Prisijungti

(tik registruotiems nariams)

Apie lietuvių kilmės medį

Labas vakaras, gerbiamieji!
Noriu pasikalbėti su jumis apie lietuvių kilmę – pirmiausia iš istorijos mokslo pozicijos.

Kokias lietuvių kilmės teorijos, legendos, hipotezės yra žinomos?

  1. Ankstyviausia – romėniškoji kilmės teorija. Jos pradininku laikomas XV a. istorikas Janas Dlugošas, teigęs, kad lietuviai ir žemaičiai kilę iš romėnų. XVI a. Lietuvos metraščiai pasakoja apie romėnų patricijų, imperatoriaus Nerono giminaitį Palemoną. Jo vadovaujamos 500 romėnų šeimų, gelbėdamosi nuo imperatoriaus persekiojimo laivais, atplaukusios į Lietuvą. Jo sūnūs Kaunas, Barkas ir Speras tapę pirmaisiais krašto valdovais, miestų įkūrėjais. G. Beresnevičius rado duomenų, kad buvęs toks Polemonas II (12 (11) m. pr. Kr. – 74 m. po Kr.), paskutinysis Ponto karalius (dab. šiaurės Turkija, 23 (37)–64 m. po Kr.), kaip Romos vasalas valdęs Kilikiją ir Bosforą. Jis priklausė Marko Antonijaus giminės medžiui, dėl to vėliau Neronas pareiškė pretenzijas į Ponto sostą ir jį aneksavo. Polemonas II žinojo apie gentis prie Baltijos jūros, nes vyko intensyvi prekyba gintaru su Roma, ir galėjo čia bėgti nuo Nerono. Jo istorija gali būti Palemono legendos istorinis pamatas.
  2. Gotiškoji, arba Alaniškoji (Erazmas Stela, jo kūriniai tarp 1510–1518 m.) – buvo įrodinėjama, kad Semba (prūsai) yra nuo seno germanų gyventa vieta, o jie kilę iš Romą sugriovusių barbarų – gotų, alanų, herulų, svebų.
  3. Sarmatiškoji teorija. Po Liublino unijos 1569 m. tarp Abiejų Tautų Respublikos šlėktų atsirado ne tiek teorija apie kilmę, kiek sarmatizmo judėjimas: jie save kildino iš sarmatų karių. Šlėktoms sarmatiškoji kilmė tapo bendra „religija“ ir gyvenimo būdu, suteikė vienybės ir bendrumo jausmą. (Sarmatai – bendras genčių, gyvenusių nuo III a. pr. Kr. iki IV a. po Kr. stepėse tarp Tobolo ir Dunojaus, pavadinimas. Jų istoriją mėginama sieti su Herodoto sauromatais. Sarmatai pamažu tapo aktyvia politine jėga: II a. pr. Kr. kartu su skitais kovojo, bet vėliau patys juos nukariavo, Skitijos teritorija pradėta vadinti Sarmatija.)

  4. Aleksandras Gvagninis 1578 m. mėgino sujungti romėniškąją ir gotiškąją lietuvių kilmės teorijas ir teigė, kad paprasti žmonės kilę iš gotų, o kilmingieji – iš romėnų.
  5. 1557 m. austrų istorikas Volfgangas Lazijus veikale apie didįjį tautų kraustymąsi, be kitų genčių, aprašė ir herulų genties istoriją. Apibūdino jų išvaizdą ir aprangą, aprašė papročius, kalbą, kilmę, paskelbė visą „herulų maldą“. Su ja susipažinęs A. Vijūkas- Kojelavičius nusprendė, kad ji skamba taip, kaip tada kalbėję lietuviai ir latviai. Tai jam buvo pagrindinis herulų tapatinimo su lietuviais įrodymas. Ši, heruliškoji, lietuvių kilmės teorija išsilaikė iki XVIII a. pabaigos, kada ją paneigė A. L. Šlioceris.

