PradžiaLiepos 26 d., išėjo antropoteosofijos Tėvas Petras Ilgevičius

Liepos 26 d., išėjo antropoteosofijos Tėvas Petras Ilgevičius

2017 m. lapkritis, Malta, fotografavo A. Ilgevičienė

Sakralinių statinių sodyba Ažušiliuose – Petro Ilgevičiaus širdimi Žemėje parašyta knyga…

Petras gimė 1947 m. kovo 27 d. Molėtų rajone valstiečių šeimoje.

Po karo gyventi buvo itin nelengva: šeima skurdo ir gyveno pusbadžiu, nuolatiniame nepritekliuje dėl nepakeliamos „prievolių“ valstybei naštos. Prievarta „įstoję“ į kolūkį, iš savo namų buvo nutremti už septynių kilometrų ir įkurdinti 14 m² pereinamoje, bendroje virtuvėlėje.

Mokantis, dirbant visada patikdavo ką nors statyti, projektuoti, keisti vietovę. Jaunystėje dirbo įvairiose statybose, tarnavo kariuomenėje, vėliau užsiėmė inžineriniu darbu (dažniausiai ėjo vadovo pareigas), studijavo ir baigė pramonės ekonomikos studijas Vilniaus universitete, dirbo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje, užsitarnavo pulkininko-leitenanto laipsnį.

Jam labai rūpėjo laisvos Lietuvos ateitis, todėl aktyviai dalyvavo Sąjūdžio reikaluose, 1990 m. buvo patvirtintas Vilniaus miesto Naujamiesčio seniūnu, sausį buvo tarp Lietuvos Respublikos Seimo gynėjų. Bendraujant asmeniškai Jis buvo užsiminęs, kad dabar daug kas giriasi tada ten buvęs, tačiau tuomet ten Jis matęs tik kiek mažiau nei šimtą prie laužų stoviniuojančių studentų.

Ezoterika Petras slapta domėjosi nuo pat jaunystės, turėjo savų patirčių, kurias sunku paaiškinti racionaliu protu, tad, kiek leido to meto galimybės, rinko įvairią medžiagą apie mirusiųjų pasaulį, NSO, telepatiją, hipnozę, įtaigą, domėjosi įvairiomis religijomis ir joga. Protestuodamas prieš tėvo religinį fanatizmą, ilgai laikė save ateistu. Vėliau gyvenime įvyko daug permainų, kurios padėjo iš tiesų atrasti Dievą.

Esminiai Petro pokyčiai įvyko 1993 metais patyrus komą.

Iki tol virė įprastas žmogaus gyvenimas, kuris buvo labai aktyvus tiek socialiai dėl nuolat užimamų aukštų pareigų ir atsakomybės, tiek emociškai dėl aštraus charakterio.

Po komos kilo apmąstymai ir buvo priimti esminiai sprendimai keisti ankstesnį gyvenimą iš esmės. Ieškojimai atvedė pas du Andžejus – Zagurovskį ir Kučinskį. Be kitų dalykų, mokėsi ir Kaukazo jogos. Mokymasis pas indų kilmės anglą Marką Ošea atvėrė naujas žmogaus fenomenalių sugebėjimų galimybes per itin stiprias Tibeto praktikas.

Pagal N. Semionovos, P. Brego, H. Šeltono ir P. Ivanovo rekomendacijas savarankiškai susidarė organizmo valymo metodiką, kuria sistemingai naudojosi. Nustojo rūkyti, vartoti alkoholį, mėsą, pieno produktus, duoną, cukrų, arbatą (kavos ir anksčiau negėrė). Gyvastį palaikydavo medumi, alyvuogėmis, alyvuogių aliejumi ir košėmis. Pradėjo bėgioti. Pradžioje nubėgdavo 200 metrų ir turėdavo ilsėtis. Laipsniškai didino krūvį ir pradėjo bėgioti po 12 kilometrų.

Pagal Andžejaus duotus specialius Kaukazo jogos arkanus paruošė kojas bėgioti basomis žiemą, pradėjo bėgioti pagal Porfirijaus Ivanovo sistemą.

„Pokyčiai gyvensenoje atsijojo daug pažįstamų, buvusių draugų, bičiulių ir „taurelininkų“, kuriems buvo nepriimtinas mano pasirinkimas keistis. Dažniausiai apšaukdavo trenktu, nenormaliu ar vaidinančiu šventuolį.

