Prisijungti

(tik registruotiems nariams)

A. ir P. Ilgevičių sakralinių statinių iš lauko akmenų sodyba

Lauko akmenų sodybos priežiūra

Akmenys – vieni stipriausių energijos ir informacijos kaupiklių. Jie – lyg gamtos biblioteka, kurios knygas skaito tokiam skaitymui savo širdis paruošusieji.

Audronė Ilgevičienė

Sakralinių akmenų šventyklos. Jų prasmė

Kadaise, kelis tūkstantmečius prieš Kristų, Jūržemio teritorijoje, į kurią įėjo ir dabartinė Lietuva (apie tai skaitykite knygoje „Lietuvos šauksmas“), gyveno išmintingi gamtos vaikai, kalbėję su medžiais, akmenimis, elementalais, dvasiomis. Jų Dievas buvo Gamta. Iš to Tikėjimo paskui radosi mums žinoma pagonybė. Ši tikėjimo kryptis priminė keltų tradicijas, tačiau turėjo nemažai savitų niuansų bei skirtumų. Kiek kitaip tai skambėjo Skandinavijos teritorijoje, įskaitant net Kolos pusiasalį. Tos tradicijos neliko įrašytos jokiuose šaltiniuose, išskyrus kažkada ten gyvenusiųjų genetinę atmintį. Prieš tarybų valdžios atėjimą ir dar kurį laiką jos įsigalėjimo pradžioje Lietuvoje, Latvijoje, pietinėje Estijos dalyje bei Kaliningrado srityje galima buvo rasti keistų akmeninių statinių, priklausiusių pagonybės laikotarpiui, likučių. Žemės plotus įsisavinant žemdirbystei, akmenys buvo „laidojami“, skaldomi ir t.t.

Kad suaktyvintume didžiųjų akmenų galias, būtina kreiptis į to akmens sąmonę. Tai puikiai žinojo išminčiai, todėl kūrė galingus akmenų kompleksus, išjudindami didžiulius ir sunkius akmenų luitus (kranų juk tais laikais nebuvo). Jie puikiai išmanė, kaip geriau juos sustatyti, kad energija būtų naudojama maksimaliai. Todėl, kuo sąmoningesnis žynys meldėsi ir dirbo toje vietoje, tuo tie akmenys, prie kurių tai buvo daroma, įgėrė daugiau švarios, plačios sąmonės energijos, tuo labiau net ir dabar gali ją skleisti. Tai iš tiesų šventi akmenys, nes buvo įmelsti.

A. Ilgevičienė, P. Ilgevičius, „Lauko akmenys“

 

Ypatingos pasaulio vietos minimos įvairių tautų tautosakoje bei jų dvasiniuose tekstuose: pvz. Olimpo kalnas Graikijoje, Kailašo kalnas Himalajuose, Ararato kalnas Kaukaze ir t.t.

Lietuvių liaudies sakmės ir padavimai išduoda daugybę šventų vietų, akmenų, šaltinėlių ir medžių. Juose galima rasti užuominų apie įvairias apeigas. Nei akmens, nei medžio gamtos vaikai nedievino, tačiau tiek akmenys, tiek medžiai jiems buvo gyvi, nes jie žinojo juose esant sąmonę ir ją gerbė. Šie tapdavo jiems laidininkais, nutiesiančiais nematomą energetinį tiltą tarp žmogaus ir Dievo. Akmuo galėjo būti ir altoriumi, bet jokiu būdu ne dievybe, o juolab stabu. Tačiau akmenys ar medžiai, prie kurių nuolatos būdavo meldžiamasi, įgydavo stiprią energetinę įkrovą, todėl vėliau buvo vadinami šventais, nes toji įkrova juose likdavo. Akmenys – patys stipriausi energijos kaupikliai, todėl tą žinoję senoliai, kryptingai juose esančią energiją naudojo.

