Prisijungti

(tik registruotiems nariams)

Antropoteosofo Petro Ilgevičiaus pranešimas „Apie sakralinių statinių poveikio krypties ir jų statytojų sąmoningumo sąsają“

Antropoteosofiniu požiūriu remiantis, sąmonę turi visos karalystės, vadinasi, ne tik žmonijos, bet ir gyvūnijos, augmenijos ir mineralų, nes visos jos yra to paties Kūrėjo – Visagalio, veido ir pavidalo neturinčio, bet visur esančio, kūriniai. Sąmonę turi planetos, žvaigždės bei įvairūs kosminiai dariniai. Tačiau skirtingi yra sąmonės lygmenys bei būviai, turintys įvairius pavidalus. Todėl skirtinga sąmonė skirtingai ir reiškiasi.
Senovės išminčiai būtent šitaip į supantį pasaulį žvelgė, todėl jiems viskas buvo gyva: ir planetos, ir žvaigždės, ir medžiai, ir akmenys. Taip jie ir tiems, kurie jų klausydavosi, aiškino. Jie mokino žmones dėkingumo kitų karalysčių sąmonėms, medžiojant žvėris maistui, kertant medį kurui ar trobesiui statyti, renkant žoles ar pasinaudojant akmens galiomis.
Jie mokino dėkingumo Motinai žemei – maitintojai, gaivinantiems vandenims, be kurių gyvybė neįmanoma, sušildančiai ugniai ir vėjams. Jie skatino gerbti gamtos cikliškumą ir pagal jį tinkamai gyventi. Jie aiškino apie Mėnulio fazių veikimą ir kas kurioje fazėje yra darytina.
Tačiau svarbiausia – jie mokino pasiimti tiktai tiek, kiek reikia, o ne daugiau ir išreikšti savo dėkingumą realiai rūpinantis gamta ir kitų karalysčių gyventojais, negalinčiais tinkamai prisižiūrėti. Dabar tai reikštų rūpinimąsi ekologija.
Miškai – tai žemės plaučiai, todėl juos išsikirtę žmonės kenkia patys sau, o galiausiai pradeda masiškai sirgti kvėpavimo takų ir plaučių ligomis bei keistomis alergijomis ar virusais.
Mineralai – tai žemės smegenys, todėl žmogui nesustojant jų kasti kasyklos tiesiog užvirsta, jas užtvindo vandenys ir pan. Šitaip žemė paslepia savo turtus nuo godžiųjų. Taigi visur saikas yra būtinas.

Antropoteosofijos knygose kalbama apie įvairius sąmonės lygmenis, arba tiesiog pasaulius. Mes, žmonės, galime matyti jau minėtų keturių karalysčių, pagal Rudolfą Štainerį, gyventojus: žmonijos, gyvūnijos, augmenijos ir mineralų. Aiškiaregiai regi tarpinių bei astralinių pasaulių gyventojus, kurių būvio dėl jo subtilumo žmonės, neturintys tokių sugebėjimų, nemato. Tačiau yra dar subtilesnių pasaulių su savomis sąmonėmis, kurių ir šie žmonės dėl savo nepasiruošimo nemato, nors jaučia.
Materialistinės pasaulėžiūros žmogus priima tiktai tai, ką mato ir ką mokslas įrodė, todėl sąmonę jis laiko sinonimu protui. Šitaip galvojant, sunku priimti, kad objektas, išoriškai atrodantis negyvas, gali turėti sąmonę. Todėl jis nesąmonėmis laiko aiškiaregių regėjimus ar dvasininkų apreiškimus. Toks žmogus įsitikinęs, kad jis – tiktai fizinis kūnas su visais pojūčiais, o svarbiausias yra racionalus protas ir, žinoma, kūnas. Kūnui jis ir tarnauja pagal savo išgales, todėl dažnai labai bijo mirties, nes bijo tiesiog nebūti. Tokio neišeina pavadinti sąmoningu, nors ir begales diplomų turėtų, kaip jau buvo aiškinta pirmame pranešime.

