Apie kančią ir Kelią į Save ir Dievą

Klausimas: Yra daugybė dvasios ieškojimo krypčių, kalbančių apie lengvą Kelią į save, greitą karmos išlaisvinimą be kančios. Jūs kalbate apie ilgą ir sunkų Kelią į Save ir Dievą. Dar kartą paaiškinkite visa tai.

Atsakymas (Kth., S).
Daugybę kartų sakėme: kiekvienam savas kelias.
Ar visi Žemėje gyvenantieji turėtų ir galėtų tapti profesoriais ar akademikais? Ar visi siekia aukštojo išsilavinimo? Ar visi pajėgtų jo siekti, net jei norėtų? Ar visi gydytojai ar mokytojai yra pasišventę savo tarnystei žmonės? Galų gale, ar visi tie, kuriems patinka kalnai, turi tapti alpinistais ir pasiekti aukščiausią pasaulio viršukalnę?
„Mažai tokių, – atsakysite, – ne visiems tai reikalinga.“
Lygiai tas pats su Keliu į Save. Vieno kelias – būti geru tėvu ar motina, kito – suprasti tai, kas buvo nesuprasta per kankinančius santykius. Daugelio amžinoji tema „duoti-imti“. Nesupratę savo svarbiausių temų, išsilaisvinti negali, nors ir ką jie skaitytų, kokias praktikas atlikinėtų.

Pasišvęsti darbui, siekiui ar Idėjai gali tik tas, kuris savo pagrindines bendrabūvio su kitais žmonėmis temas baigia spręsti arba jas išsprendė. Yra tų, kurie per pasišventimą darbui išsprendžia ir jas. Perspėjame – nekalbame apie darboholikus, o tik apie sąmoningai pasišventusiuosius.

Todėl vienetai tinka Pašvęstųjų Keliui, kuris iš tiesų yra kupinas kančios dėl nesuprantančiųjų ir darbo vardan jų supratimo. Šią atsakomybę jie prisiima, būdami laisvi. Apie tai rašėme „Kosminiuose pašventimuose“.
Stipriausias visų tikrųjų Kelių į sąmoningumą pamatas – atsakomybė už savo mintis, žodžius ir darbus. Nesuprantantis atsakomybės žmogus sąmoningas tapti negali. Negali rasti tada jis ir savojo kelio. Todėl nesunkiai gali perimti svetimą arba jį pamėgdžioti.

Toks stato namą be pamatų. Net palapinei pastatyti reikia įkalti kuoliukus ar kitaip įtvirtinti jos pagrindą…
Todėl pirmiausia kalbame apie atsakomybę. Visos rimtos kryptys jos moko savo sekėjus. Tai lyg alpinistui kūno treniravimas: tik papėdėje pabūti gali tas, kuris treniruotis tingi.

Kryptys, atsakomybę sumenkinančios arba atmetančios, ruošia tuos, kuriems geriau sėdėti prie televizoriaus nei lipti į kalnus patiems. Jų ir ruošti nereikia. Prie televizoriaus sėdėti pasiruošimo nereikia. Todėl ir sako tokie „guru“, kad visi gali pasiekti… Lengva tuos, prie televizoriaus sėdinčiuosius ar gulinčiuosius, veikti, lengva juos valdyti: mielai jie savo valią atiduoda ir atsakomybę perleidžia, dovanų tikėdamiesi… Žiūrėk, kažkokių dovanų gauna. Tada dar labiau patiki. Dar prašyti ima.

Šitaip jie tampa panašūs tuos, kurie ima kreditą iš banko. Tačiau šiuo atveju užstatas … jie patys. Neįstengiant išmokėti kredito, bankas konfiskuoja užstatą, lyg jis būtų jo nuosavybė…
Šitaip atsitinka su tais, kurie vis ima, naiviai galvodami, kad skolų grąžinti nereikės arba kad jie sugebės tai padaryti. Deja, grąžinti reikia ne tik skolą, bet ir palūkanas.

O dabar perkelkime viską į bendražmogiškus santykius. Daug tų, kurie įpratę naudotis savo artimųjų (tėvų, brolių-seserų, vyrų-žmonų, pusbrolių, artimų draugų) energija, turtu, sugebėjimais.
Paklauskite, ar jie supranta (o gal Jūs esate tas, kuris nesupranta), kad vis ima kreditą, kurio palūkanos auga…
Kita pusė iš gailesčio ir užuojautos, kuriais naudojasi imantysis, nenutraukia mokėjimo.
Yra reikalaujančių, kad jiems būtų mokama vis ir vis. Už ką? Net už praeities prastus darbus kažkada išsimokėjimas baigiasi… Dabar kuriama nauja karma ateičiai. Ji trukdo sąmonėti ir vienai, ir kitai pusei. Abi jos susipainiojusios temoje „duoti-imti“. Todėl tik tą temą išsprendę, eis toliau.