Senosios šventvietės bunda bundant tautos dvasiai. Tautos dvasia bunda įsikūnijant joje sieloms, pasiryžusioms dirbti ir aukotis dėl kitų žmonių, tautos ir Dvasios. Šitaip vyksta tautos dvasinis prisikėlimas. Tinkamam žmogui į buvusią šventvietę atėjus, akmenys lyg iš po žemių pradeda kilti. Tai ženklas, kad vieta priėmė savo prikėlėją.

Tokios vietos – tai harmonijos vietos, todėl jose esantieji turi gyventi dermėje su gamta, vietovės dvasiomis ir, žinoma, šalia esančiais draugais. Nevalia tą harmoniją jaukti ir trikdyti. Jų tyla – tai iškilminga pilnatvės tyla, kurioje kiekvienam atsiveria tai, kas gali atsiverti. Svarbu žinoti, kad akmenys nėra burtų lazdele pamojus iškviečiami norų pildytojai. Jie – laisva sąmonė, nes tik tokia sąmonė kosmine antena gali būti. Todėl čia ateinantieji turėtų savo problemų vidinių priežasčių pamatymo, klaidų ištaisymo galimybės ir pagalbos blogį apvalant prašyti, Dievo vedimo per tuos, kuriuos dabar išgirsti gali, prašyti. Tačiau jokiu būdu kitų žmonių savo norų įkaitais neversti, primetant jiems savo valią. Ne magijos reikėtų ieškoti, o supratimo, suvokimo.

Sakralinių statinių sodyba Molėtų raj. yra įkurta tam, kad tos sielos, kurios bunda, atgaivą ir tikrumą rastų, stiprybės savo gyvenimui pasisemtų, o tos, kurios pabudusios, prie Dieviškojo šaltinio, per šią vietą dirbančio, priglustų ir gyvojo Tikėjimo atsigertų.

Tai nėra poilsiavietė šventyklos prasmės nesuprantantiems. Ji skirta savarankiškiems dvasios ieškotojams, kurie atsakomybę už savo paties mintis, žodžius ir darbus suprasti mokosi ir supranta.

 

Šiek tiek istorijos

Prieš gerus 16 metų Audronė ir Petras Ilgevičiai ieškojo sodybos, kurioje galėtų pasislėpti nuo miesto triukšmo ir pabūti vienumoje. 2001 metų vėlyvą rudenį jie su nekilnojamo turto agentu apžiūrėjo keletą sodybų Molėtų rajone.

Lietingą ir niūrią 2001 metų lapkričio dieną Audronė ir Petras kartu su nekilnojamo turto agentu žvalgėsi sodybos Molėtų rajone. Apžiūrėjo keletą sodybų. Bevažinėjant agentas pasakė, kad čia parduodama viena sodyba, tačiau ji labai apleista. „Yra čia senas, apleistas namas, nei vandens, nei patogumų. Nepatiks jums“, – tarė. Bet vis tiek užsuko. Lijo lietus, diena pasitaikė niūri. Agentas net rakto nuo durų neturėjo, tad į namelį teko lipti per langą. Tačiau pora jau buvo pratusi gyventi klausantis savo vidaus ir sprendimai jiems ateidavo žaibiškai.

– Tai mūsų vieta, – Audronė tarė Petrui.
– Imam, – atsakė šis.

Istorija. 2002 metais

Istorija. 2002 metais

Atvažiavus į sodybą, akmenų čia nebuvo nė vieno. Tačiau Audronė ir Petras aiškiai žinojo, kad būtinai čia kažką statys iš akmenų, todėl mintijo jų atsivežti. Pradžioje kažkiek akmenų nupirko, tačiau netrukus, pradėjus tvarkytis, akmenys ėmė „dygti“ tarytum grybai po lietaus. Tarytum juos būtų kas nors specialiai suslėpęs… Vos bakstelėjus kastuvu į bet kurią vietą, aptikdavo akmenį, dažnai net visą jų telkinį. O akmenų būta ne bet kokių! Šalia paprastų akmenų pradėjo rastis ir ypatingais ženklais pažymėtų, aiškiai ritualinę paskirtį turėjusių.

Šioje vietoje Audronei ir Petrui stipriai suaktyvėjo jau seniau prasidėję atsivėrimo procesai. Audronė ėmė intensyviau rašyti knygas, o Petras vis aiškiau suprasti sakralinių statinių kūrimo ypatumus.

