Daug sujaukties Žemėje sukuria nežinojimas. Tas, kuris žino, moka atsirinkti. Nežinantis atsirinkti negali. Todėl ir naudojasi tuo nežinojimu tie, kuriems jis naudingas, visaip jį palaikydami.

Tokie pritaiko savo tikslams septynių užraktų knygų frazes, jas savaip interpretuodami. Pasimeta tie, kurie nežino, kad tų užraktų knygose ne vienas ir ne trys, o kur kas daugiau…

Jie sako: „Viskas yra Vienis“, nes šitaip rašoma tose knygose.
Tokiu pasakymu jie grindžia ir tiesą, ir melą, ir Gėrį, ir Blogį, sumesdami viską į vieną puodą. Tačiau supraskite, net jeigu Jūs verdate sriubą, kurioje bus daug komponentų, nemetate į ją to, kas nevalgoma, pvz., vinių, mėšlo ar žemių… Jūs nemetate į ją tų atliekų, kurias išmetate į šiukšlių kibirą.
Lygiai tas pats su gyventojais tų pasaulių, kurių Jūs plika akimi nematote. Daug ko Jūs nematote. Net Jūsų mokslininkai jau bėdoja, kad žmogus naudojasi tik mažute turimų galimybių dalelyte. Nevystote Jūs tų galimybių. Vieni bijo tai daryti, kiti nežino, kad gali tai daryti, o dar kiti – net neįsivaizduoja, kad jos gali būti.

Žinojimas reikalingas tiems, kurie neturi ko slėpti.
Nežinojimas – tiems, kurie turi ką slėpti.

Štai ir priėjome. Vadinasi, lygiai kaip Žemėje vieni žmonės nebijo pasirodyti tokie, kokie jie yra, o kiti – vaidina vienokius, o iš tiesų yra kitokie, taip pat yra ir nematomuose pasauliuose, arba sąmonės tankiuose.

Visi dabar kalba apie tiesą. Daugelis mano esą teisingieji, tačiau mažai tų, kurie tos tiesos nori.

Tiesos grynuolis – tai karšta ugnis. Degina ji, o gal net sudegina. Nusideginęs skundžiasi, kad jam skauda nudegintas vietas. Jos gali atsiverti žaizdomis. Yra tų, kurių visas kūnas tampa žaizdotas. Kaip tada jam gyventi tapus vientisu skausmu? Štai tokia yra tiesa: ji – vientisas skausmas. Ar daug tokių, kurie jį priima su džiaugsmu, nes žino, kad tai Tiesa? Tik tokie gali nešti mūsų Tiesą.

Žmonės mielai lauktų gražios tiesos apie save. Jie tikisi didingos ir iškilmingos tiesos. Jie norėtų patys būti didingi ir gražūs, tačiau jie bijo deginančio tiesos skausmo. Tokie tarnauja iliuzinei Tiesai. Ji juos ir veda. Yra net skausmą imituojančių. Įmantrios chaoso vingrybės.
Pasakysime štai ką: didinga yra Pradžia, davusi gyvybę sieloms, tačiau mažiau didinga yra tai, ką tos sielos, keliaudamos po pasaulius, su savimi padaro.

Pirmapradis didingumas atmiršta, apraizgytas astraliniais norais ir apsunkintas susicementavusiomis minties struktūromis. Tie neįgyvendinti norai ir susicementavusios struktūros po žmogaus fizinės mirties (siela, jeigu ji yra, keliauja savo keliu. Norų ir struktūrų prisirišimai per sunkūs, kad galėtų kilti, todėl jie ir lieka kaboti ten, kur gali) apsigyvena tarpiniame pasaulyje (žr. Astrėjos knygoje „Apie mirtį ir pomirtinius kelius“, 2008) tarp Žemės gyventojų ir kitų subtiliųjų planų.

Budistai šiuos prisirišimų darinius vadina kamarupa. Negalima tų darinių vadinti sielomis ar dvasiomis, kaip dažnai tai daroma nepašvęstųjų ezoterinėje literatūroje. Tai veikiau būtų vadintina substancijomis.

