dvasinėmis tiesomis karas, yra Technologinio Dievo manipuliacijų žmonių sąmone priemonės. Tai suprantantieji neturėtų emocingai į tuščius ginčus veltis, nes šitaip savo energiją Technologinio Dievo rezervuarams atiduoda. Suprantantieji supratimą turėtų skleisti taip, kaip moka ir sugeba, dėl esamų manipuliacijų nesuprantančius įspėdami. Per žmogiškas ydas ir puikybę, išskirtinumo, valdžios, turtų ar lyderiavimo siekį lengviausia žmonėmis manipuliuoti. Dabar jau manipuliuojama istorija, kalba, meile tėvynei ir viskuo, kas yra šventa sielas turintiesiems. Tik besieliai, nejaučiantys atsakomybės, gali šitaip elgtis, nesuprasdami, kad karmos dėsnis jau įsigalioja ir jiems su visomis pasekmėmis.

Todėl eikite ten, kur širdis veda, net jeigu tas kelias sunkesnis negu tas, kurį protas siūlo, atrodo. Sąžiningumo ir tiesos ne išorėje, o savo viduje ieškokite. Tačiau nesistebėkite, kad daug kartų paslysite ir vėl atsitiesdami savo ryžtą ugdysite. Daug vartų, esančių Jumyse pačiuose, praeisite, kol savo širdies centre atsidursite. Tada nebekils klausimų, kas esate ir ko į šią Žemę atėjote, nes imsitės to, kam siųsti, niekieno neklausdami. Tada bus aišku ir kas yra tikra, o kas ne.
Meilė žmones jungia, jėgų suteikia, valią ir drąsą įkuria. Ji niekados Vilties neprarasti mokina ir Tikėjimą Gėriu palaiko, todėl Meilė yra svarbiausia. Be jos Sąmoningumas nepasiekiamas. Be jos Kūrėjo planas nesuvokiamas. Todėl be jos nėra Išminties ir neįmanomas Tikrumas, nepasiekiamas Įkvėpimas. Be jos Išsilaisvinimas iš visko, kas nėra siela, neįmanomas. Tačiau kad Meilė Jūsų širdyje apsigyventų, ant jos altoriaus puikybę reikia paaukoti, nieko nebepasiliekant. Ilgai ji smilksta, kol įsidega, todėl laiko praeina. Kantrusis laimi, vilties neprarasdamas, iš kitų nieko nereikalaudamas, bet duoti mokydamasis. Nekantrusis naudos ieškotojas pralaimi.
Todėl eikite ir darykite, įgytas žinias gyvenime taikydami, daugiau apie kitus, o ne apie save galvodami. Šitaip einama į sąmoningumą.

2015 01 10

Ketvirtas pranešimas

Vydūno draugijos garbės pirmininko dr. Vaclovo Bagdonavičiaus pranešimas
„Vydūnas apie ašainės (individualiosios) sąmonės šviesėjimo prasmę ir svarbą“


Trumpai apibūdindami Vydūno filosofiją, galėtume pasakyti, jog ja buvo siekiama atskleisti sąmonę, kaip būties pagrindą, aprėpti žmonijos sąmonėjimo raidą, tos raidos kontekste paaiškinti kultūros esmę, išryškinti „aukščiausius žmoniškumo sąmonėjimo dalykus“, kuriais laikomos didžiosios pasaulio religijos, pateikti dvasinio žmonijos vienijimosi viziją, išreikšti tikėjimą tos vizijos įgyvendinimo realumu.
Sąmonė Vydūnui yra šaltinis, iš kurio visa randasi, kuriame visa būna, vystosi ir į kurį visa vėl grįžta. Ji yra visaapimanti, savo turiniu laikanti iš jos pačios kylantį pasaulį (tiksliau būtų pasakyti visatą). Nors Vydūno filosofijoje kalbama apie sąmonę ir pasaulį, tačiau tai nereiškia, kad kalbama iš dualizmo pozicijų, kad pripažįstamos dvi savarankiškos realybės. Mąstytojo aiškinimu, sąmonė ir ja patiriamas daiktingumas sudarą vieningą būtį, „įsirodo esą jos kraštutinumu du“ . Kalbėdamas apie materialų pasaulį ir sąmonę, mąstytojas juos traktuoja ne kaip skirtingas realybes, o kaip skirtingus vieningos būties pasireiškimus, arba būvius. Kaip dvasia yra subtilus materijos virpėjimas, taip „materę galėtume pavadinti dvasia – sustingimo būsenoje“ , – sakoma traktate „Visumos sąranga“. Vydūnas atstovauja idealistinės krypties panteizmui, kuris vadinamas panenteizmu. Esminis panenteizmo bruožas yra tas, kad jis gamtą, o su ja kartu ir žmogų ištirpdo Dieve, o ne Dievą ištirpdo gamtoje, kaip daro natūralistinės (t. y. materialistinės) krypties panteizmas. Vydūnui dvasinis absoliutas (kurį jis vadina įvairiai – Dievu, Didžiuoju Slėpiniu, Pirmine Visumos priežastimi, Būties pagrindu, pagrindiniu sąmoningumu, absoliučia sąmone) yra ir pasaulyje, ir virš to pasaulio – neaprėpiamas ir amžinas, nebeturįs nei laiko, nei erdvės, nei priežastingumo dimensijų . Šią panenteistinę būties sampratą mūsų mąstytojas didžiąja dalimi perėmė iš indiškųjų upanišadų (ypač ankstyvųjų pvz., „Mundaka“) ir „Bhagavadgytos“, kurią pats išvertė į lietuvių kalbą. „Upanišados tvirtina, – rašė įžymus šiuolaikinis indų filosofas S. Radhakrishnanas, – kad pasaulis yra Dieve, bet jos niekada neteigė, kad pasaulis – tai Dievas. Dievas – tai žymiai daugiau negu visata, kuri yra jo kūrinys. Jis tiek didesnis už ją ir yra tiek iškilęs anapus jos, kiek žmogaus asmenybė yra iškilusi virš kūno, kuris yra tik jos įrankis šiame gyvenime. Jos (upanišados – V. B.) atsisako ištirpdyti Dievą pasaulyje, tačiau iš to neseka, kad Dievas – išorinis kūrėjas, egzistuojąs atskirai nuo pasaulio. Dievas išreiškia save pasaulyje, o pasaulis yra jo gyvenimo išraiška <…>. Dievas yra ir imanentinis, ir transcendentinis.“ Toks apibūdinimas be jokių išlygų tinka ir vydūniškajai absoliuto ir pasaulio santykio sampratai.
Absoliutas (Dievas) Vydūno filosofijoje iš esmės yra traktuojamas kaip subjektas, o pasaulis – kaip objektas, tik ne kaip vienas šalia kito esantys, o kaip vieningos visumos momentai, tiesa, susieti griežtais subordinacijos ryšiais. Absoliutas – imanentinė pasaulio kilimo priežastis, o pasaulis – jo išorinis pasireiškimas, jo savimonės įkūnijimas, savęs suvokimo priemonė. Nuolatinis pasaulio sąmonėjimas – evoliucija – reiškia absoliuto susivokimą, pasireiškimo daugeriopumu (reiškinių pasauliu) involiucijos – paneigimą, grįžimą į save patį, t. y. į grynosios sąmonės būseną.
Grįždama į savo pirmapradę būseną, t. y. eidama evoliucijos keliu, pasauliu tapusioji absoliuto dalis šviesėja, sąmonėja, įveikia sustingimą, t. y. sumaterialėjimą, savotišką saviapgaulę, dėl kurios tasai sumaterialėjimas atrodo kaip tikroji realybė. Praeitosios evoliucijos pakopos sudarančios tam tikras visumos sferas, kurių, anot Vydūno, esančios keturios materialinės-gamtinės ir trys dvasinės. Visos tos sferos yra ir mikrokosmose – žmoguje. Tų septynerių sferų buvimas jame rodo, kad jis yra aukščiausioje pasaulio evoliucijos pakopoje, leidžiančioje susilyginti su kosminiu analogu – pačiu absoliutu, arba Dievu.
Materialiosios sferos sudarančios gamtiškąją pasaulio ir žmogaus dalį, dvasinės – dieviškąją. Gamtiškajai priklauso: 1) negyvoji materija, mineralų pasaulis (žmoguje – kūno medžiaga); 2) gyvybės sfera, kurią gamtoje išreiškia augmenija, žmoguje – gyvybiniai organizmo procesai; 3) gyvūnijos esmę išreiškianti aktyvioji psichika, kuri žmoguje veikia įvairių žemųjų jausmų, geismų pavidalu; 4) mąstančioji gamta, kurios menki požymiai matomi gyvūnuose ir kuri kaip išsivysčiusi reiškiasi žmoguje. Dieviškoji būties dalis iš esmės yra nenusakoma ir neapibūdinama, bet žmogus gali ją suvokti kaip absoliuto ipostazes – Atmą, Budhi, Maną – Visagalybę, Išmintį ir Meilę. Visos žmogaus, kaip dvasinės esybės, kaip Dvasios – Sielos, arba Esmingojo aš, apraiškos yra tų ipostazių veikimo padarinys.
Taigi žmoguje, kaip mikrokosmose, anot Vydūno, telpa visa visata: „Mes esame pasaulio dalelė, o vėl visas pasaulis yra mumyse.“ „Žmogaus asmuo yra sudėtas dalykas. Jame randasi visi tie gyvenimo skyriai, kurie šiuomi dabar ir pasaulyje.“ Žmogumi kartu esanti pasiekta dabartinė aukščiausia pakopa – per jį, jo savimonę (Vydūnas ją vadina ašaine sąmone), dvasingumą absoliutas yra suvokęs save patį. Žmogus, sąmoningai siekiąs dvasinio šviesumo, jopi nukreipiantis ašainę sąmonę, žinąs kaip jo siekti ir įgaunąs galią jį pasiekti, yra į absoliutą beveik sugrįžusi jo dalelė. Tas grįžimas – ir viso gamtos vyksmo tikslas. Remdamasis ne tik indiškaisiais šaltiniais, bet ir vieno iš savo betarpiškų mokytojų pagrindinio imanentinės filosofijos atstovo V. Šupės mintimis, Vydūnas tvirtina: „Taip matyti, jog gamta, ką steigiasi apsireikšti, ant aukštesnio laipsnio sąmone, galutinai nori apsireikšti išmanymu, sąžine, išmintimi. Tad pasirodo todėl viso pasaulio gyvenimo tikslu.“
Dvasingumo apraiškos vienaip ar kitaip pasirodančios žmogui veikiant, tik jos pa-prastai būna labai nestiprios, asmenybė ne visada suvokia jų tikrąją prasmę, nesugeba paaiškinti jų kilmės. Todėl dažnai žmoguje viršų būna paėmusi gamtiškoji dalis, kuri iš tikrųjų turėtų būti dvasinės jo esmės įrankis. Kūnu, gyvybe, jutimais, ins¬tinktais, geismais žmogus pakartoja materijos sferų – negyvosios gamtos, augalijos ir gyvūnijos – funkcijas, kurios yra būtinos jo egzistavimui. Gamtoje šios funkcijos vykdomos tarsi savaime pagal evoliucijos dėsnius, be sąmoningų mineralo, augalo ar gyvūno pastangų. Čia pagal absoliuto nustatytą tvarką „visuomet aukštesnioji galia kelia ir neša žemesniąją, silpnesniąją“ . Žmogui gamtiškąją savo dalį reikia valdyti pačiam, tapti jos šeimininku, o ne vergu. Čia esanti jo visokeriopo tobulėjimo prasmė. Šį tobulėjimą mūsų mąstytojas susieja su pasaulio tobulėjimu, t. y. jo dvasine evoliucija, kuri, kaip jau minėjome, reiškianti nuolatinį jo sąmonėjimą ir esanti teleologiškai orientuota į jo sugrįžimą grynosios dvasios, arba sąmonės, būvin. Sąmoningai suvoktas to tikslo realizavimas reiškiąs dvasinį paties žmogaus laisvėjimą, artėjimą į visišką išsivadavimą, arba išganymą. Vadinasi, galutinis žmogaus ir pasaulio būties tikslas yra tas pats. Žmogus, nesvarbu, jis tai suvokia ar ne, yra globalaus kosminio vyksmo dalyvis. Faktiškai jis yra pagrindinis to vyksmo subjektas, nes juo reiškiasi dieviškoji sąmonė. Ją turėdamas (tiksliau būtų sakyti – evoliucijos keliu jos atsivėrimui subręsdamas), žmogus tampa Dievo valios vykdytoju. „Kiekvienas žmogus pasaulio Kūrėjo vartojamas kaip priemonė visam gyvenimui gyvinti ir tobulinti. Kuo sąmoningesnė ši priemonė, tuo reikšmingesni yra jo pastangų daviniai visam pasauliui“ , – teigia mąstytojas.
„Man visas pasaulis, visas gyvenimas atrodo kaip simbolis didžiosios gyvybės, iš kurios jis kyla. Atskiri žmonės, atskiros tautos, net amžiai yra mano akyse ypatingi Didžiojo Slėpinio reiškiniai“ , – rašė Vydūnas 1912 m. dramų trilogijos „Amžina ugnis“ įvadinėse pastabose. Daugiausia susitelkdamas į žmogaus, kaip pagrindinės pasaulio gyvinimo priemonės, dvasinio tobulėjimo peripetijas, pateikdamas išsamų to tobulėjimo prasmės išaiškinimą bei nusakydamas būdus jam siekti, Vydūnas kartu nepalieka žmogaus vieno akistatoje su Didžiuoju Slėpiniu, t. y. Dievu, neapsiriboja vien individualių jo pastangų toje akistatoje pabrėžimu. Į toje akistatoje atsiskleidžiantį žmogaus būties ir jo laisvėjimo dramatizmą Vydūnas žvelgia kaip į globalaus būties vyksmo neišvengiamybę. Mat žmogaus buvimo pasaulyje ir jo laisvėjimo drama nesutelpa vien individualumo lygmenyje. Pakankamai dvasiškai ūgtelėjęs žmogus savo sutelktomis pastangomis galįs visiškai atsiriboti nuo pasaulio ir panirti grynosios dvasios būsenon, t. y. išsivaduoti, tapti visiškai laisvas. Ta galimybe kartais ir pasinaudojama. Tačiau tie pasinaudojimai yra veikiau išimtys, o ne taisyklė. Žmogus, kaip pasaulio gyventojas, kaip apibrėžtos jo istorinės raidos atkarpos dalyvis, o ne kaip tą raidą gerokai pralenkusi išskirtinė esybė, kartu su tuo pasauliu išgyvena tai atkarpai skirtus išbandymus. Ir išgyvena vėlgi ne tik kaip individuali esybė, bet ir kaip tuo pat metu gyvenančių žmonių bendrijos narys: neša kartu su visa ta bendrija – žmonija tai, ką tuo laiku jai tenka nešti. Svarbus vaidmuo padedant nešti šią naštą tenka tautai, kurios paskirtis, anot mąstytojo, – padėti žmogui laisvinti jo dvasinį pradą ir sudaryti sąlygas jo kūrybinei raiškai, kartu – tobulėjimui. Tauta žmogui tiesiog esanti pačios būties duotybė, suaugusi su juo tiek gamtiškai, tiek dvasiškai. Juos abu neatskiriamai sieja kūno, kraujo, psichikos, proto, taip pat dvasios ryšiai. Nutrūkę žmogaus ryšiai su tauta, gimtosios kalbos praradimas reiškia ne ką kitą kaip iškrypimą iš natūralios jo dvasinio tobulėjimo eigos, jo dvasinės kondicijos sumenkėjimą, disharmoniją su pasauliu bei pačiu savimi. Kai tie ryšiai ima nutrūkti didesnėje tautos dalyje, atsiranda duobių ne tik tautos, bet ir visos žmonijos dvasinio laisvėjimo kelyje.
Žmonija jau yra nuėjusi ilgą grįžimo į visuotinį dvasinį būvį kelio dalį, tačiau to kelio galas, anot Vydūno, dar esąs labai toli. O ėjimas juo – tai nuolatinis savo netobulumo, savo susitapatinimo su gamtos pasauliu, savo vidinės disharmonijos įveikimas. Toji žmonijos kelionė tobulumo link, nors ir vyksta pagal nustatytą kryptį, nėra lengva ir neskausminga. Ją žymi ne tik pakilimai, bet ir nuosmukiai, ne tik stulbinantys civilizacijos bei dvasinės kultūros laimėjimai, bet ir sukrečiančios pačios žmonijos sukeltos katastrofos.
Žmonija tobulėjanti dvasiškai augant atskiroms asmenybėms. Giliu Vydūno įsitikinimu, ką „žmogus daro ir veikia, nėra reikšminga tiktai vien jam, bet ir jo aplinkybei, pagaliau gamtai ir visam pasauliui“ . Todėl individualios sąmonės šviesėjimui Vydūno filosofijoje skiriamas ypatingas dėmesys. Mąstytojas visais savo aiškinimais tiesiog siekia sugestionuoti žmogaus vidinių paskatų ir pastangų tam tobulėjimui radimąsi, valios toms pastangoms įgyvendinti stiprinimą. Kaip jau minėta, kiekvienas žmogus, anot Vydūno, potencialiai esąs dieviškas, tik reikią tąjį dieviškumą išlaisvinti, kuo labiau aktualizuoti, kad jis galėtų maksimaliai suartėti su visuotine dvasia, Didžiuoju Slėpiniu, būties pagrindu, t. y. Dievu. To iš esmės siekė visi pasaulio mistikai, nors ir ne visi vienodai traktavo Dievo ir pasaulio, Dievo ir žmogaus santykį. Vydūnui dieviškumo galių įsitvirtinimas žmoguje neatrodė esanti tik išprašyta transcendentinio Dievo malonė, o buvo suvokiamas kaip paties žmogaus prigimties įvaldymo, jos pajungimo dvasinio prado (imanentinio dieviškumo) raiškai įtemptų pastangų rezultatas. Mistinės vienumo su Dievu pajautos nesuteikianti religinė praktika jam atrodė esanti menkos vertės žmogaus dvasiniam laisvėjimui. Toji pajauta, anot mąstytojo, tėra galima, kai žmogus pats paruošia sąlygas jai atsirasti, tiksliau sakant, vidujiniam dieviškumui visu ryškumu nušvisti. Tačiau su mistika Vydūnas siūlė elgtis atsargiai ir išmintingai. Siekiant dieviškumo nušvitimo savyje, reikia tobulinti savo prigimties galių hierarchinį veikimą, susitelkti, nukreipti Dievop mintis, giliai medituoti, bet vengti ir visiškai neprasidėti su spiritizmu ir kitais į jį panašiais iracionaliais ar okultiniais reiškiniais, kurie žmogų veikia destruktyviai. Vydūno misticizmas religinis-filosofinis, peraugantis į kultūros filosofiją, teigiančią žmogaus dvasinės esmės – žmoniškumo skaidrėjimo svarbą ne tik individualiam laisvėjimui, bet ir dvasios įsigalėjimui pasaulyje. Kreipdamas žmogaus pastangas dvasinio tobulėjimo ir išsivadavimo link, mąstytojas nebuvo linkęs skatinti pernelyg forsuoto užslėptųjų žmogaus vidinių galių atsiskleidimo. Tos galios, anot jo, turi skleistis palengva, natūraliai, žmogui tauriai gyvenant ir taip dvasiškai tobulėjant.
Žmogaus dvasiniam tobulėjimui skirtoji Vydūno filosofijos dalis iš esmės yra mistiškoji dalis. Dažniausiai ji remiasi indiškaisiais šaltiniais – upanišadomis, „Bhagavadgyta“, vedantos ir jogos sistemomis, šiek tiek budizmu, na ir, žinoma, teosofija. Remiasi ir vakarietiškuoju misticizmu – Pitagoru, Plotinu, krikščionimis M. Eckartu, J. Böme, Pranciškumi Asyžiečiu, Tomu Kempiečiu.
Kaip jau minėjome, galutinis tobulėjimo tikslas, anot Vydūno, yra žmogaus išsivadavimas iš materijos varžtų, jo dvasi¬nio prado (ašainės sąmonės) susiliejimas su absoliutu. Indiškoji joga iš esmės yra praktinių metodų šiam tikslui pasiekti sistema. Tuos metodus pripažino visos idealistinės indų filosofijos sistemos. Vydūnas jais taip pat naudojosi, tačiau nesistengė jų detaliai išaiškinti ir beatodairiškai rekomenduoti. Savo tautiečius jis orientavo ne tiek į šį galutinį tikslą (nors visoje kūry¬bos potekstėje tokia orientacija yra), kiek į tokį gyvenimo būdą, kuris sąlygotų jų dvasinį švie¬sėjimą, lengvintų ir taurintų žemiškąjį jų kelią, tarsi savaime pri¬artinantį žmogų prie šio tikslo. Mūsų mąstytojas propagavo aktyvų asmenybės dalyvavimą gyvenime, pats rodė tokio aktyvumo pavyzdį, energingai darbuodamasis lietuviškosios kultūros baruose. Ir sa¬vo filosofiniuose aiškinimuose jis akcentavo tuos jogos sistemos momentus, kuriuose individualus žmogaus tobulėjimas derintųsi su jo aktyviomis visuomeninėmis pozicijomis. Šiuo atžvilgiu daug pamokančio jis, kaip ir XIX a. pabaigos – XX a. pradžios induizmo reformatoriai (Ramakrishna, Vivekananda, Mahatma Gandhi, R. Tagorė, Shri Aurobindo ir kt.), rado „Bhagavadgytoje“. Ja remdamasis, Vydūnas savo tautiečiams siūlė tokius kiekvienam žmogui prieinamus individualaus tobulėjimo kelius: nesavanaudišką veikimą (karma joga), meilės ir nuolatinio pasišventimo dvasinei visa ko pradžiai (bhakti joga), tikrosios dvasinės realybės pažinimo (djnana joga), savo prigimties įvaldymo, taurinimo bei harmonizavimo (karališkoji, arba raja, joga). Visi šitie tobulėjimo būdai mąstytojo aiškinimuose buvo sintezuoti į savą žmogaus vidinio tobulėjimo sampratą, kuri būtų priimtina savo tautos žmonėms ir padėtų jiems spręsti savo gyvento laiko keltus uždavinius ir juos sprendžiant eiti į visišką dvasios laisvę.

