Prisijungti

(tik registruotiems nariams)

Apie vyro ir moters funkcijas

Ištraukos iš Astrėjos knygos „Atsakymai į antropoteosofo klausimus“, 2019, p. 129–162.

Klausimas: kai kurie senųjų religijų ir mokymų dabartiniai propaguotojai tiesmukai traktuoja ir savaip aiškina vyriškumą ir moteriškumą. Antropoteosofijoje kalbama, apie in ir jang funkcijas ir jų pusiausvyros pažeidimą dabartiniame pasaulyje. Paaiškinkite šią temą.

Atsakymas (Sąmoningumo Spindulys):

<…> Kai kuriuose šventraščiuose kalbama apie pradžioje kosmose tvyrojusią pasyvią tamsiąją medžiagą, kuri kartu buvo ir neaprėpiama erdvė. <…> Nors ir būdama pasyvi, ji turėjo viską apimančią sąmonę, kurioje gyveno visų sąmonių užuomazgos. Joje pačios mažiausios dalelės ozai chaotiškai judėjo. Ilgai taip vyko, kol tos dalelės nuolatos judėdamos pradėjo jungtis į didesnes dalis ir naują jėgą formuoti. Jėgos branduoliams atsiradus, jie viską, kas apie juos telkėsi aplinkui, savo besiformuojančiomis ašimis įsuko. Šitaip iš chaoso tvarka pradėjo atsirasti ten, kur toji tamsioji medžiaga buvo. Tačiau buvo kosmose ir vakuumo, vadinasi, tuštumų, lyg kokių pūslių. Besisukančiuose naujuose dariniuose, kylant karščiui ir veikiant vis didėjančiam slėgiui, kritinė galios masė susiformavo, iš kurios pirmieji šviesuliai įsižiebė.

Žmonėms pavadinimai reikalingi, kad suprastų, todėl tai, kas buvo pasyvu, jie pavadino in, o tai, kas aktyvu, – jang. Šie pavadinimai reiškė skirtingų energijos tembrų kokybes. Iš tų kokybių, vadinasi, tamsios ir išoriškai pasyvios bei šviesios ir išoriškai aktyvios sąveikos gimė visa Kūrinija. Tačiau toji tamsa ir toji šviesa jokiu būdu nereiškė vertybinių Gėrio ir Blogio kokybių. Tiesiog iš tamsos nematomo aktyvumo formavosi matoma šviesa. Tai reiškia, kad Šviesos formavimosi procesas buvo tamsoje paslėptas, kaip kad kūdikio formavimasis paslėptas motinos įsčiose iki pat vaikelio gimimo.

Todėl pirmasis mitas apie tai, kad moteris yra tamsa, o vyras – šviesa, kad įsikūnyti moterimi yra prasta karma, o vyru – gera karma, turėtų žlugti galvose tų, kurie šį dabar paaiškintą procesą taip suprato ir suvokė. Tik visiškas nesupratėlis arba tas, kuris į šį pasaulį atėjo sąmoningai Tiesą iškreipti, galėjo tokį mitą realybe laikyti.

Tai reiškia, kad pasyvioje, nes tamsoje paslėptoje in kokybėje visas jang Šviesos atsiradimas buvo formuojamas. Tas procesas senosiose kosmogonijose įvardijamas Kosminio kiaušinio teorija. Taigi, tame kiaušinyje iš karto ir in, ir jang kokybės esti, tačiau in lieka nematoma, o jang galų gale pasireiškia. Vadinasi, in užnugarį ruošia, kad jang galėtų gimti ir pasireikšti. Dėl tų priežasčių neįmanoma in ir jang kokybių atskirti ar atidalyti, nes jos abi yra viena kitą papildantis VIENIS – visos Kūrinijos Pradžia, kuri antropoteosofijoje vadinama Tėvu-Motina. Tas Vienis, arba pilnis, ir yra Bendroji Sąmonė. Todėl in ir jang kokybės yra lygiavertės, viena kitą papildančios, viena be kitos egzistuoti, tiksliau – kurti negalinčios. Jos yra šalia ir kartu, ir atskirai, bet viena kitoje ir viena su kita.