Šeimoje jau kelis metus braškantys santykiai, skirtingų pažiūrų su žmona paveikti, turėjo būti nutraukti. Tai – gyvenimo upė, kurioje nuskęsta dvipusis santykis, atskirianti savo vandeniu priešinguose krantuose esančias pažiūras. Nutraukiau antrą santuoką, kaip ir pirmąją, dėl prieštaringų požiūrių į gyvenimą ir viską. Po komos daug meldžiausi. Prasidėjo įvairūs atsivėrimai ir būsenos.“

Štai ką jis pats rašo savo dienoraštyje: „Vieną kartą knygų lentynoje, susiradus reikiamą religinę knygą, iškrito 100 dolerių, kurie buvo pažadėti aukai. Supratau, kad turiu būti Aušros vartuose. Greitai ten atsiradau, nes tada gyvenau šalia Rotušės.

Tai buvo neįtikėtinas įvykis mano nesąmoningame gyvenime. Niekada nepatirtas širdies palaimos jausmas užliejo visą mano esybę. Pasipylė ašarų upeliai, nežinau, kiek laiko tęsėsi mano malda. Atsipeikėjus iš Palaimos būsenos, mano drabužiai buvo šlapi nuo ašarų. Išėjęs į gatvę visus pinigus išdalinau ten elgetaujantiesiems ir prašantiesiems. Net keista, į visus dirgiklius ir įvykius reagavau ir žiūrėjau kaip būdamas „už kadro“. Tai tęsėsi dvi savaites. Šventos ramybės būsena – kitaip jos nepavadinsi. Praradau ją išgėręs pasiūlytą konjako taurelę, nenorėdamas užgauti ją pasiūliusio žmogaus. Tokia pasekmė nevertam Dievo malonių. Taip Aušros vartai man, Dievo ieškančiajam, tapo švenčiausia vieta.

Po patirties Aušros vartuose daug laiko skirdavau rožiniui ir maldoms, visą mėnesį keliais kopdavau senaisiais laiptais į juos, kalbėdamas rožinį ir prašydamas atsiųsti mano Gyvenimo Moterį, kuri būtų bendramintė ir bendražygė paskutinėje mano gyvenimo kelio atkarpoje.

Malda buvo priimta ir išgirsta. 1999 m. kovą mano vaikystės draugas, perskaitęs pirmąją jos knygą „Pokalbis su akmeniu“, supažindino mane su Audrute“.

Taip prasidėjo naujas keitimasis.

Dar giliau pradėjo studijuoti filosofiją, religijotyrą, teosofiją, astrologiją, mineralų terapiją. Bendri ieškojimai su žmona A. Ilgevičiene, dvasinės kelionės po stiprias ir šventas Žemės vietas vedė per įvairias pasaulio religijas, o pažintys su dvasiai atvirais žmonėmis, pripažintais dvasiniais mokytojais ir savo paskirčiai atsidavusiais šventikais atvedė prie antropoteosofijos, tapusios visų ieškojimų sinteze.

Kartu su žmona savo patirtis aprašė straipsniuose ir knygose „Lauko akmenys“, „Švč. Mergelės Marijos apsireiškimai Lietuvoje“, kartu parašė ir knygelę „Malda“.

Petras buvo Statytojas – Kūrėjas iš prigimties, niekada nebijojo prisiimti atsakomybės ne tik už save, bet ir didelius savo vadovaujamus kolektyvus. Bendri darbai pritraukė žmones, kuriems jie buvo įdomūs. Taip kartu su žmona Audrone buvo įkurta VšĮ „Idealistų būstinė“, Antropoteosofų bendrija, Mineralų terapeutų draugija, Antropoteosofinės astrologijos asociacija.

Darbas su žmonėmis, konsultacijos įvairiais jiems svarbiais klausimais buvo viena iš Jo matomų veiklų. Vyko daugybė nuolatinių edukacinių ekspedicijų ir programų, susijusių su savo tautos šaknų pažinimu, kūno, proto ir sielos gydymu, lauko akmenų ir kitokiomis temomis.

Petrui buvo būdingas nuolatinis rūpinimasis Lietuvos reikalais ir pasaulio taikos politika.

2019 m. birželis, Ažušiliai, fotografavo K. Bratkauskas

Itin svarbi Jo darbo dalis buvo sakraliniai statiniai iš lauko akmenų. Visoje Lietuvoje galima rasti Jo inicijuotų ir kurtų statinių, tačiau svarbiausias Jo darbas – sakralinių statinių kompleksas Ažušilių kaime. Jį jo veikimą suprantantys žmonės vadina tiesiog šventykla, kurios grindys yra žemė, o lubos – dangus.