    (Herulai dažniausiai laikomi germanais, 260–280 m. puldinėjusiais Mažąją Aziją ir Graikiją. Romos imperatorius Valerijonas leido herulams gyventi prie Juodosios jūros. Žlugus hunams, herulai Tisos aukštupyje, dabartinėje Vengrijoje sukūrė savo valstybę. V a. gotams klasta nužudžius jų karalių Okoartą, likę be žymaus vado herulai išsivaikščiojo.)

  6. XIX a. – Jono Basanavičiaus trakų-frygų kilmės teorija. (Jis teigė, kad lietuvių protėviai daug senesni nei romėnai, o lietuvių protėvynės reikia ieškoti Rytuose.)
  7. Yra ir kitokių… (Pvz., žemaičiai kilę iš Indijos, iš Himalajų kalnų, iš arijų, iš gerulių, dakų, kimbrų, gepidų, venedų, skitų.)

Apibendrinimai

Taigi matome, kad buvo ir yra ne viena versija, iš kur mes atsiradome. Kiekviena turėjo savus argumentus už ir prieš. Akivaizdu, kad kai kuriomis iš jų buvo tikima ne dėl mokslinių faktų, o todėl, kad jos buvo reikalingos to meto visuomenei (romėniškoji –parodyti, kad esame ne prastesni už vakarų visuomenę, sarmatiškoji – suvienyti skirtingų tautų žmones ir pan.).

 

Mokslinis kontekstas – aisčiai, baltai ir lietuviai

Mūsų laikais moksliniame kontekste šios teorijos laikomos hipotezėmis: mūsų šaknys matomos aisčių, arba baltų, kultūrose, dėl kurių amžiaus ir ištakų mokslininkai vis dar tebediskutuoja. Bendrai sutariama, kad baltams mažiausiai 4000 metų, jų pradžia laikoma 2 tūkst. pr. Kr., bet yra ir kitų teorijų (A. Girininkas), baltų ištakas matančių 6–5 tūkst. pr. Kr.

Nuo 1845 m. G. H. F. Neselmanas pradėjo vartoti baltų terminą. Jis dirbtinis. Neaišku, kas buvo jo įkvėpimo šaltinis, spėjama, kad juo galėjo būti Plinijaus vyresniojo raštuose paminėta sala Balcia (Balciam, Baltiam), kurią romėnai dėl gintaro vadinę Glesarija.

Moksliniu požiūriu aisčiai – seniausias vakarų baltų tautovardis, manoma, kad I–V a. vakarų baltai ėmė plisti, migruoti ir susiformavo kitos aisčių – baltų – gentys: galindai, sūduviai, jotvingiai, žemaičiai, žiemgaliai ir kt., kurie taip pat laikytini aisčiais, nes yra jų palikuonys.

(Informacija parengta remiantis akademiko E. Jovaišos darbais. Išsamiau skaityti: Jovaiša E. Aisčiai. Lietuvių ir Lietuvos pradžia. Vilnius: Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 2016, 308 p.; Jovaiša E. Aisčiai. Kilmė. I knyga. Vilnius: Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 2013, 380 p.)

 

Aktualus klausimas – Tacito paminėti aisčiai: kas jie – baltai ar ugrofinai (estai)?

1998 m. Estija atšventė savo valstybės 1900-ąsias metines. Tacito paminėtoji Aestiorum gentes jiems buvo estų gentis.

Taip, baltų ir finų koegzistencija 4–2 tūkst. pr. Kr. žinoma (šukinė duobelinė keramika, hidronimai), bet archeologiniai duomenys rodo ir esant aiškų baltų kultūros tapatumą tiek prūsų krašte, tiek Lietuvoje ir kituose baltų kraštuose nuo bronzos amžiaus iki istorinių laikų. Baltų laivinių kovos kirvių kultūros liekanų rasta ir pietų Suomijoje. Vadinasi, aisčių gyvenamosios vietos galėjo siekti Suomijos įlanką, vėliau, pasikeitus gyventojams, germanai ir skandinavai juos vis tiek vadino taip pat. Be to, iš archeologinių duomenų nežinoma, kad finai būtų rinkę ir naudoję gintarą, o Tacitas pabrėžė, jog jie vieninteliai iš visų renka gintarą.

