Sakralinių statinių sodyba Ažušiliuose – Petro Ilgevičiaus širdimi Žemėje parašyta knyga…
Petras gimė 1947 m. kovo 27 d. Molėtų rajone valstiečių šeimoje.
Po karo gyventi buvo itin nelengva: šeima skurdo ir gyveno pusbadžiu, nuolatiniame nepritekliuje dėl nepakeliamos „prievolių“ valstybei naštos. Prievarta „įstoję“ į kolūkį, iš savo namų buvo nutremti už septynių kilometrų ir įkurdinti 14 m² pereinamoje, bendroje virtuvėlėje.
Mokantis, dirbant visada patikdavo ką nors statyti, projektuoti, keisti vietovę. Jaunystėje dirbo įvairiose statybose, tarnavo kariuomenėje, vėliau užsiėmė inžineriniu darbu (dažniausiai ėjo vadovo pareigas), studijavo ir baigė pramonės ekonomikos studijas Vilniaus universitete, dirbo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje, užsitarnavo pulkininko-leitenanto laipsnį.
Jam labai rūpėjo laisvos Lietuvos ateitis, todėl aktyviai dalyvavo Sąjūdžio reikaluose, 1990 m. buvo patvirtintas Vilniaus miesto Naujamiesčio seniūnu, sausį buvo tarp Lietuvos Respublikos Seimo gynėjų. Bendraujant asmeniškai Jis buvo užsiminęs, kad dabar daug kas giriasi tada ten buvęs, tačiau tuomet ten Jis matęs tik kiek mažiau nei šimtą prie laužų stoviniuojančių studentų.
Ezoterika Petras slapta domėjosi nuo pat jaunystės, turėjo savų patirčių, kurias sunku paaiškinti racionaliu protu, tad, kiek leido to meto galimybės, rinko įvairią medžiagą apie mirusiųjų pasaulį, NSO, telepatiją, hipnozę, įtaigą, domėjosi įvairiomis religijomis ir joga. Protestuodamas prieš tėvo religinį fanatizmą, ilgai laikė save ateistu. Vėliau gyvenime įvyko daug permainų, kurios padėjo iš tiesų atrasti Dievą.
Esminiai Petro pokyčiai įvyko 1993 metais patyrus komą.
Iki tol virė įprastas žmogaus gyvenimas, kuris buvo labai aktyvus tiek socialiai dėl nuolat užimamų aukštų pareigų ir atsakomybės, tiek emociškai dėl aštraus charakterio.
Po komos kilo apmąstymai ir buvo priimti esminiai sprendimai keisti ankstesnį gyvenimą iš esmės. Ieškojimai atvedė pas du Andžejus – Zagurovskį ir Kučinskį. Be kitų dalykų, mokėsi ir Kaukazo jogos. Mokymasis pas indų kilmės anglą Marką Ošea atvėrė naujas žmogaus fenomenalių sugebėjimų galimybes per itin stiprias Tibeto praktikas.
Pagal N. Semionovos, P. Brego, H. Šeltono ir P. Ivanovo rekomendacijas savarankiškai susidarė organizmo valymo metodiką, kuria sistemingai naudojosi. Nustojo rūkyti, vartoti alkoholį, mėsą, pieno produktus, duoną, cukrų, arbatą (kavos ir anksčiau negėrė). Gyvastį palaikydavo medumi, alyvuogėmis, alyvuogių aliejumi ir košėmis. Pradėjo bėgioti. Pradžioje nubėgdavo 200 metrų ir turėdavo ilsėtis. Laipsniškai didino krūvį ir pradėjo bėgioti po 12 kilometrų.
Pagal Andžejaus duotus specialius Kaukazo jogos arkanus paruošė kojas bėgioti basomis žiemą, pradėjo bėgioti pagal Porfirijaus Ivanovo sistemą.
„Pokyčiai gyvensenoje atsijojo daug pažįstamų, buvusių draugų, bičiulių ir „taurelininkų“, kuriems buvo nepriimtinas mano pasirinkimas keistis. Dažniausiai apšaukdavo trenktu, nenormaliu ar vaidinančiu šventuolį.
Šeimoje jau kelis metus braškantys santykiai, skirtingų pažiūrų su žmona paveikti, turėjo būti nutraukti. Tai – gyvenimo upė, kurioje nuskęsta dvipusis santykis, atskirianti savo vandeniu priešinguose krantuose esančias pažiūras. Nutraukiau antrą santuoką, kaip ir pirmąją, dėl prieštaringų požiūrių į gyvenimą ir viską. Po komos daug meldžiausi. Prasidėjo įvairūs atsivėrimai ir būsenos.“
Štai ką jis pats rašo savo dienoraštyje: „Vieną kartą knygų lentynoje, susiradus reikiamą religinę knygą, iškrito 100 dolerių, kurie buvo pažadėti aukai. Supratau, kad turiu būti Aušros vartuose. Greitai ten atsiradau, nes tada gyvenau šalia Rotušės.