Todėl kitas mitas apie tai, kad moteris privalo gyventi vyro šešėlyje, nes turi būti pasyvi, taip pat žlunga, nes, kaip dabar supratote, nuo in vidinės kokybės, vadinasi, šiuo atveju nuo moters kokybės ir jang kokybė, vadinasi, vyro kokybė tiesiogiai priklauso. Todėl jeigu vyras nuvertina moterį, jis nuvertina ir save bei atsiskiria nuo Bendrosios Sąmonės Šaltinio. Apie tai dar kalbėsime plačiau. <…> Iš to, kas kalbėta, aiškėja, kad moteris, kaip subtilesnės prigimties būtybė, geriau už vyrą nuskaito dvasines vertybes iš Dvasios planų, todėl jai ir priklauso tomis vertybėmis rūpintis, įtvirtinti jas savo šeimoje, aplinkoje ir gyvenime. Todėl savo lyties funkciją suprantanti moteris neneigia dvasinių vertybių, jas puoselėja, perduoda savo vyrui ir įdiegia vaikams.

Vyrui, kaip aktyviajai pusei, žemiška ir intelektinė veikla priimtinesnė, nes jam iš tiesų skirta gyvenimo kūrėjo funkcija. Jis turi suprasti, kad be dvasinių vertybių jo kūriniai negyvi, nes Dvasios impulso neturi, todėl iš moters dvasinį impulsą jis gali priimti, kad jį į savo darbus įdėtų. Vyrui dvasines vertybes saugoti ir jomis vadovautis skirta. Moteris senovėje buvo laikoma vyro mūza, įkvėpėja. Taigi, nuo moters vidinės kokybės priklauso jos šeimos gyvenimo kokybė. Jeigu moters psichinė energija nuodinga, ji apnuodija savo šeimą ir aplinką, todėl savo lyties funkcijai nusideda, nes dvasinių vertybių nesuprasdama teršia, užuot valiusi. Jeigu moters psichinė energija švari, ji lyg gaivus šaltinio vanduo veikia tuos, kurie pavargę ir ištroškę. Tokia moteris – palaima vyrui, vaikams, aplinkai, kurioje ji gyvena, ir šaliai. Todėl moteriai labiau negu vyrui priklauso savo psichinės energijos kokybe rūpintis ir valytis.

Senovėje buvo įprasta, kad moterys Dievų pasiuntinėmis ir žynėmis dirbo, kaip ir jautresni vyrai. Buvo atskiros moterų šventyklos ir atskiros vyrų šventyklos, kaip dabartiniai vienuolynai. Kai reikėdavo, jie susijungdavo. Tą tradiciją kurį laiką išlaikė aisčiai. Dar priešistoriniame Egipte vyriausiosios Izidės žynės vyrams žyniams ir valdovams aukščiausiąsias tiesas ir žinias perduodavo, o ne atvirkščiai.

Tarp Budos mokinių buvo moterų, o jis pats tvirtino, kad moteriai aukščiausiųjų lygmenų susivokimas dėl jos psichikos subtilumo greičiau pasiekiamas nei vyrui.

Senosiose tautose moteris ne tik saugojo šeimos židinį, bet ir buvo laikoma tautos kultūros, jos dvasios bei sakralinių žinių sergėtoja. Tai reiškia, kad ji buvo laikoma aukščiausiosios energijos nešėja. Jeigu ta ugnis ima blėsti, žmonija pasiklysta neišmanymo Tamsoje. <…>
Kaip sakyta, vyro sistemos labiau išorinei veiklai skirtos, moters – vidinei, todėl jos tokios skirtingos ir jie abu skirtingai pažįsta juos supantį pasaulį, ir skirtingus dalykus svarbesniais laiko. Moters vaidmenį tūkstantmetis po tūkstantmečio menkinant, buvo sumenkinta ir dvasinių vertybių reikšmė. Daugelyje religijų moterys buvo nuvertintos, nes tik vyrai turėjo teisę būti dvasininkais. Taip dvasinio pralaidumo neturintys vyrai, dvasinės karjeros ir titulų, o ne Dievo siekiantys, senais daugybę kartų perrašytais raštais vadovaudamiesi, juos pagal poreikius traktuodami, sau naudingas ir saugias dogmas susikūrė. Šitaip religijos išsigimė, nes neliko jose gyvojo Tikėjimo, tik dogma. Tiktai šventieji jose atgaiva liko.