Sakraliniai statiniai

Antropoteosofo Petro Ilgevičiaus pranešimas
„Apie sakralinių statinių poveikio krypties ir jų statytojų sąmoningumo sąsają“


Antropoteosofiniu požiūriu remiantis, sąmonę turi visos karalystės, vadinasi, ne tik žmonijos, bet ir gyvūnijos, augmenijos ir mineralų, nes visos jos yra to paties Kūrėjo – Visagalio, veido ir pavidalo neturinčio, bet visur esančio, kūriniai. Sąmonę turi planetos, žvaigždės bei įvairūs kosminiai dariniai. Tačiau skirtingi yra sąmonės lygmenys bei būviai, turintys įvairius pavidalus. Todėl skirtinga sąmonė skirtingai ir reiškiasi.
Senovės išminčiai būtent šitaip į supantį pasaulį žvelgė, todėl jiems viskas buvo gyva: ir planetos, ir žvaigždės, ir medžiai, ir akmenys. Taip jie ir tiems, kurie jų klausydavosi, aiškino. Jie mokino žmones dėkingumo kitų karalysčių sąmonėms, medžiojant žvėris maistui, kertant medį kurui ar trobesiui statyti, renkant žoles ar pasinaudojant akmens galiomis.
Jie mokino dėkingumo Motinai žemei – maitintojai, gaivinantiems vandenims, be kurių gyvybė neįmanoma, sušildančiai ugniai ir vėjams. Jie skatino gerbti gamtos cikliškumą ir pagal jį tinkamai gyventi. Jie aiškino apie Mėnulio fazių veikimą ir kas kurioje fazėje yra darytina.
Tačiau svarbiausia – jie mokino pasiimti tiktai tiek, kiek reikia, o ne daugiau ir išreikšti savo dėkingumą realiai rūpinantis gamta ir kitų karalysčių gyventojais, negalinčiais tinkamai prisižiūrėti. Dabar tai reikštų rūpinimąsi ekologija.
Miškai – tai žemės plaučiai, todėl juos išsikirtę žmonės kenkia patys sau, o galiausiai pradeda masiškai sirgti kvėpavimo takų ir plaučių ligomis bei keistomis alergijomis ar virusais.
Mineralai – tai žemės smegenys, todėl žmogui nesustojant jų kasti kasyklos tiesiog užvirsta, jas užtvindo vandenys ir pan. Šitaip žemė paslepia savo turtus nuo godžiųjų. Taigi visur saikas yra būtinas.

Antropoteosofijos knygose kalbama apie įvairius sąmonės lygmenis, arba tiesiog pasaulius. Mes, žmonės, galime matyti jau minėtų keturių karalysčių, pagal Rudolfą Štainerį, gyventojus: žmonijos, gyvūnijos, augmenijos ir mineralų. Aiškiaregiai regi tarpinių bei astralinių pasaulių gyventojus, kurių būvio dėl jo subtilumo žmonės, neturintys tokių sugebėjimų, nemato. Tačiau yra dar subtilesnių pasaulių su savomis sąmonėmis, kurių ir šie žmonės dėl savo nepasiruošimo nemato, nors jaučia.
Materialistinės pasaulėžiūros žmogus priima tiktai tai, ką mato ir ką mokslas įrodė, todėl sąmonę jis laiko sinonimu protui. Šitaip galvojant, sunku priimti, kad objektas, išoriškai atrodantis negyvas, gali turėti sąmonę. Todėl jis nesąmonėmis laiko aiškiaregių regėjimus ar dvasininkų apreiškimus. Toks žmogus įsitikinęs, kad jis – tiktai fizinis kūnas su visais pojūčiais, o svarbiausias yra racionalus protas ir, žinoma, kūnas. Kūnui jis ir tarnauja pagal savo išgales, todėl dažnai labai bijo mirties, nes bijo tiesiog nebūti. Tokio neišeina pavadinti sąmoningu, nors ir begales diplomų turėtų, kaip jau buvo aiškinta pirmame pranešime.

Sąmoningumas su dvasios emanacijų priėmimu į save ir jų sklaida susijęs. Sąmoningumas – ne egoistiško vieneto sąmonės matas, o kolektyvinės sąmonės būtis. Todėl tas žmogus, kuris pamažu susivokti pradeda, kad jeigu jis atėjo į Žemę, vadinasi, tam yra priežastis, ir ima jos ieškoti, dvasios link pradeda kopti pagal galimybes ir siekių tikrumą. Neišvengiamai anksčiau ar vėliau jis supranta, kad siela yra svarbiausia, nes ji į komandiruotę Žemėje atėjo, o kūnas su jo pojūčiais – tiktai skafandras, kaip protas – tik kompiuterinė įranga. Negali įranga valdyti esmės, o jeigu taip nutinka, žmogus rizikuoja robotu pavirsti.
Taip Kelias į tikrąjį Aš ir Dievą prasideda. Įvairios dvasinės kryptys ir religijos žmogui dabar atrodo lyg skirtingi keliai į tą patį Kūrėją, pagimdžiusį jo sielą. Jis ieško, kuris iš tų kelių jam tinkamiausias. Tikėjimo krizė, sukėlusi vertybių krizę, visuose juose reiškiasi, kad apsivalymas įvyktų, tačiau sąmoningumo ieškantis žmogus Idėją bando apčiuopti, mažiau paisydamas tų išorinių faktorių, kuriais kiekviena iš religijų apaugo. Tai atskira ne šio pranešimo tema.

Taigi tiktai tas, kuris supranta, kad siela yra Bendrosios Sąmonės, arba Dieviškojo Kūrėjo, dalelė, paleista į skirtingo tankio pasaulius ir įvairiausiai juose gyvenanti ir besireiškianti, ima priimti ir tai, kad ta pati Bendroji Sąmonė gali pasireikšti įvairiausiais būviais ir formomis, vadinasi, ir per kosminius objektus, ir per medžius ar akmenis ir pan. Taip jis pripažįsta, kad viskas, kas jį supa, yra gyva, nors skirtingai reiškiasi. Vis giliau pažindamas ir išgirsdamas save patį, žmogus pradeda draugauti ir su kitomis sąmonėmis. Šios savaip ima jam kalbėti arba reikštis ženklais. Nuo šiol žmogus sužino paprastą taisyklę: jokia sąmonė neatsivers tam, kuris jos negerbia ir gyva nelaiko ar tiesiog neigia jos buvimą.

Mineralų karalystė – labai plati ir įdomi. Jos atstovų kūnai labai kieti, o juose esanti sąmonė yra kristalinio būvio.
Yra žinomos septynios mineralų singonijos su aštuntąja amorfine. Muzikoje žinome septynias oktavas su aštuntąja nebaigta. Taigi akmenys, kaip žemės Motinos smegenys, pagauna kosmines vibracijas – tonacijas ir skleidžia jas Žemėje. Tai idealūs vibracijų ir informacijos kaupikliai, todėl tas jų savybes žinodami išminčiai jas tinkamai ir taikė.

Tos mineralų savybės idealiai buvo pritaikytos statant sakralinius statinius. Jie būdavo statomi iš didelių akmenų arba uolų, todėl dėl savo milžiniškų dydžių vadinami megalitiniais.

Šiame žmonijos vystymosi etape, vadinasi, po Didžiojo tvano ir jau prieš jį sakraliniams statiniams nebenaudodavo didelių kristalų kaip Lemūrijoje ir Atlantidoje. Jie liko amžiams paslėpti vandenyse ir žemėje dėl piktnaudžiavimo jais.
Paskutiniais tūkstantmečiais išminčiai savo statiniams naudodavo specialias uolienas, kartais net atsigabendami jas iš kitur.

Sunku rasti žmogų, nežinantį Stounhendžo. Daugelis keltiškos pakraipos dvasios ieškotojų vyksta į Airiją, kurioje dar gausu įvairių akmenų statinių ir pan. Tų statinių randama įvairiose Žemės kertelėse. Nesvarbu, kad jie jau sudarkyti nesupratėlių ar net išdaužyti, tačiau giliau jaučiantieji patiria būdami prie jų įvairiausių dalykų, todėl savaip įsitikina jų veikimu. Mokslo vyrai ginčijasi dėl jų paskirties ir rašo apie tai disertacijas ar monografijas.
Visi tie senoviniai megalitiniai statiniai buvo daugiafunkciniai, nes didžioji jų dalis buvo sakraliniai. Susitarkime, kad senovinių kapų nelaikysite tokiais, nes būdavo įprasta įvairiais laikotarpiais apdėti žmogaus kapą akmenimis arba sudėti juos ratu, ovalu ar laivo forma, atsižvelgiant į gyventojų tikėjimo pobūdį, taip sukuriant apsauginį lauką nuo Blogio jėgų. Tad ir dabar, tęsiant seną programą, kapinės būtinai yra aptveriamos tvora. Daug tokių senovinių kapų, didesnių ir mažesnių, galima surasti šalyse apie Baltijos jūrą. Jų energetiką, beje, mėgsta panaudoti savo darbuose kai kurių šamanistinių krypčių atstovai arba įvairūs burtininkai.

Sakralinis – tai reiškia paslaptingas, šventas. Vadinasi, sakraliniai statiniai būdavo statomi pagal jų statytojams žinomus principus ir taisykles iš specialiai tam reikalui surinktų akmenų arba atsivežtų uolų gabalų. Šiuos statinius projektavo ne protingi architektai, kuriems rūpi išorė, o ne statinio veikimas, bet išminčiai, vadinasi, žmonės, atstovaujantys savo Idėjai, tikintys jos veiksnumu ir savaip įdedantys ją į statomą objektą. Sakralinių statinių statytojai galvojo ne vien apie dabartį. Jie aiškiai numatė ateitį, todėl statė žinodami tų statinių veikimą net tolimoje ateityje. Juose buvo svarbu:
1. Statinio Idėja arba ketinimas, arba kokiam tikslui statomas statinys ir kodėl. Jį privalo įsivardyti statytojai, o žinoti turi statinio užsakovas, nes jam teks visas pasekmes tiesiogiai priimti.
2. Pradžios, o kartais ir pabaigos laikas, tai reiškia, kad tie statiniai būdavo pradedami tiksliai astrologiškai išskaičiuotu laiku, įtvirtinančiu ketinimo kryptį.
3. Tiksli orientacija į pasaulio šalis, o dažnai ir į pasirinktas žvaigždes. Dėl šios orientacijos tyrinėtojai mokslininkai vadina tuos statinius seniausiomis observatorijomis po atviru dangumi.
4. Sakralinės geometrijos principų laikymasis.
5. Darbo eiga ir pobūdis. Sunku dabartiniams mokslininkams suprasti, kaip buvo pajudinti daugybę tonų sveriantys akmenys, kaip jie buvo taip tiksliai supjaustyti ir pan.
6. Statomų ir pastatytų statinių įprogramavimas kryptingam darbui pagal pasirinktą Idėją arba ketinimą. Tinkamai tai atlikus, statinys veiks net tada, kai statytojų nebebus, o ir statiniai bus išniekinti ar išgriauti.

Tai pagrindiniai dalykai, kurių griežtai laikosi sakralinių statinių statytojai. Šitaip pastatyti statiniai tampa kosminėmis antenomis, kokiomis yra dideli kalnai, esantys ypatingose Žemės vietose, priimantys kosminę energiją ir transformuojantys žmonių sukurtą negatyvą. Kai kurie jų, sakykime, Prancūzijos Karnake (Bretanės srityje) esantys statiniai ir kt. buvo senoviniais HAARPʼais, padedančiais susisiekti su kitomis sąmonėmis lyg koks telegrafas, taip pat esant reikalui veikti orus, žmonių sąmonę ir aplinką neįtikėtinai plačiu spinduliu.
Tačiau lygiai kaip šiuolaikinę techniką turi valdyti išmanantis žmogus, taip ir tų statinių jėgą gali visiškai įjungti tik sumanus profesionalas, vadinasi, išmintingas žmogus. Todėl visiems kitiems tokie statiniai tampa tiktai įdomybe arba pikantišku laiko leidimu, ginčijantis dėl jų paskirties.

Dabar tokie statiniai vėl tampa madingi, todėl gausėja žmonių, kurie kviečiasi architektus, kad šie sukurtų iš akmenų įdomų išorinį interjerą, pritaikytų juos prie erdvės. Bet ką gali pastatyti architektas, kuris mato akmenyje tiktai statybinę medžiagą, o ne gyvą sąmonę… Tokie statiniai, nors ir gražūs, o gal net tiksliai pagal sakralinę geometriją sustatyti, neveiks taip, kaip įsivaizduojama. Taip, jie apvalys aplinką, suteiks stiprybės ir apsaugą namams su sąlyga, jeigu tarp jų nebus akmenų su jau įdėta programa… Jei taip nutiktų, problemos gali pasipilti nežinantiems, ką daro. Negalima statyti tokių statinių tiesiog dėl to, kad aplinkoje yra daug akmenų. Jau sakyta, jog kiekvienas statinys pradedamas statyti aiškų ketinimą įvardijus ir tinkamai pasiruošus. Tas ketinimas turi būti su vietos šeimininku suderintas, nes jis su tuo dirbs. Jeigu dirbti nesiruošia, liks statinys tiktai interjeru.
Lygiai kaip parsinešus kompiuterį į namus jis neveiks savaime, nes reikia mokėti su juo dirbti, taip ir su statiniais. Nėra sunku juos pastatyti, tačiau jie net šalutinių veiksnių gali turėti nesąmoningiems statytojams, pradedant sustiprėjusiais prisirišimais, baigiant žaidžiančių per, tarkime, įkoduotus akmenis žemųjų esybių pasireiškimais.

Todėl svarbios taisyklės:
1. Sakraliniai statiniai pagal griežtas jau minėtas taisykles yra statomi.
2. Statinių poveikio galimybės tiesiogiai priklauso nuo statytojų sąmoningumo lygmens.

Vietos statiniui paruošimas, tinkamų akmenų parinkimas ir jų apvalymas, jeigu tai yra reikalinga, ramių, o ne savęs nevaldančių pagalbininkų statybai pasirinkimas ir pati statyba – tai vienas darbas.
Šį darbą atlikus, kitas laukia. Tam, kad statinys veiktų, jį būtina įmelsti. Tai reiškia, kad neužtenka vien teisingai pastatyti statinį. Čia kaip su maldos namais: net gražiausia bažnyčia liks tiktai pastatu, jeigu joje nedirbs atsidavęs dvasininkas, savo dvasine jėga ją sudvasinantis ir pripildantis. Todėl mažiausiai trejus, o dar geriau – septynerius metus pastatytame statinyje turi melstis ir dirbti dvasingas žmogus. Štai kas yra statinio įmeldimas. Šitaip žmogaus tikėjimo ugnis pažadina akmenyse esančią sąmonę ir pakreipia ją žmonijos evoliucijos reikalams, harmonizuodama statinyje esančių akmenų jėgą ir sutelkdama juos bendrai Idėjai ir darbui. Taigi suvokiantis ką daro žmogus tampa dirigentu šiam akmenyse slypinčiam orkestrui. Netikęs dirigentas net gerus orkestrantus gali sugadinti.
Visa tai teko patirti, statant šventyklą po atviru dangumi Ažušiliuose.

Daug kam įdomu, kaip pajudinamas daug tonų sveriantis akmuo. Tai nutinka tiktai tikint, kad akmuo turi sąmonę ir kreipiantis į ją. Šitaip akmenys ženkliai lengvėja. Akmenys nemėgsta triukšmo ir chaoso, todėl tyliai susikaupus dirbama. Tuo žmonės įsitikina dirbdami.

Dabartiniu metu daug senųjų šventyklų pašaukia tuos žmones, kurie gali vėl jas atstatyti. Lietuvos teritorijoje jų buvo labai daug, todėl daug šventųjų akmenų žmonės randa ir ginčijasi, ką su jais daryti. Vėl galima būtų nubrėžti kelias taisykles:
1. Net jeigu žinote, kad apsigyvenote buvusioje šventykloje, tai nereiškia, kad privalote tiksliai atstatyti ją tokią, kokia ji buvo, nes vienu laikotarpiu ji galėjo atrodyti vienaip, o kitu – kitaip. Būtent dėl to ginčijasi aiškiaregiai, vienas matydamas vieną laikotarpį, o kitas – kitą. Gyvename ypatingu, nauju laikotarpiu, todėl nebereikia kartoti to, kas jau buvo pritaikyta anksčiau. Šiam laikotarpiui svarbi švara ir paprastumas. Tai reiškia, kad svarbu taip sudėlioti akmenis, kaip dabar yra reikalinga, o ne kaip kažkada jie stovėjo. Tačiau niekas niekam nedavė teisės kištis į kitų žmonių teritorijas ir jose įvesti savo tvarką. Taigi netinka sąmoningam žmogui tvarkytis svetimose teritorijose, neatsiklausus šeimininkų, nes tai, kas bus pastatyta, šeimininkai prižiūrės, o ne svečiai.
2. Daug šventų akmenų jau yra sunaikinta, todėl svarbu jų nenaikinti. Tai reiškia, kad geriau ne vogti juos iš svetimų teritorijų, o gelbėti iš akmenų karjerų, kur jie gali būti pasmerkti giljotinai, t. y. supjaustyti ar sutrupinti.
3. Ne visus rastus akmenis reikia iškasti iš žemės. Dvi kategorijos yra akmenų, kurie nėra kastini. Pirmieji – tai įprogramuoti akmenys, kuriuos žyniai paslėpė nuo priešų ir kurie jau buvo paminėti. Daugelis jų „nenori“ išlįsti, todėl visaip priešinasi, o tiems, kurie bando juos iškasti, prasideda įvairios problemos. Neutralizuoti programas gali tik dabar žyniais esantieji, kurie ir žino, reikia jį iškasti ar palikti vietoje, nes reikiamas laikas dar nesuėjo. Antrieji – tai akmenys, esantys informacijos ir energijos perdavimo grandyje. Juos taip pat žyniai atskiria, todėl nežinantiems negalima prie jų lįsti. Juos taip pat sunku iškelti, nes jie priešinasi. Tie, kuriems laikas atėjo pasirodyti ir kitaip dirbti, lengvai pasiduoda ištraukiami.