Teko susidurti su pozicija, kad kalbininkai neteisingai perskaitė lotyniškai užrašytą Aestiorum gentes: čia iš tiesų esą estai, o terminas „aisčiai“ dirbtinis, XX a. pradžioje sukurtas pačių kalbininkų.

Pasižiūrėkime, kokie aisčių įvardijimai yra seniausiuose šaltiniuose (remiantis Z. Zinkevičiaus darbais):

98 m. Tacitas – Aestiorium gentes

523–526 m. Kasiodoras – Hestis

550 m. Jordanas – Aesti

IX a. Einhardas – Aisti

IX–X a. Vulfstanas – to Êstum, mid Êstum, Eastland, ot Eastlande

Z. Zinkevičius teigia, kad iš senųjų lotyniškų įrašų yra žinoma, jog dvibalsis ai rašomas ae maždaug nuo II a. pr. Kr., ir tai išliko gana ilgą laiką. Taigi Aestiorum gentes skaitytina Aistiorum, bet ne Estiorum. Vėliau, apie III–IV a. po Kr., ae pradėtas tarti kaip vienas balsis ē.

Daug diskutuota ir dėl žodžio „aisčiai“ etimologijos:

  1. Anksčiau laikyta, kad tai germaniškos kilmės žodis, kilęs iš viduramžių vokiečių žemaičių este „jauja“ (iš *aist). Manyta, kad aisčiai galėję gyventi jaujose, kuriose džiovinti javai;
  2. Kiti šį žodį siejo su gotų aistan – „gerbti“;
  3. Vulfstanas east- (Eastland, Eastmare) siejo su sen. anglų easte – „rytai“ ir aisčius laikė rytinių Baltijos jūros teritorijų gyventojais;
  4. Sieta su lotynišku žodžiu aestuarium – žema vieta;
  5. K. Būga ir K. Jaunius siejo su latvių „īstnieki“tikrieji giminaičiai, sen. slavų „istъ“ – tikras;
  6. S. Karaliūnas ir A. Bammesbergeris – aist – „žemė, kraštas, laukas, dirva“.

Naujaisiais laikais estai neturėjo tikro savivardžio: jie save vadino maarahvas (išvertus – mūsų krašto žmonės, o kalbą vadino – maakeel (mūsų krašto kalba). Dabartinis jų savivardis (eestlased) ir šalies pavadinimas Eesti, arba Eestimaa (maa – šalis, kraštas) – yra nesenas, atsiradęs XIX a., susijęs su tautiniu atgimimu. Kaimynai estus vadino Wireland, Vironia, suomiai ir dabar estus vadina Viromaa.

Taigi remiantis mūsų kalbininkų (Z. Zinkevičiaus ir S. Karaliūno) darbais matyti, kad nei teoriškai, nei praktiškai neįmanoma įrodyti, jog aisčiai – finų gentis estai. Tacito minėtoji Aestiorum gentes yra aisčiai, arba baltai.

(Informacija parengta remiantis šiais tekstais: Zinkevičius Z. „Aisčiai ir Estija“ (Voruta, 2010 01 10) <interaktyvus> http://www.voruta.lt/aisciai-ir-estija/, taip pat Zinkevičius Z. Ar Tacito Aestiorum gentes yra estai? Archivum Lituanicum, 2010, t. 12, p. 345–352.; Karaliūnas S.)

 

Iš kur esame kilę? Kur mūsų pradžia, derinant intuityviuosius ir mokslinius šaltinius?

(Remsiuosi ir šių metų ekspedicijos į Samotrakę dalyvių man pateikta intuityviuoju būdu gauta informacija, kuri visa pateikiama antrojoje knygos dalyje).

