Prisijungti

(tik registruotiems nariams)

Gintaro Ronkaičio-Narajano pranešimas „Apie sistemas ir jų suvokimą iš stebėtojo padėties“

Visa gyvena, nėra nieko mirusio – mirę tik mes patys. Jeigu mes atgytume nors akimirkai, mes pajustume, kad visa yra gyva, kad visi daiktai gyvena, galvoja, jaučia ir gali kalbėtis su mumis.
Piotras Uspenskis

Dažnai kalbame apie sąmoningumą, tačiau yra sunku jį apibrėžti. Vienareišmių atsakymų nėra ir būti negali, nes sąmoningumas turi daug lygmenų. Svarbu pabrėžti, jog sąmonėjimas, kaip procesas, yra įmanomas. Ir tai vienas gražiausių šio pasaulio stebuklų – žmogaus sąmonės skleidimasis.
Žinomas XX a. pirmosios pusės dvasinis mokytojas Piotras Uspenskis yra suskirstęs žmogaus sąmonės būsenas į keturias pagrindines dalis. Šiuo suskirstymu ir remsimės, nes jis, manytume, yra gana taiklus. Šios būsenos – iš dalies ir sąmoningumo lygmenys.
Pirmoji būsena – tai miegas. Žmogus visiškai nesuvokia savęs gilaus miego stadijoje arba sapnuoja sapnus. Gilus miegas be sapnų, atrodytų, labiausiai „nesąmoninga“ žmogaus būsena. Tačiau, remiantis hermetikų aksioma „Priešybės panašios, tačiau skiriasi laipsniu“, ji yra visiškai arti aukščiausios. Esminis skirtumas – „Aš Esu“ suvokimas. Gilaus miego be sapnų būsenoje jo nėra…
Sapnas – daugiaplanė būsena. Ji labai reliatyvi ir svarbiausia, jog dažniausiai žmogus nesuvokia, kad sapnuoja. Jūs žinote, kad įmanoma atsibusti sapne, įjungiant būdravimo būsenos suvokimą. Šis atsibudimas – tai sąmoningumo triumfas sapno stadijoje.
Antroji būsena – miegas pabudus, arba reliatyvi sąmonė. Nors ir keista, ši būsena, kurią mes vadiname būdravimo, sąmoningumo prasme taip pat yra miegas. Žmogus čia irgi snaudžia, o gal ir giliai miega, kartais laikas nuo laiko prabusdamas, sapnuoja sapnus – savo mintis ir nuomones, įvairias koncepcijas. Joje žmogus žino reliatyvias tiesas ir tapatinasi su jomis (kaip ir sapne, kai nesuvokia, kad sapnuoja). Suprantama, jog, palyginti su pirmąja – miego būsena, antroji daug labiau sąmoninga. Kaip labiau sąmoningas yra žmogus, jį lyginant su gyvūnu. Juk ir gyvūnai turi sąmoningumą, tačiau jų pasaulis kitoks ir lyginimai čia gali būti tik labai sąlygiški…
Esant miego pabudus būsenai, taip pat įmanomas atsibudimas. Ir šis atsibudimas, panašus į atsibudimą sapne, atveda žmogų į trečią būseną, naują jam realybę.
Taigi jei lyginsime mūsų kasdienybės miegą (kurį vadiname būdravimu) su aukštesne būsena, suprasime, jog tai visiškai kitoks – aukštesnis sąmoningumo lygmuo.
Šią trečiąją būseną santykinai pavadinkime Mokytojų pasauliu. P. Uspenskis ją įvardija kaip „sąmoningumą savo atžvilgiu“, kai galime suvokti visą tiesą apie save, kas ir kokie esame iš tiesų. Suprantama, kad objektyviai suvokiant save kitaip išsiskleidžia ir aplinkinis pasaulis. Būdamas tokios būsenos, žmogus tampa stebėtoju, o aplinkinis gyvenimas atsitinka pats, mintys nepriklauso žmogui, stebėtojas liudija pasikeitimus. Visas aplinkinis pasaulis (kūnas, pojūčiai, protas, emocijos) sukasi aplink stebėtoją. Toks žmogus suvokia save nuolat, kad jis YRA.