Akmenys ėmė „dygti“

 

Penkiakampė žvaigždė

Pirmasis statinys buvo Kosminio žmogaus simbolis – penkiakampė žvaigždė. Ji buvo pastatyta iš penkių skirtingų spalvų akmeninių spindulių, šalia namo, tarp dviejų obelų.

 

Meditacinis ratas

Antrasis statinys – tai nedidelis, 3 metrų skersmens meditacinis ratas iš aštuonių akmenų, orientuotų pagal visas pasaulio šalis.

 

Perkūnas, Milda, Kasiopėja

Tuo pat metu „atėjo“ ir Perkūnas bei Milda, rasti šalia esančiame kalnelyje. Ant Perkūno krūtinės puikavosi apverstas Kasiopėjos žvaigždynas. Pora jau žinojo, kad tose vietose, kur randamas akmuo su žvaigždynu, būtinai reikia atkartoti to žvaigždyno konfigūraciją, kad ši pritrauktų jo veikimą žemiškajame plane. Taip iš akmenų buvo sukurtas Kasiopėjos žvaigždyno atkartojimas. Perkūnas – viso komplekso vadovas, koordinuojantis pačios Saulės ir jos planetų virsmo veikimą žmonių sąmoningumui. Jis suteikia stiprybės, skatina valingumą, apsisprendimą ir ryžtą. Perkūnui į porą „pasiprašė“ netoliese miškelyje gulėjusi Bobutė. Šalia jos galima atsisėsti ieškant paguodos, saugumo ar tiesiog pavargus.

Visas šis kompleksas buvo pastatytas 2003 metų vasarą.

Žvelgiant į randamų akmenų energetinę kokybę, nekilo abejonių, kad senovėje šioje vietoje būta šventyklos, kuri prisikvietė žmones, galinčius ją vėl atkurti. Ši šventykla buvo ant ežero kranto ir tęsėsi plačiai per kalvas. Pagrindinė tos teritorijos šventykla buvo dabartinės observatorijos vietoje.

Perkūno akmuo su Kasiopėjos ženklu

Lopšys

Šalia namo telkšojo balos, buvo nemenkas usnių laukas. Šeimininkams tapo aišku, kad čia turi atsirasti didelis akmenų ratas. Reikėjo žemių, kurių nesinorėjo vežtis iš kitur. Netoli miško buvo senas kriaušynas, kurį taip pat reikėjo sutvarkyti. Pajudinus šį plotą buvo rastas tikras šiukšlynas: pasirodo, prieš tai čia gyvenę du broliai šiukšles užkasinėjo čia pat, kriaušyne. Kelias mašinas šiukšlių teko išvežti į sąvartyną. Apvalius šį plotą tapo aišku, kad šalia eglių reikia iškasti erdvę, skirtą apsivalymui. Apsivalymams, žmonių sveikatos atstatymui, kadaise būdavo įrengiamos atviros šventyklos – tai būdavo dviejų metrų gylio duobė, išgrįsta atitinkamais akmenimis ir atitinkamai įrengta. Petras kastuvu tokią duobę iškasė per tris dienas. „Gal tu traktorius“? – stebėjosi kaimynė. Technika suardo tokių vietų energetiką, todėl ją reikia naudoti kuo mažiau. Pagalbos nebuvo, Petras dirbdavo po 14 – 16 val. per parą.

Ši vieta vėliau buvo pavadinta Lopšiu. Tai vieta, kurioje gali vykti atgimimas, sąmonės pasikeitimai.

Lopšys 2003 metais

Lopšys 2003 metais

Lopšys 2004 metais

 

Lopšys 2012 metais

 

Dobilas

Išlyginus ir paruošus lauką, buvo nupieštas 29 m skersmens ratas, o jo viduje – keturlapis dobilas, kurio lapai nukreipti į pagrindines pasaulio šalis. Pačiame centre pastatytas aukuras. Kiekvienas Dobilo lapas yra sudėtas iš dvylikos akmenų, įkūnijančių keturias stichijas. Po ratą nevaikštoma, išskyrus tvarkymosi tikslais. Nepageidautina, kad po jį lakstytų šunys ar užklystų prašalaičiai, nes šitaip sujaukiama rimtis. Jis nėra skirtas turistams. Šie gali pažvelgti į Dobilą iš šalies.