Ši schema sudaryta siekiant parodyti sąryšį. Sąvokų detaliai neaiškinsiu – viską rasite antropoteosofijai ir aisčių istorijai skirtose knygose, o šiandieninis mano tikslas – parodyti, kur matau mūsų šaknis remdamasi intuityviaisiais ir moksliniais duomenimis.

Antropoteosofinėje pasaulėžiūroje Visa ko pradžia ir pabaiga, alfa ir omega yra Tėvas-Motina. Jie yra nedalomas vienis. Motinos dalis yra nematoma, o Tėvo – tiesiogiai išreikšta. Motina – tai Didžiosios Kosminės Įsčios, arba tamsioji protomedžiaga, sudaryta iš mažiausių dalelyčių – ozų. Tėvas – tai Procesas, kuris jose gimsta. Tai visų nematomų Įsčių procesų matomoji dalis, staiga pasireiškianti kosmine ugnimi, išsprogusia neįtikėtinai galingu šviesos išlydžiu kosmoso tamsybių platybėse. Tėvo ir Motinos atsieti neįmanoma.

Dievo vaikai, Žvaigždžių vaikai, Didžiosios sielos: „<…> prieš 50 tūkstančių metų į jau pradėtą apgyvendinti Žemę atėjo Dievo vaikai“. Pirmiausia jie atėjo prie dabartinio Nilo žiočių Afrikoje ir prie Baltosios jūros šiaurės Europoje, vėliau – prie Gangos ištakų Indijoje. Tikslaus jų skaičiaus nežinau. Schemoje pažymėjau tris rutuliukus, simbolizuojančius tris kosminius principus ir tris žvaigždes (Sirijų, Šiaurinę, Altayrą).

Vieni iš jų gyveno atokiau nuo žmonių, kiti jiems tiesiogiai vadovavo, mokė ir auklėjo, kūrė gyvenvietes, o laikui atėjus išsiskirstė į kitus kraštus. Visus juos galima vadinti Dievo vaikų tauta.

Terminas Dievo vaikai, Žvaigždžių vaikai reiškia aukšto sąmoningumo individualybes (Didžioji siela, Pasaulio Mokytojai: čia kalbama apie III Kosminį Pašventimą). Siekiant įsivaizduoti (suprasti), kokie jie buvo, galima paminėti Kristų, Budą, Krišną, Zaratustrą ir kt. (omenyje turimas asmenybės sąmoningumo lygmuo, darbų apimtis, užmojai). „Laikams virstant, Dievo vaikai tose Žemės vietose, kuriose gyveno ir dirbo, patys buvo įvardyti dievais <…> dėl savo savybių rūpintis žmonėmis, juos vesti, globoti, mokyti, o kai reikia – pasiaukoti dėl jų.“ (Ilgevičienė A. Pirminės šventės, Vilnius: Tiamata, 2016, p. 5.)

***
Sakmėje apie aisčius pasakojama, kad tada, prieš 50 tūkstančių metų, tarp prie Nilo atėjusiųjų Dievo vaikų buvo ir Aistis su Aiste, kurie pradėjo savo giminę. Aisčiai ilgai gyveno prie Viduržemio, arba Pradžios, jūros… Atėjus laikui, prieš 10 000 metų (arba 8000 m. pr. Kr., mezolite) jie atkeliavo prie Baltijos jūros, prie Vyslos žiočių. Čia apsistojo buvusios Prūsijos ir Klaipėdos krašto teritorijoje. (Išsamiau apie tai žr. Septyni spinduliai ir jų valdovai. Astrėja. Vilnius: Tiamata, 2015, p. 308; Ilgevičienė A. Sakmė apie aisčius. Vilnius: Tiamata, 266p. )

Po 6000 metų, tai yra maždaug 2000 m. pr. Kr., gyventojų gerokai padaugėjo, iš didelių šeimų radosi atskiros gentys. Galima skirti tris ryškias genčių vystymosi kryptis (remiantis intuityviaisiais šaltiniais):