Ir tuo pačiu toks žmogus yra tikrasis veikėjas, darytojas, nusimetęs ego svarbumą jis ne reaguoja, o veikia (not reacting, but acting).
Ir ketvirtoji būsena, kaip ją įvardija P. Uspenskis, yra „objektyvaus sąmoningumo“ būsena, kai esame apimti Pilnatvės, susilieję su viskuo ir žinome viską, tuo pačiu išlaikydami asmeninį „Aš Esu“. Apie tokius žmones sakome: jis pats yra žinojimas, jis tapo žinojimu. Tokia sąmonė gali pažinti daiktus ir pasaulį tokius, kokie jie yra iš tiesų.
Ši būsena Patandžalio jogos sūtrose aprašyta taip: „1.2. Tada drastuh svarūpe avasthanam.“

Tada matančiojo (stebėtojo) sąmonė įsitvirtina tikrojoje būsenoje savastyje.
Tada liudininkas arba Stebėtojas (žmogaus tikrasis „aš“) yra grynosios, nekintančios sąmonės būsenos („aš esu tai – tat tvam asi“), mato save (ir pasaulį) tokį, kokie jie yra iš tikrųjų. Ir žodis „avasthanam“, remiantis svamio Satjanandos komentaru, reiškia savo pradinės būsenos atstatymą. Išminčius Vjasa šią eilutę komentuoja šitaip: „Tada sąmonės jėga remiasi savo tikrąja prigimtimi . Bet kai protas yra nukreiptas į išorę, jam atrodo, kad yra taip, o iš tikro taip nėra.“

Taigi žmogus miega, nors mes tai vadiname budrumu. Ir tik supratęs, kad miega, jis gali atsibusti. Kaip ir priklausomybių kamuojamas žmogus pradžioje turi pripažinti savo priklausomybes, o tik po to palaipsniui gali jų atsikratyti. Tačiau ir to neužtenka. Kad atsibustų, reikia gauti Gyvybės Kibirkštį (Indijoje vadinama Šaktipata), tai lyg aukštesnės sąmonės palaiminimas, jos pasirinkimas, labai paslaptingas vyksmas. Todėl iki šiol tik nedaugelis žmonių (nors tokių ir daugėja) siekia sąmoningumo, nors ir kokia skvarma tai vyktų.
Trumpai apibrėžkime, kokios savybės būdingos sąmoningumo siekiančiam žmogui ir kokios tipologiškai galėtų būti priskirtos tiems, kas šito nesiekia.
Miego pabudus būsenai, kaip minėta, yra būdinga reliatyvi sąmonė. Esant šiai būsenai žmogui rodos, kad jis jau yra sąmoningas, dažnai jis turi nuomonę visais klausimais, tapatindamasis su savo (ar svetimo proto primestomis ar įteigtomis) koncepcijomis. Esminė sąvybė – prisirišimai (ir „atsirišimai“ tapatinantis su jais), susitapatinimai su išorės objektais (įskaitant savo paties kūną ir protą). Šie susitapatinimai yra nuspalvinti emocijomis. Taip pat priklausomybė nuo kažko išorėje ar viduje, savo komforto zonos susikūrimas (pvz., priklausomybė nuo kitų žmonių nuomonių). Būdingas savo paties atskirumo suvokimas, savas ir svetimas takoskyra, to, kas išgyvenama, „svarbumo“ pajauta. Ego yra labai svarbus pats sau ir linkęs sureikšminti aplink jį vykstančius reiškinius. Toks žmogus gali tikėti tuo, ko nėra, meluodamas pats sau ir pateisindamas save, „kaltų“ ieškodamas išorėje. Taip pat būdingos tuščios svajonės, „smėlio pilių“ kūrimas, neigiamų emocijų reiškimas, šnekos, apkalbos.
