Ar dvasinis kelias gali būti derinamas su narkotinėmis medžiagomis? Ar yra tokių medžiagų, kurios padėtų labiau atsiverti, susivokti, o gal net nušvisti? Juk tenka sutikti žmonių, kurie tai propaguoja ir sakosi, kad daro tai ne dėl pramogos, o siekdami dvasinių tikslų. Galime rasti daug informacijos, kaip tai buvo naudojama įvairiuose ritualuose praeityje ir kaip daroma kai kuriose religinėse apeigose šiais laikais.

Dažnai girdžiu teigiant, kad nebandžiusieji vartoti negali apie tai kalbėti, nes tiesiog nežino, apie ką kalba. Todėl pats, pažindamas šią „virtuvę“ iš vidaus, jaučiu pareigą papasakoti apie ją iš asmeninės patirties. Tai darysiu remdamasis savo ir artimųjų daug kartų permąstytomis patirtimis, antropoteosofijos tekstais ir kitais šaltiniais.

Tuo metu įgytas patirtis laikau tam tikru gyvenimo etapu, iš kurio daug pasimokiau ir manau, kad nemažai šviesių žmonių bando šias medžiagas, nes tiesiog ieško. Pabuvojau ten ir galiu papasakoti, ką radau. Manau, kad kiti ieškantieji, sužinoję apie mano patirtis, galės sąmoningiau nuspręsti, ar jiems iš tiesų reikia ten nukeliauti, o tiems, kurie turėjo panašių patirčių, galbūt padės naujai į jas pažvelgti.

Vaikystę praleidau su nuo alkoholio priklausomais žmonėmis. Teko matyti jų degradavimą. Suaktyvėjęs egoizmas ir ydos draskė jų ir jų artimųjų gyvenimą ir širdis. Tai buvo laikoma normaliu dalyku – lygiuotasi į saikingai išgeriančius, ko nors gyvenime galbūt pasiekusius, kitų gerbiamus žmones. Deja, ir tie saikingieji dažnai smuktelėdavo, taip solidarizuodamiesi su nusigėrusiaisiais… Kaime buvo keletas landynėmis virtusių namų. Tai – kaimo pūliniai, kuriuos Tamsos jėgos naudoja negatyviai energijai gaminti. Nuo to vėliau kenčia visi. Vienos pažįstamos tėvo namai buvo tokia vieta. Ilgametės išgertuvės galų gale virto valpurgijos naktimi: du gėrusieji, atrodo, antifrizą, mirė, o trečiasis, iškvietęs greitąją medicinos pagalbą, vėliau buvo rastas nusiplėšęs drabužius, atlapojęs viduržiemį visus namo langus… Apie esybes, ten knibždėjusias, geriau būtų nežinoti. O koks Sielos Kelias po mirties?

Visas šis egregoras palaikomas saikingai geriančiųjų, kurie tarsi gerina alkoholio įvaizdį. Tas įvaizdis montuojamas įmantriausiais būdais, kalant žmonėms į galvas stereotipus, kad be alkoholio neįmanoma atsipalaiduoti, išvykti prie gamtos, būti tikru vyru be alaus ir t. t. Kaip pavyzdys imami ir drąsiai svaigaluose skandinami Lietuvos istorijos motyvai. Taip pelnomasi iš žmonių nelaimių.

Caro laikais buvo vykdoma lietuvių nutautinimo politika, sudarytos palankios sąlygos nusigerti iš nevilties. Būdavo prageriamas ne tik praėjusių, bet ir ateinančių metų derlius. M. Valančius sugebėjo tam pasipriešinti – palaikė blaivybės sąjūdį. Išblaivinta tauta vėliau galėjo į rankas paimti „Aušrą“, „Varpą“ ir rūpintis Lietuvos idėja. Girtiems to nebūtų reikėję.

Nepaisant visko, jau ankstyvoje paauglystėje teko prisigerti ir man, tačiau nuolat vartoti alkoholį neleido matomi artimųjų gyvenimo pavyzdžiai. Jutau ir didžiulę nuoskaudą, peraugančią į neapykantą jiems, nes maniau, kad tai jie kalti dėl visų mano patiriamų kančių. Norėjau kaip nors pabėgti nuo realybės, kurioje gyvenau, bet alkoholio siūlomas kelias iš principo netiko.

Turėjau draugų, kurie buvo pradėję rūkyti „žolę“. Iš pradžių nepalaikiau – tai juk irgi svaigalai. Prieš pradėdamas vartoti, kaip ir daugelis kitų, panašių į tuometį mane, turėjau nuraminti protą, nes toks pasirinkimas vis dėlto prieštarauja nusistovėjusioms visuomenės normoms, atrodo nesaugus dalykas. Beveik mėnesį domėjausi, kas yra ta „žolė“, kanapės, „gandža“, arba kitaip – marihuana. Skaičiau mokslinius straipsnius, įsivaizdavau, kaip tas tetrahidrakanabinolis (THC) randa idealias jungtis su smegenyse esančiais receptoriais ir kaip jungdamasis sukelia „gydomąjį“ efektą. Pamažu raminausi – tai natūralu, net ir gyvūnai gamtoje ieško tam tikrų augalų svaiginimuisi, ir apskritai visas kalnas lengvai prieinamos informacijos bylojo, kad marihuana yra, be abejo, daug geresnis dalykas už alkoholį ir gal net panacėja, gydanti nuo visų ligų, tik verteivų farmacininkų draudžiama, kad pelno iš ligų nemažintų.