Skirtumas didžiulis: siela ir dvasia vystosi, substancija yra tokia, kokia ji yra. Šios substancijos labai mėgsta bendrauti su žmonėmis, per kuriuos jos turi šansą gauti energijos, kurios jos pačios pasigaminti nebegali. Negaudamos energijos galiausiai skaidosi. Nesiskaido tos, kurios tos energijos gauna.

Net įsivaizduoti negalite, kiek dabar jų prisikaupė Žemės erdvėse. Jomis naudojasi burtininkai, magai ir visi, kurie supranta, kaip galima tai padaryti.

Prieš šimtą metų jos ypač dirbo per mediumus. Dabar dirba per kontaktuotojus, kurių daugėja visuose Žemės kampeliuose. Žinoma, kad aiškiaregiai gali jas matyti, o stipriose vietose jas galima net užčiuopti, jausti jų dvelksmą ir pan. Bet kuriuo atveju nereikia pamiršti, kad jos priklauso vaiduoklių, arba sutemų, pasauliui.

Principas paprastas: jautrus žmogus turi panašių siekių, kaip kad jų turėjo kažkuri tarpiniame pasaulyje esanti substancija. Ji įeina į žmogų ar prisikabina prie jo, kai šis patenka į vietą, kurioje toji substancija tvyro. Ir staiga žmogus pasijunta galįs gydyti, nuspėti ateitį, rašyti ar kontaktuoti. Atsipeikėkite, supratingieji mūsų, ar ne tuo naudojasi įvairūs „guru“, suteikiantys palaiminimus ar „pašventimus“ stipriose, kažkada savo ritualais pagarsėjusiose vietose? Yra tokių, kurie ir be „guru“ sugeba tokią „dovaną“ prisikabinti. Tai gali būti net pavadinta skambiais žodžiais: „atsivėrimai“, „apreiškimai“ ir pan.

Būna ir paprasčiau: žmogus staiga ima gerti ar tampa agresyvus. Tai atsitinka vietose, kuriose kažkas nusižudė arba galėjo būti nužudytas.

Visais šiais atvejais galioja principas: „Panašus traukia panašų.“ Spiritistiniuose, mediumistiniuose ir panašiuose seansuose prisitraukiamos tikrai ne sielos, į kurias šaukiamasi, o jau minėtos substancijos.

Subtilios sąmonės pasauliuose galioja savos taisyklės ir tik ką pateiktas principas jose galioja tiesiogiai. Sielos, juolab tai, kas galėtų būti pavadinta dvasia, nevaikšto po Žemės erdves ir nestovi šalia Žemės gyventojų, laukdamos, kada jie ko jų paklaus. Kuo aukštesnis pasaulis, tuo labiau užimti to pasaulio gyventojai. Jų priartėjimas galėtų paversti nepasiruošusįjį pelenų krūvele, todėl tuos, su kuriais jie dirba, jie pasiruošia patys.

Todėl nei Pakylėtieji Mokytojai, nei didieji išminčiai ar šventieji, net Šviesos pasaulių Arkangelai neatsakinėja į per virgules, švytuokles, fizinio kūno judesius, kortas, adatas ir panašiai užduodamus klausimus. Čia atsakinėja tarpinio pasaulio substancijos. Paprastai jos ne tik atsakinėja. Jos tiesiog tampa darbiniais partneriais – mokytojais – vadovais tų, prie kurių prilimpa. Tai kategorijai priklausytų ir girdimi balsai, liepiantys atlikti vienus ar kitus veiksmus.

Be galo daug tokių substancijų parsivežama iš Tibeto, Nepalo, Egipto, t. y. iš tų vietų, kuriose buvo užsiimama magija. (Tai nereiškia, kad į jas nereikia važiuoti. Stiprios vietos – tai kaip atominė elektrinė: į vidų einama, laikantis saugos, vadinasi, į atominį reaktorių turistas nebus įleidžiamas. Todėl kiekvienas iš visur išsineša savus įspūdžius ir dovanas pagal turimą energijos potencialą: kuo daugiau ydų, tuo didesnė tikimybė per jas prisikabinti „draugą“.)