Plutarchas sakė: „Idėja neturi kūno, bet ji suteikia formą beformei materijai ir tampa jos raiškos priežastimi.“
Mūsų atveju statytojas, nešiojantis Idėjos kibirkštį savo širdyje, pažadina iš pažiūros nebylius akmenis, suvienija juos darniam darbui, šitaip įprasmindamas akmens sąmonės raišką. Taip sąmoningas statytojas, esantis kūne, įkūnija Idėją statiniuose.

Apaštalas Petras „Laiško efeziečiams“ II dalyje rašė: „Vienas yra Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose.“ Pažodinis vertimas iš graikų kalbos skambėtų maždaug šitaip: „Viskas yra Jo poema ir Idėja.“
Tai reiškia, kad Dievas per visas jo sukurtas matomas formas ir neregimus būvius įtvirtina savo Idėją, rašydamas savo dieviškąją poemą. Žmogiškas egoizmas tą dieviškąją poemą sudarko, ją kasdienybės proza paversdamas. Todėl tie žmonės, kurie harmoniją kuria, prie dieviškosios poemos atkūrimo prisideda. Tokie yra ir sakralinių statinių statytojai.

Akmenys – tai energetiniai kaupikliai, įrašantys vietos, kurioje slūgso, informaciją ir energiją. Būtent todėl išminčiai pasirinkdavo konkrečią vietą, iš kurios atsiveždavo akmenų statiniams, dėl jos energetinės kokybės krypties. Būtent todėl jie vietą, kurioje toks statinys bus statomas, specialiai parinkdavo ir dar ilgai ją ruošdavo savais ritualais ir maldomis, o vėliau pastatyto statinio dalyvius – akmenis – harmonizuodavo, o dar vėliau visą statinį įmelsdami žmonijos evoliucijos tikslams dirbti užprogramuodavo. Taip buvo anksčiau, taip yra ir dabar.
Būtent todėl vieni statiniai veikia vienaip, kiti – kitaip, o kiti yra tiesiog tušti, nors gal ir gražūs.

Apie Sistemas

Istoriko, Yogi.lt įkūrėjo ir redaktoriaus Gintaro Ronkaičio-Narajano pranešimas
„Apie sistemas ir jų suvokimą iš stebėtojo padėties“


Visa gyvena, nėra nieko mirusio – mirę tik mes patys. Jeigu mes atgytume nors akimirkai, mes pajustume, kad visa yra gyva, kad visi daiktai gyvena, galvoja, jaučia ir gali kalbėtis su mumis.
Piotras Uspenskis

Dažnai kalbame apie sąmoningumą, tačiau yra sunku jį apibrėžti. Vienareišmių atsakymų nėra ir būti negali, nes sąmoningumas turi daug lygmenų. Svarbu pabrėžti, jog sąmonėjimas, kaip procesas, yra įmanomas. Ir tai vienas gražiausių šio pasaulio stebuklų – žmogaus sąmonės skleidimasis.
Žinomas XX a. pirmosios pusės dvasinis mokytojas Piotras Uspenskis yra suskirstęs žmogaus sąmonės būsenas į keturias pagrindines dalis. Šiuo suskirstymu ir remsimės, nes jis, manytume, yra gana taiklus. Šios būsenos – iš dalies ir sąmoningumo lygmenys.
Pirmoji būsena – tai miegas. Žmogus visiškai nesuvokia savęs gilaus miego stadijoje arba sapnuoja sapnus. Gilus miegas be sapnų, atrodytų, labiausiai „nesąmoninga“ žmogaus būsena. Tačiau, remiantis hermetikų aksioma „Priešybės panašios, tačiau skiriasi laipsniu“, ji yra visiškai arti aukščiausios. Esminis skirtumas – „Aš Esu“ suvokimas. Gilaus miego be sapnų būsenoje jo nėra…
Sapnas – daugiaplanė būsena. Ji labai reliatyvi ir svarbiausia, jog dažniausiai žmogus nesuvokia, kad sapnuoja. Jūs žinote, kad įmanoma atsibusti sapne, įjungiant būdravimo būsenos suvokimą. Šis atsibudimas – tai sąmoningumo triumfas sapno stadijoje.
Antroji būsena – miegas pabudus, arba reliatyvi sąmonė. Nors ir keista, ši būsena, kurią mes vadiname būdravimo, sąmoningumo prasme taip pat yra miegas. Žmogus čia irgi snaudžia, o gal ir giliai miega, kartais laikas nuo laiko prabusdamas, sapnuoja sapnus – savo mintis ir nuomones, įvairias koncepcijas. Joje žmogus žino reliatyvias tiesas ir tapatinasi su jomis (kaip ir sapne, kai nesuvokia, kad sapnuoja). Suprantama, jog, palyginti su pirmąja – miego būsena, antroji daug labiau sąmoninga. Kaip labiau sąmoningas yra žmogus, jį lyginant su gyvūnu. Juk ir gyvūnai turi sąmoningumą, tačiau jų pasaulis kitoks ir lyginimai čia gali būti tik labai sąlygiški…
Esant miego pabudus būsenai, taip pat įmanomas atsibudimas. Ir šis atsibudimas, panašus į atsibudimą sapne, atveda žmogų į trečią būseną, naują jam realybę.
Taigi jei lyginsime mūsų kasdienybės miegą (kurį vadiname būdravimu) su aukštesne būsena, suprasime, jog tai visiškai kitoks – aukštesnis sąmoningumo lygmuo.
Šią trečiąją būseną santykinai pavadinkime Mokytojų pasauliu. P. Uspenskis ją įvardija kaip „sąmoningumą savo atžvilgiu“, kai galime suvokti visą tiesą apie save, kas ir kokie esame iš tiesų. Suprantama, kad objektyviai suvokiant save kitaip išsiskleidžia ir aplinkinis pasaulis. Būdamas tokios būsenos, žmogus tampa stebėtoju, o aplinkinis gyvenimas atsitinka pats, mintys nepriklauso žmogui, stebėtojas liudija pasikeitimus. Visas aplinkinis pasaulis (kūnas, pojūčiai, protas, emocijos) sukasi aplink stebėtoją. Toks žmogus suvokia save nuolat, kad jis YRA.
Ir tuo pačiu toks žmogus yra tikrasis veikėjas, darytojas, nusimetęs ego svarbumą jis ne reaguoja, o veikia (not reacting, but acting).
Ir ketvirtoji būsena, kaip ją įvardija P. Uspenskis, yra „objektyvaus sąmoningumo“ būsena, kai esame apimti Pilnatvės, susilieję su viskuo ir žinome viską, tuo pačiu išlaikydami asmeninį „Aš Esu“. Apie tokius žmones sakome: jis pats yra žinojimas, jis tapo žinojimu. Tokia sąmonė gali pažinti daiktus ir pasaulį tokius, kokie jie yra iš tiesų.
Ši būsena Patandžalio jogos sūtrose aprašyta taip: „1.2. Tada drastuh svarūpe avasthanam.“

Tada matančiojo (stebėtojo) sąmonė įsitvirtina tikrojoje būsenoje savastyje.
Tada liudininkas arba Stebėtojas (žmogaus tikrasis „aš“) yra grynosios, nekintančios sąmonės būsenos („aš esu tai – tat tvam asi“), mato save (ir pasaulį) tokį, kokie jie yra iš tikrųjų. Ir žodis „avasthanam“, remiantis svamio Satjanandos komentaru, reiškia savo pradinės būsenos atstatymą. Išminčius Vjasa šią eilutę komentuoja šitaip: „Tada sąmonės jėga remiasi savo tikrąja prigimtimi . Bet kai protas yra nukreiptas į išorę, jam atrodo, kad yra taip, o iš tikro taip nėra.“

Taigi žmogus miega, nors mes tai vadiname budrumu. Ir tik supratęs, kad miega, jis gali atsibusti. Kaip ir priklausomybių kamuojamas žmogus pradžioje turi pripažinti savo priklausomybes, o tik po to palaipsniui gali jų atsikratyti. Tačiau ir to neužtenka. Kad atsibustų, reikia gauti Gyvybės Kibirkštį (Indijoje vadinama Šaktipata), tai lyg aukštesnės sąmonės palaiminimas, jos pasirinkimas, labai paslaptingas vyksmas. Todėl iki šiol tik nedaugelis žmonių (nors tokių ir daugėja) siekia sąmoningumo, nors ir kokia skvarma tai vyktų.
Trumpai apibrėžkime, kokios savybės būdingos sąmoningumo siekiančiam žmogui ir kokios tipologiškai galėtų būti priskirtos tiems, kas šito nesiekia.
Miego pabudus būsenai, kaip minėta, yra būdinga reliatyvi sąmonė. Esant šiai būsenai žmogui rodos, kad jis jau yra sąmoningas, dažnai jis turi nuomonę visais klausimais, tapatindamasis su savo (ar svetimo proto primestomis ar įteigtomis) koncepcijomis. Esminė sąvybė – prisirišimai (ir „atsirišimai“ tapatinantis su jais), susitapatinimai su išorės objektais (įskaitant savo paties kūną ir protą). Šie susitapatinimai yra nuspalvinti emocijomis. Taip pat priklausomybė nuo kažko išorėje ar viduje, savo komforto zonos susikūrimas (pvz., priklausomybė nuo kitų žmonių nuomonių). Būdingas savo paties atskirumo suvokimas, savas ir svetimas takoskyra, to, kas išgyvenama, „svarbumo“ pajauta. Ego yra labai svarbus pats sau ir linkęs sureikšminti aplink jį vykstančius reiškinius. Toks žmogus gali tikėti tuo, ko nėra, meluodamas pats sau ir pateisindamas save, „kaltų“ ieškodamas išorėje. Taip pat būdingos tuščios svajonės, „smėlio pilių“ kūrimas, neigiamų emocijų reiškimas, šnekos, apkalbos.
Sąmoningumo sąvybės. Veržimąsis, tariant paprastai, yra siekis, noras sąmonėti, suvokimas, kad sąmonėjimas reikalingas lyg oras. Stebėtojo būsena – stebėtojas liudija amžiną dabartį, jis yra ir suvokia save, kad yra, atsitapatindamas nuo visų sąmonės bei išorės pasaulio pasireiškimų. Atmintis, tęstinumas – dar viena sąmoningumo savybė, taip pat humoro jausmas. Buvimas sąžiningam prieš patį save. Buvimas tyloje, kai tyla ima teikti pasitenkinimą, ramus arba rimstantis protas. Meilė – dar viena savybė, ji skleidžiasi savaime, pašalinus energetines, emocines, mentalines ir kitokias užtvankas bei šiukšles. Iš jos kylanti atjauta. Iš atjautos – vidinis siekis padėti tiems, kas suvokimo siekia. Subalansuoti ryšiai tarp visų žmogaus energetinių lygmenų, taip pat su savo „aukštesniuoju aš“. Bendrystės su visu, kas YRA, suvokimas.
Pasak jogų tradicijos, aukščiausias sąmoningumas – tai būsena Sat-Chitt-Ananda. Sat – tiesos suvokimas, tapsmas Tiesa, chitt – stebėtojas, save suvokianti sąmonė, stebinti save, ananda – visaapimanti meilė be skiriamųjų riboženklių. Visi šie trys yra vienovėje.
Daug kelių, kad pasiektum gilesnį sąmoningumą. Paminėsiu du bendriausius – tai stebėtojo būsenos įtvirtinimas ir svarbumo nusimetimas. Stebėtojas, atsitapatinęs nuo kūno ir proto, jaučia, kad Gyvata, visas gyvenimas teka pats ir jis teka kartu su juo (nepainioti su koncepcijomis apie tai esant pirmajai ir antrajai būsenai), tuomet jis mato pasaulį vis objektyviau ir, jei to reikia, ima veikti…

Jau daugelis dvasios ieškotojų suvokią tiesą „Aš – ne kūnas“, sanskrite sakoma „neti neti“ – ne tai ne tai. Aš esu ne tai… Tai yra vieno atskiro žmogaus kūnas. Tačiau žmonių bendruomenės irgi turi kūnus. Jie ne fiziniai, todėl sunkiau atpažįstami. Tapatintis su jais, kaip žmogus tapatinasi su savo kūnu ir protu, – yra kelias į kančią ir konfliktą. Žmonių santykių, jų bendrabūvio sekoje susidaro tam tikros gana stabilios energetinės-informacinės sistemos, tačiau gyvenančios ir mirštančios taip pat kaip žmonės. Suprantama, jog „mirties“ kaip ir žmogaus atveju čia nėra. Vyksta transformacijos, esminiai pasikeitimai, o kartais ir galutinis sistemos išnykimas, jei ši transformacija nesukuria savo tęsinio. Labiausiai išorinė šių struktūrų dalis – tai valstybės ir jų susivienijimai, didžiosios religijos, transnacionalinės korporacijos ir kitokie stambūs junginiai. Čia kalbėtume daugiau apie valstybes ir kitus betarpiškus socialinius-teritorinius darinius.
Valstybės transformuojasi gana sparčiai, atsižvelgiant į situaciją (turint omenyje laiko pojūčio spartėjimą), kas 25, 50 ar 100 metų. Ir pasikeitimų sparta šiais laikais jau niekam nekelia abejonių. Kiekviena išauganti karta įneša naujovių. Valstybės lyg išoriniai drabužiai socialiniam žmonių kūnui.
Vidiniai arba arčiau „Kūno“ esantys drabužiai yra stabilesni. Tai yra tautos, gyvenančios daug ilgiau. Ir šis kūnas fiziškai susideda iš šeimų (kūno lastelių), giminių ir t. t. Tauta gyvena ir miršta, tiksliau – transformuojasi, kaip ir atskiras žmogus.
Ir pagaliau prieiname prie paties „Kūno“, kuris gyvena daug ilgiau, žengdamas per pasikeitimus ir išlaikydamas esmingas savybes. Todėl mūsų pirmtakai turėjo tvirtą Protėvių kultą, jie garbindavo ir gerbdavo vyresniuosius, suvokdami šį šventą tęstinumą ir gilios šaknies svarbą pačiam „augalui“. Ši Esmė yra tai, ką vadiname tautos dvasia. Šis tęstinumas tautoje yra bendrystė, kurios analogas atskirų žmonių pasaulyje yra bendrumas senelio – tėvo – anūko linijoje. Tai trys atskiri žmonės, tačiau kilę vienas iš kito. Suvokę tai, galime suvokti, kaip tautos gyvena ir keičiasi. Kartos keičia viena kitą, bet šaknis išlieka. Tai pati Didžiosios Šeimos siela. Žmonių gyvybės medis bendras mums visiems. Kiek plačiai to medžio šakos apima – tesprendžia kiekvienas pats. Vis tik jei žmonės tai suvoktų, dingtų visi karai ir konfliktai, žmonės atbustų ir prisimintų broliais ir seserimis esą. Iš bendro lizdo visi išėję.
Prisiminkite Mata Bharata (Indijos) šventuosius, išaugusius iš savo žemės ir tradicijų, tuo pačiu atradusių savyje Visatos sąmonę, didį sąmoningumą, kuris nesitapatina su skvarmų ir energijų virpesiais, įvairiais pasireiškimais, juos mylėdamas ir priimdamas. Žmogus, kaip Visatos Sėkla, yra didis „Aš Esu Tai“ suvokimu.
Todėl bet kokie „drabužiai“ pradedant fiziniu kūnu ir baigiant įvairiais socialiniais drabužiais – tai tik priemonės, padedančios mums gyventi laiko erdvės pasaulyje.