Dabartiniais laikais yra žmonių, tebesilaikančių senojo požiūrio, pagal kurį vyras ir moteris – dvi lygiavertės viena kitą papildančios vieno kosminio žmogaus pusės. Tačiau yra daug tų, kurie savaip suprastais raštais remdamiesi teigia, kad moteris yra žemesnė už vyrą. Taigi, nuo senų laikų tie du požiūriai nesutampa ir kovoja tarpusavyje. <…>

Dabar, kaip ir anksčiau, moteriai dvasines vertybes būtina prisiminti ir jas skleisti, kaip pagal funkcijas priklauso. Tada vyrams teks jomis patikėti ir liautis kariauti dėl materijos iliuzijos. Tada jie prisimins, kad jų pareiga – tas vertybes saugoti ir žemiškajame gyvenime įdiegti bei materializuoti. Moterims – dvasinių vertybių skleidimas svarbus, o vyrai daiktiškajame pasaulyje ir protu paaiškinamus dalykus geriau supranta. Vadinasi, kiekvienas turi savų stiprybių, kuriomis reikia apsikeisti.

Deja, problema ta, kad dabar Žemėje mažai vertybes žinančių ir jomis gyvenančių moterų. Vienose vietose dalis iš jų vartotojišką gyvenimo būdą perėmė, sudaiktėjo, turtų ir valdžios siekia, su vyrais konkuruoja. Kitose vietose jos ir toliau prie vyrų derinasi savo patogumui, jų tarnaitėmis save laiko. Kai kurios moterys bijo santuokos arba draugauja su moterimis, kad išvengtų joms opios karminės temos.

Perdėtas feminizmas – tai moterų kovos už savo teises išraiška. Daugelis tokių moterų niekina vyrus, vadina juos silpnąja lytimi. Kai kurios iš jų neigia viską, kas gali būti su Dvasia susiję. Toks kovingas elgesys Tamsos kunigaikščiui parankus. Moteriai derėtų nepamiršti, kad jeigu ji savo tikrąją dvasinę prigimtį prisimins, vidinė harmonija taps jos jėga ir stiprybe. Tokia moteris vyrus lemtingiems pokyčiams gali įkvėpti ir savo vaikus tinkamai vertybių išmokyti savo pavyzdžiu. Neįmanoma tokios moters negerbti, nes tokia moteris pati kūrėja būdama ir kitus kūrybai įkvepia.

Supraskite, mielosios moterys: tas, kurį žemina, pats leidžiasi žeminamas. Tai reiškia, kad jeigu pati moteris neturi savigarbos, negerbia jos ir jos vyras bei vaikai. Jeigu sūnus savo motinos negerbia, vargu ar jis užaugęs gerbs kitas moteris. Todėl moterys turėtų nuo savęs pradėti, vadinasi, nuo savo savigarbos.

Įsidėmėkite, žmogaus savigarba – tai ne egoistiškos ambicijos, o vertybiškai brandaus žmogaus savybė. Būtent dvasinės vertybės yra moters stiprybė, o ne laikinas išorinis kūno grožis. Grožis daug kur gali padėti, nes žmonėms visada maloniau žiūrėti į gražų žmogų nei į negražų, tačiau jeigu išorinis grožis vidinę tuštybę slepia, jis tuščias.

Tai reiškia, kad pačios moterys savo lyties funkcijai nusikalsta, požiūrį į save kaip antrarūšę, t. y. vyrų tarnaitę, palaikydamos. Jeigu jos su tuo požiūriu sutinka, nes jis joms patogus, jeigu jos leidžiasi savo vyrų mušamos, stumdomos, jeigu jos žemina save pagal užsakymą nusirengdamos, tenkindamos jų geidulius, negali jos tikromis moterimis vadintis.