Ar gali kas kitas išspręsti tą temą už šiuos du žmones, jei vienas vis ima, o kitas – vis duoda? Žinoma, tik nuo šių dviejų pusių priklausys, kada jie supras tai, kas vyksta ir ką jie daro.

Kalbame apie Kelio kančią. Taigi, mielieji, ar sukelia aprašytoji situacija skausmą ir kančią?

Žinoma, sukelia, nes vienas turi priimti sprendimą nebeprašyti, o kitas – nebeduoti. Gal tas, kuris vis ima, turi išmokti būti dėkingas, gal jis turi išmokti pripažinti savo savanaudiškumą ar puikybę?

Gal tas, kuris vis duoda, turi išmokti pamatyti, kad duodamas trukdo vystytis kitam, o gal jis turi pamatyti savo paties poreikį būti svarbiam ar naudingam, kai to niekam nereikia? Daug pamokų slypi už šių paprastų žodžių „duoti-imti“.
Nenustebkite, bet ryžtingi sprendimai, plačiau pamačius tokioje situacijose realų save ir kitus, prisiimant atsakomybę už tokio pamatymo inicijuotus sprendimus, gali kažkam padėti peržengti I Kosminio Pašventimo slenkstį.
Kai kurios religijos siūlo melstis dėl tokių santykių. Vertinga tai, tačiau apsispręsti vis tiek teks Jums.
Taigi sprendimas ir tampa kančia daugeliui, atsakomybės bijančiųjų.
Atiduoti sprendimą Guru, kad šis prisiimtų atsakomybę, arba Dievui tampa įprastu dalyku daugeliui ieškotojų ar prislėgtųjų.
Atiduoti jį Dievui bene patikimiausia, nes teisingai tai atlikus, problema gali būti apvalyta tiek, kiek abiejų žmonių karma tai leidžia. Taigi viskas išsisprendžia vis tiek tik tada, kai abu situacijos dalyviai supranta tai, ką turi suprasti, gal tik kiek greičiau.

„Greičiau“ – tai reiškia pagreitintą karmos valymą, vadinasi, įvykiai vyksta greičiau ir intensyviau. Tas pats vyksta ir tikrąjį sąmonėjimo Kelią pasirinkusiesiems. Taip yra įprasta, kad tas, kuris išdrįso stoti į Kelią, savaime pasakė „taip“ ir pagreitintam karmos valymui.

Tai reiškia, kad sukyla visos ydos, kurios buvo prislopintos ar užslėptos tam, kad būtų pamatytos. Tai vidiniai šlakai ir negatyvumas. Čia kažkas išsigąsta ir ima skųstis „išbandymais“, jį užgriuvusiais. Kažkas išsigąsta, kad ne ten papuolė, nes ėjo tikėdamasis, kad bus geriau, o čia, va tau…

Ne išbandymai tai, o, kaip buvo sakyta, pagreitintas karmos valymas. Šis procesas ne tik pakelia visą užspaustą negatyvumą, tačiau gali sukelti visą griūtį to, prie buvo priprasta, kas atrodė patikima ir saugu.

Šitaip tiesiog „įpuolama“ į juodą „nesėkmių duobę“, po to vėl išnyrant į euforiją. Tai emocijų ir visų emocingų norų ir egoistiškų siekių apvalymas. Žino tai visi tie, kurie Kelyje yra, nesvarbu, kokiai religijai ar krypčiai jie atstovautų. Esmė visur ta pati.

Palyginkite su sportininku, kuris ima rimčiau treniruotis: skauda visą kūną… Vis daugiau treniruojantis, skausmas praeina… Šiuo atveju skauda mažajam ego, nes jis užliečiamas su viskuo, ką jis iki šiol savo džiaugsmui susikūręs buvo…

Todėl koją ant Kelio padeda tas, kuris neišsigandęs visa ko griūties, atrodančios lyg jo pasaulio pabaiga, ryžtasi tolesniam keliui. Pamažu jo emocijos rimsta, kaip ir protas, būsenos ir situacijos ima harmonizuotis, gali keistis aplinka. Keičiasi supratimas bei sugebėjimas matyti save ir situacijas.
Tie, kurie išsigąsta griūties, grįžta prie ko buvę, kiti meta visus ieškojimus nusivylę, kad… ne taip jais yra rūpinamasi, kaip jiems atrodo, kad turėtų. Antrieji dar nepasiruošę keliui.
Pirmiesiems dar anksti, nes nesuprato jie duotos galimybės.
Nieko mes du kartus nešaukiame, jei jau kartą pašaukėme.
Sunku matyti, kaip daugybę gyvenimų to šauksmo laukę, jį praleidžia, savaip supratę. Lauks jie ir toliau, tačiau dabar jau dar ilgiau…
Taigi koją ant Kelio padėjusius savaip prižiūrime.