Gavau protui reikalingus patvirtinimus ir pasirinkau kelią, kuriuo norėjau pabėgti nuo realybės. Tai buvo nenoras priimti visuotinio Teisingumo, karmos dėsnio, teigiančio, kad visos aplinkybės yra mano paties darbų nulemtos, todėl tai yra mano Sielos pamokos. Nepriimdamas to paniekinau tas gyvenimo siunčiamas situacijas, ypač su jomis susijusius žmones, kaltinau juos dėl visų savo bėdų. Šitaip turėjau suprasti, kad kito žmogaus niekinimas – tai jo nesupratimas. Juk besisvaiginančio žmogaus Siela yra bėdoje, kam jį dar labiau savo panieka murkdyti? Kad tai įsisąmoninčiau, pats patekau į tokią pačią situaciją. Ta griaunanti paniekos energija atsigręžia prieš tą, kuris ją siunčia. Šitaip atsidūriau giliausioje savo gyvenimo duobėje. Pakliuvau į glamūrišką, šiltą, euforišką iliuziją su kartkartėmis išsiveržiančiais ryškiais aštrumais – sąmonės netekimu ar net atsidūrimu ant išprotėjimo slenksčio.

Kiekvienas narkotikas turi savo vartotojų ratą. Šios grupės žmonės daug kalba apie visuotinę meilę, taiką, šaknis, natūralumą, net apie Dvasią, tačiau jie lengvai gali nesilaikyti duoto žodžio ir to nelaiko problema. O ir šaknys čia vadinamos angliškai – „roots“, nežinia ką turint omenyje. Jei kalbėsime apie natūralumą – dauguma ir savo išvaizda, ir manieromis kažkodėl pamėgdžioja jamaikiečius… Kai ir pats pastebėjau save taip darantį, pamažu pradėjau suprasti, kad esu nesąžiningas sau, kad ta kauke dengiu save tikrąjį. O juk šalia žodžio šaknys visada yra kitas žodis – tikrumas.

Norint suprasti, ką reiškia žolės vartotojų mėgstamas žodis „roots“, reikia pasidomėti Jamaika. XIX a. kartu su darbininkais iš Indijos į šią salą atkeliavo ir marihuana, naudota įvairiose jų ceremonijose. Vietiniai Jamaikos juodaodžiai čia buvo atgabenti kaip vergai dar anksčiau, o tuo metu jie gyveno labai skurdžiai ir atskirti nuo pasaulio. Iš indų jie perėmė įprotį rūkyti marihuaną, vėliau tapusį rastafarių religijos apeigų dalimi¹. L. P. Howellas, dar vadinamas Pirmuoju Rasta, tam, kad atskirtų savo pasaulietinį asmenį nuo mistinio ritualinio, turėjo pseudonimą Gangunguru Marah, hindi kalba reiškiantį išminties, vertybių ar talentų mokytoją, karalių karalių. Jį taip pat įkvėpė M. Garvey puoselėta panafrikizmo idėja, jungianti visus pasaulio juodaodžius, kurios tikslas buvo išlaisvinti juos iš baltaodžių priespaudos, kolonizatorių politikos, kurti pozityvų juodaodžių identitetą. Jamaikoje L. P. Howellas įkūrė „Pinnacle“ bendruomenę, kuri priešinosi Didžiosios Britanijos kolonistų režimui, siekė ekonominės nepriklausomybės. Ši bendruomenė daugiausia uždirbo iš nelegalaus „gandžos“ auginimo ir pardavinėjimo².

Pirmasis Rasta iškėlė mintį, kad Ras Tafari Makonnenas, 1930 m. karūnuotas Etiopijos imperatoriumi Heilie Selassie I, yra Mesijas – juodaodžiu atgimęs Kristus. Būtent jam garbinti buvo sukurta rastafarių religija, kurios apeigų metu rūkoma marihuana. Dėl to Etiopijos vėliava su jos valdovų dinastijos simboliu – liūtu tapo rastamanų atributu.

Gilindamasis toliau išsiaiškinau, kad rastafarių pranašu laikomo M. Garvey pjesėje pakiliai rašoma, jog išganymas priartės tada, kai Rytuose bus karūnuotas juodaodis karalius³. Tie žodžiai – tai vienas iš kertinių rastafarizmo teiginių, leidusių Heilie Selassie I pavadinti Mesiju. Vis dėlto patsai M. Garvey, skyręs savo gyvenimą juodaodžių rasės orumo palaikymui, nors ir džiaugėsi šios rasės karaliumi, tačiau pats Viešpačiu jo nevadino⁴… Vienu metu jis netgi labai kritikavo imperatorių dėl pasitraukimo iš Etiopijos Musoliniui okupavus šalį⁵. Be to, vadinamasis rastafarių pranašas viename iš straipsnių, skirtų marihuanos problemai, aiškiai išsakė savo nuomonę: „Gandža yra pavojinga žolė“⁶.

Kita šios religijos kolona – pats imperatorius Heilie Selassie I – išlikusiame interviu įraše teigia, kad ne kartą yra sakęs, jog yra mirtingas žmogus, o ne Dievas⁷. Tą patį tvirtino ir jo anūkas⁸. Be to, imperatorių Mesiju laikantys rastamanai neigia sistemą, valstybės santvarką ir panašius dalykus, tačiau pats imperatorius be galo daug jėgų skyrė savo šalies žmonių švietimui, technikos pažangai, buvo gabus diplomatas, įsteigė Etiopijos oro linijas… Apie jo nuveiktus darbus galima pasiskaityti oficialiame jo šeimos interneto puslapyje⁹.