Sąmoningumo sąvybės. Veržimąsis, tariant paprastai, yra siekis, noras sąmonėti, suvokimas, kad sąmonėjimas reikalingas lyg oras. Stebėtojo būsena – stebėtojas liudija amžiną dabartį, jis yra ir suvokia save, kad yra, atsitapatindamas nuo visų sąmonės bei išorės pasaulio pasireiškimų. Atmintis, tęstinumas – dar viena sąmoningumo savybė, taip pat humoro jausmas. Buvimas sąžiningam prieš patį save. Buvimas tyloje, kai tyla ima teikti pasitenkinimą, ramus arba rimstantis protas. Meilė – dar viena savybė, ji skleidžiasi savaime, pašalinus energetines, emocines, mentalines ir kitokias užtvankas bei šiukšles. Iš jos kylanti atjauta. Iš atjautos – vidinis siekis padėti tiems, kas suvokimo siekia. Subalansuoti ryšiai tarp visų žmogaus energetinių lygmenų, taip pat su savo „aukštesniuoju aš“. Bendrystės su visu, kas YRA, suvokimas.
Pasak jogų tradicijos, aukščiausias sąmoningumas – tai būsena Sat-Chitt-Ananda. Sat – tiesos suvokimas, tapsmas Tiesa, chitt – stebėtojas, save suvokianti sąmonė, stebinti save, ananda – visaapimanti meilė be skiriamųjų riboženklių. Visi šie trys yra vienovėje.
Daug kelių, kad pasiektum gilesnį sąmoningumą. Paminėsiu du bendriausius – tai stebėtojo būsenos įtvirtinimas ir svarbumo nusimetimas. Stebėtojas, atsitapatinęs nuo kūno ir proto, jaučia, kad Gyvata, visas gyvenimas teka pats ir jis teka kartu su juo (nepainioti su koncepcijomis apie tai esant pirmajai ir antrajai būsenai), tuomet jis mato pasaulį vis objektyviau ir, jei to reikia, ima veikti…

Jau daugelis dvasios ieškotojų suvokią tiesą „Aš – ne kūnas“, sanskrite sakoma „neti neti“ – ne tai ne tai. Aš esu ne tai… Tai yra vieno atskiro žmogaus kūnas. Tačiau žmonių bendruomenės irgi turi kūnus. Jie ne fiziniai, todėl sunkiau atpažįstami. Tapatintis su jais, kaip žmogus tapatinasi su savo kūnu ir protu, – yra kelias į kančią ir konfliktą. Žmonių santykių, jų bendrabūvio sekoje susidaro tam tikros gana stabilios energetinės-informacinės sistemos, tačiau gyvenančios ir mirštančios taip pat kaip žmonės. Suprantama, jog „mirties“ kaip ir žmogaus atveju čia nėra. Vyksta transformacijos, esminiai pasikeitimai, o kartais ir galutinis sistemos išnykimas, jei ši transformacija nesukuria savo tęsinio. Labiausiai išorinė šių struktūrų dalis – tai valstybės ir jų susivienijimai, didžiosios religijos, transnacionalinės korporacijos ir kitokie stambūs junginiai. Čia kalbėtume daugiau apie valstybes ir kitus betarpiškus socialinius-teritorinius darinius.
Valstybės transformuojasi gana sparčiai, atsižvelgiant į situaciją (turint omenyje laiko pojūčio spartėjimą), kas 25, 50 ar 100 metų. Ir pasikeitimų sparta šiais laikais jau niekam nekelia abejonių. Kiekviena išauganti karta įneša naujovių. Valstybės lyg išoriniai drabužiai socialiniam žmonių kūnui.
Vidiniai arba arčiau „Kūno“ esantys drabužiai yra stabilesni. Tai yra tautos, gyvenančios daug ilgiau. Ir šis kūnas fiziškai susideda iš šeimų (kūno lastelių), giminių ir t. t. Tauta gyvena ir miršta, tiksliau – transformuojasi, kaip ir atskiras žmogus.