Tikiuosi, kad vis daugiau mąstančių ir susivokiančių žmonių susimąsto apie valstybinių sistemų ir jų darinių veikimą, konceptualiąją valdžią, kuri yra virš tų darinių. Nes suvokti, kur esi patekęs ir kokiais principais esi valdomas, yra vienas iš kelių į laisvę.
Ši vadinamoji „sistema“ yra globali, veikianti įvairiais lygmenimis. Jogai, dvasiniai ieškotojai kartais vartoja sąvoką „išeiti iš sistemos“, dažnai nelabai ir suprasdami, kas yra ta sistema ir iš ko jie išeina (nors buitiniame lygmenyje viskas yra suprantama). O gyvename visaapimančiame energetiniame-informaciniame darinyje, kurį čia įvardysiu Globalia Sistema.
Šis darinys, veikdamas per žmones ir jų bendruomenes, lyg kokia švytuoklė ar sūkurys siekia įtraukti mūsų protus į savo „žaidimą“ (beje, politikai bei politologai mėgsta vartoti šį žodį, kalbėdami apie vadinamuosius geopolitinius žaidimus). Jam nesvarbu, kokią konkrečią poziciją Jūs užimsite, svarbu, kad veiktumėte sistemos rėmuose. „Išeiti“ iš jos nėra paprasta, nes būtent Globalioji Sistema siūlo suvokimo paradigmas, kurios dažniausiai ir atitinka „daugumos“ suvokimo stereotipus.
Stebėtojas negalėtų vertinti vienų ar kitų sistemų per kasdienio vertinimo gerai – blogai prizmę, nes vertinimas labai priklauso nuo vertintojo, yra subjektyvus. Valstybės ir valstybių dariniai turi savo reikšmių lauką, veikdami konkrečiu būdu. Iš tiesų nėra „gerų“ ar „blogų“ valstybių. Kiekviena valstybė turi savo energiją, savo bruožus. Pvz., esamus ar buvusius bruožus atskleidžia valstybių herbai. Tai valstybių totemai. Įsižiūrėkite į juos įdėmiai.
Valstybė yra energetinis-informacinis darinys, turintis savo veiklos inerciją. Kad pakeistų kryptį, kartais prireikia daugelio metų ir daugumos žmonių valios pastangų. Kartais ir tai nepadeda. Juolab kad, be žmonių fiziniame pasaulyje, yra ir kitų pagalbininkų.
Kai imame skirstyti valstybes ir jų susivienijimus (religijas, tautas ir t. t.) į gerus ir blogus (būtent to ir reikia Globaliai Sistemai), įsitraukiame į jos sukurtą ir nesisteminiu veikimu primestą žaidimą ir prarandame Budrumą (ar jo neįgyjame). Globaliai sistemai nesvarbu, kurioje pusėje jūs kovosite. Jai svarbu gauti jūsų energiją, jūsų dėmesį, nes tuomet jūs esate (norite to ar nenorite, žinote ar nežinote) sistemos dalimi. Įsitraukę į šį žaidimą emociškai, nebegalime pamatyti visumos. Įsitraukę ir susitapatinę su „teisinga“ tiesa, iškeliame jos svarbą ir imame maitinti darinį savo aktyvaus pritarimo arba nepritarimo energija.
Svarbu pabrėžti, kad čia nėra kalbama apie tai, ką konkrečiam žmogui dera daryti. Tesprendžia jis pats iš savo suvokimo lygmens. Tačiau turime priminti, kad suvokimą apribojantys prisirišimai buvoja ir čia: prisirišama prie šeimos, tautos, žemės, valstybės. Taip, tai šventi dalykai, jei prisirišimas pakeliamas į Meilės lygmenį.
Deja, sistemos „dirba“ savu lygmeniu ir daugeliu atveju jau nebeatitinka dalies žmonijos poreikių bei susivokimo lygmens. Ši sistema daug globalesnė nei valstybės, religijos ir jų dariniai. Ji siekia priversti jus veikti jos paradigmos rėmuose. Vyksta nuolatinė kova, regioniniai konfliktai, neramumai visame pasaulyje. Nesantaika, nestabilumas šeimose. Mūsų šalyje per pirmuosius trejus metus išyra septynios iš dešimties santuokų. Ir taip visuose lygmenyse, įskaitant ir atskirai paimto žmogaus protą, kuriame dažnai tvyro chaosas ir neramybė.
Sistema gimdo koncepcijas, kurios savo ruožtu susideda iš šalyse viešpataujančių politinių režimų. Jie iš principo gali kisti, tačiau tik atstovaujamos koncepcijos rėmuose. Tai trys pagrindiniai sistemos lygmenys: politinis režimas, koncepcija-santvarka, kuriai jis atstovauja, ir sistema, kaip globalus bendruomeniškos būties veiksnys, kurią pagimdo konceptualioji valdžia. Politinis režimas yra aiškiai matomas fiziniame plane, koncepcija gali būti apibrėžta politikų ir politologų (vis tik veikia nors ir sąryšyje, tačiau nepriklausomai nuo jų), o pati Globali sistema glūdi už jų, sunkiai pasiekiama net pažengusiems protams.
Kas gi yra ta konceptualioji valdžia? Tai daugiau nei žmonės. Tai politinis, ekonominis, socialinis, informacinis „klimatas“, kuris veikia žmones ir verčia juos elgtis taip, o ne kitaip. Tai ne įstatymai, o idėjos, iš kurių gimsta įstatymai ir tvarkos. Net patys įtakingiausi planetos žmonės negalėtų teigti, jog būtent jie yra tos Globalios Sistemos viešpačiai. Tai tvarka, verčianti žmones priklausomais nuo Sistemos „darbo ištekliais“. Žmonės sulyginti su naudingosiomis iškasenomis, staklėmis ir kita negyvąja materija. Jų darbas įmonėse – tai „darbo sąnaudos“. Tai minios sąmonės vidurkio pagimdytas sunkiai apibrėžiamas „kažkas“, kurį labai sunku įvardyti. Tai energijos ir informacijos struktūra, turinti grįžtamąjį ryšį su save pagimdžiusia minia ir tuo pačiu gyvenanti nuo jos nepriklausomą gyvenimą.
Sistemos esmė ir pagrindas – minios psichologija, instinktyvusis minios protas, taip pat kiekviename žmoguje glūdinti gyvulinė galia, verčianti konkuruoti ir kovoti. Dėl ko kovojama? Iš tiesų šia prasme žmogus mažai skiriasi nuo gyvūno. Jis kovoja dėl gyvenimo sąlygų gerinimo, valdžios gaujoje. Tik žmonių visuomenėje dažnai tai įgauna labai rafinuotas formas. Todėl ši visuomenė kartais vadinama „rafinuotų gyvūnų bendruomene“.
Įdomių analogijų šiam instinktyviam minios protui, kurį K. G. Jungas vadino kolektyvine pasąmone, galima surasti kvantinės fizikos pasaulyje. Mokslininkai pastebėjo, jog elektronai sistemose elgiasi tvarkingai. Žymus fizikas Deividas Bomas padarė išvadą, kad organizuotai elgtis elektronus verčia pati sistema. „Elektronai plazmoje labiau panašūs į baleto šokėjus negu į padriką žmonių minią gatvėje. Taip yra todėl, kad baleto kūrinys, kaip visuma, diktuoja tam tikras judėjimo taisykles.“ (Michael Talbot. Holograminė visata, p. 52)
Tačiau ir kasdieniame gyvenime galime pamatyti, jog žmonės, automobiliai gatvėje juda bangomis, paklusdami kartais stebėtinam sinchroniškumui. Tuo gali įsitikinti kiekvienas, mokantis ne dalyvauti, kaip esame įpratę, o stebėti.
Liberalios demokratijos koncepcijos teigiamas dalykas yra tas, jog šioje koncepcijoje veikiantys režimai suteikia žmogui sąlyginę laisvę (to nebuvo socialistinės-komunistinės koncepcijos rėmuose veikusiuose totalitariniuose režimuose). Laisvė duoda galimybę prieiti prie informacijos, sutikti labiau sąmoningus už save, mokytis, tobulėti. Žmogus pats asmeniškai gali lengviau „išeiti iš sistemos“. Tuomet kiekvieno iš mūsų sąmonėjimo suma gali pakeisti situaciją iš esmės. Anksčiau ar vėliau gims suvokimas, esantis UŽ dabartinės Globalios Sistemos riboženklių. Tiksliau – jis jau gyvas daugelyje atskirų žmonių, tačiau dar nėra visuomeniškai pastebimas, jis dar neturi pakankamos galios, kad pasireikštų visa jėga.
Esminis klausimas šiame kontekste, ar tikrai Žmogus yra tik homo aeconomicus – transcendentinio matmens neturintis gyvūnas? Jei transcendentinis matmuo vis tik yra ir žmogaus atgaja pirmiausia yra dvasinis augimas, tuomet šis daugelio žmonių susivokimas vestų prie naujo (gerai užmiršto seno) socialinių santykių modelio, kuris dar neturi pavadinimo ir aiškesnių apibrėžimų.
Esminis Naujosios Pasaulėvydos bruožas – kovos ir konkurencijos atsisakymas (pirmiausia socialinėje ir žmogiškojoje sferoje – šeimoje, gatvėje ir t. t.), ją keičiant Gera Valia ir bendradarbiavimu (žengimas iš gyvūnų pasaulio į žmonių pasaulį). Šiandien pasaulyje jau daug dvasinių bendruomenių, gyvenančių, remiantis šiais ar panašiais principais. Yra net bendruomenių konfederacijos.
Šiuo metu sąmonėjantys, su savimi dirbantys žmonės yra gana išsklaidyti. Turėtų pradėti kurtis vadinamieji atgajos-augimo centrai. Jų esmė – naujojo suvokimo žmonės iš dalies atsiskirtų nuo esamos „sistemos“, burdamiesi bendram gyvenimui teritoriniu principu. Tam nereikia naujos infrastruktūros, o galima panaudoti esamą. Susirinkus kartu (pvz., kaime ar mažame miestelyje) susitvarkyti gyvenimą darnos principų pagrindu. Tokie augimo centrai, susižinodami tarpusavyje, sukurtų neformalų sąmoningumo tinklą.
Visa tai kokybiškai nauji dariniai. Jie kol kas nevaidina bent kiek ženklesnio vaidmens Globaliame Sistemos Žaidime, tačiau tai – tik laiko klausimas. Tuomet arba Sistema turės sugrįžti į totalitarizmą, kad atitolintų Naujosios Pasaulėvydos aušrą (bet net tada visiškai nebegalės šito vyksmo sustabdyti), arba pamažu numirs, duodama gyvastį naujai kokybei.
Paradoksalu, tačiau Naujoji Pasaulėvyda JAU veikia Globalios sistemos viduje, ir tos sistemos atžvilgiu yra lyg „vėžinė lastelė“, griaunanti Sistemą iš vidaus. Tiesos dėlei reikėtų pasakyti, jog, esant tokiam sąmoningumo lygmeniui, koks buvo ir yra dabar, kažin ar įmanomas kitoks veikimas nei struktūrinis ar nestruktūrinis valdymai. Tokio „šeimininko“ reikalauja žmonių sąmoningumo vidurkis. Toks žmogus gali tik paklusti arba valdyti. Jam dar sunku suvokti, jog yra ir trečias variantas. Vis tik šiais laikais gimstant daug naujosios sąmonės vaikų, kurie galbūt peržengs kovos ir konkurencijos paradigmos rėmus, atsiranda viltis, kad situacija gali keistis – ir rafinuotas gyvūnas pagaliau žengs dar vieną svarbų žingsnį žmogiškosios bendruomenės link.
Kova ir konkurencija privertė mus sukurti technologijas puolimui ir apsigynimui, gamybai ir materialinei gerovei. Tam reikėjo Sistemos, kuri gebėtų sujungti esamus resursus. Šioje konkurencijoje mes sukonstravome kosminius laivus. Visa vystosi, niekas nestovi vietoje. Kokia bus žmonijos ateitis, priklauso nuo kiekvieno asmens sąmonėjimo lygmens. Bendruomenės (visuotine prasme) sąmoningumo vidurkis ir gimdo sistemas, koncepcijas bei režimus. Žmogus yra bendruomeniškas sutvėrimas. Net Vakarų individualistinėje epochoje, didžiajai gyventojų daliai persikraustant į miestus, jie tampa megabendruomenėmis, kurios gyvena pagal tam tikras taisykles. Kad ir koks žmogus tame didmiestyje jaustųsi „vienas ir vienišas“, jis yra didžiulio mechanizmo sraigtelis, įsuktas Globalios Sistemos ir nešantis jai naudą.
Matyt, žmonės negali gyventi be sistemos (jos antitezė – chaosas), tačiau turėtume suprasti viena – naujos sistemos gimtis – tai daugiau nei koncepcijos (politinės-socialinės-ekonominės farmacijos) keitimas. Tai esminė pasaulėžiūros transformacija, tai kitimas idėjų lygmeniu. Idėjas pritraukia pakitusi sąmonė. Esminės, giliai mumyse glūdinčios idiomos: savas – svetimas, naudinga – nenaudinga, mano – nemano, gali kokybiškai pasikeisti. Ši kaita žymi sąmonės augimą, gaujos virsmą į žmonių bendruomenę.
Fizikas Deividas Bomas tvirtino, kad „visuotinis žmonių polinkis skaidyti pasaulį į fragmentus ir nenoras pripažinti, kad visi daiktai tarpusavyje susiję dinaminiais ryšiais, yra daugelio žmonijos bėdų priežastis. Pavyzdžiui, žmonija yra įsitikinusi, kad galima iš planetos imti tam tikras jos dalis (kurias mes vadiname naudingomis iškasenomis) ir nepažeisti pačios planetos. Mūsų medicina gydo atskirus kūno organus, bet per juos nemato viso kūno. Smulkindami pasaulį į fragmentus mes darome didelę klaidą…“ (Michael Talbot. Holograminė visata. p. 60)
Mokslininkų socialiniai eksperimentai su pelėmis ir beždžionėmis parodė, jog daugelis elgesio stereotipų mus pasiekė iš gyvūnijos pasaulio ir šiandien žmogus iš tiesų dar nėra tapęs Žmogumi. Mūsų dar laukia ilga atgaja (evoliucija), kuri galbūt ves prie naujos aplinkos tarpusavio santykiuose bei gyvenamojoje erdvėje sukūrimo.
Sąmonėkime, suvokime sistemų veikimo principus, kad galėtume žengti žingsnį laisvėn iš baudžiavos, kuri trunka jau labai ilgai. Ši vergovė-baudžiava yra istorinis reiškinys, ji turi pradžią, turės ir pabaigą. Ir tai neišvengiama.

P. S. Ką daryti, kad būtų galima pamatyti visumą ir nustoti aklai tapatintis su visumos dalimi – fragmentu (režimu, koncepcija, sistema)?
Pirmiausia nusimesti svarbumo skraistę ir pradėti stebėti – tiek save, savo mintis ir reakcijas į išorės dirgiklius, tiek išorės pasaulio pasireiškimus (pasaulis nei geras, nei blogas). Tai suteiks proto ir veiksmų ramybę. Taip pamažu mokysimės Suvokti.
Antra, žmogus yra būtybė, kuri gali mokytis ir išmokti mylėti. Dažniausiai mylime savo vaikus ir artimiausius šeimos narius, dar kartais – šuniukus ir kačiukus, įvairius gyvūnėlius, gamtą. Dera pamažu išmokti mylėti visa, kas yra aplink. Beveik kiekvienas turime objektą, kurį nuoširdžiai mylime (pavyzdžiui, mūsų vaikai). Šią meilę galima plėsti kuo plačiau, kad ji apimtų kuo daugiau erdvės ir objektų. Tai, ką mylime, nevertiname pagal vienokius ar kitokius kriterijus, o tiesiog mylime ir branginame. Taip pamažu mokomės iš tikro Mylėti.
Ir pagaliau šia Meile ir Suvokimu galime sujungti atskiras pasaulio dalis į visumą. Ir konflikto, atskirumo, kovos, ir konkurencijos žmoguje nebėra. Įsitvirtina bendradarbiavimas tarp proto ir širdies, gera valia ir draugiškumas. To visiškai užtenka atskiro žmogaus laimei pasiekti. Mylintis ir suvokiantis žmogus savaime laikosi vertybių – ne tų, antrinių, dažnai skambančių iš mūsų žiniasklaidos, o pirminių, kurios yra vienareikšmės ir pilnos. Visiškai užtektų dviejų. Pirmąją ištarė Jėzaus lūpos: mylėk savo artimą kaip patį save. Šioje vertybėje įžvelgiamos trys žinios. Pirmoji – visa yra artima. Antroji – meilė sau ir ji jau yra. Trečioji – meilė artimui (kas yra artima, ar vien tik žmonės?). Antroji vertybė žinoma kaip auksinė taisyklė: nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad būtų padaryta su tavimi. Liktų tik teisingai suformuluoti: daryk kitam tik tai, ko norėtum, kad būtų padaryta tau. Dauguma kitų vertybių yra antrinės, išvestinės, turinčios savus riboženklius (kuriuos sąmoningas žmogus turėtų pats susikurti). Jos gimsta iš pirminių. Laimingam žmogui tikrosios vertybės gimsta iš vidaus, jos gimsta neprimestos, o suvoktos, išgyventos.
Jei tokie laimingi žmonės susijungs į bendruomenę – gamta taps laiminga ir pasaulis taps laimingas. Politika nebebus „nešvarus užsiėmimas“, nes ją tvers švarūs žmonės.

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt

Savęs pažinimo link

Rasos Ivanauskienės pranešimas „Savęs pažinimo link“


Kaip ugdyti savo sąmoningumą

Alchemikės Meilės Lėjos Ajjanasan pranešimas
„Kaip ugdyti savo sąmoningumą (praktinė patirtis, pratimai)“


Vystyti savo sąmoningumą man padėjo ir padeda alchemija. Ji atskleidė manyje tokius gebėjimus kaip empatija, stalkingas, alchemijos meistriškumas. Ji padėjo man be iliuzijų atskirti daugialypes energijas ir jų vibracijas, vystyti išmintį, besąlyginę meilę, atstatyti žmogišką orumą bei susijungti su savo tikrąja esme. Alchemija sustiprino tikėjimą savimi, DIEVU-ŽMOGUMI, pažadino manyje giluminį suvokimą, kad aš, kaip ir visi kiti žmonės, esu žvaigždinė-žemiška daugiamatė būtybė. Viena mano daugiamatės būtybės dalis šiame gyvenimo laikotarpyje pasireiškia kaip alchemikė.

ŽVAIGŽDINĖ-ŽEMIŠKA DAUGIAMATĖ BŪTYBĖ
Tai žmogus, savyje suvokęs ir priėmęs dieviškąsias kosmoso ir Žemės energijas. Dirbdama su savimi, su Žemės ir kosmoso energijomis, aš pažinau daug įvairių sąmonės lygių ir skirtingas jų vibracijas, pradedant nuo nesąmoningojo lygmens iki žmogiškojo-dieviškojo. Žmogaus kūnas turi kelis sąmonės lygmenis, kurie vystosi tik sąmoningai juos suvokiant.

KAS YRA ALCHEMIKAS?
Tai žmogus, pasiryžęs savyje pažinti ir šviesą, ir šešėlį bei save keisti, atradęs Tikrąją ESMĘ. Tai žmogus, kuris stebi save kasdienybėje, seka kiekvieną savo reakciją į tai, kas vyksta, ir keičia savo negatyvų atsaką į viską, kas vyksta jo gyvenime. Tai reiškia, kad jis sąmoningai stebi savo mintis, emocijas, galvoseną, kurios gimsta jame bei pasireiškia išorėje ir, pritaikydamas jau įgytą žinojimą, transformuoja savyje negatyvią energiją į pozityvią. Nuolatinis kasdienis kiekvieną akimirką vykstantis darbas su savimi tokį žmogų įpratina sąmoningai rinktis, kelia jo kūno ląstelių ir sielos vibracijas, vysto jame dieviškąsias savybes, ugdo sugebėjimą skirti ir aiškiai įsisąmoninti Tikrosios Esmės vibracijas savyje bei atpažinti kitokių energijų vibracijas.
Šis darbas ugdo gebėjimą matyti nematomus pasaulius ir atveria galimybę kontaktuoti su kitomis civilizacijomis. Tuo būdu vystosi sąmoningas savęs priėmimas ir iškreiptų energijų gydymas. Nuo to momento, kai žmoguje paraleliai su vykstančiomis fiziniame plane situacijomis prasideda aktyvi savistaba, atsirandančių reakcijų sąmoningas rūšiavimas ir jų transformavimas, kuris leidžia žmoguje užgimti besąlyginės meilės energijai, žmogus tampa alchemiku.

KAS YRA ALCHEMIJA?
Deepak Chopra savo knygoje „Burtininko kelias“ sako: „Alchemija – tai žmogiškos būtybės pavertimas į skystąjį auksą. Tai mūsų žemųjų EGO savybių, tokių kaip baimė, gėda, pavydas, neapykanta, nesąmoningas kerštas pačiam sau ir kitiems, pavertimas į pačias gražiausias savybes. Tai būtų besąlyginė meilė, suvokimas, sąmoningumas, pusiausvyra, išmintis, laimė, džiaugsmas, harmonija ir kūrybingumas.“

KĄ REIŠKIA SKYSTASIS AUKSAS?
Tai reiškia KOSMINĘ Gryną Meilės Energiją, Dievo Sąmonę, ŠVIESĄ MUMYSE. Alchemija gyvenime – tai nuolat pasąmonėje vykstantis nesąmoningas procesas, kuris vėliau, dirbant su savimi, pavirsta į sąmoningą procesą: savęs tobulinimą, deformuotų energijų vidinį stebėjimą ir jų transformaciją. Deformuotos energijos – tai dirbtinis blogis, visų neigiamų minčių ir emocijų, esančių Žemės erdvėje ir pasąmonėje, tamsa, klampi, į save įtraukianti masė.

KAS YRA DIRBTINIS BLOGIS (TAMSA) MANO SUVOKIMU?
Tai yra didžiulis EGREGORAS – deformuotos energijos rezervuaras, prisipildęs intelekto pasigaunamų ŠVIESOS energijų, kurios yra įvyniojamos į žemos kokybės materijos energijos sluoksnius. Į šitą milžinišką dirbtinio Blogio deformuotos energijos rezervuarą įeina mažesni ir didesni egregorai, turintys savyje tokias minčių formas, kurios stiprina žmoguje neigiamas emocijas. Tai yra Tamsioji Jėga mūsų pačių ir kolektyvinėje pasąmonėje.

Dirbdama su savimi įsisąmoninau, kad turiu tik du pasirinkimus:
1. Arba priimti kolektyvinį mąstymą – SUSITAPATINTI SU KOLEKTYVINIU EGO, su jo nuostatomis ir įsitikinimais, kad žmogus yra auka savo aplinkybių, gimimo, gyvenimo, kuriame nėra nieko gero, o jis pats – „tik maišas kaulų, kraujo ir mėšlo“, kad nėra jokių nematomų pasaulių ir yra tik tai, ką matome, t. y. materialistinė-separatistinė pasaulėžiūra.
2. Arba galiu tikėti, kad žmogus yra daugiamatė būtybė, KURIOS DAUGIASLUOKSNIS KŪNAS NUOLATINIAME VIRSMO PROCESE YRA SKYSTOJO AUKSO ŠVYTĖJIMAS ir kurioje telpa visos matomo ir nematomo pasaulių energijos.
ŽMOGUS GALI TIKĖTI, KAD YRA AMŽINAS IR GIMSTA TAM, KAD IŠMOKTŲ ĮKŪNYTI SAVO DIEVIŠKĄJĮ POTENCIALĄ.
Aš pasirinkau a n t r ą j į variantą. Tada ir prasidėjo mano sąmoningas augimas – ALCHEMIJA. Save stebėdama, medituodama, MELSDAMASI, nuoširdžiai su savimi kalbėdamasi, aš išmokau savyje atpažinti ir atskirti TIKROSIOS AŠ vibracijas (pojūčius) nuo baimės vibracijų (emocijų), nuo klaidingos nuomonės, nuo tikėjimų – tiek savo, tiek ir kitų žmonių, kuriais buvau įtikėjusi. Štai taip palaipsniui gimė sąmoningas požiūris į save, kaip į savo pačios minčių, troškimų, emocijų, užgimstančių manyje, taip pat reakcijų šeimininkę. Įsisąmoninau, kad pati galiu rinktis, kaip reaguoti, tai yra, kokią dalį SAVĘS noriu išreikšti išoriniame pasaulyje. Ar aš noriu parodyti save kaip fizinę būtybę, pasirinkdama standartines intelekto reakcijas, ar renkuosi sąmoningai keisti negatyvų mąstymą ir išryškinti, išreikšti savo dieviškumą. Palaipsniui ateina suvokimas, kad žmogus yra ne tik kūnas ir siela, bet ir Dieviškoji sąmonė. Tai ne tik žinojimas, bet ir pripažinimas savyje, kad žmogus yra Dievo vaikas – Dievo žmogus. Nuo tos akimirkos prisiimi visišką atsakomybę už savo gyvenimą – už savo ketinimus, mintis, žodžius ir veiksmus. Atsiranda sugebėjimas išgirsti ir suprasti, ką tau sako kūnas. Taip pat ateina gebėjimas iššifruoti įvairius išorės ženklus ir simbolius. Atsiskleidžia tikras gebėjimų potencialas ir vystosi talentai. Pasireiškia užuojauta ir meilė sau, savo kūnui bei kitiems. Tuo pačiu metu atsiveria karminė atmintis, pradeda gyti 10 pažeistų DNR siūlų, palaipsniui atsistato šviesos kūnai – žemiškasis, planetinis, galaktinis ir kosminis. Šie procesai veda prie vienybės su VIENIU įsisąmoninimo. Atsistato džiaugsmas, vidinė pusiausvyra, atsiranda kūrybingumas, vientisumo, pilnatvės ir laimės būsena. Ateina savirealizacija. Būni apimtas beasmenės, besąlyginės meilės visiems ir viskam.

