Prisijungti

(tik registruotiems nariams)

„Kas bočių šėnavoja, tas dangų gatavina“ arba savo gimimo šalies svarba ir jos vertybių pažinimo būtinybė savęs ieškojimų kelyje

Tęsiame NEIŠSEMIAMĄ šaknų temą. Tai patarlė - liaudies išmintis. Vadinasi, ir jos šaknys siekia mūsų tautos išmintingus protėvius. Žodžiai tapę mums beveik nepažįstami, tačiau apie tai, kas už jų yra - kalba ir šių, ir visų laikų išminčiai.

Bočiai – tai tėvai, protėviai.
Šėnavoja – tai gerbia.
Gatavina – ruošia.

Taigi, „kas protėvius gerbia, tas dangų ruošia“.

Ką reiškia DANGŲ RUOŠIA? Antropoteosofija tai vadina Keliu.
Toliau pateiksiu keletą citatų iš antropoteosofijos, kurios išsamiau paaiškina, kodėl savęs ieškančiam žmogui šiuo kupinu įvairių dvasinėmis save vadinančių krypčių laikmečiu, yra svarbu pažinti savo šaknis ir padėti savo gimimo šaliai.

„Kiekvienam Keliui savos taisyklės. Nemanykite, kad Kelyje į Dvasią jų nėra. Taip nebūna. Palyginkite su važiavimu gatvėse ir plentuose <... >.
Tie, kurie saugiai Keliu važiuoti nori, taisyklių mokytis privalo. Jas pramokus, vidinė vairuotojo kokybė turi būti patikrinta. Tai vairavimo egzaminas. Turi vairuotojas pagrindines kliūtis ir grėsmes Kelyje žinoti, kad būtų joms pasiruošęs, todėl įveiktų. Pravers gyvenime, net jeigu Mokiniu tapti nesieks ar nesitiki būti. <... > Taisyklių nežinantieji greitai iš Kelio išsuka. Todėl VIDINĮ VERTYBIŲ STUBURĄ PATYS AUGINKITĖS. Žinojimas ir darymas jį palaiko ir stiprina.


Vidinis kelias tiems atsiveria, kurie trijų svarbių taisyklių laikosi.“ ( Antropoteosofijos II t. 129 psl) .

Antropoteosofijoje yra minimos trys svarbiausios taisyklės ieškotojui:
Pirmoji svarbi taisyklė yra susijusi su valios išsiugdymu, tikėjimu ir nuoširdumu.
Antroji – su tarpusavio santykiais susijusi.
Trečioji – su savo gimimo šalies svarbos ir Dvasios potencialo pažinimu, SUVOKIANT JO REIKŠMĘ SAVO PATIES EVOLIUCIJOS PROCESUI.

Taigi, apie trečiąją taisyklę...

„Šią taisyklę žino ir jos griežtai laikosi rytiečių mokytojai. Jie patys nagrinėja ir kitus skatina nagrinėti savo šalies istorinę ir dvasinę praeitį, išlikusius rašytinius šaltinius, puoselėdami savo tradicijas, rūpindamiesi savo paveldu ir vaikais, vadinasi, šalies ateitimi. <... >
Vakariečiai to nedaro arba daro per mažai. Dvasios ieškotojai labiau linkę važiuoti į jau minėtas šalis Rytuose, perimti jų tradicijas, visaip remti jų ugdymą, ateitį, vadinasi, atiduoti savo energiją. Paviršutiniškai suprasdami energetinių mainų procesus, dar neturėdami vidinio atskyrimo, užuot įgytą patirtį pritaikę savo gyvenime gimimo šalyje, jie tiesiogiai perima kitos šalies gyvenimo būdą ir papročius, manydami, kad DABAR JIE TIKRAI BUS DVASINGI. <... > Tačiau didžiausia bėda ta, kad jie apleidžia savąją šalį, kuri ima dar labiau dvasiškai skursti. Taip elgiamasi nežinant šios taisyklės.