Tai buvo neįtikėtinas įvykis mano nesąmoningame gyvenime. Niekada nepatirtas širdies palaimos jausmas užliejo visą mano esybę. Pasipylė ašarų upeliai, nežinau, kiek laiko tęsėsi mano malda. Atsipeikėjus iš Palaimos būsenos, mano drabužiai buvo šlapi nuo ašarų. Išėjęs į gatvę visus pinigus išdalinau ten elgetaujantiesiems ir prašantiesiems. Net keista, į visus dirgiklius ir įvykius reagavau ir žiūrėjau kaip būdamas „už kadro“. Tai tęsėsi dvi savaites. Šventos ramybės būsena – kitaip jos nepavadinsi. Praradau ją išgėręs pasiūlytą konjako taurelę, nenorėdamas užgauti ją pasiūliusio žmogaus. Tokia pasekmė nevertam Dievo malonių. Taip Aušros vartai man, Dievo ieškančiajam, tapo švenčiausia vieta.
Po patirties Aušros vartuose daug laiko skirdavau rožiniui ir maldoms, visą mėnesį keliais kopdavau senaisiais laiptais į juos, kalbėdamas rožinį ir prašydamas atsiųsti mano Gyvenimo Moterį, kuri būtų bendramintė ir bendražygė paskutinėje mano gyvenimo kelio atkarpoje.
Malda buvo priimta ir išgirsta. 1999 m. kovą mano vaikystės draugas, perskaitęs pirmąją jos knygą „Pokalbis su akmeniu“, supažindino mane su Audrute“.
Taip prasidėjo naujas keitimasis.
Dar giliau pradėjo studijuoti filosofiją, religijotyrą, teosofiją, astrologiją, mineralų terapiją. Bendri ieškojimai su žmona A. Ilgevičiene, dvasinės kelionės po stiprias ir šventas Žemės vietas vedė per įvairias pasaulio religijas, o pažintys su dvasiai atvirais žmonėmis, pripažintais dvasiniais mokytojais ir savo paskirčiai atsidavusiais šventikais atvedė prie antropoteosofijos, tapusios visų ieškojimų sinteze.
Kartu su žmona savo patirtis aprašė straipsniuose ir knygose „Lauko akmenys“, „Švč. Mergelės Marijos apsireiškimai Lietuvoje“, kartu parašė ir knygelę „Malda“.
Petras buvo Statytojas – Kūrėjas iš prigimties, niekada nebijojo prisiimti atsakomybės ne tik už save, bet ir didelius savo vadovaujamus kolektyvus. Bendri darbai pritraukė žmones, kuriems jie buvo įdomūs. Taip kartu su žmona Audrone buvo įkurta VšĮ „Idealistų būstinė“, Antropoteosofų bendrija, Mineralų terapeutų draugija, Antropoteosofinės astrologijos asociacija.
Darbas su žmonėmis, konsultacijos įvairiais jiems svarbiais klausimais buvo viena iš Jo matomų veiklų. Vyko daugybė nuolatinių edukacinių ekspedicijų ir programų, susijusių su savo tautos šaknų pažinimu, kūno, proto ir sielos gydymu, lauko akmenų ir kitokiomis temomis.
Petrui buvo būdingas nuolatinis rūpinimasis Lietuvos reikalais ir pasaulio taikos politika.
Itin svarbi Jo darbo dalis buvo sakraliniai statiniai iš lauko akmenų. Visoje Lietuvoje galima rasti Jo inicijuotų ir kurtų statinių, tačiau svarbiausias Jo darbas – sakralinių statinių kompleksas Ažušilių kaime. Jį jo veikimą suprantantys žmonės vadina tiesiog šventykla, kurios grindys yra žemė, o lubos – dangus.
Tai – Petro Ilgevičiaus gyvenimo knyga, parašyta akmeninėmis raidėmis, ant savo Tėvynės žemės, todėl Jis pelnytai gali būti vadinamas sakralinių akmenų statinių pradininku XXI amžiuje. Kiekviena toji akmeninė raidė yra veikianti ir gyva, o akmeniniai žodžiai, sudėti iš sakralinių geometrinių figūrų, harmoningai veikia ir nuteikia visus atvykstančiuosius ir aplinką. Tikėjimas Dvasia ir jos veikimu vedė Petro širdį, todėl Jo rankos pakėlė sunkius akmenis be pagalbinių priemonių ir ypatingų pastangų. Jis statė juos kurdamas savo darbais harmoniją aplinkoje, mąstydamas apie taiką visame pasaulyje. Meilės ir Sąmoningumo Idėjos vedė Jo valingą širdį, trokštančią padėti žmonėms taip, kaip tai yra įmanoma.
Net mirties patale Jis daugiau galvojo apie kitus ir mažiau apie save. Tai buvo Dvasios Karys, kiekvieną savo gyvenimo akimirką gyvenęs pilna krūtine, žinantis savo Gyvenimo Darbą ir to Darbo prasmę.
Ačiū Tau, Petrai, už buvimą kartu, pamokymus, darbus ir neišmatuojamą meilę!
VšĮ „Idealistų būstinė“ kolektyvo, Antropoteosofų bendrijos vardu
Vaida Petruokienė
Jurgita Rumšienė
Violeta Skinderienė