Būsimo Dobilo vieta 2002 metais

Dobilas 2003 metais

 

Dobilas 2003 metais

Dobilas

Dobilas žiemą

 

 

Palaimintasis

Kieme, už kelių metrų nuo namo, šalia alyvų krūmo, lyg iš niekur ėmė sparčiai augti kadugys. Neilgai trukus, verčiant seną elektros stulpą, šalia kadugio Petras aptiko didžiulį akmenį. Knygoje „Lietuvos šauksmas“ galima rasti epizodą, kuriame knygos herojus pagal kadugius numatydavo šventųjų akmenų buvimo vietas.

Didysis akmuo, kuriam buvo duotas vardas Palaimintasis, trečiojo kranininko, pajėgusio šiaip ne taip akmenį ištraukti iš duobės, tvirtinimu, svėrė beveik 13 tonų. Šalia jo buvo rasta ir daugiau šiam kompleksui priklausančių akmenų. Tai patvirtino jau žinomą teiginį, kad ritualinius akmenis žyniai patys liepdavo užkasti į žemę, kai artėdavo priešas ir kildavo grėsmė, kad šventykla bus suniokota. Tai akmenys – antenos, padedančios žmonėms kreiptis į dievus, prašant pagalbos jiems svarbiuose darbuose.

Iškasus Palaimintąjį, apie ieškojusią atsiskyrimo porą pradėjo augti žmonių, kuriems visa tai rūpėjo, todėl norėjosi kažkaip prie to prisidėti, ratas. Ėjo 2005 – 2007 metai.

Palaimintukas

Palaimintukas

 

Tvenkinys „Smaragdinė akutė“

Pamažu visa turėta teritorija buvo užstatyta akmeniniais statiniais. Petrui pritrūko plotų, kad galėtų toliau „rašyti“ savo akmeninę knygą. Tuomet lyg savaime atsirado galimybė įsigyti šalia esančią žemę su Čiobrelių kalneliu.

Senovėje šalia tokio pobūdžio statinių buvo įprastas vanduo. Tad neilgai trukus, pačiame sodybos centre buvo iškastas tvenkinys, kuris vėliau, dėl jame esančio žalio molio, pavadintas Smaragdine akute.

Tvenkinys

 

Mergelės Marijos arba Astrėjos koplytėlė

Mergelę Mariją Petras visuomet laikė savo Ypatingąja globėja. Jis labai norėjo Jai kažką paaukoti, atsidėkodamas už neįkainuojamas dovanas bei atsiųstą gyvenimo moterį. Rytiniame Smaragdinės akutės krante Petras iš akmenų ėmė statyti Mergelės Marijos koplytėlę, į kurią sudėjo iš įvairių Žemės ir Šv. Mergelės Marijos apsireiškimo pasaulyje vietų parsivežtus akmenis.

Tvenkinėlio krantinėje iš spalvotų akmenėlių taip pat buvo išdėliotas vardas Astrėja. Tai žvaigždžių Motina, dvasinėje literatūroje apibūdinama kaip veido neturinti Esmė, kurios energija gaubia Žemę, saugodama ją savo Šviesos lauku nuo užpuolikų. Todėl Mergelės Marijos koplytėlė dar mėgstama vadinti Astrėjos koplytėle.

Mergelės Marijos koplytėlė

 

Spiralė

Čiobrelių kalnelis, taip vadinamas dėl jame augančių čiobrelių, porai buvo labai svarbus. Jie mėgdavo ten pasėdėti, šioje vietoje ateidavo aiškūs sprendimai. Visose religijose kalnas – tai vieta, kur kalbamasi su Dievu. Kartą Petrui atėjo aiškumas, kad tame kalnelyje turi būti spiralės statinys.