Supraskite, mielieji, nušvitusieji po mirties eina ten, kur jiems vieta. Niekur jie nekabo, todėl Jūs neprisikabinsite sau Kristaus, Budos ar ko kito. Jei tas, kuris „dirba“ su Jumis, pasivadina kažkuriuo žymiu vardu, geriausiu atveju tai gali reikšti, kad jis kažkada gyveno šalia to žmogaus ar net buvo jo Mokinys, tačiau jeigu jau jo substancija liko kaboti tarpiniame sluoksnyje, vadinasi, nebuvo jis geras Mokinys. Blogiausiu atveju tai gali būti melas, nes šio sluoksnio substancijoms melas yra būdingas. Jei Jūsų puikybei tas melas priimtinas, jame ir liekate.

Būtent su šiomis substancijomis dažniausiai ir dirba krikščionybės egzorcistai, įvardydami tai kaip apsėdimus. Jie visiškai teisūs. Apie apsėdimus mes dar plačiau kalbėsime kitame knygos tome. Dabar tiesiog įvardijome, kad suprastumėte.

Būtina suvokti, kad tokie kontaktai gali turėti itin grėsmingus šalutinius veiksnius – pasekmes: nuo neadekvataus pasaulio ir savęs jame matymo iki pačių rimčiausių psichikos susirgimų.

Tačiau didžiausia problema, kad toks žmogus nebegyvena savo gyvenimo, nes, tapęs priklausomas nuo vaiduoklio, jis ima gyventi vaiduoklio gyvenimą. Dar daugiau: tai užkrečiama, nes vaiduokliui reikia vis daugiau energijos. Šitaip jo maistu tampa tie, kurie susižavi vaiduoklio gyvenimą gyvenančiojo galiomis arba jomis naudojasi. Sunkiais atvejais tokie žmonės skleidžia specifinį kvapą, jų kūnas tąsosi per seansus kaip nuo traukulių.

Jeigu tokie žmonės norėtų pagyti, mažiausiai trejiems metams jie turėtų pamiršti savo „ezoterinius“ ieškojimus, o atsiduoti nuoširdžiai maldai ir visuomenei naudingam darbui.

KALBAME, KAD ATSKIRTUMĖTE, nes tai tampa maru sieloms.

Supraskite, mieliausieji mūsų, Žemė – tai visų nematomų pasaulių siekių ir iliuzijų realizacija. Visi jie kalba apie Tiesą, visi ją gina.
Žmogus tada pasijunta taip, lyg būtų juoko kambaryje, pilname kreivų veidrodžių. Kiekviename jis mato kitokį savo atspindį. Juoko kambaryje būdamas, jis žino, kad negali tikėti nė vienu atvaizdu. Tačiau gal bus patikinčių, kad kažkuris atspindys yra tikrovė. Yra besijuokiančių, nes nieko kito nebelieka.

Tai žinodami, visų laikų išminčiai sakydavo: „Juokis ir džiaukis.“
Kokia prasmė stovint prieš kurį nors kreivą veidrodį bėdoti, kad tavo formos netaisyklingos. Atsistosi prie kito – ir vaizdas pasikeis. Čia Tu matei save storą, ten – ištįsusį it smilga.

Dar juokingiau, kai šalia atsistojęs žmogus ima patarinėti, matydamas tavo iškreiptą figūrą, tačiau per savo veidrodį.