Tai – Petro Ilgevičiaus gyvenimo knyga, parašyta akmeninėmis raidėmis, ant savo Tėvynės žemės, todėl Jis pelnytai gali būti vadinamas sakralinių akmenų statinių pradininku XXI amžiuje. Kiekviena toji akmeninė raidė yra veikianti ir gyva, o akmeniniai žodžiai, sudėti iš sakralinių geometrinių figūrų, harmoningai veikia ir nuteikia visus atvykstančiuosius ir aplinką. Tikėjimas Dvasia ir jos veikimu vedė Petro širdį, todėl Jo rankos pakėlė sunkius akmenis be pagalbinių priemonių ir ypatingų pastangų. Jis statė juos kurdamas savo darbais harmoniją aplinkoje, mąstydamas apie taiką visame pasaulyje. Meilės ir Sąmoningumo Idėjos vedė Jo valingą širdį, trokštančią padėti žmonėms taip, kaip tai yra įmanoma.

Net mirties patale Jis daugiau galvojo apie kitus ir mažiau apie save. Tai buvo Dvasios Karys, kiekvieną savo gyvenimo akimirką gyvenęs pilna krūtine, žinantis savo Gyvenimo Darbą ir to Darbo prasmę.

Ačiū Tau, Petrai, už buvimą kartu, pamokymus, darbus ir neišmatuojamą meilę!

VšĮ „Idealistų būstinė“ kolektyvo, Antropoteosofų bendrijos vardu

Vaida Petruokienė
Jurgita Rumšienė
Violeta Skinderienė

Sunku kalbėti paprastais žodžiais apie nepaprastus dalykus. Man teko didelė garbė būti šalia, kai Audronė ir Petras buvo Klaipėdoje. Per tą laiką aš patyriau labai daug stiprybės, ištvermės, ramybės, valios, Meilės.

Manęs vienas žmogus paklausė: „Kaip tu manai, kodėl sirgo Petras?“

O aš sakau: „Žinai, aš nemanau, kad jis sirgo! Mano supratimu, tai nebuvo Jo liga. Aš galvoju, kad Jis pasirinko aukotis už kitus.“

Bet kas yra tikra auka? Kartais ne visi teisingai suprantame… Kodėl taip manau? Knygoje „Antropoteosofija. Žmogaus suvokiama dieviškoji išmintis“ rašoma, kad „Ne kalbėjimas apie kančią, o buvimas joje veda“.

Aš mačiau, kaip Petras laukė evoliucijos principui skirto seminaro, kuris turėjo įvykti rugpjūčio 2–4 dienomis. Jis gyveno dėl jo. Kovojo. Ne dėl savęs. Dėl mūsų. Jis norėjo ir turėjo, ką mums pasakyti.

Sakydavo, kad Jam dar reikia su vienu pakalbėti, kitam patarti, trečią pabarti…

Per dvi savaites Jam teko atlaikyti keturias operacijas. Be galo daug lašinių, nepakeliamo skausmo, įvairiausių skausmingų procedūrų iškentėti… Bet Jis niekuomet nesiskundė. Buvo labai ramus, kantrus. Nedejavo. Nieko iš kitų nereikalavo. Anaiptol, viską stengėsi daryti pats, visuomet stengėsi pateisinti kito nesupratimą ar netinkamą elgesį, su meile priėmė visus ir galvojo apie kitus, ne apie save.

Petras buvo stiprus žmogus.

Be galo stiprus.

Ir labai šviesus.

Ir to neįmanoma buvo nepastebėti. Aplinkiniai, kad ir nedaug pabendravę, taip pat tai pastebėdavo. Štai, žiūrėk, prieina prie manęs palatos kaimynas ir sako: „Mes vakar vakare kalbėjomės; žinote, jis labai šviesus žmogus.“ Sakau: „Žinau…“ Kalbame su palatos gydytoju, šis sako: „Žinote, jis toks išskirtinis, ne kaip visi, pas mus tokių nėra buvę.“ Sakau: „Tikiu…“

Jis net sunkios ligos patale nepraleisdavo progos kokiai nors slaugutei pasakyti gerą žodį, patarti palatos kaimynui. Jis skleidė šviesą, sėjo išminties grūdą.

Viską, ko Jis mus mokė, ką yra kalbėjęs, kas rašoma knygose apie antropoteosofiją, buvo taip gyva…

Jis savimi tai rodė. Mano akyse vėrėsi gyva antropoteosofija!

Petras nesulaukė seminaro būdamas kūne, kita vertus, tas seminaras mums prasidėjo jau Klaipėdoje. Jo metu, kaip sakė gerbiama Audronė, bus padarytos išvados ir pasakyti apibendrinimai.