M. Garvey, Heilie Selassie I – tikrai iškilūs žmonės, tačiau paties rastafarizmo šaknys man nesisieja su tikrumu…

Kaip vartoti marihuaną, prigalvota įvairiausių būdų – nuo suktinių rūkymo iki pyragaičių su kanapių sviestu valgymo. Būdas turi įtakos poveikiui. Štai nuo sviesto viena mergina pradėjo matyti haliucinacijas – šalia buvęs žmogus jai atrodė panašus į driežą. Ilgai truko, kol atsitokėjo nuo patirto šoko, nes sviesto poveikis ilgalaikiškesnis ir sunkesnis, gilesnis, jei tai apskritai galima vadinti gyliu. Yra ir visokiausių aparatų, ir pypkių, ir įvairiausių atributų, ir ko tik norisi.

Paminėtina ir tai, kad gatvėje pirkta „žolė“ dažniausiai būna įvairiai apdorota, apipurkšta, kad geriau „vežtų“, sukeltų efektus, dėl kurių pirkėjai pirktų būtent iš to „dilerio“ (platintojo). Vieną pažįstamą gatvėje sulaikė su „žole“, o atlikus tyrimą paaiškėjo, kad ten buvo daugiau kaip dvidešimties rūšių narkotinių medžiagų mišinys. Paminėtina ir tai, kad šiuo metu esamų kanapių rūšys turi keletą kartų daugiau THC negu hipių laikais augintos kanapės.

Pavartojus pradedama jausti aplinka ir aplinkiniai žmonės tiek, kad atrodo, jog supranti kitą iš pusės žodžio, žinai kiekvieno jo kūno kalbos pasireiškimo prasmę, kiekvieno krustelėjimo nešamą žinią, gal net priežastį žmogaus praeityje… Jauti kito emocijas. Tai paaiškinama padidėjusiu astraliniu kūnu, kuris viską aplink apima ir jaučia. Taip atsiveriama viskam, kas yra aplinkoje. Žmogus vaikšto kaip išsipūtęs dulkių surinkiklis. Jis atviras tiek euforiniams potyriams, tiek košmarams atmerktomis akimis su paranojos prieskoniais. Kartą mus užpuolė, kaip vėliau pavadinome, juoko demonai. Juokėmės, ir iš pradžių buvo smagu, tačiau vėliau pastebėjome, kad negalime sustoti, nors jau darėsi visai nebelinksma.

Be to, galima pradėti „nuskaitinėti“ visokiausią informaciją, pasakoti įvairiausias istorijas, tai laikant kūryba ar susivokimais. Vienas iš galimų to paaiškinimų – nardymas po savo čakrų turinį, kuriame įrašyta visa informacija apie mūsų buvusius gyvenimus. Apie tai, kas buvo ir kas tik norėta, kad būtų… Kad ta informacija ne laiku neiškiltų, ją saugo čakrų membranos. Pavyzdžiui, jeigu žmogus praėjusiame gyvenime nužudė savo tėvą ir sužinojo tai per anksti, tam dar nepasiruošęs, kas jo laukia? Koks bus jo santykis su tėvu? Kaip su tokiu smūgiu susitvarkys dar nežinodamas, kaip su savimi reikia tvarkytis? Vartojant narkotines medžiagas, kaip ir užsiimant suaktyvinto kvėpavimo praktika, tos membranos gali būti perdegintos. Taip žmogus praranda apsaugą nuo kenksmingų išorės įtakų, tampa lengvai pažeidžiamas ir netgi patogus taikinys apsėdimams.

Kitas paaiškinimas – tai nardymas po hologramų pasaulį, kurį galima prilyginti sėdėjimui priešais interaktyvų ekraną. Jame galima rasti kokių tik nori vaizdų, visokiausios, įdomiausios ir keisčiausios informacijos. Kiekvienas randa pagal savo fantazijos galimybes. Bėda, kai ta informacija pradedama laikyti savo aukščiausiąja tiesa… Tai panašu į situaciją, kai žmogus žiūri pro langą, mato, kaip apsiniaukia, Saulė vėl nušvinta ir jam staiga ant stiklo uždedamas įvairiaspalvis vitražas. Galbūt jam pasidaro įdomiau žiūrėti? Gal net žaižaruoja prieš akis… Gal dėl tų spalvų žiūrintysis pasijunta esąs nušvitęs ar bent jau ypatingas. Bet ar jis aiškiau mato pro nepermatomą stiklą tai, kas vyksta kieme? O jeigu jis laukė svečių, pavyzdžiui, savo Sielos antrosios pusės? Gal ji net ateina, bet į vitražą užsižiūrėjusysis nei pastebi, nei klausytis nenori… Jam svarbesnis tampa įtraukiantis virtualusis pasaulis.

Prisigaudžius tos nesavalaikės, spalvingos ar apskritai nežinia iš kur atėjusios iškreiptos informacijos, pasidaro visiškai neaišku, ką su visu tuo daryti. Dažnai viso to turinio realizavimas užsibaigia tik noru, kad kiti taip pat manytų ar bent jau kad klausytųsi apie patiriamus „trip’us“ (keliones). Ypatingi potyriai, spalvingi vaizdiniai suteikia pagrindą žmogui pačiam pasijusti labai ypatingam, o gal netgi dvasingam. Pareiga tampa atverti akis nevartojantiems nesusipratėliams. Būna, kad tokie susivokimai iš tiesų padeda žmogui susimąstyti apie Dievą, nors iki tol Jo buvimą neigė. Vis dėlto užsižaidus ilgiau, visi „atsivėrimai“ pradeda plaukti viena linkme – į savo išskirtinumo jausmą, nes žinoma kažkas ypatinga, o kiti – nesusipratėliai. Vaizdžiai tariant, kada sukyla puikybė, manoma, kad būta Kaune, tai visaip įrodinėjama kitiems, tačiau iš tiesų matyta tik Kauno nuotrauka per užtamsintus akinius. Žavintis savo ypatingumu, gyvenimas pradeda virsti iliuzija.

Kartą daugiau už mane visokiausių rūšių „trip’uose“ patyręs vaikinukas labai taikliai pasakė: „Matai, visų tų psichodelikų bėda yra ta, kad tarpas tarp sužinotų aukštų tiesų ir tavęs yra užpildomas iliuzija.“ Iš tiesų, natūraliais būdais ieškančiam žmogui reikalinga informacija ir susivokimai ateina tada, kai jis jau yra pasiruošęs tai įgyvendinti savo kasdienybėje.

Šį skirtumą pastebiu sklaidydamas tų laikų dienoraščius. Matau, kaip tada, kai visgi pavyko artimuosius įtikinti, jog „žolė“ daro stebuklus, patyriau didelį nusivylimą, nes su jais joks stebuklas neįvyko – jų gyvenimas niekuo nepasikeitė, o pačiam buvo neramu dėl to, kad savo gyvenimo susitvarkyti nesugebu…

Dabar jau randu ir įrašus, bylojančius, kad galbūt Angelas Sargas įvairiais būdais bandė perspėti, jog esu netikrame kelyje. Dar tebevartojau, kai pradėjau kasdien melstis. Ir štai sapnuoju sapną apie kiaules ir perlus, kuriame kiaulės vaidmuo man pačiam priskirtas. Dar vienas pavyzdys – pokalbis su žmogumi, teigusiu, kad kanapių poveikis atskleidžia IN principą žmoguje, atveria širdį, o štai durnaropė – JANG, vadinasi, vyriškąją valią. Pagalvojau: „O, kaip įdomu, mums juk pakeliui, panašiai mąstome!“ Netrukus jis pridūrė, kad iš tiesų nėra gerai susigalvoti kokią nors iliuziją ir ja patikėti. Jam tariant tuos žodžius, nusičiaudėjau ir kažkodėl vėliau viską išsamiai užrašiau į dienoraštį, lyg kokią žinutę į ateitį siųsdamas – dabar tarp bendraminčių paplitęs pasakymas, kad čiaudėdamas teisingai pagalvojai.

Kitas paminėtinas aspektas – pradėjau save laikyti pasaulio piliečiu, skelbti besąlyginę meilę, taiką… Artimasis mėgina pasakyti, kad yra problema, kurią turime išspręsti, o aš atsakau, kad linkiu jam laimės, kad esu, koks esu, ir jam linkiu atrasti save ir džiaugtis. Tai išvertus reikštų: „Žiūrėk, kokioje aš meilėje tarpstu, o tu čia su savo bėdomis lendi, geriau susiprastum ir netrukdytum.“ Čia išryškėja mąstymo modelis, pagal kurį taika suprantama kaip atsiribojimas nuo problemų, o ne jų sprendimas. Visi rodantieji tas problemas laikomi nesuprantančiaisiais… Širdies ir įsiklausymo čia nebūna, nes daug lengviau pasakyti „myliu visus“, negu be žodžių priimti savo artimą.

Šiame etape buvo ir bet kokios sistemos neigimas ją vadinant „Babilonu“. Juk iš tiesų – jei norima tik sėdėti nieko nedarant, tai jokios sistemos nereikia, bet jei pabandai ką nors padaryti, supranti, kad nenusistatęs tvarkos menkai ką nuveiksi… Turėtąją „Babilono“ sampratą padėjo pakeisti sau užduotas klausimas: ko būsiu vertas, jeigu praleisiu gyvenimą iš šalies pirštu rodydamas į „supuvusią sistemą“, gyvendamas gamtoje, atsiskyręs nuo visų?

Per anksti palaikius save pasaulio piliečiu, ignoruojama labai svarbi gairė Sielos Kelyje – gyvenimo nurodomos pamokos per tėvus ir artimuosius, savų šaknų pažinimo svarba, be ko tikrasis – dvasinis kelias vargu ar įmanomas. Išeina taip, kad, laikant save pasaulio piliečiu, artimieji ir Tėvynė – tai „per mažas mastelis“, reikia ko nors didingesnio… Iš tikrųjų tų, kurie dirba visos žmonijos labui, tėra vienetai, ir šie vienetai pirmiau savo šeimą, tautą turėjo pamilti… Apie tai rašė Vydūnas, apie tai rašoma ir antropoteosofijoje. Tėvai – tai vartai į žemiškąjį gyvenimą, sufleruojantys svarbiausias Sielos pamokas, todėl stengiantis juos priimti tokius, kokie yra, atsiprašius jų už tai, kas ne taip padaryta ar suprasta, atleidus jiems, gyvenimas pradeda keistis iš tikrųjų. Daug tokių pavyzdžių esu girdėjęs, o ir man pačiam taip buvo. Save su didinga misija įsivaizduojant, bandant peršokti evoliucijos pakopas, iš tiesų mindžikuojama vietoje, niekaip neišdrįstant savo klaidų ir puikybės pamatyti. Pamačius kyla kančia, nes tie netikrumai turi išdegti, kad meilei vietos atsirastų. Reikia jėgų priimti save klystantį ir netobulą, ką nors skaudinantį ar klaidinantį ir patikėti, kad gali pasikeisti, kad yra viduje Šviesa, galinti pergalėti visas tas vidines bjaurastis… Be tokios „operacijos“ meilė suvokiama tik paviršutiniškai, vis bandant iš kitų išgauti savo ypatingos meilės patvirtinimus, pagyras ar turimos misijos didingumo pripažinimą…

Tuo metu nemačiau, kad pats taip elgiausi; tarsi užuolaida būtų buvusi ant akių užtraukta… O jeigu einu iš egoistinės sąmonės kolektyvinės link, turiu save nuo ydų apvalyti. Tam, kad apsivalyčiau, turiu jas pamatyti. Todėl tos medžiagos man netinka, jeigu atima galimybę pažinti save tokį, koks esu iš tiesų, kad galėčiau pradėti keistis.

Iš šitų nuotykių liūno išgelbėjo dar anuomet buvęs Antropoteosofijos klubas, į kurį norint įstoti teko susidurti su iškelta sąlyga nevartoti svaigalų. Supratau, kad mano gyvenimas panėšėjo į sapną, ir simboliškai paleidau upe su savimi dar turėtą „žolę“. Įgyvendinus pasirinkimą, pradėjo vertis naujos galimybės, po jų kitos, ir taip yra iki šiol.

Bet, lyg to būtų negana, vėl teko ant to paties grėblio užlipti – šįkart tai buvo psichodeliniai grybai, kuriuos tuometiniai mano bendražygiai, kurie domėjosi ir pačia antropoteosofija, propagavo. Tam nepritardavau ir sulaukdavau komentaro, kad neišbandęs negaliu apie tai kalbėti, nes nežinau. Tie žmonės buvo man artimi, mus vienijo svarbūs, bendri darbai dėl Lietuvos. Sielojausi – galbūt iš tiesų teisiu neišmanydamas… Jie kalbėjo apie dvasingus matymus, atsivėrimus ir darbą poveikio metu su savo pažeistomis minčių struktūromis, sakė, kad su „žole“ nėra ko lyginti… Nusprendžiau išbandyti; jau ir su malda prieš tai, prašydamas Šviesos jėgų pagalbos, kad suprasčiau, kam man to reikia, kad atsivertų tai, kas mano Sielai svarbu.

Haliucinacijų nemačiau. Pajutau, kaip mano turimi stereotipai ir mąstymo modeliai kažkur pasitraukia, kad aš lyg nuo kažko laisvėju; kad galiu su dėkingumu paglostyti mėlynių krūmus miške žinodamas, kad jie yra tarsi gyvi Motinos Gamtos plaukai. Pamačiau, koks esu nesusipratėlis, kad negaliu apkabinti medžio, nes tai gali atrodyti nepriimtina, nenormalu… Kad negaliu laisvai išreikšti dėkingumo Žemei. Kad yra atverta protėvių mums perduota lobių skrynia, tačiau niekas neprieina tų lobių pasiimti, nes niekam tai nerūpi. Visa tai ėjo kartu su gailesčio kupina emocija, kuri išsiveržė rauda. Kažkas nuo manęs nuplaukė, pasijutau išlaisvėjęs, aiškiau matantis, kas yra kas ir kodėl taip yra. Tuo pat metu supratau, kad tų grybų man nereikia, kad nuplaukusieji blokai – mano duona kasdieninė. Jų priežastys yra mano viduje, ir tik save keisdamas situacijose, kuriose tos vidinės priežastys reiškiasi, aš galiu su jomis dirbti, jas pakeisti. Tose pasikartojančiose situacijose kyla kančia, reikia save stebėti, pažinti, suprasti – kodėl elgiuosi vienaip ar kitaip – ir tada naują supratimą įtvirtinti veiksmu, kai pasikartoja panaši situacija. Tada supratimas bus užtvirtintas tuo veiksmu, bus iškentėta, bus tikra. Užvalgius grybų paviršius nuplaukia, bet gelmėje viskas lieka tas pat. Jei žmogus tą paviršių laiko tikrumu, tai tampa priklausomas nuo kintančio paviršiaus ir to, kas tą kismą skatina. Medžiagos poveikis praeina, ir toliau sėdi su nepakeistomis vidinėmis priežastimis, ir vėl tą patį, tik gal kita forma darai…

Čia išryškėja kita tiesa: tik pats žmogus gali apvalyti savo karmą. Jokios medžiagos ar kiti žmonės negali už jį to padaryti, nes Siela, Žemėje patirdama savo veiksmų pasekmes, mokosi, kaip elgtis dera, o kaip ne. Vienokia karma susikuriama kvaišalus vartojant, kitokia – siūlant ir kitiems vartoti, dar kitokia – juos pardavinėjant.

Atsitraukiau nuo tų dalykų ir mačiau, kaip pasilikusiesiems atrodė, jog jau yra labai pažengę, todėl dirbti su savimi nebenorėjo. Nei savistabos, nei apvalančios, ryšį su dieviškosiomis ištakomis palaikančios maldos… Nebent progiškai, gyvenimui paįvairinti. Nes juk jau ir taip daug patirta, sužinota, visokiausių fejerverkų matyta. Propaguojamos ayahuascos (Pietų Amerikos šamanų naudojamo augalų nuoviro su stipriausia žinoma gamtinės kilmės haliucinogenine medžiaga DMT) ceremonijos tapdavo vis dažnesnės. Pamačiau, kaip verbuojami žmonės, kaip įžvalgiai naudojamasi jų poreikiais, ydomis, silpnybėmis, kad būtų galima „užkabinti“. Mane per pagyras „kabino“. Aukštinimas tarp kitų bendraminčių tapo aiškiu ženklu, kur tai veda. Už tų žodžių buvo žinutė: „Ateik pas mus, nes mes tavo ypatingumą pripažįstame ir giriame, o jie juk to nedaro!“ Tai buvo kaip morka asilui.

Tie dalykai sukelia efekto būseną, stiprių, aštrių emocijų, spalvingų vaizdinių, įspūdžių, ypatingumo jausmą, bet tikrai ne dvasingumą ar meilę.

Palikus tai praeityje, tik po trejų metų pradėjo aiškėti to, ką tada patyriau, esmė. Suvalgius grybų, nuo manęs kažkas nuplaukė. Kažkoks energinis darinys. Tačiau jis juk niekur nepradingo, jo niekas nesunaikino. Jis sklandė po visą tą erdvę, kurioje tuo metu vyko festivalis, nors ir gamtoje, aplipo viskuo, kas jam buvo gimininga, o paskui sugrįžo pas šeimininką, nes jo viduje buvo su tuo dariniu susijusios priežastys. Nors paskui kasdien meldžiausi, vis tiek kirbėjo klausimas, kas su manimi darosi. Niekaip nesuprasdavau, iš kur man iškyla vienas ar kitas dalykas. Tik vėliau supratau, kad atsakomybė už tokį, nors ir vienintelį, pavartojimą yra ilgalaikė – ištisus trejus metus išsirginėjau nesavus dalykus, kurie pas mane tada su kaupu grįžo… Paskui sužinojau, kad nuo to apsivalyti gali prireikti ir viso Jupiterio ciklo – 12 metų, o ilgalaikis vartojimas gali sukelti ir nepagydomų pažeidimų. Mano patirtis sako: atrodo, kad tai tiesa.

Supratau dar vieną dalyką – pamačiau už tų medžiagų esančių esybių veikimo schemą. Nesakau, kad taip vyksta visada, manau, kad tai gali vykti labai įvairiai, tačiau tai vienas iš galimų variantų. Tas esybes pavadinčiau kipšais. Įsivaizduokime, kad mūsų sąmonė evoliucionuodama pamažu kyla kreive aukštyn iš nesąmoningumo į sąmoningumą. Vadinamieji kipšai šiaip negali tos sąmonės pasiekti dėl per žemų, primityvių savo vibracijų. Tam, kad prieitų, turi išgauti žmogaus sutikimą. Šiuo atveju sutikimas – tai pasirinkimas vartoti medžiagas, už kurių ir stovi tos esybės. Per gautą priėjimą jos išspiria žmogaus sąmonę aukščiau, negu ji yra įprastai. Iškilęs jis pradeda matyti ypatingus vaizdus, tiesas ir sako: „Vau, kur aš anksčiau buvau! Va, čia tai yra Tai, čia tikrumas!“ Visa tai lydi dar ir didelis emocinis krūvis, tačiau per savo neapvalytą aurą matoma kaip per purviną stiklą. Vėliau, kiek sąmonė buvo pakilusi, tiek turi nusileisti žemiau nuo to savo natūralaus būvio, nuo to taško, iki kurio žmogus savo gyvenimo darbais realiai pakilęs ir kuris turi gravitaciją. O apačioje kipšiukai jau laukia su tinklais. Vos tik priartėja – ir užmeta. Galima įsivaizduoti, kad tie tinklai su kabliukais, kurie kimba už ydų ir sunkių prisirišimų. Tada sąmonė gauna inkarą. Kreivė arba nustoja kilusi, arba pasuka žemyn ir prasideda degradavimas, nors pats žmogus dažniausiai mano, kad jam kaip tik atsivėrė naujos būties platumos.

Visa tai užbaigęs, žmogui, kurį laikau autoritetu dvasiniuose ieškojimuose, papasakojau apie savo patirtis ir paminėjau, kad ir gerų dalykų, supratimų ten gavau. Jis pažvelgė į mane giliu žvilgsniu ir tarė: „Džiaukitės, kad jums pavyko iš ten išeiti.“ Iš pradžių sutrikau. Tik po kurio laiko kaskart permąstydamas patirtis, stebėdamas žmones, su kuriais ten buvau, supratau, ką jis turėjo omenyje.

Tų egregorų gravitacija didžiulė, klampi it kisielius ir apgaulinga. Kad iš ten išnirtų, žmogus turi rimtai atsispirti, pasiryžti kone kakta sieną pradaužti. Vieną kartą tam pasakyti „ne“ neužtenka. Reikia tris kartus ištarti griežtą „ne“, pasirinkimą užtvirtinti situacijose ir būdrauti. Kategoriškumas tuo klausimu gali net praversti. Jeigu susvyruojama, kyla rizika vėl būti įtrauktam… Kai atsisakiau kvaišalų, kilo konfliktas su kambariokais, kurie nebegalėjo laisvai jaustis, rūkyti kambaryje ir net į akis žiūrėti. Pasirodė, kad, be parūkymų, mažai kas mus tuomet tesiejo, ir teko išsiskirstyti. Vis dėlto pasikeitus pačiam, į gyvenimą galėjo ateiti ir kitokių žmonių…

Atsisakius reikalingas ilgas apsivalymo laikotarpis, nes tai įsišaknyja giliai kaip grybiena ir persiduoda, ko gero, į visas gyvenimo sferas. Matau žmones, kurie išoriškai lyg ir išsilaisvino iš to, bet vis tiek gyvenime „buksuoja“, painioja, kas yra Dvasia, emocijos, patogumai, ir niekaip negali atsirinkti.

Vienas pažįstamas, stiprus vidumi, labai savimi pasitikintis žmogus, nuėjo į ayahuascos ceremoniją patikrinti, kas ten vyksta, tačiau paskui palaipsniui tolo tiek pažiūromis, tiek fiziškai, kol visai dingo iš akiračio. Nežinia, koks čia ceremonijos vaidmuo, tačiau po jos minėtasis žmogus apsikabinęs bandė man į širdies čakrą „įkalti“ programą, kuri turėjo užtikrinti, jog elgsiuosi pagal jo supratimą. Programos esmė buvo „meluok savo Sielai.“

Čia atsiskleidžia dar vienas su psichodelikais susijęs aspektas – noras turėti ypatingų galių. Tie pasauliai iš tiesų gali jų suteikti, tačiau nutylima, kokia kaina. Atėjus laikui, žmogui savaime atsiveria tos galios, kurios reikalingos jo Sielos darbams Žemėje atlikti. Tada jis vadovaujasi ir jų naudojimo taisyklėmis, kad niekam nepakenktų. Pirmuoju atveju dažniausiai apie taisykles nė girdėti nenorima.