Sąmoningumas su dvasios emanacijų priėmimu į save ir jų sklaida susijęs. Sąmoningumas – ne egoistiško vieneto sąmonės matas, o kolektyvinės sąmonės būtis. Todėl tas žmogus, kuris pamažu susivokti pradeda, kad jeigu jis atėjo į Žemę, vadinasi, tam yra priežastis, ir ima jos ieškoti, dvasios link pradeda kopti pagal galimybes ir siekių tikrumą. Neišvengiamai anksčiau ar vėliau jis supranta, kad siela yra svarbiausia, nes ji į komandiruotę Žemėje atėjo, o kūnas su jo pojūčiais – tiktai skafandras, kaip protas – tik kompiuterinė įranga. Negali įranga valdyti esmės, o jeigu taip nutinka, žmogus rizikuoja robotu pavirsti.
Taip Kelias į tikrąjį Aš ir Dievą prasideda. Įvairios dvasinės kryptys ir religijos žmogui dabar atrodo lyg skirtingi keliai į tą patį Kūrėją, pagimdžiusį jo sielą. Jis ieško, kuris iš tų kelių jam tinkamiausias. Tikėjimo krizė, sukėlusi vertybių krizę, visuose juose reiškiasi, kad apsivalymas įvyktų, tačiau sąmoningumo ieškantis žmogus Idėją bando apčiuopti, mažiau paisydamas tų išorinių faktorių, kuriais kiekviena iš religijų apaugo. Tai atskira ne šio pranešimo tema.

Taigi tiktai tas, kuris supranta, kad siela yra Bendrosios Sąmonės, arba Dieviškojo Kūrėjo, dalelė, paleista į skirtingo tankio pasaulius ir įvairiausiai juose gyvenanti ir besireiškianti, ima priimti ir tai, kad ta pati Bendroji Sąmonė gali pasireikšti įvairiausiais būviais ir formomis, vadinasi, ir per kosminius objektus, ir per medžius ar akmenis ir pan. Taip jis pripažįsta, kad viskas, kas jį supa, yra gyva, nors skirtingai reiškiasi. Vis giliau pažindamas ir išgirsdamas save patį, žmogus pradeda draugauti ir su kitomis sąmonėmis. Šios savaip ima jam kalbėti arba reikštis ženklais. Nuo šiol žmogus sužino paprastą taisyklę: jokia sąmonė neatsivers tam, kuris jos negerbia ir gyva nelaiko ar tiesiog neigia jos buvimą.

Mineralų karalystė – labai plati ir įdomi. Jos atstovų kūnai labai kieti, o juose esanti sąmonė yra kristalinio būvio.
Yra žinomos septynios mineralų singonijos su aštuntąja amorfine. Muzikoje žinome septynias oktavas su aštuntąja nebaigta. Taigi akmenys, kaip žemės Motinos smegenys, pagauna kosmines vibracijas – tonacijas ir skleidžia jas Žemėje. Tai idealūs vibracijų ir informacijos kaupikliai, todėl tas jų savybes žinodami išminčiai jas tinkamai ir taikė.

Tos mineralų savybės idealiai buvo pritaikytos statant sakralinius statinius. Jie būdavo statomi iš didelių akmenų arba uolų, todėl dėl savo milžiniškų dydžių vadinami megalitiniais.

Šiame žmonijos vystymosi etape, vadinasi, po Didžiojo tvano ir jau prieš jį sakraliniams statiniams nebenaudodavo didelių kristalų kaip Lemūrijoje ir Atlantidoje. Jie liko amžiams paslėpti vandenyse ir žemėje dėl piktnaudžiavimo jais.
Paskutiniais tūkstantmečiais išminčiai savo statiniams naudodavo specialias uolienas, kartais net atsigabendami jas iš kitur.