Spiralė – tai evoliucijos, kelio į save simbolis. Dėl savo prasmės, ji sutinkama visose kultūrose. Visos galaktikos sukasi spirale. Buvo priimtas sprendimas kalnelio viršuje pastatyti spiralę, įkūnijančią Paukščių Tako galaktiką, kurios vienoje iš apvijų yra Žemė. Nuspręsta, kad joje bus 50 akmenų. Mat 50-ieji gyvenimo metai – tai galutinio susiderinimo metai, kuomet pilnai susiformuoja kosminis žmogus.

 

Čiobrelių kalnelis ir Šventasis šaltinėlis

 

Astrėjos žvaigždžių alėja

Pastačius Spiralę, tapo aišku, kad reikalingas specialus kelias, vedantis į kalną. Taip gimė Astrėjos žvaigždžių alėja, kurią sudaro 12 žvaigždžių, matomų paveiksluose virš šv. Marijos galvos, o kartu simbolizuojančių ir 12 Zodiako ženklų, kalbant apie Astrėją, kaip apie žvaigždžių Motiną.

Alėja prasideda prie įvažiavimo į sodybą keliuko, vos praėjus jos vartus. 12 akmenų turi savo vardus ir gilią prasmę: Pasiaukojimas, Kančios išgryninimas, Tikrumas, Sąmonės perdavimas (Žodis), Ramybė, Tikėjimas, Sąžinė (tarp pastarųjų dviejų akmenų, po pušimi yra sostas sąžinės sąskaitų suvedimui), Meilė, Tarnystė, Sveikata, Laimė, Nušvitimas arba Astrėjos sostas. Visa tai praėjęs žmogus atsiveria suvokimui toliau daryti tai, kas jam yra svarbu. Šalia Astrėjos sosto kelias į Spiralę veda aplinkui, pro akaciją ir Įsčias. Nulipama nuo kalno kitu takeliu, esančiu arčiau Sosto.

 

Astrėjos žvaigždžių alėja

 

Izidė

Tai pusmėnulio formos tvenkinukas šalia šventyklos vartų. Jį supa 28 specialiai atrinktų akmenų, skaičiuojančių Mėnulio mėnesio dienas, ratas. Jo vanduo tiesiog įkūnija moteriškąją energiją. Jame nesimaudoma. Čia galima melstis dėl visų dalykų, svarbių moterims arba siejamų su moterimis, gimtine, Tėvyne. Meldžiamasi einant iš kairės į dešinę, sustojant prie kiekvieno akmens.

Įvažiavimo į sodybą vartuose stovi du sargai.

Izidė

Izidė

 

Izidė žiemą

 

 

Varnas

Varno žvaigždynas gimė netikėtai, kai žmonės, kuriems sodyba tapo antraisiais jų namais, priekaboje atsivežė akmenų Izidės kompleksui užbaigti. Petras netruko pastebėti, kad viename iš jų yra ypatingas piešinys. Jis bedė pirštu į Audronės skruostą, ant kurio buvo tokia pati kompozicija iš apgamėlių. Šis netikėtas atradimas paskatino juos pastatyti Varno žvaigždyną prie vartų, kalno su Spirale pusėje.

Varno tema: Pažinimas ir Žinojimas.

Moto: tas, kuris Žino, turi nešti Žinią.

 

Varnas

 

Šventasis šaltinėlis

Vieną vasarą pora jau ne pirmą kartą lankėsi Samotrakės saloje – Didžiosios Motinos buveinėje. Ten jiems buvo pasakyta: „grįžę rasite dovanų“. Grįžus namo, atliekant statybos darbus, šalia Čiobrelių kalno, palei keliuką, iš po sunkvežimio ratų staiga ėmė trykšti vanduo. Taip radosi šaltinėlis, kuris yra vadinamas Didžiosios Motinos dovana.

