Prisijungti

(tik registruotiems nariams)

A. ir P. Ilgevičių sakralinių statinių iš lauko akmenų sodyba

Sakraliniai statiniai iš lauko akmenų

Kiekviena tradicija, pasaulėžiūra turi ją įprasminančią sakraliąją architektūrą, kuri simboliškai yra materialus visatos modelis, perteikiantis kosminės (pasaulio) tvarkos sampratą1, tai yra konkrečios tradicijos, pasaulėžiūros pripažįstamas vertybes, idealus, esmines pažiūras. M. Eliadė (M. Eliade) tokius statinius bendrąja prasme laiko ir sacrum simboliu, kurį remdamiesi antropoteosofine pasaulėžiūra galime suprasti kaip Dvasios ir dvasinės energijos veikimą Žemėje. Sakralinės architektūros pavyzdžiais galima laikyti įvairių kultūrų statinius: bažnyčias, cerkves, koplytėles, koplytstulpius (pietas), budistų stupas, pogodas, indų šventyklas, taip pat priešistorinius megalitinius statinius iš akmenų, piramides ir kt.

Senieji statiniai iš akmenų, kurių yra kiekviename žemyne, išskyrus gal tik Australiją ir Antarktidą, jau seniai kaitina žmonių vaizduotę. Lietuvoje taip pat esama sakralinių statinių iš lauko akmenų.

Kam jie buvo skirti? Kodėl jie buvo pastatyti? Kas buvo jų statytojai ir kokie jie buvo?

A.Ilgevičienė: Aisčiai, atėję prie Baltijos jūros į savo Pažadėtąją Žemę nuo Nilo žiočių prieš 10 tūkstančių metų, giliai tikėjo Didžiuoju Tėvu ir Didžiąja Motina. Jeigu jau jie kažkur apsigyvendavo, būtinai atskirdavo pačią geriausią vietą šventyklai, dažniausiai po atviru dangumi.

Tai buvo jų šventoji Žemė, kurioje jie jausdavosi saugūs, kurioje atsigaudavo tiek fiziškai, tiek psichiškai, tiek mentaliai, tiek dvasiškai. Todėl aisčių gyventose teritorijose nuo Vyslos iki pat Dauguvos šventyklų buvo daugiau negu kitose kuriose pasaulio žemėse. Lygintis galėjo nebent Graikija ir Indija.

Aisčių maldyklos buvo kuriamos ir įrengiamos po atviru dangumi vienovėje su gamta, sujungiant visas keturias stichijas-elementus: žemę, vandenį, ugnį ir orą. Eterio stichija – tai visos kosminės erdvės, kuriose gyvena Visagalis dievas su bet kokiais Jo aspektais. Tos stichijos turėjo savo valdovus, kuriems žmonės vėliau davė vardus ir sudievino. Vėliau jie „įgijo“ savo pavaldinius, atsakingus už vienus ar kitus dalykus. Taip daugėjo dievaičių, vis toliau nuviliojančių nuo Esmės.

Nei akmens, nei medžio senieji aisčiai nedievino, tačiau tiek akmenys, tiek medžiai jiems buvo gyvi, nes jie pripažino esant juose sąmonę, kurią gerbė. Akmenys ir medžiai jiems tapdavo laidininkais, nutiesiančiais nematomą energetinį tiltą tarp žmogaus ir Didžiosios Deivos ar Deivo. Akmuo galėjo būti altoriumi, tačiau jokiu būdu ne dievybe, o juolab stabu. Tačiau akmenys ar medžiai, prie kurių nuolatos būdavo meldžiamasi, įgydavo stiprią energetinę įkrovą, dėl to buvo vadinami šventais. Akmenys – vieni stipriausių energijos ir informacijos kaupiklių; tą žinodami senoliai kryptingai juose esančią energiją naudojo gyvenime2.

Labai panašiai kalba ir žymusis religijų tyrinėtojas M. Eliadė: „Šiuolaikinis vakarietis pasijunta gan nejaukiai tam tikrų šventybės raiškos formų akivaizdoje: jam sunku tarti, kad kai kuriems žmonėms šventybė gali pasireikšti akmenyse arba medžiuose. Tačiau <…> kalbama ne apie pačių akmenų ar medžių garbinimą. Šventas akmuo, šventas medis garbinami ne patys savaime, o vien kaip hierofanijos (kažkas šventa apsireiškia mums), todėl kad „rodo“ kažką, kas jau nebėra akmuo ar medis, bet šventybė. <…> Išreikšdamas šventybę koks nors daiktas virsta kažkuo kitu nenustodamas buvęs pats savimi3“. Kitaip tariant, šventumą suteikia dvasinės energijos įkrova, o ne pats daiktas turi ją savaime. Tas galioja bet kuriam sakraliniam objektui ar statiniui – tik pastatyta bažnyčia ar akmenų kompleksas savaime dvasinės energijos įkrovos neįgis – tam reikalingas sąmoningas dvasiai atviro žmogaus darbas.

A. Ilgevičienė: Vertikalios, arba dvasinės energijos srautams atsiveria tiktai dvasia tikintys ir savaip nuolat praktikuojantys žmonės. Būtent ši energija palaiko visos Žemės dvasinę sveikatą, atsveria žemiškos-dvasinės energijos apytaką. Tos energijos turėtojai visais laikais buvo, yra ir bus žyniai, įvairių krypčių dvasininkai bei tie žmonės, kurie savo vidiniu darbu pasiruošė jos priėmimui. Tie žmonės statė ir įmelsdavo šventyklas, į kurias po jų mirties atėję keliauninkai dvasinės jėgos veikimą savaip patirdavo. Dvasios išspinduliavimą turintys žmonės akmenims gali dvasios impulsą įdėti; tokiu būdu akmenyje „įsodinta“ energija ilgiausiai išsilaiko ir veikia. Taip akmuo gali tapti galinga kosmine antena ar svarbia šalį apvalančia transformatorine, o ne savaime.