Pasiskolintos ar nusipirktos vertybės, kaip ir dvasingumas, neturi to potencialo, iš kurio gimsta tikrumas.
Nenoras pažinti savo šalies dvasią – tai nenoras pažinti tikrąjį save.
Kosmopolitu arba pasaulio piliečiu gali būti laikomas tik tas, kuris jau įnešė savo matomą indėlį į gimtosios šalies aruodus. Toks net būdamas svečioje šalyje dirbs savosios labui.
Sveikas tautiškumas – tai nėra nacionalizmas, neigiantis kitas nacijos, laikant save aukščiausia.
Tautiškas žmogus – tai sąmoningas žmogus, aukojantis savo darbus savo tautos, šalies labui, tačiau gerbiantis visas kitas tautas su jų paveldais ir teisėmis.“


(iš Astrėja „Septyni spinduliai ir jų valdovai“, psl. 235-236)

 

Ir vis dėlto - kas slypi už šių, iš pirmo žvilgsnio pasenusių ir atgyvenusių patarlės žodžių? Kas bočių šėnavoja, tas dangų gatavina.

Ištrauka iš Antropoteosofijos II t., 136-142 psl., iš poskyrio „Trys taisyklės pradedančiajam ieškotojui ir ieškotojui“:

Trečioji taisyklė – savo gimimo šalies dvasios potencialo pažinimas, suvokiant jo reikšmę savo paties Evoliucijos procesui Sielai, nusileidusiai iš Dvasios erdvių į materialią erdvę, jos dabartinė naujo kūno motina tampa jos naujo fizinio kūno šaknimis. Iš motinos paveldimas emocinis potencialas, o iš tėvo - mentalinis.


Kiekviena šalis turi savo praeitį ir savo emocinį (astralinį) bei mentalinį laukus, kuriuose įrašyta tos tautos praeitis, jos mentalitetas, elgsenos modeliai ir pan. Šalys, kuriose kažkada gyveno Dievo vaikai, turi stiprų dvasinį lauką, vadinasi, Dvasią, kuri maitina visus jos gyventojus. Todėl kas beįvyktų, ta šalis vis atgimsta. Gimimo šalies erdvė savaime pripildo žmogaus energetinius kūnus savų struktūrų ir vibracijų. Būtent todėl tais periodais, kai kardinalius sprendimus priimti reikia, naudinga mentalinę šalies erdvę pakeisti, t. y. į priešingos kultūros šalį išvykti, kurioje kitas mentalinis laukas. Tada prisirišimai jiems mažesnę įtaką darys. Todėl prasmingos kelionės į svečias šalis keičia žmones.


Tačiau neįmanoma pažinti savo paties esmės, nepažinus šalies, kurią dabar vadinate savo Tėvyne - Motina, potencialo ir energetinio krūvio. Tik savo šalies Dvasios jėgą pažinus, atsiveria Bendrosios Dvasios jėga ir gylis. Viskas atsiveria dirbant dėl to, kieno atsivėrimo geidžiate. Todėl tik dirbant dėl savo šalies ir jos žmonių atsiveria giluminiai nematomi jos potencialo klodai. Tam, kuris paviršiumi eina, paviršius ir atsiveria. Jis painus ir klampus. Tas, kuris į Esmę įeina, ją ir pažįsta. Tada jis pats save naujai matyti pradeda, o su tuo ir visą Kūriniją.


Todėl savo gimimo šalį pažinkite, jos šventoves puoselėkite, jų švara rūpinkitės. Savo šalies žmones, jų mentalitetą giliau pažinkite, mažiau istorikų pasakų klausydami.


Senos šamanistinės kryptys, indėnai gerbia ir myli Žemę, ją Motina vadindami. Gimtinės žemė jiems yra šventa.
Dievo vaikai, atėję į Žemę, keliavo ten, kur Tėvas - Motina jiems buvo nurodę. Nešė jie ten jų Meilę, Taiką ir Laisvę, kad paskirtosios šalies erdves savimi pačiais užantspauduotų. Galingi Dvasios impulsai iki šių dienų išliko. Žmonijai žadinti jie skirti. Todėl į tas vietas visados traukdavo ir traukia tie, kurie Dvasios vibraciją, erdvėse tvyrančią, jaučia. Tokių vietų rasite Indijoje, Egipte, Maroke, Rusijoje, Graikijoje, Lietuvoje ir kt.
Klajokliai neturi dvasinių šaknų, todėl mielai savinasi svetimas. Dėl to šalys, kurios turi savo tautinį identitetą, privalo jį išlaikyti tam, kad Didžioji Dvasia Žemėje išgyventų. Neliks Dvasios - nebus iš kur jos pasisemti.


