Sakmė apie aisčius

Sakmė apie aisčius

Daugybės tautų gyvenimai jau prasmego užmarštin: sudūlėjo jų statyti miestai, užpūtė vėjas smėliu ir žvirgždu ten gyvenusiųjų darbus, vandeniu užplukdė, nė pėdsako nepalikdamas. Neliko nieko, tačiau tai nereiškia, kad nieko nebuvo. Trumpa žmogiškoji atmintis, tačiau amžina dieviškoji.

Dieviškoji atmintis sergstima Šventosiose Visatų Žvaigždžių knygose. Jose yra viskas. Aprašytas jose pasaulių tvėrimasis. Surašyti jose Šventieji įstatymai, arba Kosminė Tvarka, kuriai visovė pavaldi. Žemiškų ir nežemiškų pasaulių gyventojų istorijos, poelgiai ir darbai jose sudėti. Niekas jose nepraleista. Kiekviena Žemėje pagalvota mintis, pasakytas žodis ir padarytas darbas yra jose pažymėti. Nepavaldi žemiškam laikui Šventoji Biblioteka. Nedūlėja šventosios knygos.

Pasaulio istorija nebemena pradžios. O kas gi yra pati istorija? Kaip ji gimsta? Kaip žmogus ją sužino? Kas jam ją papasakoja? Svetimšalis ar tas, kuris Tautos Dvasią pažįsta?

Tol, kol žmonės viena kalba kalbėjosi, buvo tvarka. Simboliai jiems buvo duoti, todėl jais ir kalboms kintant susikalbėdavo. Iš simbolių ėmė rastis raidės. Rašto atsiradimas iškreipė esmę, todėl išminčiai visais laikais šitaip vengė išmintį užrašyti.

Tad ar nėra viskas, kas užrašyta ir patvirtinta kaip istorija, tiktai atspindžiai to, kas vyko realybėje? Kaip aprašys šalį ir jos papročius tas, kuris jos nepažįsta, o gal neapkenčia? Kaip aprašys ją tas, kuris joje gyvena ir ją myli? Kaip istorija aprašinėjama dabar?

Laikas keitė žmonių mąstyseną, simbolių ir verčių prasmes, todėl beviltiškai pasiklysta žmogus senųjų sampratų labirintuose. Beverčiai mokslo vyrų ginčai apie skirtingas įvairių epochų sampratas ir filosofijas.

Svarbios pasaulio bibliotekos rankraščius senus akylai saugo. Tačiau ar viskuo galima tikėti, kas juose surašyta, juolab perrašytuose tekstuose ir vertimuose? Ar nėra tai vien rašančiojo pasakojimas apie istoriniu vadinamą įvykį ar žmogų šitaip, kaip jis tai suprato, arba taip, kaip jam buvo liepta užrašyti? Ar galima tai vadinti istorija? Sakmė tai ar faktai?

Kuo istorikų pripažintos istorijos tikresnės už Žvaigždžių bibliotekose surašytąsias?

Atėjo laikas papasakoti istoriją tautos, kuri dar menama aisčių vardu. Gyva ji dar. Sava, nors labai laiko pakeista kalba tebekalba. Savo šaknų ieško, kitataučiais istorikais nepasitikėdama.

Ši istorija apie Didįjį Aisčių Žygį. Apie tai, kaip prieš 10000 metų aisčių tauta nuo senojo Nilo žiočių pakilo eiti į savo Pažadėtąją Žemę prie dabartinės Baltijos jūros. Tai istorija apie dabartinių lietuvių ir latvių šaknis, nes prūsų jau nebėra.

Tai priminimas, kad žmonės, kalbantys viena iš seniausių pasaulyje likusių kalbų, turi ir savo labai seną ir iškilią praeitį. Jokių svetimšalių istorikų siekis paslėpti ją po savaip interpretuotos istorijos šydais negali tos praeities Dvasios sunaikinti.

Tos Dvasios išmintis atsiveria tiems, kurie tomis šaknimis patiki. Tik savo tautos šaknimis patikėję šios garbingos tautos vaikai sugebės panaudoti tą išmintį dabartyje. Tačiau kalbame ne tam, kad būtų gedima didžios praeities. Kalbame tam, kad tautos genetinės atminties klodai atsivertų tiems, kurie sugebės jų potencialą panaudoti dabar.

Ji ypač reikalinga tiems, kuriems rūpi tautos ateitis, todėl jie pasiruošę aukoti tai ateičiai savo gyvenimus, kaip tai darė senieji protėviai.

Ši knyga – tai kreipimasis į aisčių širdis krūtinėse nešiojančiuosius. Posūkyje dabar tauta: į susinaikinimą arba į atgimimą. Todėl ir kalbame.

Turintieji ausis teišgirsta.
Turintieji akis tepraregi.
Turintieji širdis teatbunda.

ILGEVIČIENĖ, Audronė. Sakmė apie aisčius. Vilnius: Tiamata, [2010]. 259 p. ISBN 978-9955-31-039-6.

2-as patais. leid. Vilnius: Tiamata, [2011]; [2012]. 259 p.

Galima įsigyti Astromineralogijos centre.

Knygų taip pat ieškokite Zodiako knygyne, kituose šalies knygynuose bei internete
www.kertelesielai.lt