Prisiminkite pradžią: in – tai tamsioji medžiaga, kurios lyg ir nesimato. Vadinasi, moteris visada turi išlikti paslaptimi savo vyrui, nes iš tiesų daug joje slėpinių, kurių ji gal ir pati dar nėra atvėrusi.

Senovėje moters nuogas kūnas buvo laikomas slėpiniu, todėl jokia save gerbianti moteris niekada neišsirengdavo prieš visus. Pirtyse maudydavosi atskirai vyrai ir atskirai moterys. Tas maudymasis turėjo savų ritualų ir buvo laukiamas, nes kiekvieną praturtindavo įvairiais dalykais. Masažus moterims darydavo moterys, vyrams – vyrai, sutuoktiniai – vienas kitam. Chaoso laiku, nuolaužoms lakstant į šalis, patys žmonės tomis nuolaužomis tampa. Tuomet laisvė traktuojama primityviai, vadinasi, pagal sugebėjimą nuogai prieš visus išsirengti ar tiesiog ekscentrišką elgesį.

Taip jau dabar yra, kad vyrai mieliau savo kūno poreikių klausosi, negu į savo moters akis pažvelgia. Žodis meilė iškreipiamas neatpažįstamai. Tai reiškia, kad pačios moterys pirmiausia turi mokytis atleisti, suprasti kitus, juos priimti tokius, kokie jie yra, paguosti. Visa tai – dvasinių vertybių supratimo pradžia, o tos vertybės nesavanaudiško elgesio prašosi. Tai reiškia, kad bet kurios vertybės jas atitinkančius elgesio modelius ir taisykles turi. Jeigu moteris jų nežino arba žinodama nesilaiko, nesilaikys jų ir jos vaikai. Todėl tik nuo pačių moterų elgesio vyrų pagarba joms priklauso, o ne nuo ko nors kitko.

Kada dvasinių vertybių nebėra, jų vietą užima vartotojiškos vertybės, vadinasi, poreikis turėti kuo daugiau turto, materialaus pertekliaus ir valdžią. Tai gyvūnžmogio mąstymą reiškia, o ne žmogaus. Tada išorinis kūno grožis ir to grožio priežiūra gyvenimo tikslu tampa, nes jis vertinamas kaip turtas. Dėl tokio požiūrio gatvėse akivaizdžiai mažėja žmonių šviečiančiomis akimis.

Aiškiai galėjote suprasti, kad ne nuo vyrų, o nuo moterų pasirinkimo tolesnė Žemės ateitis priklauso, nes ne vyras, o moteris pirmiausia naikina pasaulį, tyliai arba garsiai pritardama dvasinių vertybių naikinimui ir niekinimui. Todėl siaubingiausias dalykas, kai pačios moterys dvasios pirmenybe prieš materiją nebetiki, todėl savo vaikus svarbiausių vertybių nemoko, nes pačios jų nežino ir nepripažįsta.

Todėl naujojoje eroje moteriai skirta dvasines vertybes atkurti, iš pradžių jas vėl savyje atradus. Taikos ir harmonijos vėliavą nešdama, ji savo funkciją deramai atliks. Kol moterys to nesupranta, vyrai kariauja.

Moterys, turinčios dvasinių įžvalgų, vėl šventikėmis turės tapti, kaip buvo anksčiau, nes jų dvasinis pralaidumas, kaip sakyta, už vyrų didesnis.
Todėl ir mes jau kuris šimtmetis vėl moteris savo pasiuntinėmis renkamės, kad jos mūsų Dvasios ugnį žmonėms gyvai neštų, kad toji Ugnis senas dogmas išdegintų. Vyrai į pagalbą siunčiami užnugariui saugoti arba tų moterų priimtą Ugnį Žemėje įdiegti per materialius darbus. Brandžios sielos tam darbui pasiryžta, nes kitokias toji Ugnis sudegintų. Tik šitaip taika ir naujas suvokimas Žemėje įsivyraus.

Tokias užduotis skiria moteriai ir vyrui naujoji Vandenio era.

2016-06-16

Susisiekite su mumis