  1. Vakarinės – Sembos pusiasalyje ir apylinkėse gyvenusieji, kurių vėlyvesni palikuonys buvo prūsai. „Šie su šalia esančiais kaimynais bendravo ir kovėsi.“
  2. Rytinės – sąlygiškai – rytinių baltų ir galindų paplitimo arealas: „<…> buvo judresnės už kitas, todėl daug su kaimynais bendravo, maišėsi, kovėsi“.
  3. Pajūrio gentys – sėsliausios, palei Prieglių, Nemuną, Dauguvą. „Nei su kuo nesimaišė, nesivėlė į kovas ir mažai bendravo“. Būtent jos dėl savo sėslumo ir nesimaišymo ilgiausiai išlaikė širdyje sąmoningumo ugnį (omenyje turimos Karaliaučiaus, Lietuvos ir Latvijos pajūrio sritys), o vakarinėse ir rytinėse teritorijose jis pamažu ėmė gesti. Tai lėmė ir migracija, nutolimas nuo „Dievo nuskirtųjų žemių svetur“.
    Kita vertus, tai savaiminis procesas: daugėjant žmonių, savaime pradeda stigti vietos ir jie keliauja svetur.

Vėliau, pirmaisiais amžiais prieš ir po Kristaus, archeologinėje medžiagoje jau įžvelgiami gentiniai savitumai, skiriamos atskiros gentys: prūsai, skalviai, jotvingiai, sūduviai, galindai, aukštaičiai, kuršiai, lamatiečiai, sėliai, latgaliai (latviai), lietuviai.

Remiantis akademiko E. Jovaišos darbais, lietuvių protėviai archeologijos medžiagoje matomi VI a. antroje pusėje – VII a. pradžioje, kai Rytų Lietuvoje ir tam tikroje dabartinės Baltarusijos dalyje susiformavo Lietuvių pilkapių kultūra. Manoma, kad jos pagrindas galėjo būti galindų kultūros palikimas (jie pirmiausia migravo į rytus, o vėliau pamažu grįžo į anksčiau gyventą erdvę Rytų Lietuvoje (procesas truko šimtmečius).

Lietuvių tautybė susiformavo XIII–XV a. susikūrus ir stiprėjant Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.

Lietuvos valstybę sudarė daug kitų baltų genčių: aukštaičiai, dalis jotvingių, kuršių, sėlių, skalvių, žiemgalių, žemaičiai.

Kai kurios iš šių genčių – jotvingiai (šiauriniai), sėliai, skalviai – dėl Kryžiuočių ordino agresijos bėgo į Lietuvą ir čia asimiliavosi. Lietuvoje yra iki šiol išlikusi etninė įvairovė: skiriasi žemaičių, aukštaičių, suvalkiečių ir dzūkų prigimtis, charakteris ir kultūra.

(Žr išsamiau . Išsamiau skaityti: Jovaiša E. Aisčiai. Lietuvių ir Lietuvos pradžia. Vilnius: Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 2016, p.270.)
Tai, kad mes, lietuviai, esame aisčių, Dievo vaikų, tolimi palikuonys, nereiškia, kad galime save su jais tiesiogiai sutapatinti, tačiau mumyse tebėra jų įspaudas, leidžiantis dirbant lengviau suvokti jų skleistas idėjas ir save paruošus naudotis jų paliktu dvasiniu įdirbiu.

„Todėl net tolimiausioje ir tamsiausioje ateityje, jeigu nors viena Dievo Tautos atšaka bus likusi, vis ir vis galės gimti joje tie, kuriems skirta tas Tautos vertybes prikelti, kad budintų jos žmones. Nuo tokių likusių atšakų galės prasidėti ir naujas viso pasaulio atgimimas.“ (Ilgevičienė A. Sakmė apie aisčius. Vilnius: Tiamata, p. 21–22.)

 

Jurgita Rumšienė
Pranešimas skaitytas Antropoteosofų bendrijos kalėdinio renginio metu
2017 12 09

Susisiekite su mumis