Visada galima pasitikrinti kreipiantis į Kūrėją: „Viešpatie, prašau, paimk iš manęs šias galias, jeigu jos kliudo mano Sielai eiti jos tikruoju Keliu. Tebūnie taip! Tebūnie taip! Tebūnie taip!“

Galių troškimą dažnai lydi programa „Aš nepažeidžiamas!“. Taip pasakyti daug lengviau, negu imtis keisti dorybėmis turimas ydas, kylančias iš puikybės, per kurias kiekvienas yra labiausiai pažeidžiamas. Itin galingu nušvitusiuoju save įsivaizduojantis žmogus nė iš tolo neprisileidžia minties, kad turėtų savyje ką nors keisti. Tai reiškia, kad turima vidinė bjaurastis jam veikia už nugaros arba yra vadinama Gėriu. Bet kuriuo atveju tokiu žmogumi lengva manipuliuoti. Jam morka tampa jo ypatingumo jausmo patenkinimas. Pavyzdžiui: apie save išgirdęs sakant „Man atrodo, kad tik jis pakankamai stiprus parodyti tam šventeivai tikrąją jo vietą“, žiūrėk, „nepažeidžiamasis“ jau vykdo kažkieno užsakymą nė pats to neįtardamas…

Kitas ceremonijoje dalyvavęs vyrukas pasakojo supratęs, kad tai netikra, tačiau pastebėjo, kad vėliau ne vienus metus jam buvo sunku atsikratyti vartotojiško požiūrio į dvasingumą, nes norėdavo, kad kas nors jį suteiktų iš išorės. Atrodė, kad važinėjimas po paskaitas ir seminarus savaime padaro jį dvasingesnį. Tik vėliau pradėjo suprasti, kad dvasiniam tobulėjimui reikalingos žmogaus vidinės pastangos. Tada ir lankomi seminarai įgauna visai kitą prasmę.

Pats tose ceremonijose nesu dalyvavęs, nes jau užteko turimos patirties ir matytų pavyzdžių, kad galėčiau atpažinti tą patį braižą. Pabraidęs po šiuos purvynus dabar jau galiu iš patirties pasakyti, kad alkoholis, „žolė“, grybai, ayahuasca ir panašūs dalykai yra tos pačios kompanijos skirtingi produktai. Kiekvienam pagal skonį, iš kiekvieno pagal „užkibimo“ laipsnį.

Dar vienas į grybų karalystės spąstus patekęs vyrukas pasakojo, kad jausdavo didelį užsidegimą surengti grybų vartojimo vakarus iki tos akimirkos, kai pats jų užvalgydavo. Paskui kildavo abejonių, gailėjimasis vėl įsivėlus į šį reikalą. Kartą atsigulęs miegoti jis pamatė save iš šono ir nustebo, kad visas jo kūnas apaugęs mažais grybukais. Tada pagalvojo, kad dabar bus daug darbo, kol juos visus išraus. Situacija parodo, kaip žmogus nematomais saitais, šaknelėmis, virvelėmis ir pan. sujungiamas su tais, kurie yra už vartojamų medžiagų kituose planuose. Pasireiškiant poveikiui subtiliosios sistemos yra streso būsenos, todėl lengvai pažeidžiamos. Dėl tos priežasties kam nors įleisti savo čiuptuvą esant poveikiui tampa itin lengva. Poveikiui praėjus čiuptuvas lieka ir daro įtaką žmogui: jeigu reikia – siurbia energiją, jeigu reikia – suaktyvina tam tikrus norus, emocijas ar mintis… Pastaruoju atveju vyrukas, varomas suaktyvinto noro, subūrė vartotojų grupelę – atnešė maisto „dvasiukams“. Šitaip žmogų pamažu pradeda „vairuoti“ kažkas kitas. Iš pradžių labai subtiliai – jam atrodo, kad pats to nori ar galvoja. Vartojant ilgą laiką, leidžiama tiems padarams savyje vis giliau apsigyventi. Prieinama iki apsėdimo, kai tikrasis vairuotojas – Siela yra išmetamas iš mašinos arba įgrūdamas į bagažinę…

Istorijų daugybė, tačiau stebėdamas save ir kitus pasidariau išvadą, kad turbūt dažniausia pasirinkimo vartoti kvaišalus priežastis yra noras pabėgti nuo realybės, bandyti kaip nors užglaistyti, o ne spręsti problemas, baimė pripažinti savo klaidas, noras apsigauti, išsisukti, įsivaizduoti, kad esi ypatingas ir norėjimas tokių pat ypatingų ir spalvingų potyrių ar tiesiog gerų emocijų.

Tie, kuriuos traukia mistika, anapusybė, sakralios temos, kurie išsiruošia ieškoti ko nors aukštesnio gyvenime, neišvengiamai susiduria su ezoterinėse džiunglėse tūnančiomis manipuliacijomis jų Gėrio siekiu. Viena iš tų manipuliacijų – tai pakylėtos sąmonės būsenos imitacijos, sukuriamos tam tikromis praktikomis, medžiagomis, o šiais laikais – ir vibracijų dažniais, garso įrašais ir pan. Kad žmogus savaime pats iki to, kas imituojama, prieitų, reikia įdėti daug pastangų, imtis paties sunkiausio pasaulyje darbo – savęs keitimo. Tada jam iš tiesų pradeda vertis suvokimas. Emocingajam su savimi dirbti, o juo labiau savo klaidų pamatyti nenorinčiajam pasiūloma išeitis: nieko nereikės daryti; tik pavartoti, ir viskas. Tada ne suvokimas, o suvokimo imitacija, atmiešta paties žmogaus ypatingumo jausmu, pradeda vertis. Ji veda į iliuzijų koridorius, į hologramų pasaulį. Griūva gyvenimai, iki ausų įklimpstama į pelkę ir tuo didžiuojamasi. Tiesi ranką ištraukti, o žmogus mano, kad nori iš jo atimti. Atimti tą patogų, šiltą įklimpimą…