Sunku rasti žmogų, nežinantį Stounhendžo. Daugelis keltiškos pakraipos dvasios ieškotojų vyksta į Airiją, kurioje dar gausu įvairių akmenų statinių ir pan. Tų statinių randama įvairiose Žemės kertelėse. Nesvarbu, kad jie jau sudarkyti nesupratėlių ar net išdaužyti, tačiau giliau jaučiantieji patiria būdami prie jų įvairiausių dalykų, todėl savaip įsitikina jų veikimu. Mokslo vyrai ginčijasi dėl jų paskirties ir rašo apie tai disertacijas ar monografijas.
Visi tie senoviniai megalitiniai statiniai buvo daugiafunkciniai, nes didžioji jų dalis buvo sakraliniai. Susitarkime, kad senovinių kapų nelaikysite tokiais, nes būdavo įprasta įvairiais laikotarpiais apdėti žmogaus kapą akmenimis arba sudėti juos ratu, ovalu ar laivo forma, atsižvelgiant į gyventojų tikėjimo pobūdį, taip sukuriant apsauginį lauką nuo Blogio jėgų. Tad ir dabar, tęsiant seną programą, kapinės būtinai yra aptveriamos tvora. Daug tokių senovinių kapų, didesnių ir mažesnių, galima surasti šalyse apie Baltijos jūrą. Jų energetiką, beje, mėgsta panaudoti savo darbuose kai kurių šamanistinių krypčių atstovai arba įvairūs burtininkai.

Sakralinis – tai reiškia paslaptingas, šventas. Vadinasi, sakraliniai statiniai būdavo statomi pagal jų statytojams žinomus principus ir taisykles iš specialiai tam reikalui surinktų akmenų arba atsivežtų uolų gabalų. Šiuos statinius projektavo ne protingi architektai, kuriems rūpi išorė, o ne statinio veikimas, bet išminčiai, vadinasi, žmonės, atstovaujantys savo Idėjai, tikintys jos veiksnumu ir savaip įdedantys ją į statomą objektą. Sakralinių statinių statytojai galvojo ne vien apie dabartį. Jie aiškiai numatė ateitį, todėl statė žinodami tų statinių veikimą net tolimoje ateityje. Juose buvo svarbu:
1. Statinio Idėja arba ketinimas, arba kokiam tikslui statomas statinys ir kodėl. Jį privalo įsivardyti statytojai, o žinoti turi statinio užsakovas, nes jam teks visas pasekmes tiesiogiai priimti.
2. Pradžios, o kartais ir pabaigos laikas, tai reiškia, kad tie statiniai būdavo pradedami tiksliai astrologiškai išskaičiuotu laiku, įtvirtinančiu ketinimo kryptį.
3. Tiksli orientacija į pasaulio šalis, o dažnai ir į pasirinktas žvaigždes. Dėl šios orientacijos tyrinėtojai mokslininkai vadina tuos statinius seniausiomis observatorijomis po atviru dangumi.
4. Sakralinės geometrijos principų laikymasis.
5. Darbo eiga ir pobūdis. Sunku dabartiniams mokslininkams suprasti, kaip buvo pajudinti daugybę tonų sveriantys akmenys, kaip jie buvo taip tiksliai supjaustyti ir pan.
6. Statomų ir pastatytų statinių įprogramavimas kryptingam darbui pagal pasirinktą Idėją arba ketinimą. Tinkamai tai atlikus, statinys veiks net tada, kai statytojų nebebus, o ir statiniai bus išniekinti ar išgriauti.

Tai pagrindiniai dalykai, kurių griežtai laikosi sakralinių statinių statytojai. Šitaip pastatyti statiniai tampa kosminėmis antenomis, kokiomis yra dideli kalnai, esantys ypatingose Žemės vietose, priimantys kosminę energiją ir transformuojantys žmonių sukurtą negatyvą. Kai kurie jų, sakykime, Prancūzijos Karnake (Bretanės srityje) esantys statiniai ir kt. buvo senoviniais HAARPʼais, padedančiais susisiekti su kitomis sąmonėmis lyg koks telegrafas, taip pat esant reikalui veikti orus, žmonių sąmonę ir aplinką neįtikėtinai plačiu spinduliu.
Tačiau lygiai kaip šiuolaikinę techniką turi valdyti išmanantis žmogus, taip ir tų statinių jėgą gali visiškai įjungti tik sumanus profesionalas, vadinasi, išmintingas žmogus. Todėl visiems kitiems tokie statiniai tampa tiktai įdomybe arba pikantišku laiko leidimu, ginčijantis dėl jų paskirties.