Įprasta tampa dabartiniams ieškotojams Guru ieškotis. Vieni tikrai vadovą rasti siekia, kiti – vakarietiška mada seka.
Šitaip vis didėja Guru paklausa. Vienetai jų tikrųjų, bent po II Kosminio Pašventimo esančiųjų. Nežaidžia jie su vaikais, įdomių ir turiningų žaidimų ieškančiais.

Tačiau daugybė tų, kurie į tokių ieškančiųjų paklausą atsiliepia ir pagal jų įnorius mokina. Dvasinis verslas, skirtas vartotojui, auga lyg mielinis pyragas. Nebeskaičiuojame tų, kurie paskaitas apie dvasią skaito, nesuprasdami, kas ji yra. Daugybė tų, kurie Guru save vadina ar sakralinius dalykus, jų grietinėlę nubraukę, aiškina. Pelnus tai duoda. Patinka tai vaikams.

Mokytojai, arba Mahatmos, arba tikrieji Guru, – tai žmonės po III Kosminio Pašventimo. Vienetai jų Žemėje. Prisiėmę atsakomybę už Mokinį, jie suteikia jam realų šansą kada nors tapti tokiu, kaip jis pats.
Žmogus po II Kosminio Pašventimo taip pat turi teisę būti Guru, nes jo sąmonė tam paruošta. Tačiau jeigu jis prisiima kandidato į mokinius karmą, dalį jos perima ir jo Mokytojas. Todėl jei tokie atvejai reikalingi, jis juos derina su savo Mokytoju.

Be karmos dėsnio žinojimo ir jo veikimo niuansų matymo tai būtų neįmanoma.
Žmogus nuo I iki II Kosminio Pašventimo neretai atsiduria Guru pozicijoje arba pats save į ją pasodina. Yra tų, kuriems tai patinka. Yra savo paskirtį tame matančiųjų.

Tačiau neišlygintas dar šiame žmoguje meilės-puikybės procentas (tai įvyksta tik sulig II Kosminiu Pašventimu – A.), todėl negali žmogus dar matyti karmos dėsnio niuansų. Daro jis tada daug klaidų, kurios atsiliepia vedamiesiems. Auginasi jis toliau dvasinės puikybės ir melagingo mokytojavimo karmą, kuri ateityje vėl jį įtrauks, jei šis nesusipras, mokytojavimo neatsisakys, mokiniu tapdamas.

Tačiau dabar daugėja tų, kurie net pirmųjų vartų nepriėję Guru save vadina. Tokie panašūs į pirmokus, susižavėjusius, kad jau raides pažįsta, o gal net skaityti pramoko. Žavisi tokie savo atradimais ir užsidegę juos besiklausantiems aiškina. Pamiršta jie tuo momentu, kad mama su tėčiu juo rūpinasi, kad jis mokytis galėtų. Pyksta jis, kai jie liepia tvarką savo kambaryje arba ant stalo palaikyti ar net šiukšles išnešti prisako. Jam atrodo, kad jis neturi tam laiko, kad tai turi padaryti jie. Nemėgsta jis pareigų, nesupranta, kam atsakomybė reikalinga. Įdomiau būti laisvam. Štai šitaip toks ir šneka kitiems…

Štai šitaip dėstant iškreipiami visi sakraliniai mokymai, astrologija. Šitaip mokoma būrimų, magijos, aiškiaregystės, reiki ir kitų dalykų. Pirmokas, išmokęs tiesiogiai perskaityti simbolius, dar nepajėgdamas suprasti jų sakralinės reikšmės, nesupranta ir tos atsakomybės, kuri užgula pečius ir gyvenimus tų, kurie tuos simbolius imasi skaityti.
Nesupranta nei tas pirmokas, nei tie, kurie jo klausosi pamokos „duoti-imti“.
Nesupranta daugelis tų, kurie guru save vadina, kad norint padėti kitam, nebūtina už jį kažką padaryti, tačiau dažnai jam reikia sudaryti sąlygas duoti pačiam.

Tai žino atsakomybę suprantantieji Mokiniai. Tačiau net ir jiems duoti – imti gali tapti nelengva pamoka, tačiau jau kitaip pasireiškiančia nei tiems, kurie Mokiniais dar nėra.