Ir pagaliau prieiname prie paties „Kūno“, kuris gyvena daug ilgiau, žengdamas per pasikeitimus ir išlaikydamas esmingas savybes. Todėl mūsų pirmtakai turėjo tvirtą Protėvių kultą, jie garbindavo ir gerbdavo vyresniuosius, suvokdami šį šventą tęstinumą ir gilios šaknies svarbą pačiam „augalui“. Ši Esmė yra tai, ką vadiname tautos dvasia. Šis tęstinumas tautoje yra bendrystė, kurios analogas atskirų žmonių pasaulyje yra bendrumas senelio – tėvo – anūko linijoje. Tai trys atskiri žmonės, tačiau kilę vienas iš kito. Suvokę tai, galime suvokti, kaip tautos gyvena ir keičiasi. Kartos keičia viena kitą, bet šaknis išlieka. Tai pati Didžiosios Šeimos siela. Žmonių gyvybės medis bendras mums visiems. Kiek plačiai to medžio šakos apima – tesprendžia kiekvienas pats. Vis tik jei žmonės tai suvoktų, dingtų visi karai ir konfliktai, žmonės atbustų ir prisimintų broliais ir seserimis esą. Iš bendro lizdo visi išėję.
Prisiminkite Mata Bharata (Indijos) šventuosius, išaugusius iš savo žemės ir tradicijų, tuo pačiu atradusių savyje Visatos sąmonę, didį sąmoningumą, kuris nesitapatina su skvarmų ir energijų virpesiais, įvairiais pasireiškimais, juos mylėdamas ir priimdamas. Žmogus, kaip Visatos Sėkla, yra didis „Aš Esu Tai“ suvokimu.
Todėl bet kokie „drabužiai“ pradedant fiziniu kūnu ir baigiant įvairiais socialiniais drabužiais – tai tik priemonės, padedančios mums gyventi laiko erdvės pasaulyje.

Tikiuosi, kad vis daugiau mąstančių ir susivokiančių žmonių susimąsto apie valstybinių sistemų ir jų darinių veikimą, konceptualiąją valdžią, kuri yra virš tų darinių. Nes suvokti, kur esi patekęs ir kokiais principais esi valdomas, yra vienas iš kelių į laisvę.
Ši vadinamoji „sistema“ yra globali, veikianti įvairiais lygmenimis. Jogai, dvasiniai ieškotojai kartais vartoja sąvoką „išeiti iš sistemos“, dažnai nelabai ir suprasdami, kas yra ta sistema ir iš ko jie išeina (nors buitiniame lygmenyje viskas yra suprantama). O gyvename visaapimančiame energetiniame-informaciniame darinyje, kurį čia įvardysiu Globalia Sistema.
Šis darinys, veikdamas per žmones ir jų bendruomenes, lyg kokia švytuoklė ar sūkurys siekia įtraukti mūsų protus į savo „žaidimą“ (beje, politikai bei politologai mėgsta vartoti šį žodį, kalbėdami apie vadinamuosius geopolitinius žaidimus). Jam nesvarbu, kokią konkrečią poziciją Jūs užimsite, svarbu, kad veiktumėte sistemos rėmuose. „Išeiti“ iš jos nėra paprasta, nes būtent Globalioji Sistema siūlo suvokimo paradigmas, kurios dažniausiai ir atitinka „daugumos“ suvokimo stereotipus.
Stebėtojas negalėtų vertinti vienų ar kitų sistemų per kasdienio vertinimo gerai – blogai prizmę, nes vertinimas labai priklauso nuo vertintojo, yra subjektyvus. Valstybės ir valstybių dariniai turi savo reikšmių lauką, veikdami konkrečiu būdu. Iš tiesų nėra „gerų“ ar „blogų“ valstybių. Kiekviena valstybė turi savo energiją, savo bruožus. Pvz., esamus ar buvusius bruožus atskleidžia valstybių herbai. Tai valstybių totemai. Įsižiūrėkite į juos įdėmiai.