ALCHEMIJOS ĮRANKIAI:
1. Matymas.
2. Stebėjimas (savistaba).
3. Intuicija (priėmimas savo Tikrojo Aš esu).
4. Analizė (aprašymai-sintezė).
5. Savivoka (savęs suvokimas), naudojantis kosminiu veidrodiniu atspindžio dėsniu sieloje – priėmimas savo atspindžio-projekcijos savo pasąmonės.
6. Atsiskyrimas nuo neigiamos energijos savyje.
7. Energijų transformacija.

KAS YRA MATYMAS?
Toltekai sako: „Matymas – tai tikrosios žinios be jokių abejonių, kurios pasireiškia žmoguje, dirbant su savimi, išsiugdant intelekto savidrausmę, širdies tyrumą, intuiciją, savistabą.“

SAVISTABA
Anot toltekų, savistaba – tai menas stebėti savo ego negatyvias reakcijas destruktyvioje situacijoje, skirtingų energijų vibracijų atsekimas. Darbo su savimi pavyzdys: kasdienis sąmoningas savo minčių, emocijų, galvosenos stebėjimas ir negatyvo transformacija į pozityvą išugdė manyje gilų iliuzijų įsisąmoninimą, iliuzijų, kurias sukūrė mano intelektas. Ir kartą aš intuityviai pajutau savo intelektą kaip gyvą substanciją. Jis manyje prabilo: „Atleisk man, siela, atleisk man, kūne, labai gailiuosi, kad aš, intelektas, save įsivaizdavau Dievu kūno sąmonėje, manipuliavau tavimi, siela. Aš niekada neprisipažindavau klydęs ir netgi žinodamas apie savo klaidas kūriau tau, kūne, pilną kančios gyvenimą. Kupinas išdidumo, puikybės, užsispyrimo, bukumo, tuštybės ir pranašumo aš pasisavinau Dvasios šviesą, kurią man perduodavai TU, siela, visai užmiršęs, kad pats moku tik rinkti faktus ir juos klasifikuoti, bet ne vadovauti. Dabar pripažįstu, kad aš, intelektas, ir kūno sąmonė, ir sielos sąmonė – MES visi esame lygiateisiai bendradarbiai ir kad kūnas yra mano geriausias draugas, kuris man padeda savo signalais nustatyti SIELOS būseną.“

KĄ REIŠKIA „PRIIMTI SAVE, SAVO TIKRĄJĮ AŠ ESU“?
Tai nereiškia sutikti su tuo, kad tai, KĄ JAUČIA PAŽEISTA, KENČIANTI DALELĖ MANYJE, esu VISAS AŠ. Tai reiškia leisti sau pažvelgti į save iš kito taško. Tai reiškia PRIPAŽINTI, KAD TAI ESU NE VISAS AŠ ir KAD AŠ, ŽMOGUS, SAVYJE TURIU IR SVEIKAS, DŽIAUGSMINGAS, ŠVIESIAS DALIS IR GALIU sąmoningai pasirinkti, kur nukreipti savo dėmesį.

KAS YRA SAVIVOKA, SUVOKUS IR PRITAIKIUS VEIDRODINIO ATSPINDŽIO DĖSNĮ?
Veidrodinio atspindžio dėsnis – tai DVASIOS ŠVIESOS paveikta, iš pasąmonės išėjusi iškreiptų energijų projekcija. Ši projekcija kaip filtras, susidedantis iš susierzinimo, pykčio, pavydo, nepasitenkinimo, priekaištų, pagiežos, neapykantos ir keršto pačiam sau, iš energijų, kurios padengia žmogaus intelektą ir žmogus pradeda viską girdėti bei priimti iškreiptai. Šią akimirką privalome sustoti ir atskirti tą destruktyvią dalelę nuo savęs, žmogaus. Tam reikia sąmoningai nukreipti savo, žmogaus, dėmesį į savo reakcijas. Kaip? Aš tiesiog tuo metu klausiu savęs: „Kodėl aš taip pykstu?“, „Ar tai aš visas žmogus, ar tai tik dalelė manyje taip reaguoja?“ Garsiai sau užduodu klausimą: „Ką aš, dalelė, dabar jaučiu?“, ir garsiai įvardiju manyje tuo momentu iškilusią mintį ar skambančią emociją. Atrandu, kad tuo būdu mano fizinė sąmonė lengvai išsivaduoja iš standartinio mąstymo, ir imu situaciją matyti visiškai kitaip… Veidrodinio atspindžio dėsnis pasireiškia tada, kai jaučiame susierzinimą, pyktį, kai kaltintame kitą ar tiesiog pabėgame nuo situacijos sprendimo.

KĄ, MANO MANYMU, REIŠKIA MOKĖTI ATSKIRTI?
Tai gebėjimas išmintingai ir sąmoningai atskirti iliuzijas nuo tikrovės ir aiškiai jausti, kur pasireiškia ego, o kur – T i k r o j i E s m ė. Čia padeda susijungimas su Tikruoju AŠ savyje ir įvardijimas tos energijos, kuri išryškėjo per vidinę ar išorinę reakciją, ir sąmoningas pasirinkimas, ką maitinti savyje: tai, kas suteikia harmoniją ar kas veda į susinaikinimą.
Mumyse yra susinaikinimo programa. Kas tai? Iš kur ji atsiranda? Gimdamas vaikas atsineša ne tik nepaliestą pirmykštę energiją, bet ir energijas, sukauptas per praėjusius gyvenimus. Ta pirmykštė neindividualizuota energija turi savyje snaudžiančią neapykantos energiją. Kai ją ima veikti kitų žmonių intelekto nuostatos, ši energija pradeda augti ir virsti tame žmoguje ego tamsiąja sielos puse. Trijų mėnesių kūdikio fizinis protas į save priima tą energiją, kurią skleidžia aplink jį esantys žmonės. O nuo trijų mėnesių kūdikio prote formuojasi pirma individuali, bet neteisinga nuomonė, kad jį mylintis žmogus tam ir yra, kad visą save – savo dėmesį, energiją ir laiką – atiduotų tik jam. Iš šitos kūdikiškos patirties kūdikio protas formuoja nuomonę, kad jį mylintis žmogus visada žino visus jo poreikius ir norus. Tuo metu jo fizinio proto dalis yra neišmananti ir neišsivysčiusi. Ją apgaubia neteisingų nuostatų energija. Ta energija, laikui bėgant, apgaubia kitų nuostatų energijos, kuriose slypinčios fizinės materijos dalelės turi kiek daugiau nuovokos. Pradėjus formuotis vaiko e g o, tai pasireiškia kaip neigimo programa, kuri lemia vaiko elgesį ir verčia į viską atsakyti „Ne“. Neišmanymo energija – neindividualizuota neapykanta, veikiama joje išaugintų minties formų, materijos, kolektyvinėje sąmonėje pavirsta į viską neigiančią ir griaunančią energiją – separatistinį mąstymą – į teroristo archetipą, kuris kiekvieno žmogaus pasąmonės lygmenyje susijungia su jo asmeniška susinaikinimo programa ir sau pačiam trokšta savo fizinės formos mirties… Fiziniame plane ši programa įsijungia kaip žmogaus neapykanta sau pačiam. Ji sustiprina nesąmoningą kaltės jausmą ir gimdo kerštą, kuris vykdomas per žalingus įpročius, per kitus, naudojant užpuolimą, prievartą, mušimą ir net masines žmogžudystes – karą. Susinaikinimo programa turi daug kaukių – archetipų.

KAS YRA TRANSFORMACIJA?
Tai alcheminis procesas, kuris išgrynina negatyvias energijas ir pakelia energijos virpesių dažnį. Tai išlaisvinimas savo Sąmonėje fizinio proto dalelių nuo stereotipinio mąstymo, įvairių blokų ir minčių formų, o tai ir priveda prie sąmoningumo.

ALCHEMIJOS INGREDIENTAI DVASINIAME PLANE:
1. Dėkingumas.
2. Sąmoningumas.
3. Sąžiningumas.
4. Nuoširdumas (atviras pokalbis su savimi).
5. Širdies tyrumas.
6. Nuolatinis kalbėjimasis su kūno ląstelėmis.
7. Priėmimas.
8. Atleidimas.
9. Palaiminimas.
10. Paleidimas.
11. Leidimas sau priimti naujas šviesos energijas ir jų priėmimas.
FIZINIAME PLANE:
1. Meditacija.
2. Malda.
3. Sąmoningas kvėpavimas.
4. Mantros, joga ir kitos praktikos.

KAS YRA DĖKINGUMAS?
Tai yra Absoliuto energija – tyra energija – besąlyginės meilės magnetas, kuriantis mūsų ketinimų ir troškimų materializaciją fiziniame plane. Dėkingumas už bet ką Visatai tampa patvirtinimu, kad tai j a u yra ir galite tuo disponuoti. Visata atsako: „Tegul taip ir būna“ arba „Tebūnie.“

KĄ REIŠKIA SĄMONINGUMAS?
Neal Donald Walsch sako: „Būti sąmoningam – tai būti šioje akimirkoje. Tai reiškia sustabdyti minčių bėgimą ir nukreipti dėmesį į savo kūno pojūčius bei leisti sau iki galo išgyventi tai, ką jaučia nesąmoninga dalelė.“
Dirbdama suvokiu, kad intelektas būtinai turi pripažinti, kad jis – tik tarpininkas tarp sielos ir kūno. Jis turi pripažinti, kad kūnas, kaip ir siela, turi savyje Dievo sąmonę. Ir kūnas, ir siela yra lygiaverčiai bendradarbiai su DVASIA – DIEVO SĄMONE ŽMOGUJE. Tai ir yra sąmoningumas.

NUOŠIRDUMAS, SĄŽININGUMAS IR ATVIRUMAS
Tai bendravimas su savo sąžine, su savimi ir kūno ląstelėmis. Jis prasideda:
– nuo pripažinimo, kad ląstelė savyje turi aukščiausiosios Šviesos vibraciją, gyvybės dvasią – energiją, kurioje slypi Absoliuto sąmonė;
– nuo siekimo s ą m o n i n g a i susijungti su Absoliuto sąmone savo širdyje;
– nuo suvokimo, kad iki šiol intelektas negarbingai elgėsi su žmogaus kūne slypinčia Absoliuto sąmone, kuri mūsų kūne reiškiasi per i n t u i c i j ą ir kaip Gyvybė – Dvasia;
– nuo pripažinimo, kad materialusis protas žmoguje yra atskirtas nuo Absoliuto sąmonės, esančios jame pačiame;
– nuo pripažinimo, kad intelektas savivaliauja ir manipuliuoja žmogumi, kaltindamas jį ar kitus už visas nesėkmes.

KAS YRA TYRA ŠIRDIS arba KĄ REIŠKIA BŪTI TYRAŠIRDŽIUI?
Theun Mares knygoje „Toltekų mokymas“ rašo: „Tyrumas reiškia mokėjimą veikti pačiu geriausiu būdu, pasitelkiant visas įmanomas žinias.“ Būti tyraširdžiui – tai būti visiškai atsakingam, t. y. prisiimti visą atsakomybę už save, savo mintis, emocijas, žodžius, veiksmus, savo gyvenimą ir savo žinias.“ Laikui bėgant suvokiu, kad visi gyvenimo išbandymai atsiranda tik tam, kad žmogus galėtų pats augti iki tokio lygmens, koks jam leidžia perprasti, suvokti t i k r ą j ą neįkainojamą GYVYBĖS DOVANOS PRASMĘ ir suprasti, kad tik jis pats yra visiškai atsakingas už savo gyvenimą.

PRIĖMIMAS
Priimti nereiškia s u t i k t i su kito žmogaus nuomone. Tai reiškia kitaip pažvelgti į situaciją, į žmogų, į save. Leisti sau prisiminti save, savo tikrąjį Aš ir PAKEISTI SAVO STEREOTIPINĘ REAKCIJĄ SAVYJE. Tai reiškia panaudoti gautas žinias čia ir dabar. Kaip? Kuo dažniau, neieškodami atsakymo, klauskite savęs: „Kaip sureaguotų šią akimirką DIEVO SĄMONĖ manyje?“
Naudodamasi veidrodinio atspindžio dėsniu, aš žvelgiu į viską Dievo akimis ir suvokiu, kad viskas, kas dabar vyksta su manimi, vyksta pagal sielų sutartis. Viso to tikslas yra vienas: kad aš, Žmogus, prisiminčiau, KAS AŠ ESU iš tikrųjų ir išmokčiau priimti visas savo daleles savyje. Tai reiškia, kad išmokčiau MYLĖTI SAVE ir mylėti kitus. Būčiau atjaučianti ne tik kitiems, bet ir sau. Situacijos vyksta tam, kad išmokčiau matyti Dievo planą mano sielos evoliucijai. Kad išmokyčiau savo intelektą surasti nors kažką gero, net kai būna l a b a i b l o g a i. Padėčiau jam suvokti, suprasti, kad jis per filtrą – iš pasąmonės kylančių neigiamų energijų projekciją – mato vykstančią situaciją. Šiuo momentu labai svarbu atskirti save nuo šio filtro. Tam reikia perkelti dėmesį į savo vidines reakcijas. Kaip?
PRAKTIKA: atsisukame į save, į savo TIKRĄJĮ AŠ ir pažvelgiame į tą savo dalelę, kuri kažkam priešinasi, kaltina ar susierzina. Ir paklausiame savęs: „Kodėl ši situacija su manim vyksta?“, „Ką turiu savyje pamatyti? Ką suprasti?“, „Ar tai yra mano?“, „Ar tai man suteikia Harmoniją?“, „Ir k a m man to reikia, jei nėra Harmonijos?“, „Kodėl aš (dalelė) taip pykstu?“ Įsivardykite kylančias emocijas ir po to paklauskite savęs: „Kokie nerealizuoti poreikiai, norai slepiasi už šių mano emocijų?“ Atsakymą užrašykite automatiškai, o po to užrašykite tris ar keturis veiksmus fiziniame plane, kad realizuotumėte užslėptas reikmes, norus, kurie dabar iškilo. Kartokite: „Dėkoju, myliu.“

KĄ REIŠKIA ATLEIDIMAS, ATGAILA?
Mano manymu, atleidimas – tai sąmoningas suvokimas, kad tai buvo savęs – savo asmenybės pažinimas, o ne klaida. Savęs pažinimas per nuostatas ir susinaikinimo programas. Atgaila – tai pripažinimas, kad intelektas nukreipia žmogaus dėmesį nuo dieviškosios kibirkštėlės, esančios mumyse. Atleidimas – tai intelekto sąmoningas suvokimas, kad viskas, kas vyksta šiuo momentu, yra g e r i a u s i a, kas gali su žmogumi vykti tą akimirką dėl jo pasąmonėje susikaupusios neapykantos sau pačiam. Tai įsisąmoninimas, kad mes niekada nesame palikti vieni ir visada ateina pagalba iš KŪRĖJO, arba Absoliuto.

APIBENDRINIMAS

PRAKTINIAI PATARIMAI
1. Susijunkite su savo Tikrąja Esme ir dėkokite DIEVUI, Dievo Sąmonei. Tyloje pajauskite, kas jumyse vyksta.
2. Pažvelkite į savo vertybių prioritetus.
3. Suvokite, kas jums yra svarbiausia ir užduokite sau klausimą: „Ar tai iš tikrųjų taip svarbu?“ Pajuskite save.
4. Ir dar paklauskite: „KODĖL šis prioritetas pirmoje vietoje? Kokios nuostatos mane verčia manyti, kad tai – svarbiausia?“ Atidžiai pažvelkite į tas nuostatas ir į savo mintis.
5. Leiskite sau suvokti, kad taip mąsto tik dalelė jumyse, kurią gaubia įsitikinimai, verčiantys jus gyventi d r a m o j e.
6. Pakvėpuokite ir mintyse pasakykite: „Aš priimu sprendimą nustoti t e i s t i save ar teisti kokį kitą žmogų ir leidžiu sau priimti ŠVIESĄ į save.
7. Pažvelkite į intelektą šviesoje. Pasakykite: „Priėmiau ir pripažinau, ir sąmoningai susijungiu su Dievo MEILĖS ŠVIESA Žmoguje.“

KAIP VEIKIA ALCHEMIJOS PROCESAI?
– Neutralizuoja neigiamą įtaką iš išorės.
– Stabdo nuosavas destruktyvias mintis.
– Grynina ir sustiprina ryšius su Dieviškąja Išmintimi, Besąlygine Meile mumyse ir Šaltiniu.
– Vysto sąmoningumą.
– Kelia Sielos ir kūno vibracijas.
– Keičia ateitį į gerąją pusę.
– Padeda atgimti sąmoningam žinojimui, kad esi TAS, KURIS ESI. Ugdo vidinę laisvę, stiprybę ir sugebėjimą pačiam kurti savo gyvenimą harmoningą, pripildytą meilės, bei sąmoningai bendradarbiauti su aukštesniaisiais pasauliais, atliekant tai, kas skirta tavo sielai ir dvasiai.

Dirbant su savimi įvyksta pasikeitimas. Dėkingumo ir besąlyginės meilės energijos eina į mūsų ateitį, pasireikšdamos mumyse ir mūsų aplinkoje visokeriopa gerove, gausa (dvasine, emocine, materialia). Kūno ląstelėse atsistato gyvenimo džiaugsmas, sveikata, jaunystė, grožis.

Pavyzdys iš mano gyvenimo
2012 metais, būdama brandaus amžiaus, nieko nežinodama apie jokius prizus ar apdovanojimus, labai spontaniškai nusprendžiau dalyvauti jaunimo šokių maratone „Šok, kol gali“, ketindama realiai patirti ir patikrinti pokyčius savo organizme. Šiame renginyje dalyvavo ir maratono nugalėtojai, kurie buvo šokę be pertraukos 6 val. 30 min. Šį kartą jiems teko šokti 8 val. 30 min. Kadangi mano ląsteles buvo užpildžiusi gyvenimo džiaugsmo energija, aš šokau nejausdama nuovargio, mėgaudamasi greitu ir lengvu gyvenimo meilėje judėjimu, o jie man tiesiog negalėjo pasiduoti – juk jiems buvo tik nuo 17 iki 25 metų… Mane sustabdė organizatoriaus žvilgsnis, pilnas pykčio ir neapykantos „šitai pagyvenusiai i š p r o t ė j u s i a i moteriškei“, kuri taip įkvėptai ir lengvai tebešoko, o visi kiti buvo išsikvėpę ir mirtinai pavargę… Tas jo žvilgsnis manyje pažadino keistą nuoskaudą. Besąlygiškos meilės energija buvo tokia galinga, kad perdegė aparatūra. Pasirodė dūmai ir visi su palengvėjimu atsikvėpė. Taip aš ATŠOKUSI 8 val. 30 min. gavau įrodymą, kad mano ląstelėse – septyniolikmetės mergaitės energija…
Medicina ir sąmoningumas

Gydytojos Rasos Terbetienės pranešimas
„Medicina ir sąmoningumas“


Mokyklos konturai

Lilija Talmantienė
MOKYKLA. Tik pamąstymai… Tik patys pirmieji kontūrai… Be jokių pretenzijų…

Mokyklinukai žudosi… Per TV prakalbo apie „prevenciją…“ Išgirdau, kad tam jau kuris laikas skiriami m i l i j o n a i …
Kur jie dingsta? Grupėms ir „projektams“ kurti…
Padėtis tik blogėja… Dabartinė tos baisios ir skaudžios problemos sprendimo platforma yra iš esmės n e t e i s i n g a, nes mumyse vyrauja jau pasenęs pasaulio ir žmogaus vaidmens pasaulyje supratimas… Neteisingas ir paties žmogaus supratimas. Tą pareiškiu labai atsakingai, nes matau kylantį ir stiprėjantį k i t o k į supratimą, kuris t i k r a i nugalės senąjį. Jį j a u perėmę milijonai gerai išsilavinusių žmonių, turinčių pačius aukščiausius mokslinius laipsnius.
Mokyklų REFORMA įmanoma tik priėmus tą naują pasaulėžiūrą.