Ypatingas šis seminaras.

Tikiu: Petro Siela taip pat jame dalyvaus, todėl būkite atviri širdimis, stebėkite ženklus, įsiklausykite į tekstus ir galbūt tie, kuriems Jis nori perduoti žinią, savyje tai išgirs.

Kiekvienam iš mūsų noriu palinkėti savaip tai patirti.

Margarita Volovnikienė
Ažušiliai, 2019 08 02

Tai – žodžiai, surinkti praėjus vos vienai savaitei po dvasios tėvo, antropoteosofijos tėvo, Petro Ilgevičiaus išėjimo.
Sunku kalbėti…

Tai – procesas, besitęsiantis procesas, besitęsiantis seminaras…

Dar viską nešioju ir branginu širdyje: kiekvieną akimirką, kiekvieną minutę, kiekvieną žodį, ištartą Petro lūpomis. Tos akimirkos laike atrodo trumpos, bet savo prasme – gilios, nusitęsusios į ilgiausius seminarus.

„Tiek daug ir Tiek mažai“, – skamba žodžiai Audronės lūpose kalbant apie laukiantį seminarą, kuris turi įvykti po poros savaičių. Kiekviena diena – tai misterijos iš gyvų išgyvenimų, atradimų, susitaikymo, paleidimo, priėmimo, tikėjimo. Tiek Daug, nes per dieną prabėga kelių gyvenimų įvykiai. Jie nubloškia tave akimirksniu ten, kur jau buvai šią akimirką. Tiek Mažai: girdi laikrodžio tiksėjimą, supranti, kad laikas skaičiuojamas; jis eina tik į priekį, nors norisi jį sustabdyti, kaip ir visus vykstančius procesus. Kartu supranti, kad tai – tik savanaudiški norai, kai norima pasipriešinti evoliucijos procesui, tam, kas tikra, tam, kas gyva, tam, kas šią akimirką ir yra GYVENIMAS.

Petras sakė: „Norų ten nenusineši“. Pritariu: norai, kaip ir kūnas, lieka čia. Nusineši tik tai, kas gyva, tai, kas tikra, subrandinta, išgyventa ŠIRDIMI.
Paskutinėmis savaitėmis su Petru bendravau ne su kaip asmeniu, bet kaip su gyva dvasia, kuri į tave žvelgia ir girdi iš dvasios sosto, kuri kalbasi su tavo siela. Tos akys… Jų neįmanoma pamiršti… Žvelgi į jas ir pradingsti begalybėje, beribės meilės glėbyje, kuri apgaubia nežemiška meile, kurioje tampi pačia meile, ir tą jausmą vos spėji užčiuopti, tik mažai akimirkai; ir tai pati didžiausia dovana, kokią galėjau patirti, už kurią esu dėkinga tai dvasiai, tai stiprybei, kuri sklido iš Petro.

Petras kalbėjo darbais, už jį kalbėjo ir kalba, ir dar ilgai kalbės jo padaryti darbai. Jis mus mokė ir vedė per darbus, per paprastus buitinius darbus, kuriais kiekvienas sau plytą po plytos dėliojomės savo dvasios kelią. Petras mus prižiūrėjo, mokė, norėdamas apsaugoti nuo klaidų, kad tas kelias išeitų kuo tiesesnis ir stabilesnis. Tai – Dvasios Karys, kuris vedė, veda ir ves tuos, kurie juo TIKĖJO, TIKI, TIKĖS…

Vaida Petruokienė
2019 08 02
Ažušiliai

Sunku rasti tinkamus žodžius kalbant apie Petrą. Žodžiai atrodo per siauri išreikšti tai, ką norisi pasakyti.

Pastaruosius metus, kai Petrui buvo nustatyta sunki onkologinė liga, teko pažinti Petrą ir tokiomis aplinkybėmis. Nuolatiniai vizitai į gydymo įstaigas, daugybė tyrimų, procedūrų, operacijos, ilgas chemoterapinis gydymas. Liga buvo labai rimta ir kova buvo įtempta, nuolatinė ir sunki.