Valstybė yra energetinis-informacinis darinys, turintis savo veiklos inerciją. Kad pakeistų kryptį, kartais prireikia daugelio metų ir daugumos žmonių valios pastangų. Kartais ir tai nepadeda. Juolab kad, be žmonių fiziniame pasaulyje, yra ir kitų pagalbininkų.
Kai imame skirstyti valstybes ir jų susivienijimus (religijas, tautas ir t. t.) į gerus ir blogus (būtent to ir reikia Globaliai Sistemai), įsitraukiame į jos sukurtą ir nesisteminiu veikimu primestą žaidimą ir prarandame Budrumą (ar jo neįgyjame). Globaliai sistemai nesvarbu, kurioje pusėje jūs kovosite. Jai svarbu gauti jūsų energiją, jūsų dėmesį, nes tuomet jūs esate (norite to ar nenorite, žinote ar nežinote) sistemos dalimi. Įsitraukę į šį žaidimą emociškai, nebegalime pamatyti visumos. Įsitraukę ir susitapatinę su „teisinga“ tiesa, iškeliame jos svarbą ir imame maitinti darinį savo aktyvaus pritarimo arba nepritarimo energija.
Svarbu pabrėžti, kad čia nėra kalbama apie tai, ką konkrečiam žmogui dera daryti. Tesprendžia jis pats iš savo suvokimo lygmens. Tačiau turime priminti, kad suvokimą apribojantys prisirišimai buvoja ir čia: prisirišama prie šeimos, tautos, žemės, valstybės. Taip, tai šventi dalykai, jei prisirišimas pakeliamas į Meilės lygmenį.
Deja, sistemos „dirba“ savu lygmeniu ir daugeliu atveju jau nebeatitinka dalies žmonijos poreikių bei susivokimo lygmens. Ši sistema daug globalesnė nei valstybės, religijos ir jų dariniai. Ji siekia priversti jus veikti jos paradigmos rėmuose. Vyksta nuolatinė kova, regioniniai konfliktai, neramumai visame pasaulyje. Nesantaika, nestabilumas šeimose. Mūsų šalyje per pirmuosius trejus metus išyra septynios iš dešimties santuokų. Ir taip visuose lygmenyse, įskaitant ir atskirai paimto žmogaus protą, kuriame dažnai tvyro chaosas ir neramybė.
Sistema gimdo koncepcijas, kurios savo ruožtu susideda iš šalyse viešpataujančių politinių režimų. Jie iš principo gali kisti, tačiau tik atstovaujamos koncepcijos rėmuose. Tai trys pagrindiniai sistemos lygmenys: politinis režimas, koncepcija-santvarka, kuriai jis atstovauja, ir sistema, kaip globalus bendruomeniškos būties veiksnys, kurią pagimdo konceptualioji valdžia. Politinis režimas yra aiškiai matomas fiziniame plane, koncepcija gali būti apibrėžta politikų ir politologų (vis tik veikia nors ir sąryšyje, tačiau nepriklausomai nuo jų), o pati Globali sistema glūdi už jų, sunkiai pasiekiama net pažengusiems protams.
Kas gi yra ta konceptualioji valdžia? Tai daugiau nei žmonės. Tai politinis, ekonominis, socialinis, informacinis „klimatas“, kuris veikia žmones ir verčia juos elgtis taip, o ne kitaip. Tai ne įstatymai, o idėjos, iš kurių gimsta įstatymai ir tvarkos. Net patys įtakingiausi planetos žmonės negalėtų teigti, jog būtent jie yra tos Globalios Sistemos viešpačiai. Tai tvarka, verčianti žmones priklausomais nuo Sistemos „darbo ištekliais“. Žmonės sulyginti su naudingosiomis iškasenomis, staklėmis ir kita negyvąja materija. Jų darbas įmonėse – tai „darbo sąnaudos“. Tai minios sąmonės vidurkio pagimdytas sunkiai apibrėžiamas „kažkas“, kurį labai sunku įvardyti. Tai energijos ir informacijos struktūra, turinti grįžtamąjį ryšį su save pagimdžiusia minia ir tuo pačiu gyvenanti nuo jos nepriklausomą gyvenimą.
Sistemos esmė ir pagrindas – minios psichologija, instinktyvusis minios protas, taip pat kiekviename žmoguje glūdinti gyvulinė galia, verčianti konkuruoti ir kovoti. Dėl ko kovojama? Iš tiesų šia prasme žmogus mažai skiriasi nuo gyvūno. Jis kovoja dėl gyvenimo sąlygų gerinimo, valdžios gaujoje. Tik žmonių visuomenėje dažnai tai įgauna labai rafinuotas formas. Todėl ši visuomenė kartais vadinama „rafinuotų gyvūnų bendruomene“.
Įdomių analogijų šiam instinktyviam minios protui, kurį K. G. Jungas vadino kolektyvine pasąmone, galima surasti kvantinės fizikos pasaulyje. Mokslininkai pastebėjo, jog elektronai sistemose elgiasi tvarkingai. Žymus fizikas Deividas Bomas padarė išvadą, kad organizuotai elgtis elektronus verčia pati sistema. „Elektronai plazmoje labiau panašūs į baleto šokėjus negu į padriką žmonių minią gatvėje. Taip yra todėl, kad baleto kūrinys, kaip visuma, diktuoja tam tikras judėjimo taisykles.“ (Michael Talbot. Holograminė visata, p. 52)
Tačiau ir kasdieniame gyvenime galime pamatyti, jog žmonės, automobiliai gatvėje juda bangomis, paklusdami kartais stebėtinam sinchroniškumui. Tuo gali įsitikinti kiekvienas, mokantis ne dalyvauti, kaip esame įpratę, o stebėti.
Liberalios demokratijos koncepcijos teigiamas dalykas yra tas, jog šioje koncepcijoje veikiantys režimai suteikia žmogui sąlyginę laisvę (to nebuvo socialistinės-komunistinės koncepcijos rėmuose veikusiuose totalitariniuose režimuose). Laisvė duoda galimybę prieiti prie informacijos, sutikti labiau sąmoningus už save, mokytis, tobulėti. Žmogus pats asmeniškai gali lengviau „išeiti iš sistemos“. Tuomet kiekvieno iš mūsų sąmonėjimo suma gali pakeisti situaciją iš esmės. Anksčiau ar vėliau gims suvokimas, esantis UŽ dabartinės Globalios Sistemos riboženklių. Tiksliau – jis jau gyvas daugelyje atskirų žmonių, tačiau dar nėra visuomeniškai pastebimas, jis dar neturi pakankamos galios, kad pasireikštų visa jėga.
Esminis klausimas šiame kontekste, ar tikrai Žmogus yra tik homo aeconomicus – transcendentinio matmens neturintis gyvūnas? Jei transcendentinis matmuo vis tik yra ir žmogaus atgaja pirmiausia yra dvasinis augimas, tuomet šis daugelio žmonių susivokimas vestų prie naujo (gerai užmiršto seno) socialinių santykių modelio, kuris dar neturi pavadinimo ir aiškesnių apibrėžimų.
Esminis Naujosios Pasaulėvydos bruožas – kovos ir konkurencijos atsisakymas (pirmiausia socialinėje ir žmogiškojoje sferoje – šeimoje, gatvėje ir t. t.), ją keičiant Gera Valia ir bendradarbiavimu (žengimas iš gyvūnų pasaulio į žmonių pasaulį). Šiandien pasaulyje jau daug dvasinių bendruomenių, gyvenančių, remiantis šiais ar panašiais principais. Yra net bendruomenių konfederacijos.
Šiuo metu sąmonėjantys, su savimi dirbantys žmonės yra gana išsklaidyti. Turėtų pradėti kurtis vadinamieji atgajos-augimo centrai. Jų esmė – naujojo suvokimo žmonės iš dalies atsiskirtų nuo esamos „sistemos“, burdamiesi bendram gyvenimui teritoriniu principu. Tam nereikia naujos infrastruktūros, o galima panaudoti esamą. Susirinkus kartu (pvz., kaime ar mažame miestelyje) susitvarkyti gyvenimą darnos principų pagrindu. Tokie augimo centrai, susižinodami tarpusavyje, sukurtų neformalų sąmoningumo tinklą.
Visa tai kokybiškai nauji dariniai. Jie kol kas nevaidina bent kiek ženklesnio vaidmens Globaliame Sistemos Žaidime, tačiau tai – tik laiko klausimas. Tuomet arba Sistema turės sugrįžti į totalitarizmą, kad atitolintų Naujosios Pasaulėvydos aušrą (bet net tada visiškai nebegalės šito vyksmo sustabdyti), arba pamažu numirs, duodama gyvastį naujai kokybei.
Paradoksalu, tačiau Naujoji Pasaulėvyda JAU veikia Globalios sistemos viduje, ir tos sistemos atžvilgiu yra lyg „vėžinė lastelė“, griaunanti Sistemą iš vidaus. Tiesos dėlei reikėtų pasakyti, jog, esant tokiam sąmoningumo lygmeniui, koks buvo ir yra dabar, kažin ar įmanomas kitoks veikimas nei struktūrinis ar nestruktūrinis valdymai. Tokio „šeimininko“ reikalauja žmonių sąmoningumo vidurkis. Toks žmogus gali tik paklusti arba valdyti. Jam dar sunku suvokti, jog yra ir trečias variantas. Vis tik šiais laikais gimstant daug naujosios sąmonės vaikų, kurie galbūt peržengs kovos ir konkurencijos paradigmos rėmus, atsiranda viltis, kad situacija gali keistis – ir rafinuotas gyvūnas pagaliau žengs dar vieną svarbų žingsnį žmogiškosios bendruomenės link.
Kova ir konkurencija privertė mus sukurti technologijas puolimui ir apsigynimui, gamybai ir materialinei gerovei. Tam reikėjo Sistemos, kuri gebėtų sujungti esamus resursus. Šioje konkurencijoje mes sukonstravome kosminius laivus. Visa vystosi, niekas nestovi vietoje. Kokia bus žmonijos ateitis, priklauso nuo kiekvieno asmens sąmonėjimo lygmens. Bendruomenės (visuotine prasme) sąmoningumo vidurkis ir gimdo sistemas, koncepcijas bei režimus. Žmogus yra bendruomeniškas sutvėrimas. Net Vakarų individualistinėje epochoje, didžiajai gyventojų daliai persikraustant į miestus, jie tampa megabendruomenėmis, kurios gyvena pagal tam tikras taisykles. Kad ir koks žmogus tame didmiestyje jaustųsi „vienas ir vienišas“, jis yra didžiulio mechanizmo sraigtelis, įsuktas Globalios Sistemos ir nešantis jai naudą.
Matyt, žmonės negali gyventi be sistemos (jos antitezė – chaosas), tačiau turėtume suprasti viena – naujos sistemos gimtis – tai daugiau nei koncepcijos (politinės-socialinės-ekonominės farmacijos) keitimas. Tai esminė pasaulėžiūros transformacija, tai kitimas idėjų lygmeniu. Idėjas pritraukia pakitusi sąmonė. Esminės, giliai mumyse glūdinčios idiomos: savas – svetimas, naudinga – nenaudinga, mano – nemano, gali kokybiškai pasikeisti. Ši kaita žymi sąmonės augimą, gaujos virsmą į žmonių bendruomenę.
Fizikas Deividas Bomas tvirtino, kad „visuotinis žmonių polinkis skaidyti pasaulį į fragmentus ir nenoras pripažinti, kad visi daiktai tarpusavyje susiję dinaminiais ryšiais, yra daugelio žmonijos bėdų priežastis. Pavyzdžiui, žmonija yra įsitikinusi, kad galima iš planetos imti tam tikras jos dalis (kurias mes vadiname naudingomis iškasenomis) ir nepažeisti pačios planetos. Mūsų medicina gydo atskirus kūno organus, bet per juos nemato viso kūno. Smulkindami pasaulį į fragmentus mes darome didelę klaidą…“ (Michael Talbot. Holograminė visata. p. 60)
Mokslininkų socialiniai eksperimentai su pelėmis ir beždžionėmis parodė, jog daugelis elgesio stereotipų mus pasiekė iš gyvūnijos pasaulio ir šiandien žmogus iš tiesų dar nėra tapęs Žmogumi. Mūsų dar laukia ilga atgaja (evoliucija), kuri galbūt ves prie naujos aplinkos tarpusavio santykiuose bei gyvenamojoje erdvėje sukūrimo.
Sąmonėkime, suvokime sistemų veikimo principus, kad galėtume žengti žingsnį laisvėn iš baudžiavos, kuri trunka jau labai ilgai. Ši vergovė-baudžiava yra istorinis reiškinys, ji turi pradžią, turės ir pabaigą. Ir tai neišvengiama.

P. S. Ką daryti, kad būtų galima pamatyti visumą ir nustoti aklai tapatintis su visumos dalimi – fragmentu (režimu, koncepcija, sistema)?
Pirmiausia nusimesti svarbumo skraistę ir pradėti stebėti – tiek save, savo mintis ir reakcijas į išorės dirgiklius, tiek išorės pasaulio pasireiškimus (pasaulis nei geras, nei blogas). Tai suteiks proto ir veiksmų ramybę. Taip pamažu mokysimės Suvokti.
Antra, žmogus yra būtybė, kuri gali mokytis ir išmokti mylėti. Dažniausiai mylime savo vaikus ir artimiausius šeimos narius, dar kartais – šuniukus ir kačiukus, įvairius gyvūnėlius, gamtą. Dera pamažu išmokti mylėti visa, kas yra aplink. Beveik kiekvienas turime objektą, kurį nuoširdžiai mylime (pavyzdžiui, mūsų vaikai). Šią meilę galima plėsti kuo plačiau, kad ji apimtų kuo daugiau erdvės ir objektų. Tai, ką mylime, nevertiname pagal vienokius ar kitokius kriterijus, o tiesiog mylime ir branginame. Taip pamažu mokomės iš tikro Mylėti.
Ir pagaliau šia Meile ir Suvokimu galime sujungti atskiras pasaulio dalis į visumą. Ir konflikto, atskirumo, kovos, ir konkurencijos žmoguje nebėra. Įsitvirtina bendradarbiavimas tarp proto ir širdies, gera valia ir draugiškumas. To visiškai užtenka atskiro žmogaus laimei pasiekti. Mylintis ir suvokiantis žmogus savaime laikosi vertybių – ne tų, antrinių, dažnai skambančių iš mūsų žiniasklaidos, o pirminių, kurios yra vienareikšmės ir pilnos. Visiškai užtektų dviejų. Pirmąją ištarė Jėzaus lūpos: mylėk savo artimą kaip patį save. Šioje vertybėje įžvelgiamos trys žinios. Pirmoji – visa yra artima. Antroji – meilė sau ir ji jau yra. Trečioji – meilė artimui (kas yra artima, ar vien tik žmonės?). Antroji vertybė žinoma kaip auksinė taisyklė: nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad būtų padaryta su tavimi. Liktų tik teisingai suformuluoti: daryk kitam tik tai, ko norėtum, kad būtų padaryta tau. Dauguma kitų vertybių yra antrinės, išvestinės, turinčios savus riboženklius (kuriuos sąmoningas žmogus turėtų pats susikurti). Jos gimsta iš pirminių. Laimingam žmogui tikrosios vertybės gimsta iš vidaus, jos gimsta neprimestos, o suvoktos, išgyventos.
Jei tokie laimingi žmonės susijungs į bendruomenę – gamta taps laiminga ir pasaulis taps laimingas. Politika nebebus „nešvarus užsiėmimas“, nes ją tvers švarūs žmonės.

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

Susisiekite su mumis