Kai prieš gerus du dešimtmečius Meilė Lukšienė paskelbė savo „Mokyklų reformą“, baisiai nuliūdau… Susikrimtau: anokia čia reforma… Tik vienų žinių pakeitimas kitomis… Tačiau tokiomis pat „išorinėmis“ ir materialistinėmis: atsirado kitokių faktų apie istoriją ir tėvynę… Ką gi, ir to reikėjo, bet… Kol vadovausimės vien senu supratimu apie patį žmogų ir tik išorinių žinių kimšimu siauro „sveiko mokslinio-materialistinio“ požiūrio pagrindu, vedančiu tik į „kaip daugiau uždirbti ir geriau įsitaisyti“ – į vartotojo kelią, nieko gero nepasieksime, gal tik tai, kad augančių vaikučių kuprinės bus dar sunkesnės… Jau dabar kartais stebiuosi, kaip nesulūžta jų liauni stuburėliai…
Ar augantis moksleivių savižudybių skaičius nėra tos „reformos“ pasekmės?..
Kokia būtų, mano supratimu, t i k r a reforma?

Pirmiausia pirmokėlių neskubėčiau mokyti nei skaityti, nei rašyti… Pradėčiau nuo atkreipimo jų dėmesio į save, į žmones pasaulyje ir patį pasaulį. Juk žmonių niekas oficialiai, t. y. patvirtintose mokyklų programose, nemokina atkreipti dėmesį į patį žmogų, į juos pačius ryšyje su visa visata, nemoko g i l i a i tą ryšį pajusti. Geriausiu atveju jau vyresnėse klasėse atskleidžia tik formų ryšį….

Taigi nuo to ir pradėčiau, tik kiek kitaip, vadovaudamasi pačių paskutinių atradimų žinių platforma, kuri jau remiasi giliu ir suprastu d v a s i n g u m u. (Ne religija, atkreipkite dėmesį!) Tokiu dvasingumu, kuris labai g r a ž i a i ir suprantamai sujungia mokslą su dvasingumu.
Vaikučiai labai lengvai suprastų piešinukus apie atomo struktūrą, elektronus, molekules… Pasakyčiau, kad tai yra net ameboje, akmenyse, kiekviename smėlio grūdelyje, augaluose, gyvūnuose, mumyse – visuose pasaulio žmonėse – ir net žvaigždėse, planetose. N ė r a „negyvos gamtos“! Tai jau pasenęs ir neteisingas požiūris. Visų tariamai nejudančių „daiktų“ molekulės, atomai ir elektronai taip pat šoka amžinąjį sūkurio šokį… Jei juose nebūtų nors kiek tos gyvybinės kuriančiosios ir sąmoningos j ė g o s, esančios ir mumyse, tik tada galėtume juos vadinti „negyvais“. (Žinau nemažai pavyzdžių, kaip tą suprantantys žmonės „susikalba“ su mašinomis ar kompiuteriais ir jie daug geriau jiems tarnauja. O tas „susikalbėjimas“ kyla vien iš pagarbos juose esančiai gyvai jėgai. Tai kas, kad mūsų akys nepritaikytos jai matyti…)
Taip juose gimtų supratimas apie visuotiną ryšį, apie tą VIENĮ, apie kurį jau daug kalbama… ir g a l b ū t net pagarba viskam, ko dabar labai pasigendame. Gal mažiau būtų destruktyvizmo?
Pakalbėtume apie tai, kas verčia tas mažiausias dalelytes visą laiką suktis ir šokti sūkurio šokį. Šokį, panašų į tą, kurį puikiai yra įvaldę dervišai – parodyčiau filmuką apie juos, šokančius… Pakalbėtume apie visuotiną gyvybės srautą, tą JĖGĄ-ENERGIJĄ, kurios išorinė išraiška ir yra visi pasauliai ir visos juose esančios formos… Ir pasakyčiau, kad ta JĖGA yra protinga, visa žinanti ir visur esanti, nes atomai yra visur… Ji ir yra sukimosi pagrindas. Tai yra Visų formų KURIANTIS ŠALTINIS, GALINGIAUSIA KURIANTI SĄMONĖ, kuri ieško išraiškos ir kurią daug, labai daug žmonių vadina DIEVU. Ar įvairiausiais kitokiais Dievo vardais. Ir dėl to kyla peštynės tarp religijų… O v i s o s religijos – tai o r g a n i z u o t a s tikėjimas, turintis savo gan griežtus rėmus, nes jie bėgant amžiams sustabarėja… Ir tada į juos jau sunkiai telpa vis nauji mokslo atradimai.
Beje, nesu p r i e š religijas – kol kas jos dar reikalingos, nes jose yra daug fundamentalių tiesų. Viskas priklauso nuo to, kas ir kaip jas aiškina ir kaip jas supranta.
Paaiškinčiau, kad tą kuriančią sąmoningą JĖGĄ žmonės vadina ir kitais vardais – ŠALTINIU ar ABSOLIUTU. Amžinas Jo judėjimas – amžinas sūkurys, atsispindintis daugybės formų struktūroje… ir vis tobulinantis savo išraiškas… (Argi taip nedarome ir mes? Ką nors sukūrę, palaukę ir pamatę savo kūrinio netobulumus, vis jį geriname ir geriname, kaip dabar, sausio 23 dienos rytą, darau aš pati, atvėsus pirmajam kūrybinio pliūpsnio proveržio įkarščiui. Taip atsirado pagerintas 3-ias variantas… O dabar, sausio 26-ąją, rašau jau 4-tą variantą, po kurio reziumuosiu kai kuriuos draugų atsiliepimus…)
Ir dar vaikams paaiškinčiau, kad ši Jėga spinduliuoja į visas puses tarsi GALINGIAUSIA SAULĖ. Prie pat jos tie spinduliai yra tarsi susilieję į vieną galingą, net akinantį lauką. Jų jėga m i l ž i n i š k a. Jeigu mūsų kūnas prie jų prisiliestų, iškart išnyktų… Sutirptų tarsi dūmas. Bet kuo toliau jie sklinda, kuo viens nuo kito daugiau tolsta, ryškėja jų individualumas, atskirtumas ir mažėja jų vibracijų dažnis.

Kas yra vibracijos dažnis, vaikams būtų galima labai paprastai paaiškinti įvairių garsų girdimumu ar vėjo pūtimo galios kaita… Pagaliau mūsų pačių rankų mostais… Paaiškinti, kas yra spalva ir jos matomumas. Kaip l e n g v a i jie tą suprastų! (Štai jau šiek tiek ir fizikos žinių…)
Pereičiau tuo pačiu ir prie trupučio istorijos, pasakydama, kaip skirtingai įvairios tautos per amžius suprato Tą JĖGĄ – Dievą, kaip skirtingai jausdavo įvairius jo pasireiškimo aspektus, įvardindami juos atskirais vardais. Pereičiau ir prie senovės baltų tikėjimo. Užrašyčiau lentoje jų dievų vardus ir gal net per tai pradėčiau mokyti skaityti ir rašyti. Labai natūraliai. Iš dievų vardų pereitume prie jų pačių vardų parašymo ir paskaitymo. (Manau, dauguma jau būtų ir patys kiek pramokę skaityti raides.)
Beje, įdomi detalė: tie skirtingi gausybės dievų vardai iš tikrųjų įvardindavo galingas Gamtos jėgas, tokias kaip Vėją… Actekų kultūroje Vėjas buvo vadinamas HURAKANAS (mūsų kalboje virto uraganu, o anglų kalboje atsispindi kaip hurricane). Jiems JIS buvo galinga erdvės dvasia… Ir jie buvo teisūs. Pažinojau žmonių, galinčių ir mokančių su Juo susikalbėti. Jų prašymu Jis per akimirką nurimdavo – tą patyriau pati. Mačiau (ir ne kartą), kaip per kelias akimirkas mūsų akyse buvo išvaikyti juodi grėsmingi tuoj tuoj pratrūksiančios audros debesys. Tol, kol reikėjo, kad nelytų, ir nelijo… Tą daro ir šamanai – jie moka su gamtos jėgomis susikalbėti… O kaip dažniausiai šamanai neišmanančiųjų pateikiami? Virsta juokų objektu… (Aišku, apsimetėlių-šarlatanų taip pat būna, apie tai irgi būtina pasakyti.)
Toliau pereičiau prie kūno anatomijos. Rodyčiau gražius mūsų kūno sandaros – visų jo vidaus organų – išdidintus paveikslus ir būtinai išryškinčiau bendrumą su augalų bei gyvūnų struktūra, netgi su mūsų miestų požeminių komunikacijos ir vandentiekio tinklų raizginiu. Argi tokios struktūros gali atsirasti savaime, be architekto, be inžinieriaus, t. y. be mąstančio proto? Parodyčiau visų formų ryšį, gamtoje egzistuojantį formų grožį ir tikslingumą ir v i s a d a pabrėžčiau, kad tai yra visame pasaulyje, kad nežiūrint odos spalvos žmonės v i d u j e yra labai panašūs ir nori faktiškai t o p a t i e s: gerai, taikiai gyventi ir d ž i a u g t i s gyvenimu; džiaugtis savo g a l i o m i s, savo kūrybingumu, kuris kiekviename yra s a v i t a s ir g a l i pasireikšti vis kitaip, priklausomai ir nuo gamtinių sąlygų – lyginčiau su augančiais augalais ir medžiais skirtingose geografinėse juostose. (Kokia puiki proga lengvai įvesti susidomėjimą geografija.)
Kartu paklausčiau, aišku, jau kiek vyresnių, k o d ė l pasaulio šalyse, su retomis išimtimis, yra taip, kad maža saujelė žmonių, kurie nėra patys išmintingiausi ir tauriausi, valdo visus kitus ir primeta jiems savo valią? Kodėl santvarką ir režimą šiandien daug kur reikia palaikyti remiantis tokiomis struktūromis kaip policija, armija ir kitokiais prievartos bei drausminimo būriais? Kodėl milijonai išleidžiami žudymo įrankiams įsigyti ir vis „tobulesnėms“ žudymo priemonėms kurti? Kodėl jaunuoliai, kurie nori tarnauti tėvynei, privalo išmokti žudyti ir luošinti kitus? Kodėl vienas žmogus gali nuspręsti, kad reikia siųsti tūkstančius jaunų su meile augintų berniukų į kare jų tykančią mirtį? Kodėl kas nors turėtų žudyti tuos, kurių jis net nėra matęs? Ir tai vadinama didvyriškumu… Ir po mirties jam suteikiamas medalis… O tą žmogų, dėl kurio nepasotinamo šlovės troškimo žūsta milijonai ar net labiau civilizuotos tautos, po to dažnai istorija pavadina „didžiuoju“ (kad ir Aleksandras Makedonietis… ar Napoleonas, nenorint įžeisti tautinių jausmų… ar artimiausių kaimynų).
Savaime suprantama, kad kol pasaulyje yra agresyvių ir labai agresyvių valstybių, tol reikia tokių, kurie žinos, kaip naudoti ginklą ir apginti tėvynę.
Tačiau visą istoriją pradžioje labai supaprastinčiau. Klasėje kabotų dideli pasaulio žemėlapiai, rodantys, kaip formavosi ir kito valstybės, kaip jos augo ir plėtėsi, o paskui ne viena subliuško… Iš „didžiųjų“ virto visai mažutėmis… Tarsi kokia pulsacija, einanti per amžius… Išsipučia ir sprogsta… Kur dabar visos kadaise buvusios galingos imperijos? Geriausiu atveju susitraukusios į mažokas valstybėles… (Puikus pavyzdys, kad pūstis dėl nieko neverta… Aukštai kilęs žemai krisi… Ir anglai tą patį sako: Pride comes before the fall – štai ir liaudies patirties puiki iliustracija…)
Pasvarstytume, koks būtų buvęs pasaulis, jei jame būtų vyravusi draugystė ir pagarba tarp tautų, jei žmonėse nebūtų įsigalėjęs noras turėti d a u g i a u ir vis daugiau… bei puikuotis prieš kitus… Jei būtų vyravę kitokie principai ir kitokios vertybės… Kitaip sakant, jei nebūtų tas e g o taip išsipūtęs…
Be abejonės, pasakyčiau, kad buvo ir dar kai kur yra genčių, kurios gyveno ir tebegyvena kitokiais principais, bet mes, „civilizuotieji“, juos arba sunaikinome, arba visaip iš jų tyčiojomės ir žeminome, visiškai nesuvokdami, kad būtent m e s esame tikrieji barbarai… (Pavyzdys – šiandien besikeičiantis tikrai išsimokslinusių ir dvasingų žmonių požiūris į Australijos aborigenus ir Amerikos indėnus. Jie mokėjo gyventi harmonijoje su gamta geriau už mus, nors taip pat kai kur labai klydo. Turiu omeny tas kultūras, kuriose dievams būdavo aukojami gyvuliai ir – dar blogiau – gyvi žmonės.)
Būtų įdomu išgirsti, kaip vaikai atsakytų į visus tuos klausimus, neprimetant jiems suaugusio žmogaus požiūrio.

Neversčiau jų kalti milžiniško kiekio datų datelių… Kas iš to? Ar senatvėje jas visas atsimename? Išlieka tik amžių nuovoka ir tai kartais net tuo suabejojame… „Kada buvo tas Rožių karas?“ – klausiame savęs ir nebežinome, o juk mokykloje t a i p g e r a i žinojome…
Ar nepakaktų nubrėžti ilgą amžių liniją ir ant jos įvairiaspalviais taškeliais pažymėti įvairių svarbiausių karų ir žudynių virtinę? Ir istorijos paveikslas būtų l a b a i aiškus. O dabar? Vaikas datą pamiršo – sėsk, du! Pamokos neišmokai… Kas darosi jo širdelėje? JI visa susitraukia… Ir jei toks mokymo metodas kartojasi, nebūtinai vien per istorijos pamokas, per kitas – taip pat, mokiniui visai dingsta noras mokytis, jis tampa arba atsainus, arba liūdnas ir prislėgtas…
O jei koks „nusipelnęs mokytojas“ mažą jautrų vaikelį ima vadinti kvailiu ir idiotu, tas, žiūrėk, ir patiki, ir graudžiai verkdamas namie net nebenori sėstis prie matematikos užduočių, nes jau iš anksto žino, kad jis – kvailys ir jų ne p a j ė g s išspręsti… Esu tokio įvykio liudininkė. Juk dažnai toks vaikas ilgam būna tarsi sunaikintas… ir ima tiesiog n e k ę s t i mokyklos, paliovęs mokytis net visus kitus dalykus, deja… O ką išgyvena jo tėvai? Gerai, jeigu jie protingi…
Taigi jaunesnėse klasėse vaikams pateikčiau tik labai apibendrintus ir lengvai suprantamus dėstomų dalykų kontūrus, o vėlesnėse klasėse galima būtų juos išplėsti, bet b ū t i n a i įvesčiau d o m ė j i m o s i principą ir pasirinkimo laisvę. Tai absoliučiai būtina. Su ūpu mokomės tik to, kas mums tikrai įdomu. Visa kita – prievarta ir tik žmogaus žalojimas. (Kiek abiturientų pakraupo, išgirdę, kad v ė l bus įvestas visiems p r i v a l o m a s baigiamasis matematikos egzaminas! Štai kur reikalinga atlikti statistinius tyrimus ir apklausą – organizuoti pačių vyresnių mokinių apklausas.) Paaugę patys žinos, kas jiems įdomu, ir galės sąmoningai rinktis, į ką norėtų gilintis, todėl jaunesnėse klasėse pateikčiau tik orientacinius dalyko matmenis. Vaikai nebūtų taip perkrauti žiniomis kaip dabar ir nebūtų žalojami prievarta, iš kurios ir kyla visi negeri dalykai, pasireiškiantys pykčiu, agresija, patyčiomis ir net savižudybe. Juk dažnas mokyklose sėdi baimės gniaužtuose: kad tik nepaklaustų, kad tik nesusimaučiau, kad tik nebūčiau išjuoktas dėl nežinojimo, o iš to ir gimsta daug blogybių, nes jam reikia „išsilieti“… Arba pučiasi prieš kitus savo „išskirtinumu“, kas irgi prie gero nepriveda, arba vaizduoja drąsuolį mušdamas silpnesnius… Net rūkymą priskirčiau tos sistemos gimdomoms blogybėms: jei taip esu užspaustas, kad negaliu išreikšti to, ką t i k r a i sugebėčiau daryti gerai, kas manyje slypi kaip prigimtinis talentas – tas tikras „dieviškasis užtaisas“ manyje, tai bent rūkymu „parodysiu“, kad ir aš pats šį tą galiu! Špyga jums, suaugusieji!.. Nors čia manęs neprievartausite.

Vyresniems mokiniams jau būtų galima parodyti piešinius ir apie daugiapakopę mūsų pačių kūnų struktūrą bei pradžioje paaiškinti, kad faktiškai jie atlieka t a r s i energijos transformatorių funkciją. Bet ne vien tai… Tam puikiai pasitarnautų kad ir fizikės Barbaros Ann Brennan labai garsi knyga „Šviesos rankos“ (2001). Autorė 15 metų dirbo NASA ir kadangi nuo gimimo jos pačios pojūčių diapazonas buvo kur kas platesnis už normą, visą tai giliai supranta. (Beje, pasinaudoję jos skleidžiamomis ir ugdomomis žiniomis kai kurie JAV medikai jau moka matyti ir auras, ir čakras bei gydyti pašalindami astralinius darinius, kurie ir susargdina fizinį kūną…) Ji – nevienintelė, skleidžianti tas žinias. Yra daugybė kitų (pavyzdžiui, būdama JAV kasdien žiūrėjau valandos trukmės TV laidas su garsiąja intuityviosios diagnostikos specialiste Carolyn Myss, kuri parašė keletą puikių knygų ta tema). Pasaulyje vis labiau plinta vibracinė medicina.
Išaiškinus vaikams mūsų kūnų tikrąją struktūrą, būtų galima paaiškinti, kad savižudybė sunaikina tik patį išoriškiausią mūsų apvalkalą – fizinį kūną, bet ne visus kitus, kurie dar stipriau ir plačiau viską jaučia, perėję Anapus, t. y. į kitą būvį, išsivadavę iš „grubiosios materijos“ suspaudimo.
Mano manymu, šios žinios būtų pati geriausia savižudybės prevencija.

