Prisijungti

(tik registruotiems nariams)

Geomantinės kelionės, ekspedicijos ir akmenų rinkimas

Tokia kelionė gali trukti dieną, bet geriau tris ar net daugiau. Pageidautina, kad ekspedicijos vadovas parinktų šiai praktikai vietą pagal žemės dangoje slūgstančių uolienų poveikį. Paprastai toje vietoje liekama nakvoti, o ekspedicijos dalyviai stebi savo būsenas, vakare dalijasi įžvalgomis su kitais, dienoraštyje užsirašo tai, kas jiems atrodo svarbu.

Šiuo požiūriu ypač įdomios stiprios žemės vietos arba šventvietės, megalitinių statinių kompleksai ar tiesiog šventų akmenų lankymas ir pan. Vadovas turėtų ne tik išsiaiškinti tos vietos slūgstančių uolienų ar galimų žemės lūžių, ar buvusių vulkanų faktus, bet ir susipažinti su vietos istorija, kad galėtų apie tai papasakoti žmonėms. Žinoma, kad šiose vietose visada išryškėja visa vidinė žmonių kokybė, todėl vadovas privalo būsimus keliautojus apie tai įspėti ir tarpusavio supratimo paprašyti, kad grupės darna būtų išlaikyta. Jis turi įspėti ypač jautrius žmones dėl pernelyg didelių fizinių krūvių, atsirandančių kopiant į kalnus ar pan., kad negalima vartoti alkoholio, kad reikia apriboti seksualinį gyvenimą, nes šie ir panašūs dalykai trukdo priimti šventų vietų energiją, gali sukelti papildomą šalutinį poveikį, tokį kaip pyktis, reakcijų aštrumas, nuoskaudos, dėmesio sau reikalavimas ir t. t. Tuomet dėl vieno ar kelių neatsakingų žmonių nukenčia visa grupė. Šiuo atveju jau prieš kelionę reikėtų įsivesti bendrabūvio taisykles, kad nenutiktų taip, jog vienas ar du žmonės sukelia įtampą, vadinasi, vampyruoja visą grupę, trukdo jos nariams daryti tai, ką šie užsibrėžę. Nenusistačius taisyklių, grupėse pradeda vykti net ekstremalūs dalykai, tokie kaip galūnių lūžiai, automobilių gedimai ir panašūs dalykai. įtampą keliantys asmenys turėtų suvokti, kad neturi teisės gadinti niekuo dėtų grupės narių atostogų ir reikalauti išskirtinio vadovo dėmesio, nes šis turi rūpintis visais. Vadinasi, su savo pykčiu, nuoskaudomis ar kitais nešvariais emocijų purslais kiekvienas pats turi tvarkytis, o ne kitus jais drabstyti. Taigi, vadovui, renkančiam grupę į stiprią vietą, apie žmonių vidines savybes ir jų suderinamumą reikėtų pagalvoti.

Stiprių ir šventų vietų akmenys yra įgėrę jų energiją, todėl jų rinkimas tampa ne tik raminančia meditacija, bet ir jėgos objekto įsigijimu. Iškilmingai ir ramiai tai darykite, neimkite visko, kas po kojų guli. Iš pradžių į širdį koncentruokitės, savo meilę vietovės dvasiai nusiųskite ir prašykite jos leidimo bei palaiminimo pasiimti tai, kas Jūsų ir Jūsų artimų žmonių, kuriems ruošiatės tokių dovanų parvežti, sieloms, protams ir kūnams reikalinga. Šilumos gūsį ar ką kita širdyje kaip sutikimą pajutę ramiai, neskubėdami aplinkui apsižvalgykite ir eikite ten, kur širdis, o ne protas veda. Nustebsite, kad iš visų akmenų tik kelis ar keliolika išskirsite ir pasiimsite, tačiau jie bus tikrai ypatingi, o kitų tiesiog… nematysite. Ši meditacija padeda ne tik išgirsti savo sielą, bet ir atsiverti bendravimui su gamtos ir akmenų dvasiomis. Kaip dėkingumo ženklą galite palikti atsivežtą savo šalies akmenėlį.
Tokios kelionės ir ekspedicijos skatina atsiverti gamtos grožiui ir atvira širdimi priimti jos dovanas. Jos atskleidžia naujus pažinimo klodus ir tampa neįkainojamu tarpusavio santykių seminaru visiems dalyviams.

(A. Ilgevičienė. Akmenų knyga, arba žingsnis į platesnį suvokimą, T.3, p.61-63.)

Susisiekite su mumis