Dabar tokie statiniai vėl tampa madingi, todėl gausėja žmonių, kurie kviečiasi architektus, kad šie sukurtų iš akmenų įdomų išorinį interjerą, pritaikytų juos prie erdvės. Bet ką gali pastatyti architektas, kuris mato akmenyje tiktai statybinę medžiagą, o ne gyvą sąmonę… Tokie statiniai, nors ir gražūs, o gal net tiksliai pagal sakralinę geometriją sustatyti, neveiks taip, kaip įsivaizduojama. Taip, jie apvalys aplinką, suteiks stiprybės ir apsaugą namams su sąlyga, jeigu tarp jų nebus akmenų su jau įdėta programa… Jei taip nutiktų, problemos gali pasipilti nežinantiems, ką daro. Negalima statyti tokių statinių tiesiog dėl to, kad aplinkoje yra daug akmenų. Jau sakyta, jog kiekvienas statinys pradedamas statyti aiškų ketinimą įvardijus ir tinkamai pasiruošus. Tas ketinimas turi būti su vietos šeimininku suderintas, nes jis su tuo dirbs. Jeigu dirbti nesiruošia, liks statinys tiktai interjeru.
Lygiai kaip parsinešus kompiuterį į namus jis neveiks savaime, nes reikia mokėti su juo dirbti, taip ir su statiniais. Nėra sunku juos pastatyti, tačiau jie net šalutinių veiksnių gali turėti nesąmoningiems statytojams, pradedant sustiprėjusiais prisirišimais, baigiant žaidžiančių per, tarkime, įkoduotus akmenis žemųjų esybių pasireiškimais.

Todėl svarbios taisyklės:
1. Sakraliniai statiniai pagal griežtas jau minėtas taisykles yra statomi.
2. Statinių poveikio galimybės tiesiogiai priklauso nuo statytojų sąmoningumo lygmens.

Vietos statiniui paruošimas, tinkamų akmenų parinkimas ir jų apvalymas, jeigu tai yra reikalinga, ramių, o ne savęs nevaldančių pagalbininkų statybai pasirinkimas ir pati statyba – tai vienas darbas.
Šį darbą atlikus, kitas laukia. Tam, kad statinys veiktų, jį būtina įmelsti. Tai reiškia, kad neužtenka vien teisingai pastatyti statinį. Čia kaip su maldos namais: net gražiausia bažnyčia liks tiktai pastatu, jeigu joje nedirbs atsidavęs dvasininkas, savo dvasine jėga ją sudvasinantis ir pripildantis. Todėl mažiausiai trejus, o dar geriau – septynerius metus pastatytame statinyje turi melstis ir dirbti dvasingas žmogus. Štai kas yra statinio įmeldimas. Šitaip žmogaus tikėjimo ugnis pažadina akmenyse esančią sąmonę ir pakreipia ją žmonijos evoliucijos reikalams, harmonizuodama statinyje esančių akmenų jėgą ir sutelkdama juos bendrai Idėjai ir darbui. Taigi suvokiantis ką daro žmogus tampa dirigentu šiam akmenyse slypinčiam orkestrui. Netikęs dirigentas net gerus orkestrantus gali sugadinti.
Visa tai teko patirti, statant šventyklą po atviru dangumi Ažušiliuose.

Daug kam įdomu, kaip pajudinamas daug tonų sveriantis akmuo. Tai nutinka tiktai tikint, kad akmuo turi sąmonę ir kreipiantis į ją. Šitaip akmenys ženkliai lengvėja. Akmenys nemėgsta triukšmo ir chaoso, todėl tyliai susikaupus dirbama. Tuo žmonės įsitikina dirbdami.

Dabartiniu metu daug senųjų šventyklų pašaukia tuos žmones, kurie gali vėl jas atstatyti. Lietuvos teritorijoje jų buvo labai daug, todėl daug šventųjų akmenų žmonės randa ir ginčijasi, ką su jais daryti. Vėl galima būtų nubrėžti kelias taisykles:
1. Net jeigu žinote, kad apsigyvenote buvusioje šventykloje, tai nereiškia, kad privalote tiksliai atstatyti ją tokią, kokia ji buvo, nes vienu laikotarpiu ji galėjo atrodyti vienaip, o kitu – kitaip. Būtent dėl to ginčijasi aiškiaregiai, vienas matydamas vieną laikotarpį, o kitas – kitą. Gyvename ypatingu, nauju laikotarpiu, todėl nebereikia kartoti to, kas jau buvo pritaikyta anksčiau. Šiam laikotarpiui svarbi švara ir paprastumas. Tai reiškia, kad svarbu taip sudėlioti akmenis, kaip dabar yra reikalinga, o ne kaip kažkada jie stovėjo. Tačiau niekas niekam nedavė teisės kištis į kitų žmonių teritorijas ir jose įvesti savo tvarką. Taigi netinka sąmoningam žmogui tvarkytis svetimose teritorijose, neatsiklausus šeimininkų, nes tai, kas bus pastatyta, šeimininkai prižiūrės, o ne svečiai.
2. Daug šventų akmenų jau yra sunaikinta, todėl svarbu jų nenaikinti. Tai reiškia, kad geriau ne vogti juos iš svetimų teritorijų, o gelbėti iš akmenų karjerų, kur jie gali būti pasmerkti giljotinai, t. y. supjaustyti ar sutrupinti.
3. Ne visus rastus akmenis reikia iškasti iš žemės. Dvi kategorijos yra akmenų, kurie nėra kastini. Pirmieji – tai įprogramuoti akmenys, kuriuos žyniai paslėpė nuo priešų ir kurie jau buvo paminėti. Daugelis jų „nenori“ išlįsti, todėl visaip priešinasi, o tiems, kurie bando juos iškasti, prasideda įvairios problemos. Neutralizuoti programas gali tik dabar žyniais esantieji, kurie ir žino, reikia jį iškasti ar palikti vietoje, nes reikiamas laikas dar nesuėjo. Antrieji – tai akmenys, esantys informacijos ir energijos perdavimo grandyje. Juos taip pat žyniai atskiria, todėl nežinantiems negalima prie jų lįsti. Juos taip pat sunku iškelti, nes jie priešinasi. Tie, kuriems laikas atėjo pasirodyti ir kitaip dirbti, lengvai pasiduoda ištraukiami.

Plutarchas sakė: „Idėja neturi kūno, bet ji suteikia formą beformei materijai ir tampa jos raiškos priežastimi.“
Mūsų atveju statytojas, nešiojantis Idėjos kibirkštį savo širdyje, pažadina iš pažiūros nebylius akmenis, suvienija juos darniam darbui, šitaip įprasmindamas akmens sąmonės raišką. Taip sąmoningas statytojas, esantis kūne, įkūnija Idėją statiniuose.

Apaštalas Petras „Laiško efeziečiams“ II dalyje rašė: „Vienas yra Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose.“ Pažodinis vertimas iš graikų kalbos skambėtų maždaug šitaip: „Viskas yra Jo poema ir Idėja.“
Tai reiškia, kad Dievas per visas jo sukurtas matomas formas ir neregimus būvius įtvirtina savo Idėją, rašydamas savo dieviškąją poemą. Žmogiškas egoizmas tą dieviškąją poemą sudarko, ją kasdienybės proza paversdamas. Todėl tie žmonės, kurie harmoniją kuria, prie dieviškosios poemos atkūrimo prisideda. Tokie yra ir sakralinių statinių statytojai.

Akmenys – tai energetiniai kaupikliai, įrašantys vietos, kurioje slūgso, informaciją ir energiją. Būtent todėl išminčiai pasirinkdavo konkrečią vietą, iš kurios atsiveždavo akmenų statiniams, dėl jos energetinės kokybės krypties. Būtent todėl jie vietą, kurioje toks statinys bus statomas, specialiai parinkdavo ir dar ilgai ją ruošdavo savais ritualais ir maldomis, o vėliau pastatyto statinio dalyvius – akmenis – harmonizuodavo, o dar vėliau visą statinį įmelsdami žmonijos evoliucijos tikslams dirbti užprogramuodavo. Taip buvo anksčiau, taip yra ir dabar.
Būtent todėl vieni statiniai veikia vienaip, kiti – kitaip, o kiti yra tiesiog tušti, nors gal ir gražūs.

Susisiekite su mumis