Neskubėčiau įvesti matematikos. Ypač sudėtingesnės. Dabar viskas keičiasi ir greitėja, bet anksčiau buvo žinoma, kad vaiko protas abstrakčias sąvokas yra pajėgus suvokti tik nuo 13 ar 14 metų… O prieš tai jauname mokinyje vyrauja vaizduotė, kaip ir prigimtinis, giluminis, t. y. intuityvusis, žinojimas, ką mūsų mokyklose kaip galima sėkmingiau nuslopina… (nes visad reikia pataikyti atsakyti tik taip, kaip parašyta vadovėliuose ar kaip priimtina mokytojui: jei nepataikai – vėl dvejetas).
Teisingai K. Jungas sakė, kad „vaizduotė – tai žvaigždė žmoguje“. Ją palaiko ir vysto menai. Kuo daugiau meno, vaidybos ir žaidimų! Judėjimo – taip pat, bet ne „priverstinių normų“ vykdymo…

Kokie puikūs rezultatai praėjusio šimtmečio viduryje buvo pasiekti Samerhilo mokykloje (Summerhill School), net 40 metų veikusioje Didžiojoje Britanijoje (apie 100 km nuo Londono). Ją įkūrė A. S. Neill, vadovavęsis l a i s v ė s mokiniams principu. Į ją suveždavo „problemiškus vaikus“, su kuriais negalėdavo susitvarkyti jokios „normalios“ mokyklos. Ir ką gi? Iš jų išaugo kūrybingiausi ir geriausi žmonės, kuriuos vėliau tiesiog gaudydavo garsios įmonės ir įstaigos, norėdamos pas save įdarbinti. Mat A. S. Neill niekada nenutraukdavo ryšių su savo buvusiais mokiniais: jam būdavo įdomu, „kas iš jų išėjo“, kaip jie „įsirašė į gyvenimą“. Taip pat jis teiraudavosi jų darbdavių, norėdamas sužinoti, ar pasiteisino jo mokymo metodai. Atsiliepimai būdavo kuo geriausi. (Kadaise „Summerhill“ knygą – 5 ar 6 egzempliorius man vis tik pavyko gauti dar tarybiniais laikais – skirdavau savo vyresniųjų kursų studentams anglistams (Vilniaus universitete) skaityti kaip namų skaitymo užduotį ir ją gyvai aptardavome: ji darydavo stiprų įspūdį.)
Tačiau… kai A. S. Neill sukauptą mokymo patirtį pabandė perkelti į JAV, iš to išėjo šnipštas…
Kodėl? Atsakymas akivaizdus: viskas priklauso nuo MOKYTOJO asmenybės, nuo jo paties individualios brandos, o ne nuo nustatytų programų ir tikrinimų, „kaip tos programos įgyvendinamos“… Deja, ne kartą teko girdėti iš jaunų ir entuziastingų mokytojų liūdnų nusiskundimų, kaip jų iniciatyva mokyklose yra varžoma ir kaip juos tie nustatyti rėmai „gesina“…

Ir taip tas „sunkus ir griozdiškas Švietimo vežimas“, kuriam išlaikyti pilami milijonai, niekaip negali išjudėti iš per ilgus dešimtmečius atsiradusių gilių vėžių ir pasukti naujais keliais…
Atleiskite už tą lyrinį prisiminimų intarpą – grįžtu toliau prie savo samprotavimų…

Labai dažnai pabrėžčiau, kad visi žmonės pasaulyje nori, kad j a m ir jai patiems būtų g e r a, nori būti mylimi ir mylėti. Paklausčiau: KODĖL tą taip sunku pasiekti?
Ar ne todėl, kad dabartinis švietimas pastatytas ant neteisingo pagrindo? Kai kurie mokytojai man sako: kalti tik tėvai, atseit šeimose vaikai neauklėjami. Taip, aišku, dažnai taip ir yra.
Tačiau iš kur t o k i e t ė v a i atsiranda? Ar ne iš mūsų mokyklų? Juk vis didėjant gyvenimo tempui jie patys tampa tik dirbančiais vergais, visiškai neturinčiais laiko savo vaikams… Kartą per metus apie mėnesį atsikvepiančiais kokioje nors egzotiškoje šalyje, kad vėl galėtų tapti „materialinių gėrybių“ gausinimo sraigteliais. Kam reikalingas tas nuolat girdimas „daugiau, vis daugiau, vis geryn ir geryn“… KAIP geryn? Ką reiškia tas geryn? Ir k a s tomis gerybėmis naudojasi?

Paaiškinčiau apie a t s p i n d ž i o dėsnį. Aidas. Kaip šauki, taip atsiliepia. Bumerangas. Veiksmo ir atoveiksmio dėsnis fizikoje… Bet jis veikia ir subtilesnėse plotmėse: ką darai kitam, visada sugrįžta tau pačiam. Jei ne šiandien, tai vėliau. Nesvarbu kada.
Ir, aišku, palengva pasakyčiau, kad žmogus gyvena ne vieną kartą.
Seniai laikas susprogdinti tą kvailą mitą, kurį taip a u t o m a t i š k a i dabar kartoja neišmanantys… (Kai sakau „neišmanantys“, turiu omenyje neišmanymą to n a u j o p o ž i ū r i o į pasaulį ir žmogaus t i k r o vaidmens jame.) Manau, bent jau po geroko dešimtmečio visuotinai bus pripažinta, kad vystomės per daugybės gyvenimų grandinę, ir tą pagaliau supras net tie, kurie dabar aršiai šią tiesą neigia ir išjuokia. Bet taip jau būna visada – žmonijai b ū d i n g a dėl savo neišmanymo pirma išjuokti ar net nukankinti tuos, kurie pirmieji pamato naujas tiesas, ir tik palengva, kai vis daugiau žmonių jas plačiau pamato, priimti tai, ką pirma neigė… Nieko naujo.

Mokslinės literatūros ta n a u j ą j a tema sparčiai daugėja. Svarų indėlį į tai įneša tie, kurie jau patyrė klinikinę mirtį, dabar sutrumpintai vadinamą AMP (artima mirčiai patirtis, angliškai NDE – near death experience), ir a t s i m e n a savo anapusinę patirtį. Tokių žmonių – daugybė tūkstančių ir kai kurie jų yra parašę puikių knygų apie savo anapusinę patirtį. (Dėl tam tikrų priežasčių ne visi, patyrę AMP, sugeba savo patirtį atsiminti, kaip ne visi atsimena ir savo sapnus.)
Ta patirtis studijuojama ir apibendrinama. Tai tema nagrinėjama didelėse konferencijose, leidžiami žurnalai. Žinau, kad keli psichiatrijos profesoriai jau veda viso semestro seminarus net keliuose JAV universitetuose ir susidomėjimas tuo dalyku auga. Jau pasirodė ir analizė, tirianti, kokį poveikį šio dalyko studijavimas ir aptarimas daro studentams.
Tik pas mus dar to nėra, deja, nors dalis mūsų visuomenės ne tik susipažinusi su tuo „naujuoju požiūriu“, bet jį supranta ir priima. Dažnai girdima ir virkaujančiu balsu tariama banali frazė gyvename tik vieną kartą yra toks pat blefas, kaip kadaise vyravusi geocentrinė sistema… Laikas iš to m e l o išsivaduoti.
Gyvename ne kartą ir ne du… O tiek, kiek kiekvienam p r i r e i k i a, kad jis ar ji išmoktų per savo kūną, t. y. per savo fiziškumą, per m a t e r i j ą, išreikšti vis geriau ir lengviau tą pradinį mūsų pačių „užtaisą“ – tą ŠALTINIO ŠVIESĄ, arba DIEVO SĄMONĘ, mumyse. Dievo ne kaip debesyse sėdinčio SENIO su barzda, ne kaip baisaus ir grėsmingo t e i s ė j o ir b a u d ė j o, bet kaip Galingos SĄMONINGAI KURIANČIOS JĖGOS-ENERGIJOS, nuo kurios viskas ir prasideda, kurios materiali išraiška mes visi ir esame. Tas Kūrėjas pasireiškia ir mumyse, bet Jo jėgai nebuvo ir nėra paprasta išsireikšti per materiją… Už tai ir pradėjo „nuo smėlio grūdelio“: kol nematomos kuriančios energijų jėgos išmoko save „sumaterinti“, turėjo praeiti daugybė tūkstančių, ne, milijardai metų, nes ta Jėga turėjo išmokti save reikšti – išsireikšti – nuo pat išspinduliavimo iš Pradinio Šaltinio, tolstant ir tarsi „auštant“, o tai reiškia, mažinant savo atomų sukimosi dažnį, savo vibracinį dažnį … Ilgainiui tai ir pagimdė a t s k i r t i e s jausmą, kurio mes niekaip negalime savyje nugalėti ir jį juntame savyje kaip begalinį kažko ilgesį…
Kiek yra išraiškos matmenų, tiksliau tariant, dimensijų tarp Šaltinio ir mūsų Trečiosios Dimensijos – taip dabar vieningai vadinama mūsų materiali išraiškos juosta, – sunku ir suskaičiuoti! Ir kiekvienoje tų dimensijų pilna vis kitokių šios JĖGOS sąmoningų išraiškos formų. Jų mūsų fizinė akis nesugeba pamatyti. Tai jau suprasensorika.

Vaikai visa tai lengvai suprastų. Pakaktų jų paklausti: ar matote ant stalo lygaus paviršiaus ropojančias bakterijas? Ne… Lengva jiems parodyti visų mūsų pojūčių ribotumą ir paaiškinti, kad visi mes matome pasaulį tik taip, kaip jį l e i d ž i a matyti siauras mūsų pojūčių diapazonas. Pakalbėtume, kiek žinios leidžia, apie tai, kaip mums artimi gyvūnai mato pasaulį… Įvestume sąlygotumo sąvoką ir pasakytume, kad kiekvienas t u r i t e i s ę būti toks, kokiu jam leidžia būti jo paties prigimtis ir vystymosi etapas… O jie tokie skirtingi!
Čia atsirastų vieta ir t o l e r a n c i j a i ugdyti. Ir pagarbai visai gyvybei.
Pirmokiukams atneščiau mikroskopus. Bacilų, mikrobų ir mūsų akiai nematomų padarų pasaulis. Žemesnių vibracijų dažnio pasaulis. Tai akies galių pratęsimas tarsi „žemyn“.
Nusivesčiau į observatoriją. Jie pažvelgtų į milžinišką, neaprėpiamą žvaigždžių pasaulį pro teleskopą – tai būtų jų supratimo apie dar kitus visatos pasaulius praplėtimas. Tai tarsi mūsų akies galių praplėtimas „aukštyn“… Net užsiminčiau, kad žvaigždėse randama panašių medžiagų – mineralų kaip ir žmogaus kūne… Ak, čia galima plėstis be galo…
Paaiškinčiau apie radiją. Įvairios jo stotys, įvairūs TV kanalai naudoja vis kiek skirtingus d a ž n i u s. Šiuolaikiniai vaikai tą lengvai supranta. Geriau už mus pačius. Štai ir dar truputėlis fizikos…
Bet, svarbiausia, nuo šios platformos atsispyrusi, pereičiau prie to, kad mūsų sąmonei i š m o k t i v a l d y t i tą materiją nėra taip jau paprasta! Valdyti t a i p, kad sugebėtume lengvai ir grakščiai jai padedant išreikšti šiame fiziniame pasaulyje visas mūsų sąmonėje slypinčias galimybes, jos beribį kūrybinį potencialą. Tam prireikia ne vieno gyvenimo… Tai palaipsniškas procesas. Kaskart gimstame vis išmintingesni – tame ir slypi vienintelis tikras skirtumas tarp žmonių – kiek patirties esi sukaupęs ir kokia iš jos iškyla išmintis… Atėjęs į Žemę pirmą kartą negali būti toks išmintingas, koks yra daugybę kartų joje gyvenęs… Ir pažiūra į tokius Žemės pirmokėlius turėtų būti atlaidesnė… (Jei tą suprastume, taip lengvai žmonių negrūstume į kalėjimus…) Štai ir atlaidumo ugdymo bazė.
Taip pat po truputį imtų ryškėti ir g y v e n i m o p r a s m ė! Argi gyvenimo beprasmiškumas nevaro žmogaus į neviltį? Argi tai kartais nepriveda prie savižudybės? Supratimas, kad augame ir tobulėjame eidami iš gyvenimo į gyvenimą, kad savižudybė jokių problemų neišsprendžia, būtų tarsi priešnuodis tam…
Grįžtu prie mokyklinukų.

Viename iš etapų paaiškinčiau jiems apie genus. Parodyčiau jų vaizdą ir pasakyčiau, kad iki šiol mokslininkai neturėjo supratimo, kokios galimybės slypi juose, todėl tas plaukiojančias juose dalelytes pavadino junk – šiukšlėmis (angl. šlamštas), o jose ir slypi mūsų iki šiol nesuprastos vystymosi galimybės, kurias dabar jau po truputį kai kas pradeda suprasti…
Skirčiau tiek pamokų, kiek reikėtų labai jiems suprantamais pavyzdžiais parodyti, kaip augo žmonijos „mokslinis potencialas“. Išryškinčiau ir tai, kad senų senovėje žmogus buvo savo pajautimais (jei ne supratimu) arčiau Šaltinio, iš kurio jis pats ir kilo. Daugeliui sunku patikėti, kad teisybę mūsų religija sako, jog esame Dievo vaikai. Deja, kol kas retai galime sutikti žmogų, savo savybėmis panašų į dangiškąjį Tėvą. KODĖL? Todėl, kad prireikia daug laiko – ne vieno gyvenimo, kol savo vidumi žmogus išmoksta – per klaidas ir išbandymus – būti tikrai panašus į Dievą – tą galingą kuriančią SĄMONĘ – ir išmoksta JĄ, savo dieviškąją ESMĘ išreikšti fiziškai, kitaip tariant, pakilti dvasioje, tampant tikru dievažmogiu. Tokią p o t e n c i j ą mes visi turime – tai yra mūsų ateitis. Gražią to proceso eigą vaizdinga išplėstine metafora perteikė išmintingasis Hansas Kristijanas Andersenas, sukūręs nemirtingą pasaką apie bjaurųjį ančiuką, kuris vėliau pavirto nuostabaus grožio gulbe. (Ne veltui sanskritišku žodžiu paramahansa – didžiąja gulbe – vadinami aukščiausią dvasinį lygmenį pasiekę žmonės. Hansa – gulbė, o para- virš… tai yra virš priimtos normos.)
O žmogus yra daug sudėtingesnis, todėl jam ir tenka ilgiau mokytis, t. y. a u g t i , kol bent kiek tampa panašus į savo kilmės – atsiradimo – šaltinį… Tam prireikia ne vieno gyvenimo. Ir visa gyvybė Žemėje paklūsta tiems patiems kosminiams dėsniams. Senovės žmonės juos gerai jautė ir išreiškė nemirtingose patarlėse.
Svarbiausia jų – „Ką pasėsi, tą ir pjausi“ arba „Kaip pasiklosi, taip ir išmiegosi“.
Tai tiesa. Tai ir yra Atspindžio dėsnis, skelbiantis, kad kiekvienas tavo v e i k s m a s ir net k i e k v i e n a mintis, kuri taip pat yra materiali, tik kiek „plonesnės“, „subtilesnės“ materijos – jos subtilesnę išraišką j a u yra užfiksavę aparatai ir minčių formas g a l i m a pamatyti, – grįžta tau pačiam. Tai ir yra garsusis KARMOS dėsnis, kurį dabar mini net visi pašaipūnai savo kvailuose pasimaivymuose…
Jau pats žodis karma reiškia ne ką kitą kaip k ū r y b ą, nes jis kilęs iš sanskritiškos šaknies Kr- (tik r turi būti rašoma su rutuliuku apačioje) ir ši šaknis reiškė kurti. Žinome, kad senovės kalbose žodyje svarbiausios buvo p r i e b a l s ė s, tarp kurių įsiterpdavo balsės. Taigi lietuvių kalboje įsiterpė u, anglų kalboje jokia balsė neatskyrė k nuo r , tik rašyba pakito: create.
Iš to dėsnio žinojimo išplaukia ir supratimas a t s a k i n g u m o. Jei suduosiu kitam, tai kas nors kada nors ir man trenks… Noriu to? Jei padėsiu kam ar paguosiu susikrimtusį, gal ir man kas padės?
Jei vaikai tai suprastų, neabejoju, pasikeistų jų elgesys.
Pasikeistų ne tik jų, bet ir tėvų elgesys. O gal ir mokytojų?..

Dabartiniai vaikai yra protingesni už mus. Greičiau supranta tai, ką mes jau sunkokai įsisaviname. Jie ateina kaip mūsų mokytojai, o mes su jais elgiamės kaip diktatoriai ir slopiname jų atsineštus gebėjimus, kaip ir visą jau s u k a u p t ą jų patirtį per praėjusius gyvenimus. Kiekvieno sukaupta patirtis skirtinga, kiekvienas t u r i t e i s ę į ją, į s a v o giluminį žinojimą, kuris niekur neišnyksta. Kaip ir teisę į tuos savo gabumus, kuriuos paryškinti yra nusprendęs šiame gyvenime. O mes visus vienodiname grūsdami juos į vieningą mokymo programą. Kitaip tariant, spraudžiame mokinius į garsiąją PROKRUSTO lovą, kurios funkcijas ir atlieka toji programa su Švietimo ministerija priekyje: kieno „formatas“ neatitinka tos lovos, tam arba „kojas reikia nukapoti“, mat per didelis, arba „visą kūną, laužant kaulus, per prievartą ištempti…“ Iš čia ir kyla visokiausios blogybės, nes negerbiame to mažojo žmogaus ir nesuprantame, kad jis – visai ne tabula rasa (lot.), o kartais gal jau daug protingesnis ir labiau išmanantis nei mokytojai savo prieš gimstant sukaupta vidine patirtimi. Ir dažnai neleidžiame jam b ū t i s a v i m i ir parodyti, kokių lobių jis yra atsinešęs gimdamas šį kartą…

Visiškai nenorėdama menkinti Švietimo ministerijos, kuri tiek ilgai tarnavo ir tebetarnauja technologijų ir p r o t o amžiui, kurio sukurtomis greito judėjimo, sveikatinimo bei įvairiausiomis komfortiško gyvenimo priemonėmis ir kitokiomis m a t e r i a l i o m i s gėrybėmis naudojamės, drįstu tvirtinti, kad šiandien ši įstaiga visiškai NEŠVIEČIA: nešviečia nei meilės, nei vaiko supratimo šviesa – kaip kad turėtų būti, bet dažniausiai tik gąsdina – gąsdina ir spaudžia per daug dideliais ir nereikalingais reikalavimais… neatsižvelgdama į bręstančio žmogaus poreikius, DEJA… Ji tiko technologijų ir p r o t o amžiui, bet ne ŠIRDIES…
Bet dabar ateina ŠIRDIES epocha. Ir ji pareikalaus, kad proto sprendimai visada būtų suderinti su š i r d i m i, kuri n ė r a vien tik kraujo varinėjimo pompa.

Jau apie 24 metus egzistuoja ŠIRDIES MATEMATIKOS institutas (Big Sur, Kalifornija), kuriame vystosi giluminis mokslas apie Širdį…Parašyta daug įdomiausių mokslinių straipsnių ta tema ir vyksta mokslinės konferencijos bei daugybė webinarų).