Pagalvok, ar gali pakeisti kito tiesos supratimą? Gali, tačiau tik pritempdamas prie savo veidrodžio. Tačiau net tada žmogus stovės ne lygiai toje pozicijoje kaip Tu, o kiek kitu kampu: vaizdas bus kitoks…
Štai Jums ir tiesos…

Mes kalbame ne tam, kad pritemptume Jus prie kažkurio veidrodžio, o tam, kad Jūs pamatytumėte, jog stovite kreivų veidrodžių kambaryje. Kad galėtumėte iš jo išeiti, reikia rasti duris. Jos – veidrodyje, kuris atspindi Jūsų realų vaizdą. Mūsų aptariamų pasaulių kontekste – tai beformiai, vadinasi, minties ir kauzalinis Dvasios pasauliai. Tačiau kad būtų galima prieiti prie šio tikrojo veidrodžio, reikia praeiti visus kambaryje esančiuosius. Klausimas tik vienas – kiek laiko Jūs prie kiekvieno kreivo veidrodžio stovėsite?

Mes kalbame apie pasaulius tam, kad Jūs atpažintumėte kreivus veidrodžius ir trumpiau ties kiekvienu jų stovėtumėte, tam, kad greičiau rastumėte duris…

Supraskite, kuo sąmonė tankesnė, vadinasi, kuo į gilesnius tankius ji leidžiasi iš savo vienatinio centro, tuo daugiau sujaukties. Ją gamina tankėjančios sąmonės fluidai. Tokia taisyklė.

Ieškantieji tikrumo yra verti supratimo. Chaosas juos painioja, nes nenori jų paleisti. Chaoso trauka – tai žemiška gravitacija su visais prisirišimais. Ji apsunkina Kelią net vertiesiems.

Todėl tiems, kurie tai, kas ką tik buvo pasakyta, suprato, mes pirmą kartą aiškiname pasaulių schemą taip, kaip ji dar niekuomet nebuvo pateikta. Chaose esantiesiems jos nereikia, nes ji trukdo jų darbams, gadina jų planus.

Kodėl? Kam reikia aprašinėti, sakykime, spindulio leidimosi iš Saulės Kelią, jeigu visiems aišku, kad jis leidžiasi, ir tiek? Vadinasi, savaip šviečia virš debesų, kitaip – iš po jų, dar kitaip – po vandeniu…

Lygiai tas pats su Bendrosios Sąmonės, arba Esmės, sluoksniais. Tai lyg jau minėti vandens ratilai, kurie atsiranda vandens paviršiuje, metus į ežerą akmenėlį. Ar galima tuos ratilus, kaip ir saulės spindulius, skirstyti atkarpomis, dalimis? Susivokusiajam tai nereikalinga, nes jis žino, jog viską galima įvardyti visaip, kaip ir išdėlioti schemomis, tačiau tai vis tiek liks tik tuo, kuo esama. Nenorinčiam susivokti šito taip pat nereikia, nes tai jam sukelia galvos skausmą, todėl mielesnis aiškus ir trumpas „yra šitaip, todėl kitaip nebūna“. Toks renkasi sausos dogmos kelią arba mokymą, kuris už jį spręstų tai, ko jis pats spręsti nenori.

Tačiau tam, kuris ima ieškoti suvokimo, kuris pasimeta tarp visų gražiai kalbančių „šviesuolių“, paaiškinimai reikalingi kaip duona kasdienė, nes jie jam gali tapti raktu nuo Didžiosios Piramidės koridorių ir kambarių.

Mūsų pateikta sistema padės lengviau atskirti kreivus veidrodžius ir rasti įėjimą į Didžiąją salę. Ji ne tik padės atskirti, tačiau ir pagrįs atskyrimą, padėdama pasirinkti tai, kas yra tikra ieškančiajam, o kas yra ne jo.

Žinoma, nereikėjo Pašvęstiesiems ir šventiesiems jokių schemų, nes jie žinojo bendrąjį Šviesos leidimosi principą, savaip apie jį kalbėdami. Galiausiai, jei jau jie buvo Pašvęstieji, savo Kelią ir savo Šviesos tarpsnį jie žinojo.

Mažai senovėje buvo intelektualių žmonių, todėl sąmonės leidimosi procesas buvo išskirtinai Pašvęstųjų, žynių bei brahmanų reikalas. Niekam daugiau tai nebuvo įdomu.