Tas pats yra dabar su žmonių pastatytomis šventovėmis ir bažnyčiomis. Pasišventęs dvasininkas įmeldžia maldos namus, todėl juose gyvena Dievas. Kunigas amatininkas nesugeba to padaryti, nes jam neužtenka dvasinės jėgos, kurią pats turėtų pasigaminti, todėl jo aptarnaujami maldos namai dvasiškai lieka tušti, nors gali būti išpuoselėti, gražūs ar net ištaigingi. Dievo namais Žemėje tampa tikrai nuoširdžiai įmelsta vieta, kurioje gyvenantis ar gyvenęs žmogus buvo Tikėjimo pavyzdžiu kitiems, vadinasi, jo Tikėjimas buvo išgyventas, iškentėtas, todėl gyvas…

Senieji aisčiai niekados ir niekaip neabejojo Dievo buvimu. Tiek akmuo ar altorius, tiek deganti ugnis ar šventas paveikslas, tiek dangaus kūnai jiems buvo koncentracijos objektais, padedančiais sutelkti dėmesį ir pakelti sąmonę virš kasdienybės link dieviškumo. Ne pačiais objektais jie tikėjo, o veido neturinčiu Visagaliu, galinčiu veikti per bet kokius objektus, vadinasi, ir per jį patį.

Efektyviausiai veikia sakraliniai akmenų statiniai, pradėti statyti tiksliai astrologiškai parinktu jų funkciją atitinkančiu laiku. Prieš tai ir po statybų ilgai meldžiamasi, kol tinkamai įmeldžiama.

Statytojai būtinųjų taisyklių privalo laikytis, kuriose tvarka, švara ir tyla svarbiausios. Neplepama tuščiai ir nesiginčijama: pagal iš anksto aptartą planą ir ant žemės nubraižytą brėžinį dirbama, tiksliai laikantis statytojų vadovo reikalavimų. Technika minimaliai naudojama. Labiau rankinis darbas. Negalima skubėti, nes rimtis ir susikaupimas kokybei padeda. Tačiau jokiu būdu negalima ir darbų atidėlioti, juos vilkinant. Svarbu pradėti ir baigti numatytu laiku, pajėgumus tinkamai apskaičiavus. Pastačius statinį 40 dienų pagrindiniai statytojai meldžiasi, ugnį prie statinio kurstydami. Tam, kad statinys veiktų, ne mažiau trejų metų šalia jo susivokęs žmogus melstis turėtų. Todėl neužtenka gražų ratą ar spiralę pastatyti4.

Taigi tikrasis, veikiantis sakralinis statinys – tai konkrečios tradicijos, pasaulėžiūros idealų, vertybių, suprantamos pasaulio tvarkos materiali išraiška. Tai savotiška axis mundi – pasaulio ašis, pasaulio centras, taškas, kur dangus jungiasi su Žeme – tai dvasinės energijos veikimo Žemėje vieta.

Senovėje ir dabar sakraliniams statiniams buvo parenkami tokie akmenys, kurie dėl savo savybių ir ilgaamžiškumo yra labai geri energijos ir informacijos kaupikliai, tad geba gautą dvasinę įkrovą priimti, išlaikyti ir išspinduliuoti į aplinką.

Įprasta, kad bet kokie sakraliniai akmenų statiniai pradedami statyti tiksliai astrologiškai parinktu jų funkciją atitinkančiu laiku, laikantis būtinųjų taisyklių. Pastačius statinys dvasinę jėgą įgyja ir vėliau pats ima tinkamai veikti tik per dvasios darbams atsidavusius žmones, kurie savo gyvuoju Tikėjimu, atsidavimu Dvasiai ir jos reikalams dvasinę šventovę virš statinio ar šventyklos pastato sukuria.

Sakralinių statinių sodyba Ažušiliuose – tai Petro Ilgevičiaus širdimi Žemėje parašyta knyga, kurią skaito vietovės dvasios, paukščiai, mineralų, gyvūnijos ir augmenijos karalysčių atstovai danguose ir Žemėje. Prie jų prisideda ir žmonės, pradedantys ieškoti Dievo Karalystės savyje ir danguose…

Tai – Jo palikimas tokių statinių prasmę suprantantiems ir nesuprantantiems žmonėms tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje.

 

1. Zabulytė, J. Vizualinės sakralinio centro išraiškos Rytų ir Vakarų kultūrose. Kultūrologija 12. Rytai–Vakarai: komparatyvistinės studijos IV, Vilnius: KFMI, 2005, p. 287–313.
2. Iš A. Ilgevičienės užrašų apie sakralinių statinių sodybą Ažušiliuose.
3. M. Eliade. Šventybė ir pasaulietiškumas, Vilnius: Mintis, 1997, 8-9p.
4. Iš A. Ilgevičienės užrašų apie sakralinių statinių sodybą Ažušiliuose.

Atsakingieji asmenys

 

Vytautas Verbickas (lankymo ir kiti klausimai), tel. 8 687 16362
Rimas Liberis (vyriški darbai) rašyti elektroniniu paštu,
Ramūnė Vogulienė (moteriški darbai), tel. 8 652 14568,
Kristina Krašenkaitė (moteriški darbai), tel. 8 680 72518.

Dėl talkų galite rašyti elektroniniu paštu: idealistai.tarnyste@gmail.com

 

 

Naujienos

Informacija ruošiama.

Rašykite grupės atsakingajam asmeniui