Čiobrelių kalnelis ir Šventasis šaltinėlis

Šventasis šaltinėlis

Šaltinėlis žiemą

 

 

Astrologų giraitė

Pirmosios antropoteosofinių astrologų laidos studentams kilo idėja sakralinių statinių sodyboje sukurti antropoteosofijos simbolį. Jos centre – kadagys. Septynis spindulius nužymi ąžuoliukai. Trikampį – šermukšniai. Didysis kvadratas sudarytas iš liepų, beržų ir klevų. Giraitė buvo apjuosta, tarsi įrėminta pylimėliu, kurio kontūrai vaizduoja astrologinį simbolį Rahu – Ketu.

 

Astrologų giraitė

 

TAU kryžius

Audronei kilo idėja pastatyti statinį aukščiausioje sodybos vietoje. Visose religijose kalnas – tai vieta, kurioje kalbamasi su Dievu. Pradžioje buvo planuota tiesiog statyti du akmenis, tačiau darbo eigoje gavosi statinys iš keturių akmenų: Tarnystė, Meilė, Valia ir Sąmoningumas. Jo paskirtis: suprastų problemų priežasčių ir karminių dalykų atmeldimas. Čia žmonės gali atgailauti, prašyti suvokimo dovanos jiems svarbiais klausimais.

 

TAU kryžius

 

Ežerėlis

Daugėjant talkininkų, atvykstančių su vaikais, labai reikėjo erdvės, kurioje mažieji galėtų pabūti kol tėvai darbuosis, o taip pat ir patalkininkauti pagal savo galimybes. Buvo iškastas tvenkinukas šeimoms, kuris gražiai pavadintas Ežerėliu. Ši erdvė skirta laisvam buvimui, joje vaikučiai gali maudytis, žaisti, ridentis nuo kalniuko, o jų mamos ir tėčiai – dalintis savomis patirtimis auginant mažuosius. Numatyta vieta sūpuoklėms, suoliukams, žaidimams smėlyje. Šeimų erdvė skirta ne tik žaidimams, bet ir darbeliams draugų būryje.

 

Ežerėlis

Ežerėlis

 

Straipsnis: „Audronė ir Petras Ilgevičiai: kadaise čia galėjo būti šventykla…“

 

Tarnystė ir jos prasmė

Per 16 metų lauko akmenų sodyba pamažu virto šventykla, nesusijusia nei su pagonybe, nei su krikščionybe, nei su budizmu ar kokia kita kryptimi. Tai – sąmoningumo šventykla, kurioje neišskiriama nei viena religija ar dvasinė kryptis, tačiau gerbiamos visos, nes visos jos yra tiktai galingo Tikėjimo Dvasia Medžio vaisiai.

Sąmoningumas prasideda nuo sąmoningo paprastų buitinių darbų atlikimo, prisiimtų įsipareigojimų įvykdymo iki galo bei darnos tarpusavio santykiuose palaikymo. Todėl buvimą čia reikėtų suprasti kaip praktinius, sąmoningumą skatinančius seminarus.

Akmenys patys apsivalyti nesugeba. Su kuo didesne jėga kuris akmuo dirba, kuo daugiau žmonių per savo prašymus su juo kalbasi, tuo greičiau jis apsamanoja ir tamsios nešvarumų dėmės jame atsiranda. Rankas turi žmogus, kuris gali atlikdamas darbus jiems pasitarnauti. Fizinės sakralinių statinių sodybos rankos yra visi tie, kurie prie jos širdies priglusti geidžia, dvasinės jėgos pasisemti ir sąmoningumo mokytis siekia. Sąmoningumo siekiantieji energetinių mainų arba energijos apytakos principą žino, todėl prieš kažko prašydami, savo rankomis ar kaip kitaip sodybos fizinės erdvės švara ir tvarka pasirūpinti skuba. Nuoširdūs, atlygio nesiekiantys darbai, pažymėti tikrumu. Todėl pagal juos supratimas ateina arba vis neišsisprendžiančios situacijos išsisprendžia.

Sąmoningumo siekiantis žmogus jaučia poreikį tarnystei – darbui vardan kitų. Tarnystėje, mažiau galvojant apie save, o dirbant kitų labui ir gerovei, nesidairant į šalis ir nelaukiant atlyginimo ar pagyrimo, širdyje pradeda įsidegti Ugnis. Kai žmogus randa vietą, veiklą, per kurią gali vis labiau realizuotis, jos jau nebemeta. Jo širdyje apsigyvena ėjimo į šviesą džiaugsmas ir laimė matyti aplinkinius, kuriems pavyko padėti.

Darbai, kuriuos žmonės čia atlieka, jų sąmoningumo kokybę parodo. Pagal energetinę kokybę jie yra įvertinami ne tų, kurie juos skirsto, o tų, kurie žmogaus širdį lyg knygą skaito.

Tokios vietos kaip ši, mielai priima tuos, kurie prie jos puoselėjimo nuoširdžiai prisideda. Jiems ji susivokimo dovanų suteikia. Taip žmogui lyg savaime gyvenimas pradeda keistis. Tikrasis suvokimas nėra euforija ar iliuzija. Jis ateina pamažu, įsiliedamas į žmogaus sistemas pagal jų švarą.

Tokiose vietose pabuvus, joms pasitarnavus, širdis atsigauna ir siela džiaugiasi. Bendri darbai apjungia žmones, taip suteikdami džiaugsmą, harmoniją. Iš Šventojo šaltinėlio atsigėrus, prie bendro stalo pasistiprinus, namo parvykstama alsuojant pilna krūtine. Tarnystė šiai vietovei ir statiniams gali būti apibūdinama kaip impulsas ar tramplinas išgirsti savo vidų, aiškiau pamatyti save, savo galimybes bei savo tolimesnę kryptį. Tam, kad galėtum aiškiau atrasti savo vietą Žemėje.

Nėra mažų darbų. Kiekvienas darbas yra didelis, jeigu jis atliekamas iš visos širdies, aukojant jį aplinkai, kitiems žmonėms, šaliai ir Dievui. (A. Ilgevičienė, P. Ilgevičius, „Lauko akmenys“).

 

Talkos

Talkos

Talkos

Talkos

 

Buvimo šventykloje pagrindinės taisyklės

Sakralinių statinių iš lauko akmenų sodyba skirta savarankiškiems dvasios ir Dievo ieškotojams, kurie atsakomybę už savo paties mintis, žodžius ir darbus prisiimti mokosi ir supranta.

Didysis ratas Dobilas – tai svarbių ritualų vieta, todėl be reikalo į jį neinama. Jis apeinamas lanku.

Spiralė – kita svarbi sodybos vieta, turinti didžiulę jėgą. Į ją įeinama jau apsivalius ir pasiruošus rimtiems darbams vardan kitų žmonių ir Žemės. Tai – ne asmeninių problemų išrišimo vieta.

Lopšys – tai susitikimo vieta su savimi ir Mokytoju. Į ją einama pasiruošus.

Izidės kompleksas ir Astrėjos koplytėlė skirti asmeninių problemų sprendimui. Ten galima melstis ir išsakyti prašymus.

Šventasis šaltinėlis – tai Didžiosios Motinos dovana. Jo vandenėlį galima gerti, į buteliuką įsipylus ir į šalį pasinešus, prausti juo veidą, namo parsivežti. Jis gydo nešvarias emocijas ir neramų protą bei sustiprina fizinį kūną.

Palaimintasis akmuo – prie jo einama palaiminimo, kai ruošiamasi pradėti darbus vardan kitų.

 

Dėkojame už tylą

Vartai

Sakralinių statinių iš lauko akmenų sodyboje mielai laukiami tie, kurie prie šios vietos švaraus užlaikymo prisidėti norėtų, į talką pasiprašydami.

Atsakingieji asmenys

 

Vytautas Verbickas (šventyklos lankymo ir kiti klausimai), tel. 8 687 16362
Rimas Liberis (vyriški darbai), tel. 8 687 41088,
Ramūnė Vogulienė (moteriški darbai), tel. 8 652 14568,
Kristina Krašenkaitė (moteriški darbai), tel. 8 680 72518.

Dėl talkų galite rašyti elektroniniu paštu: idealistai.tarnyste@gmail.com

 

 

Rašykite grupės atsakingajam asmeniui