Paprastam žmogui bet kurie gilesni aiškinimai būtų kėlę siaubą. Net labiau praprususieji būtų pasimetę. Jie nesiblaškė tarp kelių tikėjimo krypčių, o jei jau kurios laikėsi, tai dažniausiai tos, kuri buvo įprasta toje vietoje, kur gyveno. Žmogus klausė ten dirbančio žynio, nes juo pasitikėjo. Tuo metu buvo visuotinai priimta paprasta schema: dievų pasaulis, gera Žemėje dariusiųjų pasaulis, blogųjų pasaulis bei perėjimo po žemiškos mirties laikas, skirtas apsivalyti. Visa tai skirtingose religijose skirtingai buvo vadinama, tačiau esmė liko ta pati.

Senosioms religijoms prarandant savo stabilias pozicijas žmogaus sąmonėjimo procese, vis daugiau ėmė atsirasti tų, kurie tas pozicijas siekė užimti. Intelektualėjantiems žmonėms nebetiko įprasti senųjų religijų šventikų paaiškinimai, kurie buvo tinkami neišprususiam žmogui.

Daugybė įvairių krypčių dvasininkų patys nežino, kad šventosios knygos, kuriomis jie remiasi, turi šitiek užraktų. Jie patys atrakina tik pirmuosius. Tai nuvertina patį Tikėjimą Tuo, kuriuo tikėjo tas kryptis įvedusieji. Šitaip ėmė formuotis Tikėjimo krizė, kuri pamažu ėmė jaukti visas amžinąsias vertybes žmonių sąmonėse. Tai ir veda į tai, ką dabar visi mėgsta vadinti tiesiog armagedonu. Armagedonas pirmiausia prasideda nuo painiavos, sudarkančios vertybes. Ta painiava turi savo žemiškus tarnus ir nežemiškus užsakovus.

Atkreipkite dėmesį, kiek paskutiniais dešimtmečiais pridygo „Kristaus“, „Budos“, „Kalkio“, „Marijos“, „Izidės“, „Melchisedeko“ ir kitų garbingų įsikūnijimų. Tai ne tik psichinis ar mentalinis susirgimas tų žmonių, kurie šitaip pasivadina. Tai, deja, kur kas daugiau. Tai kovos tarp sąmonės tankių, arba pasaulių, Žemės materialioje erdvėje tiesioginė išraiška.

Todėl sukluskite, jeigu Jums sako, kad kovos nėra… Tai vėl tie patys užraktai… Taip, jos nėra ten, kur dualizmas (apie jį kalbėjome) dar netampa priešybe, vadinasi, Dvasios pasauliuose. Deja, moterį supriešinus su vyru, jis tampa priešybe. Tokia paprasta tiesa.

Žemėje šiuo metu, kaip ir seniau, gyvena visų sąmonės tankių atstovai. Tačiau pradeda jie visi nuo to paties: sielos atminties amnezijos. Tik grįžus tai atminčiai žmogus suvokia, kas jis yra ir ką jis Žemėje veikia, vadinasi, randa savo vietą, arba Paskirtį. Todėl kova pirmiausia pasireiškia tuo, kad viena jo pusė siekia kuo greičiau išeiti iš amnezijos būsenos, o kita daro viską, kad joje kuo ilgiau būtų liekama. Todėl vieni ieško supratimo, kiti visaip siekia tą supratimą iškreipti.

Budimo laiku anksčiau buvo įvardijamas laikas tarp 33 ir 42 metų, dabar galėtume diapazoną praplėsti nuo 28 iki 51 metų. Budimas pasireiškia sunkiais vidiniais išgyvenimais, kuriuose siela bando išsiveržti iš materialaus proto sukurtų programų ir emocingų norų bei poreikių tenkinimo chaoso ir traukos. Tai ir sukelia kančią, kurioje tenka įveikti minimą trauką. Tai savaip atlikęs žmogus ima gyventi kad ir tą patį gyvenimą, tačiau kitaip. Jo vertybės keičiasi dvasinių vertybių naudai.

