Prisijungti

(tik registruotiems nariams)

Kelionių rūšys: turistinės, piligriminės, dvasinės

Apžvelgsime trijų rūšių keliones: turistines, piligrimines ir dvasines.

Turistinės kelionės (turistas – angl. tourist, < tour – išvyka) gali būti skirtos kūnui pailsinti (pramoginės kelionės) arba pažintinės – akiračiui plėsti, pamatyti, pabūti, prisiliesti. Pažintinės kelionės kartais reikalauja valios. Norint pasiekti tikslą, gali tekti nugalėti sunkumus. Per turistinę kelionę žmogų veda kūniški įspūdžiai ir aiškus noras pailsėti, pažinti vietovę ir jos kultūrą. Grįžus iš tokios kelionės, kurį laiką gyvenama jausmais ir emocijomis. Šiai kelionei nereikalingas Šauksmas ar dvasios pasiruošimas.

Piligriminės kelionės (sen. vok. piligrim, < it. pellegrino, < lot. peregrinus – svetimšalis) – tai senovinis šiuolaikinio turisto pavadinimas. Senais laikais dažniausiai keliaudavo religinių tikslų vedami maldininkai. Taigi piligriminės kelionės – tai religinio motyvo paskatintos kelionės. Jos turi savas taisykles, kurias nustato skirtingos religijos. Žmogus gali būti pašauktas savo religinio egregoro nuvykti į tam tikrą šventą vietą ir pan. Be to, piligrimai keliauja paskatinti asmeninių norų arba vejami bėdų, noro išsivaduoti iš kančių, pasveikti ar panašiai.

Dvasinės kelionės paprastai nėra susijusios su vienu egregoru. Žmogus išgirsta šauksmą, pamato ženklus arba yra pakviečiamas jo gerbiamo asmens ar mokytojo. Dvasinė kelionė yra vidinė. Panašiai keliavo aisčiai prie Baltijos jūros. Jie nieko nesitikėjo, nieko nelaukė, nieko nenorėjo, tiesiog sekė Šauksmu ir ėjo. Toliau plačiau panagrinėsime dvasines keliones ir kas joms būdinga:

  1. Dvasinės kelionės, kaip ir piligriminės, prasideda nuo tos šventos vietovės, kuri kviečiasi, pakvietimo ar impulso (tai galima pavadinti Šauksmu). Paprastai dvasinės kelionės kvietimas (impulsas) ateina tiesiogiai – yra konkretus pakvietimas – ir netiesiogiai – per ženklus: aplinką, su tuo niekaip nesusijusius žmones, perskaitytą knygą ar išgirstą frazę ir pan. Šauksmas žmogui tampa toks aiškus, tarytum pradeda vibruoti visoje erdvėje, kad jis supranta, jog turi vykti, ir dėl to nekyla jokių abejonių. Tada paprastai susiklosto visos palankios aplinkybės, atsiranda pinigų ir pan. Kita vertus, karma formuoja kliūtis, kurių paskirtis – išbandyti ryžtą ir motyvą. Ruošimasis kelionei yra ištisas procesas. Kartais jis gali užtrukti metus ar ilgiau, o kartais pakanka ir vienos dienos, viskas vyksta žaibiškai. Būna, kad į dvasinę kelionę žmonės keliauja vieni ar su labai artimais sielos broliais ir sesėmis, tačiau dažnai būna, jog šventos vietos Šauksmas į kolektyvą suveda skirtingus žmones. Tokių kolektyvų dalyviai dažniausiai būna susiję dvasiniais ir karminiais ryšiais, kurie per kelionę apvalomi ir šlifuojami. Keliaujant būtinai rašomas dienoraštis ir atliekama savistaba, stebimi ženklai, simboliai, sapnai, suvokimai.
  2. Kaip ir ruošiantis piligriminei kelionei, ruošimasis dvasinei kelionei panašus: rekomenduojama paruošti fizinį kūną. Tai galima padaryti specialia dieta, organizmo valymu ar kitomis priemonėmis, atliekant praktikas ar meldžiantis, studijuojant specialią literatūrą. Svarbiausias yra dvasinis pasiruošimas, vadinasi, apsivalyti nuo ambicijų ir asmeniškumų, nereikalingų prisirišimų. To neatlikus, stipri dvasinė energija gali išjudinti aštrius procesus, ir tai gali atsiliepti žmogaus psichinei ir dvasinei savijautai, gali netgi griauti kolektyvo atmosferą. Taigi reikia labai aiškiai įsisąmoninti, kad keliaujant kiekviename įvairūs vidiniai procesai vyksta ir visas žmogaus vidinis nesuprastas turinys sukyla: egoizmas, puikybė, ambicijos, baimės ir pan. Jei keliaujama su bendraminčių kolektyvu, verta atminti, kad tokio kolektyvo atmosfera labai priklauso nuo kiekvieno nario vidinės psichinės, mentalinės ir dvasinės būsenos. Norint išlaikyti sąmoningumą ir harmoniją, asmeniškumai ir ambicijos turi būti paaukojami bendriems kolektyviniams tikslams. Per dvasines keliones paprastai kalbama nedaug, daugiau meldžiamasi arba tiesiog tylima, kiekvienas žino savo pareigas ir yra pasiruošęs bet kada pasitarnauti. Vadinasi, kad ir kas nutiktų, kokia situacija besusiklostytų, ji sprendžiama su Meile širdyje, dėl bendro tikslo, nepaisant to, kad asmeniui skauda, kad jam kas nors nepatinka.
  3. Būtinas įvedimas į šventas vietas. Tai atlieka dvasiškai brandus vedlys, pats gavęs šventos vietos palaiminimą. Vedlys turi būti susipažinęs su vietove, ir jei veža grupę, pats turėtų būti joje ne kartą apsilankęs. Tikras vedlys žino ir kolektyvui nurodo tokios kelionės ir vietovės taisykles. Jis stebi kelionės dalyvių psichinę ir dvasinę būsenas. Sąmoningiems keliautojams būtina atsižvelgti į jo pastabas. Taip palaikoma reikalinga darna, be kurios šventa vieta neatsiveria. Vedlys – lyg visos grupės procesų atspindys. Jis lyg barometras, savimi rodantis kolektyvo sąmoningumą ir gebėjimą atsiverti dvasiai.
  4. Jei dvasinė kelionė pavyko, žmogus prisipildo dvasinės energijos, tada vyksta giluminis jo asmens ir gyvenimo pasikeitimas. Žinoma, kad po dvasinės kelionės paprastai jaučiamas ne tik fizinis, bet ir psichinis nuovargis, nes darbas vyko ne tik fiziniu lygmeniu, bet ir subtiliaisiais lygmenimis. Per dvasinės kelionę siela gauna labai stiprų dvasios maitinimą ir impulsą keistis, tobulėti, augti, kurti… Todėl, grįžus iš dvasinės kelionės, verta susiplanuoti nors trumputes atostogas pailsėti. Kitą dieną bėgti į darbą yra tiesiog nusikaltimas sielai, nes dvasinei energijai susipynus su horizontaliąja materialiąja energija, galimas energinių sistemų ir nervų pertempimas ir net gali įvykti nelaimių ar avarijų.
  5. Per dvasinę kelionę judant fiziškai, tuo pat metu kelionė vyksta ir danguje – šventos vietos dvasinėse erdvėse. Su kiekvienu kelionės nariu dirba jo dvasiniai vadovai ir mokytojai. Kvalifikuotas vedlys mato ir seka visus procesus, jeigu reikia, pakoreguodamas ar duodamas patarimų ir net praktikų.
  6. Per dvasines keliones būna visko, be abejonių čia neapsieinama. Taip TIKĖJIMAS tikrinamas, taip jis stiprinamas. Be tikėjimo Dvasia atsiverti negali. Jei iš dvasinės kelionės žmogus grįžta toks, koks išvyko, vadinasi, ši kelionė jam tikrai nebuvo dvasinė. Per tokią kelionę vyksta esminiai žmogaus evoliucijai reikalingi pokyčiai, kurių poveikis gali tęstis ne vieną įsikūnijimą.
  7. Taip Dvasios grūdas žmoguje pasėjamas, jei jis dirvą yra paruošęs. Su juo ir kolektyvinė atsakomybė ant pečių užgula. Žmogus supranta, kad nuo šiol negali likti tik su savimi ir sau, kad darys darbus, skirtus kitam ir kitiems, nes jame pasėtas grūdas yra per dvasinę kelionę suformuoto kolektyvinio darinio dalis. Žmogus augina tą grūdą dalydamasis su kitais.

Dvasia per širdies tylą sako: EIK IR DARYK TAIP, KAIP SUPRANTI IR GALI DABAR DARYTI GERIAUSIAI.

Vaida Petruokienė, Edmundas Petruoka
2017 06 28, Klaipėda

(Tekstas publikuotas Aisčių dvasinės tapatybės beieškant: ekspedicijos į Samotrakę (Graikija) medžiaga. Antroji knyga. Vilnius: Idealistų būstinė. 2018. P.42-45.)

Susisiekite su mumis