Neklausykite tų, kurie kalba, kad tautinis identitetas nevertingas, todėl atgyvena. Taip kalba, nes patys jo neturi. Eteriniai pasauliai, besielius robotus žmonių kūnuose daugindami, Dvasios pabudimo bijo, todėl viską daro, kad toji neprisikeltų. Jie norėtų, kad Dvasią turinčios tautos pačios susinaikintų. Savo manipuliacijomis jaunus žmones pavergia, turtus ir šlovę žadėdami. Pamiršta tada jie savo Tėvynę, lyg niekados jos nebūtų turėję. Tauta susinaikina tada, kai leidžia sunaikinti savo Dvasią. Nesupranta besieliai Dvasios jėgos, bijo jos, todėl bet kokia kaina sunaikinti geidžia. Begalę būdų sugalvojo, rašytinę istoriją iškraipydami, kad tautos su dvasinėmis šaknimis savo Dvasią sumenkintų, kad ją pamirštų.


Tada, kai žmonija Dvasios atsisako, grįžta ji į tas erdves, iš kurių kažkada į Žemę nusileido. Tai reikš, kad dar viena Žemės civilizacija išnyks kaip nebuvusi, nes neleidžia Dievas, kad Blogis amžiams Žemėje įsigalėtų. Kol Dvasia joje gyvena, ieškoma būdų, kaip Žemę ir žmones išsaugoti. Tačiau atsisakius Dvasios ji paliks Žemės erdves. Šitaip jau buvo Žemės istorijoje. Tada, kai Žemė apsivalo, vėl Tėvas - Motina į Žemę savo sūnus ir dukras siunčia, kad jie Dvasią į jos erdves atneštų. Niekas be Dvasios negyvena. Žmonės lėlės - bedvasiai. Jie laikini, todėl ne gyventojai.


Tie, kuriems nutiko laimė gimti Dvasios šaknis turinčioje tautoje, turi būti verti tos laimės ir prisiimti atsakomybę už Didžiosios Dvasios išsaugojimą. Savo tautos Dvasią darbais dėl jos auginkite ir kitas tautas savo šaknų ieškoti skatinkite. Ne rungtyniauti dėl Dvasios stiprybės reikia, o susivienyti. Tada Žemėje Dvasios jėga sustiprėtų. Tada Žemė išgyvens.


Savo gimimo šalyje visą per gausybę inkarnacijų sukauptą potencialą sukaupkite ir jos labui panaudokite. Jūsų atsidavimas ir kitus uždegti gali. Todėl nesakykite, kad nėra ką veikti, kad nežinote, ką veikti. Tas, kuris Mokinystės siekia, pats darbų susiranda ir kitus jiems budina. Klausinėtojas tuščiai laiką leidžia.


Kuo svarbesnė kuri nors vieta tam tikru žmonijos vystymosi laikotarpiu, tuo daugiau sąmoningų sielų į ją pasiunčiama. Svarbūs ateičiai mokymai joje duodami. Šitaip Dvasios potencialas atkuriamas. Jis visiems atvykėliams naudingas. Tačiau vyksta tada į tą šalį ir tie, kuriems jo reikia, kad savo šalyje grįžę paskleistų, ir tie, kuriems tas atsibundantis potencialas neparankus, todėl siekiama jį visaip užgesinti arba jo jėgą suteršti. Tokia dabar yra Lietuva, Rusijos Sibiras. Turi busti Graikija, todėl šitaip ji dabar kenčia. Be kančios niekas dar nepabudo... Per Lietuvą gali atgimti Europa. Per Rusijos Sibirą - Rusija.


Nesunku šalis su dvasios šaknimis atskirti: jų žmonės nuo amžių amžinųjų sėsliai gyveno. Buvo tos tautos ganėtinai uždaros, todėl mažai apie jas kiti žinojo. Kiekvienai šaliai - savas mokymas, todėl vienam mentalitetui tinka viena, kitam - kita. Bendrinis - tik susivokusiesiems ir susivokti pasiruošusiesiems tinka. Kitiems jį suprasti sunku.


Paklausite: o kaip Indija? Sumenkinę moterį ir jos vaidmenį, pavertę ją antrarūše, hinduistai tapo pažeidžiami. Ilgai saugotos dvasinės tiesos buvo išviešintos ir perteiktos vis kitaip. Todėl nors visos religijos telpa po dideliu Indijos stogu, tačiau gyvuliškos sąmonės perteklius ir jos keliamas chaosas užgožia puikius dvasinius žiedus. Tik tada, kai moteriai bus grąžinta laisvė, be kurios ji negali būti meilės ir taikos skleidėja, tai yra deramai vykdyti savo funkciją, Indija vėl atgims. Dabar Indijos guru ir tie, kurie į juos pretenduoja, važinėja po pasaulį, rinkdami lėšas savo ašramams ir ieškodami šalių su Dvasios potencialu, kurio patiems ima stigti, todėl jie siekia jį įsivežti. Dar daugiau: jie ieško sielų, kurios „pabėgo" iš kibaus jų egregoro, kad grąžintų jas atgal, nes jeigu siela buvo tokia stipri, kad pajėgė iš jo išsiveržti, ji tikrai yra naudinga tam egregorui ir vėl... Štai Jums dar viena senųjų egregorų atstovų misijos pusė. Europoje liko dvi dar nesuterštos vietos su pačiomis seniausiomis dvasinėmis tradicijomis: Graikija ir Aistija (nuo Vyslos įtekėji- mo į Baltijos jūrą iki Dauguvos Latvijoje). Čia gimusioms sieloms dvasingumas savaime tampa labiau prieinamas nei kur kitur. Todėl viso pasaulio dvasiniai mokymai ieško, kaip „užkabinti" potencialą turinčius vietinius žmones, kurie padėtų jiems čia įleisti šaknis ir „pumpuoti" dvasios potencialą į jiems reikalingas vietas. Graikija mažiau įsileidžia. Lietuva ir Latvija, deja, labiau garbina svetimuosius, nei ieško savų šaknų.

Supraskite, nereikia bijoti tų, kurie atvyksta atsigerti Dieviškojo šaltinio vandens. To vandens užteks visiems: ir saviems, ir atvykstantiems, jeigu jis jau vėl ėmė tekėti. Problema - vietinių žmonių nepagarba savo šaliai ir jos Dvasiai, jų keliaklupsčiavimas prieš pinigų turinčius užsieniečius.


Šitaip Aistijoje gimusieji važinėja po visą pasaulį, belsdamiesi į uždarytas duris, apaugdami svetimžodžiais ir svetimomis tradicijomis, užuot sustoję ir pradėję ieškoti savų simbolių ir savos erdvės stiprybės. Kuo daugiau jie gerbs savo didžios tautos Dvasią, rūpinsis šventviečių ir savo senos kalbos švara bei tvarka, tuo daugiau jie gaus tokių savo Dvasios dovanų, apie kokias net pasvajoti nebūtų išdrįsę. Apie tai jau buvo kalbėta „Septyniuose spinduliuose ir jų valdovuose" (Astrėja, 2009). Šiai temai buvo skirtos A. Ilgevičienės knygos „Lietuvos šauksmas" (2006) ir „Sakmė apie aisčius" (2011), taip pat A. Kurtinaičio „Lietuvos tautosakos pradžiamokslis" (2000), „Baltasis žodis" (1993) ir kitos jo knygos. Apie tai kalbama lietuvių tautosakoje. Daug naudingos medžiagos rasite graikų mituose. Ar ieškojote? Skaitykite ne raides, o tai, kas yra už žodžių. Tik tada atversite tai, ką Didžioji Dvasia bando Jums per visa tai pasakyti. Jos impulsą gavę, mažiau klausinėsite, ką daryti, o imsite daryti tai, ką dabar geriausiai pajėgiate.
2011 12 04

 

Taigi, lietuvių liaudies tautosakoje glūdi ta bendrinė išmintis ir bendražmogiškosios vertybės. Ar ne apie stuburo turėjimo Kelyje svarbą kalba antropoteosofija?
Taigi, žodžiai kinta, tą patį dalyką įvairiais laikais, įvairios tikėjimo kryptys, įvairūs žmonės įvairiai vadina. Bet esmė – ta pati. Kamienas, o juolab šaknys, mus maitinančios – vienos.

***

Todėl atkreipsiu jūsų dėmesį į foninį paveikslą. Tai medis, tautos medis, kurį pasirinkome kaip renginio simbolį. Jį mūsų šventei nupiešė dailininkė Sigita Laurynaitienė. Šaknimis traukdamas dvasią, neturinčią pavidalo, syvais kelia ją kamienu ir šakomis, kol suteikia dvasiai pavidalą materijoje. Vaisiai, lapeliai – tokia yra žmogui prieinama dvasios raiška.

Pamėginkime vėl pažvelgti į medžio simbolį per antropoteosofinio požiūrio mąstymą, tai yra - paieškokime sąsajų su sąmonėjimo Keliu.


Ištrauka iš Antropoteosofijos II t. 331-333 psl.:
„Žiedas gražus, bet šaknys vertingesnės, nes daug žiedų iš jų gali išaugti. Jos yra VERTYBĖ. Iš šios vertybės gimsta žiedas. Todėl tikroji vertybė – tai šaknys. Atskirtas nuo šaknų, žiedas gyvena labai trumpai. <... > Dabartinis žmogus šlovina pinigus ir išorinį grožį, taip pat padedantį juos uždirbti. Tai tapo jo gyvenimo idėja ir „dievu“. Nei ši idėja, nei šis „dievas“ neturi šaknų, kaip ir ta nuskinta rožė. <... > Kas yra šaknys žmogui?
TAS, kuris supranta save kaip kūną ir jausmus, tai yra jo tėvai, davę gyvybę. Pagarba savo tėvams ir pagalba jiems senatvėje – tai vaikų pareiga. Visos religijos šito moko. Okultinės tradicijos žino, jog tas, kurį palaiko jo tėvai ir kuris juos gerbia ir jais rūpinasi, kai jie pasensta, gyvena laimingai ir sėkmingai. <... > Todėl supratinga siela, suprasdama Evoliucijos procesą ir jį gerbdama, moka gerbti tėvus, nors ir kokie jie būtų. Tas, kuris moka vertinti šaknis, lengviau atpažins TIKRĄSIAS VERTYBES nei tas, kuris jų negerbia. <... > Taigi vertybės neatsiejamos nuo pagarbos ir pagalbos tėvams, protėvių tradicijų gerbimo bei sąmoningo darbo savo Tėvynei – Motinai. <... > Susivokusysis žino, jog jo šaknys Ten, iš kur atėjo jo siela. TEN galioja amžinosios vertybės, kurias jis žino ir kuriomis gyvena.“

Ištrauka iš Antropoteosofijos II t., 269 psl. Iš skyriaus „Trys didžiausios kliūtys ieškotojui.“
Antroji kliūtis - abejonės.

Šalyje, į kurią ateina siela, tuo laikotarpiu vyrauja viena kuri pagrindinė religija arba dvasinė kryptis. Vadinasi, tos krypties žodis yra sielai svarbiausias. Krikščionybės žodis yra „Meilė“. Vadinasi, Europos žmonės ne turtus krautis turi, o mokytis mylėti. Nelengva suprasti teologijos gylį, tačiau dar sunkiau atspindėti gyvenimu savąją temą...
Jeigu visa tai apmąstysite ir užsiimsite, mažiau reikės apie nusivylimus [mokymo teisingumu arba vedliais – mano papild.] galvoti, nes visų problemų pradžia – įsčiose. Šeima ir Tėvynė ĮSČIOS yra, religijos žodis – PRIEGLOBSTIS.
Dar daugiau:
„Tikėjimas nėra nei vienos religijos, o juolab žmogaus išskirtinė privilegija. Tas pats su Keliu. Jis priklauso visiems, tačiau atsiveria tiek, kiek pats žmogus sugeba jam atsiverti.“

***

Violeta Skinderienė
Pranešimas skaitytas Antropoteosofų bendrijos kalėdinio renginio metu
2017 12 09

Susisiekite su mumis