Mūsų sandara neprasideda ir nesibaigia vien tik kūnu. Jos pati pradžia yra subtiliame ŠVIESOS pasaulyje, nes kuriantysis SĄMONINGAS ŠALTINIS – tai BESĄLYGINĖS neindividualizuotos MELĖS ŠVIESA, galinga, kurianti ir pulsuojanti, DIEVO ŠIRDIS, jei norite to įvaizdžio. Jos virpantis SPINDULYS, arba KIBIRKŠTIS, ir pradeda reikštis mūsų sandaroje. TĄ DIEVIŠKĄ SPINDULĮ mumyse vadiname DVASIA. Dvasia sukuria, išspinduliuoja iš savęs visa kita – visus savo raiškos instrumentus, kurių suprantamiausia mums yra siela. O siela naudoja individo širdį kaip apčiuopiamą – materialų savo „aparatą“. Čia galėčiau labai išsiplėsti, bet kol kas užteks pasakyti tik tiek: mano supratimu, siela labai panaši į biokompiuterį… Joje ir įsirašo visi mūsų išgyvenimai, visos emocingai išgyvenamos patirtys. Jokia mirtis to nesunaikina. Mirtis sunaikina tik mūsų fizinį apvalkalą. Vėliau ta pati siela įsikūnija kitame besivystančiame kūnelyje. Kaip? Distanciniu valdymu, kurį šiais laikais labai lengva suprasti – patys juo naudojamės. Šis „mechanizmas“ man visiškai aiškus, bet čia neišsiplėsiu…Tik pridursiu, kad pati siela taip pat, esant tam besisukančiam patirčių ratui, mokosi ir kinta, ir tampa vis brandesnė.
O mūsų kūną aš vadinu tik biomašina, bioautomobiliu, kuriuo judame šita Žeme ir kuris, visai natūralu, s u s i d ė v i … Tad kitam gyvenimui Žemėje jau įsėdame į naujutėlaitį – naują „bioautomobilį“, kurį motinos įsčiose bebūnant padeda kurti ir auginti į jį besiruošiančios įsėsti sielos sąmonė. Ir štai g i m s t a „sielos automobilis“ – tobulai sukurtas. (Čia nekalbėsiu apie netobulus kūnelius, nes tai jau išeina už šio trumpo straipsnelio ribų. Ir gerai suprantu, kodėl tokių vis daugėja… Turiu puikius, mane tenkinančius atsakymus, bet paliksiu „kitam kartui“, jei jis bus…)
Tad k a s sukūrė tobulą kūną? Mokslininkai atsako: e v o l i u c i j a . TAIP, tai tiesa – FORMŲ evoliucija, kuriai vadovauja tik SĄMONĖ. Joks evoliucinis „šuolis“ negali įvykti, kol Sąmonėje neužgimsta mintis: „ATSIBODO! Čia, šitokioje formoje, m a n jau nėra kas veikti. Jau kuriu šiek tiek sudėtingesnę formą…“ (Lygiai kaip ir Žemėje darome mes, vis tobulindami savo mašinų modelius.)
Tai vadinamasis kiekybės perėjimo į naują kokybę dėsnis, kitaip dar įvardijamas kvantiniu šuoliu. (Riba pasiekta – virstama į kažką n a u j ą…) Iš esmės puiki to proceso iliustracija – apvaisintos ląstelės vystymosi procesas, kai vis daugėjančių ląstelių kintanti kiekybė, pereinanti į vis naują kokybę, palaipsniui imama vadinti vis kitokiais vardais: zigota – embrionas – vaisius – naujagimis – kūdikis ir t. t.
Šią mintį p u i k i a i patvirtina Ebeno Aleksanderio (Eben Alexander), labai garsaus neurochirurgo, asmeninė patirtis. Jo tėvas – ne biologinis, bet tas, kuris jį išaugino nuo pat gimimo, parašė daug fundamentalių neurochirurgijos vadovėlių. Patį Ebeną, kelis dešimtmečius operavusį smegenis, vieną ankstyvą rytą netikėtai ištiko koma ir jis Anapus išbuvo net septynias paras, o sugrįžęs „iš ten“ ne tik nepaprastai greitai visiškai pasveiko, jo kolegos niekaip negali to paaiškinti, bet dalį savo anapusinės patirties aprašė savo knygoje, išverstoje ir į lietuvių kalbą – GYVAS DANGAUS ĮRODYMAS (2013). Lengva suprasti, kad dangus (ne sky, bet heaven – angl.) – tai taip pat sąmonės pasireiškimo forma… Įdomu, kad pats peržiūrėjęs visas per savaitę kasdien darytas jo smegenų nuotraukas – smegenų žmogaus, ištikto visiškos komos, pamatė, kad jų veikla buvo nulinė. Jo išvada – jo paties anapusinė patirtis niekaip negalėjo būti sukurta jo smegenų ar įvardyta kaip vaistų sukeltos haliucinacijos rezultatas, nes jos visiškai neveikė. Taigi išvada: tik jo fizinis kūnas – ta mūsų biomašina – buvo visiškai išvestas iš rikiuotės, o kas iki tol juo naudojosi – visas kompleksas mūsų subtiliųjų kūnų su visais jų turimais sensoriniais sugebėjimais (o jų jie turi žymiai daugiau nei fizinis), puikiai veikia subtilesnėse plotmėse-dimensijose. Kitaip jis nieko nebūtų atsiminęs…

Būtent nuo sąmonės išsiskleidimo laipsnio čia, Žemėje, t. y. nuo jos p a j ė g u m o suprasti „kas prie ko“, ir priklauso perėjusių į kitą būvį – anapusinį, kaip čia vadiname, patiriama aplinka – jų „dangus“.
Mirties nėra. SĄMONĖ NIEKADA NEMIRŠTA. Yra tik jos išlipimas iš automašinos ir p e r ė j i m a s į kitą būvį – su visu jai priklausančiu „agregatu“ – su siela ir visa subtilesnių kūnų struktūra. Taigi mirtis – tai tik išlipimas iš bioautomobilio, kuriame judėdama ji prisirinko naujų įspūdžių, naujų patirčių. (Jas kaip ta atrajojanti karvė – geras gyvulėlis anapus ir virškiname, kad kitame įsikūnijime, sugromulavę visas savo prisirytas patirtis, iš jų pagamintume kiek didesnio „kaloringumo“ – suprask: didesnės išminties – pienelio, kuriuo jau galėtų pasigardžiuoti ir kiti. Tačiau dar nesubrendusi telyčaitė niekaip to pieno nepajėgi savyje pagaminti…)
Nutarusi vėl Žemėn sugrįžti, siela priima naują mokymosi programą ir toliau tęsia savo patirčių kaupimą – augimą, inkarnuodamasi vėl… Taip ir vyksta nuolatinis, pats tikrasis mokymasis…
Tą akivaizdžiai įrodo dvi skirtingos patirtys, aprašytos viena po kitos pasirodžiusiose knygose: pirmoji – Anitos Moorjani (tariame Murdžani) „Miriau, kad tapčiau savimi“ (2013), o kitais metais – jau minėto Ebeno Aleksanderio. Tiesa, šie du autoriai tiesiogiai nenagrinėja reinkarnacijos klausimo, bet jį galite rasti kitose knygose, aprašančiose ampiečių (paaiškinimas toliau) patirtis. Jas jau nagrinėja mokslininkai. Mano žinojimu, pati naujausia ir kol kas geriausia ta tema parašyta knyga yra „Lessons from the Light“, Kenneth Ring, PH.D. – bendrautorė Evelyn Elsaesser Valarino (2000, First Moment Point Press).
Kenneth Ring – psichologijos profesorius, dabar Emeritus, kuris pirmas Konektikuto universitete vedė anapusinių patirčių tyrinėjimo kursą studentams. Jis ir įkūrė tarptautinę NDE – lietuviškai AMP – studijų asociaciją ir žurnalą, kuriame yra spausdinami moksliniai straipsniai ta tema. Įdomu, kad jau gimė ir žodiniai naujadarai iš NDE, kaip antai žmonės, kurie tą patirtį turi, vadinami NDEr arba NDErs (lietuviškai būtų ampietis ir ampiečiai – skamba visai neblogai).
Savo naujausioje knygoje (o jų parašė jau tris) profesorius Kenneth Ring siekia išryškinti, k o k i a s p a m o k a s mes, nepatyrusieji AMP, turėtume išmokti iš tų ampiečių. Pirma džiugi žinia ta, kad „ten“ niekas mūsų už nieką n e k a l t i n a. Kaip galima kaltinti tą, kuris dar tik auga ir daro klaidų? Tai juk tik augimo procesas… Tikra tai, kad iš klaidų mokomės…
Todėl visiems yra būtina iš savo klaidų mokintis ir sau pačiam bei kitiems atleisti. Mano supratimu, jokių nuodėmių nėra… Yra tik n e i š m a n y m o gimdomos klaidos, tarnaujančios mūsų augimui – jos tarsi „tręšiantis mėšlas“, iš kurio ir išaugame kaip tas Lotosas iš savo dumblo…
Tačiau grįžkime prie Anitos ir Ebeno patirčių.
Anitos sąmonė per jos perėjimą buvo visiškai kitokio lygmens nei neurochirurgo Ebeno, kuris tvirtai sėdėjo materialistinėje pasaulėžiūroje. Anitos sąmonė buvo žymiai platesnė nei jo, nebuvo veikiama vien tik mokslinio materializmo, nes ji augo Honkonge indų šeimoje, jai įtaką darė ne tik indiškoji kultūra, bet ir dar dvi kitos – kinų ir europinė. Anita gavo europietišką išsimokslinimą, tačiau neatmetė ir indų dievų pasaulio… Taigi jos sąmonė jau nuo pat atsidūrimo anapusybėje pradžios turėjo kur kas platesnį ir galingesnį diapazoną nei Ebeno sąmonė.
Mano supratimu, tai paaiškina jų abiejų tokią skirtingą pradinę patirtį, patekus į anapusinį būvį. Anitos sąmonė buvo pajėgi aprėpti visas plotmes – ir anapusinį, ir žemiškąjį pasaulius. Kur tik ji nukreipdavo savo sąmonės fokusą, tą ir matydavo, ir žinodavo. Tačiau Ebenas, ištikus komos būsenai, pačioje pradžioje atsiduria ameboje. Ir tūno joje tol, kol jam „atsibosta“. Gana. Tada daro šuolį į kirmino būvį ir t. t. Kol pagaliau visiems tarpiniams būviams a t s i b o d u s atsiduria ŠVIESOJE… kaip ir Anita. Bet Šviesos pasauliuose taip pat yra sluoksnių ir įvairiausių niuansų. Ir vyrauja taip pat traukos dėsnis – tave pagaliau pritrauks tas subtiliojo pasaulio sluoksnis, arba dimensija, kuriai tu būsi plačiausiai atsivėręs gyvendamas čia, Žemėje, ir su kurio vibracijų dažniu susiderins tavo sąmonės virpesiai. Tai rezonanso dėsnis. Panašiu principu ir žmonės būriuojasi Žemėje, argi ne?
Visa tai būtų galima labai l e n g v a i vaikams paaiškinti ir nereikėtų j o k i ų milijonų švaistyti visiškai nepajėgioms ką nors pakeisti grupėms ar „naujoms programoms“ kurti. Beprasmiška. Senų pažiūrų platforma jau seniai a t g y v e n o ir yra totaliai disfunkcinė! Visos pastangos kurti ką nors nauja, remiantis šiomis b e v i l t i š k a i pasenusiomis pažiūromis, yra statymas ant pelkės, į kurią viskas ir grimzta…
O vaikui s u p r a t u s tai, ką čia išdėsčiau, svarbiausia būtų jį išmokyti suvokti, kad savo noru išėjus iš šio gyvenimo Žemėje perėjimo anapus ir vėl grįžimo į Žemę rato sukimosi procesas nėra sustabdomas!
Perėjus anapus, pamatai visas savo paties klaidas. Išgyveni viską, ką privertei išgyventi kitus. (Tai ir yra „pragaras“!) Ir vėl grįžti, kad mokintumeisi toliau. Pabėgti nuo sunkumų neišeina, nes, vėl atėjęs į Žemę, prieini tas pačias kliūtis, kurių nepavyko įveikti tada… Tuo ir pagrįstas mūsų augimas. Supratimui plečiantis, SĄMONEI vis plačiau čia, Žemėje, skleidžiantis, vyksta mūsų panašėjimas į savo KŪRĖJĄ! Ir taip labai pamažu tampame dievažmogiais – panašiais į savo Motiną / Tėvą Kūrėją: bent jau imame suprasti, kad mūsų laukia tokia perspektyva!

Kiti tą naują, jau užgimusią žmonių rūšį, žmonių, kurie gyvena ir dirba vadovaujami Naujos Sąmonės, vadina Homo Universalis… Good-bye homo sapiens!..
Ateina metas tą suprasti…
Pirmąjį variantą baigiau 11.22 val. tą patį sausio 21-osios rytą. Parašiau vienu ypu, neįskaitant kelių telefono skambučio trukdymų…
Truputį pataisiau ir papildžiau sausio 22-ąją.
O dabar, sausio 26-ąją, jau galiu pridėti dar ir atsakymus į kai kuriuos gautus atsiliepimus:
1. Kai kas mano, kad tai tik „labai graži utopija“.
Atsakau: NE, tai tikrai ne utopija, tik praeis kiek laiko, kol imsimės tai įgyvendinti.
2. Kaip? Juk nėra m o k y t o j ų, kurie galėtų taip mokinti. Iš kur jų paimsime? Juk iš amerikiečių bandymo perkelti pas save gerąją A. S. Neill patirtį nieko neišėjo…
Atsakau: t i k r a i. Dabar dar nėra jų pakankamo skaičiaus. Nesakau, kad visai tokių neatsirastų. Jau tuo domimasi ir tos žinios gana greitai plinta. Bet dar nėra tokių šviesuolių pakankamo skaičiaus.
TOKIŲ MOKYTOJŲ kol kas jokia i n s t i t u c i j a nepajėgi paruošti, kaip ir jokie iš aukščiau nuleisti potvarkiai. Tai neveiktų.
Juos paruoš pats gyvenimas. Jauni tuo besidomintys tėvai šiandien j a u augina vaikus ir net anūkus tokio supratimo pagrindu. Pažįstu nemažą būrį tokių tėvų ir tai mane džiugina. Praeis kokie du ar daugiausia trys dešimtmečiai, ir tokia „reforma“ taps realybe. Ją padarys pats gyvenimas… Visiškai kitokių žinių pagrindu.

Ši situacija man labai primena tuos laikus, kai pati buvau tik devintokė (1952 m.)… Tada fizikos mokytojas mums sakydavo: „XIX šimtmetyje visas pasaulio supratimas buvo neteisingas. Bet jau jo pabaigoje susikaupė tiek naujų mokslo žinių, kad jau to amžiaus pabaigoje ėmė rastis n a u j o s mokslinės pažiūros, kurių pagrindu ir įvyko šių dienų mokslo „virsmas“ – sprogimas, t. y. susikaupusios kritinės masės kiekybės perėjimas į visai naują kokybę.“

O ta „nauja kokybė“ tada skelbė mums, devintokams, kad a t o m a s yra pati mažiausia n e d a l o m a materijos dalelytė.
Kaip pasikeitė mokslas nuo tų mano mokyklos laikų!
Pasikeitė ir dabar.
Laikas įsileisti pačius naujausius atradimus apie žmogų ir į mokyklas.
Ir nereikės ieškoti „naujų milijonų“ savižudybių prevencijai…

Aš – ne pranašautoja, bet šią prognozę mane drąsina skelbti realiu pagrindu atsiradęs žinojimas. TEBŪNIE tai tiesa!

Kai kuriems gali iškilti klausimas, kuo remdamasi taip užtikrintai kalbu apie tai, kad žmogus per gyvenimų grandinę mokosi vis tobuliau išreikšti savo Dieviškąją Esmę?
Atsakau: man tai buvo žinoma nuo pat ankstyvos vaikystės. Padėjo ta aplinka, kurioje augau ir – norite tikėkite, norite ne – neginčijamas vidinis žinojimas, toks, kuris neišdeginamas ir neišnaikinamas… Po to daugiau nei pusę amžiaus intensyviai studijavau ne tik Indijos jogų ir filosofų knygas, bet ir skaičiau kone visą šiuo klausimu parašytą ir man prieinamą literatūrą anglų kalba, kuri mane tarsi stebuklingai pasiekdavo iš JAV ir Didžiosios Britanijos dar tuometinėje Sąjungoje, kai lietuvių kalba nebuvo beveik nė vienos modernios knygos, nagrinėjančios šią temą. Žinau to klausimo nagrinėjimo istoriją nuo pat XIX a. galo – nuo Allan Kardec ir Edgar Cayce – per visą XX a. iki šių dienų. Tuo užsiima nesuskaičiuojamas būrys psichiatrų, psichologų. Vieniems jų vis dar trūksta neginčijamų įrodymų, kitiems jų yra net per daug. Per pastaruosius penkerius metus Vokietijoje, Austrijoje sukurta labai įspūdingų videofilmų, fiksuojančių šių tyrimų eigą ir rodomų per jų TV, su gerai žinoma psichoterapeute-regresioniste Ursula Demarmels. Kai kuriuos jų galima pažiūrėti ir per YouTube. Jos knyga „Kas aš buvau ankstesniame gyvenime“, išleista lietuvių kalba Alma littera (2010, vertė Virginija Jurgelevičiūtė), tikrai verta dėmesio. Ursula Demarmels – pirmoji europietė, studijavusi regresijos metodus pas garsųjį psichologijos mokslų daktarą Maiklą Niutoną. (Jo tritomis taip pat išleistas lietuvių kalba.) (Beje, Ursulos knygą man padovanojo jos vyras, su kuriuo iki šiol palaikau ryšį. Tai mokslo pasaulyje gerai žinomas mokslininkas, universiteto profesorius ir įvairių mokslų daktaras Gerhard W. Hacker. Jo tiesiog pritrenkiantį CV atrasite Google. Šis žmogus ne tik palaiko savo žmonos veiklą, bet giliai supranta, kad tai – tiesa.)
Savo pačios dabartinio gyvenimo visas peripetijas galiu suprasti tik iš „reinkarnacinės platformos“ požiūrio. Argi to maža? Mane tai visiškai tenkina, nes atkrinta daugybė antraip neišsprendžiamų ir dažnai kankinančių klausimų, o tai gimdo sieloje viešpataujantį skaidrų suvokimą bei giluminę ramybę…

2015 01 21

Atsiliepimas

Lilijos Talmantienės atsiliepimas apie konferenciją

Noriu pasidalinti savo įspūdžiais iš konferencijos, kol jie dar virpa manyje…
Pirmiausia nustebino klausytojų gausa ir branda.
Taip pat tai, kad didžiąją dalį sudarė ne senimas, bet brandūs vidutinio ir jauno amžiaus žmonės – mūsų dabartis ir ateitis.
Tai labai džiugino. Tai įrodė jos reikalingumą.
Bet dar labiau džiugino kiekvienas pranešimas, kaip ir patys prelegentai.
Visi jie sakė tik tą, ką patys giliai supranta, jaučia ir kuo, tikiu, patys gyvena.
T o k i o j e konferencijoje dar nebuvo tekę dalyvauti ir pirmą kartą išbuvau beveik iki pat pabaigos… (O man tai jau labai daug – paprastai išeinu per pirmąją pertrauką…)
Ypač galingi buvo pačios Audronės Ilgevičienės ir Petro Ilgevičiaus pranešimai, kaip ir dr. Algirdo Brukštaus bei gydytojos Rasos Terbetienės kalbos.
Iki šiol d ž i ū g a u j u sužinojusi, kad Vilniaus universiteto Chemijos fakultete jau skaitomas ALCHEMIJOS kursas, kurį taip meistriškai mums reziumavo šio kurso dėstytojas dr. A. Brukštus. Jis sugebėjo vos per pusvalandį ne tik nubrėžti alchemijos istorinio kelio kontūrus bei užsiminti apie jos simbolius ir jų reikšmę, bet ir atskleisti pačią jos ESMĘ, tokią aktualią dabar mums visiems.
O praktinį alchemijos proceso vyksmo rezultatą pamatėme ir pajutome, kai prieš mus išėjo kalbėti Meilė Lėja Ajjanasan – ji tiesiog švytėjo nežemiška energija, nuo kurios net pasikeitė visa salės atmosfera…
Beje, kadangi man ne kartą yra pavykę save pagydyti klausant jos patarimų, tai galiu tik patvirtinti, kad viskas, apie ką ji mums kalbėjo, yra tikra tiesa, o vėliau tą tik patvirtino ir gydytojos Rasos Terbetienės pranešimas.
Gydytoja sakė šventą teisybę, pabrėždama, kaip labai medicina, o tiksliau – pats pagijimas yra susijęs su sąmoningumu ir giluminių susirgimo priežasčių atradimu savyje bei jų paleidimu. Būtent taip ir pasigydau… Tai ir yra tikroji alchemija – savęs giluminis keitimas… Ir tiesą ši gydytoja sakė, nurodydama vienintelį tikrų „vaistų“ šaltinį – mūsų ŠIRDĮ… (Ne veltui savo „straipsnioke“ pabrėžiu, kad dabar j a u ateina ŠIRDIES era…)
Tarp kitko, apie tą patį rašo ir kalba ir garsusis akademikas J. Brėdikis…
Apie mokymą iš Širdies į Širdį kalbėjo ir edukologė dr. Kristina Gailienė.
Visi kiti pranešimai taip pat buvo įspūdingi ir reikalingi – kiekviename jų kiekvienas galėjo išgirsti kažką vertingo sau.
Visi prelegentai tarsi sudarė gražią, žėrinčią įvairiomis spalvomis ir įdomiomis detalių konfigūracijomis, vieningą, didelę mozaiką – patyriau n e p a p r a s t ą malonumą ir už tą džiaugsmą sakau AČIŪ visiems: jos įkvėpėjams ir organizatoriams, kalbėjusiems ir klausytojams, be kurių šilto ir suprantančio priėmimo jį būtų bergždžia…
Štai ir atsakymas į mano dabar keliamą klausimą: k a s vykdys t i k r ą j ą švietimo reformą, kuriai j a u atėjo laikas?
Jau YRA ir bus dar daugiau tų, kas ją vykdys – tą įrodo ką tik praėjusi konferencija, skirta aptarti individo sąmoningumo ugdymo svarbai.
KAIP d ž i a u g i u o s i!

į viršų