Vystantis intelektui atsirado daugybė naujų žodžių ir sąvokų, kuriomis buvo pradėta manipuliuoti, dar labiau supainiojant tikrumo ieškotojus.

Tiems, kurie supratimo neieško, jokių schemų nereikia. Užverskite šią knygą ir pamirškite, ką skaitę.

Tie, kurie suprasti siekiate, klausykitės toliau. Tačiau perspėjame: ne tam kalbame, kad badytumėte pirštais kitus, kad jie šiokie ar anokie. Kiekvienas yra savo pasaulio vaikas. Tai lyg įvairios Žemės nacijos: vienos gyvena vienaip pagal vienas taisykles, kitos – kitaip. Jūs priklausote savajai, todėl jos taisyklės ir gyvenimo būdas Jums artimiausi. Skirtumas tik tas, kad šiuo atveju visos nacijos Žemėje susimaišė ir gyvena vienoje vietoje. Ateina laikas, kai imama ieškoti savosios. Štai ir viskas.

Atminkite, daug kelių atsiveria tam, kuris ieško Žinojimo ir Tiesos, bet tik vienas iš jų yra jam tinkamas.

Todėl kalbame, kad atsirinktumėte tai, kas tikra, nuo to, kas netikra, savo Keliui ir mažiau klaidžiotumėte, kad eitumėte su tais, su kuriais pakeliui, kad Jūsų psichika liktų sveika, o Jūsų gyvenimas – garbingas ir prasmingas.

Todėl nevertinkite tų, kurie gyvena kitaip, net jeigu jau sužinosite, kodėl jie šitaip gyvena. Tiesiog būkite su tais, kurie Jums artimi tuo metu. Ir nenustebkite – ir tai gali keistis. Grįžimas į savo turėtą sąmonę – tai lyg kopimas spinduliais aukštyn: pereiti reikia visus lygmenis. Todėl žinoti – tai nereiškia vertinti. Niekados šito nepamirškite.

Intelektas sukūrė daug painiavos, todėl išnarplioti ją galima tik jį patį pasitelkus. Štai Jums ir schema, kurios iš esmės niekur nėra, tačiau tokia yra sąmonės tankėjimo, subtilėjimo seka. Tai lyg pakopos, kuriomis leidžiamasi ir kylama, kurių savo Esmėje taip pat nėra. Todėl tai, kas duodama, negalėtų būti pavadinta ir schema, nes tai – tiesiog Procesas.

Terminai atma, budhi, kauzalas, astralas – tai seni dvasinės filosofijos terminai. Jie buvo įvesti dėl paties Proceso ir jo fazių detalesnio aiškinimo. Nagrinėjome tai antropoteosofijos knygose. Analizuosime dar. Svarbu, kad suprastumėte, nes tada nebūsite klaidinami.

Paskutiniu šimtmečiu daugybė Žemę užplūdusių mokymų verčia suklusti, todėl Proceso aprašymas padės lengviau suprasti Kelio ženklus ir nepasimesti tarp informacijos gausos.

Taigi supraskite tą aprašymą-schemą kaip instrumentą, padedantį atskirti ir lengviau susigaudyti kryžminiuose energijų srautuose, išsirenkant savąjį. Tai vibracijų abėcėlė, kurios nežinodami bangų kalbos neišmoksite. Be abejonės, tai, kaip sakyta, sąlyginė schema, tačiau protingam dabarties žmogui tik tokia dabar gali būti suprasta.

Negalėjome viso to, kas toliau bus kalbama, patiekti prieš šimtmetį, negalėjome ir prieš penkiasdešimt metų. Todėl puse lūpų apie tai prasitarė E. P. Blavatskaja, savaip dėliojo R. Štaineris. Apie besielius subjektus buvo užsiminę N. ir E. Rerichai.

Kalbame dabar taip, kaip kalbame, nes dabartinis laikas kuria naują ateitį. Siekiame, kad kurtumėte ją, būdami švaresni ir supratingesni.

2010 02 10