Jeigu ieškoma ypatingų potyrių, nuotykių, būsenų – tos priemonės padės viso to pasiekti, bet bus ir kaina, kuri dažnai nutylima. Didžiausia to kaina aprašyta mūsų pasakose. Jau nuo žilos senovės žinomi bandymai žmones supainioti, atitraukti nuo savo šviesiosios prigimties, suvilioti laikinomis gėrybėmis mainais už Sielos Kelio galimybes ar net pačią Sielą.

„Antropoteosofijos“ II tomo 468 puslapyje rašoma, kad visi svaigalai veikia hipofizę, o ilgalaikis vartojimas gali sukelti ir negrįžtamų pažeidimų. Žinome, kad ši liauka atsakinga už žmogaus dvasinį vystymąsi. 1047 puslapyje teigiama, kad kvaišalai žeidžia dvasines čakras, dėl to jos pradeda atrofuotis dar neatsivėrusios. Iš to galima suprasti, kokie pasauliai skatina čia aptariamų medžiagų vartojimą.

J. P. Blavatskaja teigė, kad vartojant svaiginamąsias medžiagas ir mokinio, ir Mokytojo pastangos nueina niekais. Tos medžiagos pražūtingai veikia smegenis, ypač trečiąją akį, arba kankorėžinę liauką, nes užkerta kelią jos vystymuisi. Be to, ji teigė, kad tikrasis dvasinis kelias yra lėtesnis, bet karališkas, nes tikras¹⁰.

Yra dar iki šiol neišspausdintų antropoteosofijos tekstų, kuriuose teigiama, jog žmogaus sistemose jau yra visos priemonės, reikalingos sąmonės Evoliucijos Kelyje, todėl jokių papildomų sąmonės būseną keičiančių medžiagų tam nereikia. Mokytojai palaiko sąmonės Evoliucijos Kelią be jokių psichotropinių medžiagų. Tam Keliui reikalingas darbas su savimi, formuojantis Keliui reikalingas savybes, transformuojant netikusius vidinius produktus, pasiruošimas tarnystei ir pasiaukojimas dėl kitų ją atliekant. Nedirbantieji su savimi patys savo puikybės nubloškiami ten, kur jų išskirtinumo jausmas patenkinamas. Kalbama ir apie Kelio galimybės užsivėrimą tas medžiagas vartojant ilgą laiką.

Žmogus turi savo Dvasios Vedlius, Angelą Sargą, savo Šviesųjį Mokytoją, kurie veda gyvenime ir atveria tą suvokimą, žinojimą, kurį žmogus jau būna pasiruošęs įgyvendinti. Pribrendus sąmonė savaime kinta, atsiveria čakros. Galime pasimokyti ir iš gamtos – juk iš pradžių sėkla turi tinkamai sudygti, įsišaknyti, sutvirtinti stiebą, sukrauti žiedą, jį subrandinti ir tik vėliau šis gali pražysti. Kas bus gražesnis: lemtingąjį rytą pirmųjų Saulės spindulių išskleistas ar kažkieno per prievartą likus savaitei iki žydėjimo atvertas žiedas?

Kiekvienas pats turi išgyventi reikalingas patirtis. Antropoteosofijoje teigiama, kad netgi gerai apgalvotas klystkelis veda į Kelią. Jeigu žmogus sugeba iš tų užuolaidų išsipainioti, tai rodo, kad jis yra šio to vertas. Jis atlieka žygdarbį ir savo Sielai, ir artimiesiems. Jis jau būna matęs ir šilto, ir šalto, o turimos patirtys padeda įsisąmoninti, kad Gėris ir Blogis nėra tas pats, padeda atskirti, kas yra tikra, nuo to, kas taip tik vadinama. Tada žmogus būna įsitikinęs, kad ne visi, kas baltai rengiasi, tarnauja Dvasiai.

1. http://www.nybooks.com/daily/2017/01/06/the-true-story-of-rastafari/ The True Story of Rastafari. L. McKeon.
2. https://en.wikipedia.org/wiki/Leonard_Howell
3. https://qz.com/673914/an-ethiopian-princes-visit-to-jamaica-relives-the-birth-of-rastafarianism/# An Ethiopian prince’s visit to Jamaica relives the birth of Rastafarianism. R. Kebede.
4. http://rastaites.com/the-coronation-of-emperor-haile-selassie/ Words of Marcus Garvey printed in the “Blackman” Kingston, November 8th 1930.
5. http://daghettotymz.com/current/selassie/selassie.html The failure of Haile Selassie as an emperor. M. Garvey. London, 1937.
6. http://druglibrary.org/olsen/rastafari/garvey/rupert.html Marcus Garvey and the Early Rastafarians: Continuity and Discontinuity. R. Lewis.
7. https://youtube.com/watch?v=E1_Rm1Zo2Q8
8. https://qz.com/673914/an-ethiopian-princes-visit-to-jamaica-relives-the-birth-of-rastafarianism/#
   An Ethiopian prince’s visit to Jamaica relives the birth of Rastafarianism. R. Kebede.
9. http://rastaites.com/
10. Инструкции для учеников Внутренней Группы. БЛАВАТСКАЯ, Е. Пер. с англ. Москва: Издательство Духовной Литературы Сфера, 2000.