Kasdieniniuose tarpusavio santykiuose visiems be išimties, siekiantiems būti geresniais, duoti – tai nereiškia tik pasirūpinti, kad žmogui nepristigtų daiktų, primesti jam savo pagalbą, duoti pinigus. Duoti reikia širdies šilumą, supratimą, užuojautą, kai ji reikalinga, ar sudraudžiantį perspėjimą. Ar ne čia prasideda sunkiausios pamokos?
Sudaryti sąlygas duoti – labai painus reiškinys. Sąmoningas žmogus tai suprasdamas priima aukas ar pagalbą, dėkingumą įvairiai išreiškiamą, kaip ir daro daugelis Guru. Nesąmoningas arba pusiau sąmoningas mielai sudarytų sąlygas duoti tiems, kurie supa jį, vėliau laikydamas tai jų prievole. Tokie įpranta imti, pamiršdami, kad duoti turi ir jie patys.
Todėl realiai „sudaryti sąlygas duoti“ gali tik tas, kuris duoda pats.
Neišmokęs duoti – ima.

Nereikia čia primesti gražbylysčių apie praėjusius gyvenimus, neva tas kitas tada kažką pasisavino.
Yra ne taip. Tas, kuris mokėjo duoti praeityje, moka tai daryti ir dabar. Jam reikia mokytis imti, vadinasi, sudaryti kitiems sąlygas duoti, tačiau kartą išmokęs duoti, nebegali to nedaryti.
Tas, kuris praeityje išnaudojo kitus arba buvo įpratęs jais naudotis, daro tai ir dabar, priversdamas artimuosius apie jį šokinėti. Vieni tai daro reikalaudami, kiti subtiliai. Toks mielai piknaudžiaus sakydamas, jog jis sudaro kitiems sąlygas duoti.

Invalidas ima, iš pradžių sudarydamas sąlygas duoti tiems, kurie turėtų šito išmokti. Tačiau ir jis turi to mokytis, būdamas šiltu ir užjaučiančiu. Tik šitaip elgdamasis kurs sąlygas savo pasveikimui.
Invalidas, kuris reikalauja išskirtinio dėmesio, pyksta, plūstasi, nevertas pasveikimo, todėl kuriasi dar sunkesnę ateitį.
Taigi ar nemoko visa tai, kas buvo pasakyta, naujai pažvelgti į savo prisiimamas ir deleguojamas atsakomybes.
Supratingumas pirmiausia pasireiškia atsakomybe už savo paties mintis, žodžius ir darbus, vis plačiau matant jų užkulisius, todėl prisiimant tai, ką turite, ir neprisiimant to, kas yra ne Jūsų.
Atsakomybės reikšmės nesuprantantieji negali būti laikomi supratingais, nes tikrasis supratingumas slypi ne žmogaus tariamuose žodžiuose, o jo kasdienio gyvenimo darbuose.

Tam, kuris taria žodžius, – neskauda, tačiau jų įprasminimas darbais gali virsti didžiule kančia, nes ji pirmiausia atplėšia tikra nuo to, kas suvaidinta ar įsikalbėta. Štai kodėl mes kalbame apie kančią, kuri kiekviename etape yra kitokia.

Tačiau dar sakome: neužsižaiskite kančia. Tai veda į nihilizmą.
Mūsų kelią suprantantieji turi nepamiršti, kad džiaugsmas gaivina ir gydo. Todėl išmokite džiaugtis savo ir draugų sėkmėmis, mokėkite džiaugtis savo ir draugų supratimo daigais, puoselėkite juos kartu, suprasdami ir apjausdami vienas kitą pasimetimo ar paklydimo minutę. Apsidairykite, kiek aplinkui to, kuo galima džiaugtis.
Nesigūžkite prieš į Jus nukreiptas pykčio ar blogio bangas.

Būkite stiprūs savo Tikėjimu Gėriu. Išlaikykite jį, net jeigu Jus panardintų į deguto duobę. Pasišaukite savo sielos Šviesą iš savo paties širdies, kad ji sužibėtų lyg švieselė tamsiame gūdžiame miške – kažkam ji dar pašvies. Pašvies ji ir Jums.

Tačiau iš pradžių visados galvokite apie kitą – tik tada toji švieselė bus aiškesnė.
Matymas savo ir kitų klaidų taip pat sukelia kančią. Tačiau negi norite gyventi aklo kačiuko gyvenimą? Norite, likite toks? Tačiau nesiskųskite po kurio laiko, kad gyventi neįdomu ir kad gyvenimas jau praėjo, o Jūs nieko nenuveikėte…
Akis atvėrusysis kankinasi tol, kol nesuteikia savo gyvenimui prasmės. Radusieji prasmę gyvena visavertį gyvenimą. Nekartokite ir tokių žmonių gyvenimų.

Gyvenkite savąjį, pilnai išgyvendami savo džiaugsmus ir skausmą, kurie abu gydo ir stiprina, kurie abu padeda daugiau suprasti.

Todėl eikite ir nesigailėkite to, ko nepadarėte, o darykite tai dabar.
Toks mūsų palinkėjimas visiems, išdrįsusiems žengti į Kelią.

2010 01 30