Gydytojo praktikoje esu susidūrusi su įvairiomis situacijomis, sunkiomis ligomis, teko matyti įvairias ligonių reakcijas, elgesį, nuotaikas. Nuolat lydėjo ir stebino begalinis ryžtas ir geležinė valia. Kova su liga buvo labai sunki, tačiau įžvelgti ją Petro veide buvo sunku, nes nuolat buvo juntamas vidinis tvirtumas, ramybė, viltis ir ryžtas. Gydytojai, bendraudami su Petru, sunkiai slėpė nuostabą ir suglumimą žvelgdami į žvalios išvaizdos ligonį, kurio tyrimai rodė labai sunkią, kone ligos patale prikaustyto žmogaus būklę. Stebint tokią akistatą, mintyse kildavo klausimas: kas ir kam iš tiesų šioje situacijoje padeda?

Nematomi darbai, apie kuriuos skaitome Antropoteosofijos tekstuose, vyko nuolatos, ar tai būtų sunkių onkologinių pacientų palata, ar chemoterapijos seansas, ar gydytojo kabinetas. Buvo akivaizdu, kad ši jėga ne tik kovoja su liga, bet judina ir medicinos personalą, ir sistemą, sustingusią it gelžbetonio luitai.

Esame buvę ligoninėje ir žinome, kokia atmosfera ten vyrauja: neviltis, bejėgiškumas, liūdesys. Ten sunku kvėpuoti net sveikam, tačiau Petras visada švietė: valinga šypsena, tvirtas ir tiesus žodis, visiems pažįstamas humoro jausmas, vidinė ramybė ir jėga, kylanti iš begalinės Meilės, tirpdė viską. Realybė tuomet tarsi pasikeisdavo, pradėdavai abejoti, kas čia iš tiesų kenčia ir serga. Ir Meilė, gili pagarba ir dėkingumas padėjusiesiems už pačius smulkiausius, atrodytų, nereikšmingus dalykus, kuriuos įprastą gyvenimą gyvendamas praleidi nepastebėtus. Kiekviena detalė buvo pastebėta su begaliniu dėkingumu, dėmesingumu, sąmoningumu.

Rasa Terbetienė
2019.09

Yra žmonės keleiviai – jų yra daug, ir yra žmonės keliai – jų yra vienetai. Amžinąjį atilsį Petras buvo žmogus kelias. Žmogus kelias kartu yra ir ledlaužis, kuris visada atlieka patį sunkiausią darbą, kad mums, žmonėms keleiviams, eiti būtų drąsiau… Todėl Jis visuomet man išliks tuo, kuris žengia priekyje ir kuriam niekuomet nepritrūks darbo Viešpaties ganyklose…

Tokių žmonių kelias niekuomet nebūna rožėmis klotas, tačiau rožėmis klotu tampa tada, kai jie išeina… Tai mes ir išvydome per šermenis…

Petras mums visada kalbėjo savo pavyzdžiu, o tai yra pati įtikinamiausia kalba ir nepalyginamai stipriau už bet kokius žodžius… Net savo laikysena ligos akivaizdoje Jis dar kartą pašlovino Gyvenimo didybę, tuo mums visiems aiškiai parodydamas, ką gali žmogaus Dvasia, kuomet ji pašvęsta Viešpačiui…

Šviesaus atminimo Petras mane visada žavėjo savo unikaliu atvirumu. Jis pats neturėjo kaukių, todėl kiekvienas šalia esančiojo netikrumas Jo akivaizdoje atsiskleisdavo. Kaip sekasi man pačiai, aš visada suprasdavau iš Jo žvilgsnio…

Per šermenis ilgai negalėjau prieiti prie karsto arčiau – nedrįsau… o kai pagaliau priėjau, vaizdas nustebino, nes pamačiau karžygį, atgulusį kovoje, tačiau laimėjusį mūšį…

Dar galiu pasakyti, kad į mano prisiminimų uostą įplaukė didingas PETRO laivas ir jis stovės ten amžinai… Puikiai žinau, kad tokių prisimenančiųjų tikrai bus ne vienas, todėl nuo šiol Tavęs, Petrai, yra daug…

Pabaigti norėčiau eilėmis, kurias Jam parašiau 2015 metais gimtadienio proga:

GYVOJI ŠVENTYKLA

Stovėki, Petrai, lyg uola,
Dievo ranka ant jos
Šventyklą stato,
Skambėk anksti rytais giesme šventa,
Kurios natas Didžioji Motina vandens paviršiuje išrašo,
Širdies Lopšy užgimk malda,
Žodžiai kurios švelniai paliečia,
Bedegdamas dvasios ugny virski liepsna,
Kuri tamsoj prieit arčiau pakviečia…
Stovėki, Petrai, lyg uola, –
Dievo ranka ant jos Šventyklą stato,
Su kiekviena palaiminta diena
Pasauliuose, kurių plika akis nemato…

Rasa Kvedarienė

Paskelbta: