Apie kontaktuotojus

Klausimas: Vis daugėja kontaktuotojų. Yra pasivadinusių Pasiuntiniais, Šviesos Ambasadoriais ar dar kitaip. Kontakto šaltiniu daugelis jų įvardija vieną iš Jūsų Brolių, Macha Čochaną, Sanat Kumarą ir t. t. Kaip atskirti ieškančiajam, kas tikra, o kas ne?

Atsakymas:
Tikra ir netikra atskyrimo Kelias ir yra apsivalymo Kelias. Jis ilgas ir išbandymų kupinas.
Pradžioje tai negali būti pavadinta išbandymais. Tai ne kas kita, kaip to, kas nesuprasta, „išsirgimas“ įvykiais, situacijomis ir būsenomis, kad būtų suprasta tai, kas turi būti suprasta. Tai Jūs mėgstate vadinti karma.
Tai dėsnis, pagal kurį kiekviena bet kieno kažkada sukurta priežastis sugrįžta savomis pasekmėmis, kuriose ta priežastis turi būti „išsirgta“, iškentėta, šitaip suprasta ir pakeista kita. Tai Esmė. Todėl ir supranta, kaip jau esame sakę,kiekvienas tiek, kiek jo karma leidžia. Pagal tai ir atskyrimas.
Keliui suprasti buvo skirti Astrėjos užrašyti „Kosminiai pašventimai“. Studijuokite ir pažinkite.
Į šį klausimą jau turėjo atsakyti ir ši knyga.

Dar kartą tai akcentuodami, išskirsime kontaktuotojus ir Mokinius.
Tuos, su kuriais dirbame mes, vadiname Mokiniais (po II Kosminio Pašventimo) arba kandidatais į Mokinius (nuo I Kosminio Pašventimo II etapo). Su Mokiniais dirbame tiesiogiai, kandidatus ruošiame ateities darbams per Mokinius. Vieni iš jų padeda mums, būdami kartu su mumis dabar kituose planuose, kiti – Žemėje.

Ypač sunku Žemėje esantiesiems. Jie tampa mūsų darbų ir Idėjų tarpininkais ir laidininkais. Šitaip mes juos ir vadiname. Šitaip jie vadina ir save. Nemaitiname mes jų ambicingais Pasiuntinio ar Ambasadoriaus vardais, saugodami juos nuo kritimo ar paslydimo. Nieko jiems nežadame ir nesiūlome, išskyrus darbą vardan žmonijos ir Idėjos, užmiršus save.
Nesuprantamą kitiems gyvenimą mūsų Mokiniai gyvena. Keistos jų taisyklės, sunkiai atitinkančios vidutinio dvasios vartotojo sampratą, tačiau atitinkančios mūsiškes. Juokingi tie „įžvalgieji“ protingieji, įsivaizduojantys, jog juos perprato… Kad suprastum mūsų Mokinių ir mūsų gyvenimus, reikia šitaip gyventi. Retas tai sugebėtų. Jie supranta mus, todėl su jais ir kalbame.

Daug tų, kurie išeina į Didįjį Kelią, pasiryžę eiti juo neišklysdami. Didžioji dauguma Pirmųjų Vartų neprieina (Astrėja „Septyni spinduliai ir jų valdovai“) – vilionėmis susižavi.
Tačiau labiausiai mus liūdina tie, kurie Vartus praėję įstringa. Todėl pirmasis etapas po I Kosminio Pašventimo tampa vienu iš stipriausių tikrųjų motyvų keliui patikrinimu ir tikrumo-netikrumo atskyrimu. Daug tokių įklimpsta susižavėję savo pačių tariamu dvasingumu, ateities perspektyvomis ar tiesiog nori gyventi, kaip gyvenę, išsigandę pirmųjų atsisakymų…
Į Mokinius mes priimame tik žygiuose patikrintus kandidatus. Kol sąmonė neparuošta, negali žmogaus protas mūsų suprasti, todėl su bet kuo ir nesikalbame.
Su kuo kalbėti, patys ir pasiruošiame… Ilgas tai, ne vieną žemišką gyvenimą trunkantis darbas. Sunki žemiškoji mentalinė erdvė. Būna klaidų, atsirandančių pervargus, nuodingų žmogiškų minčių „persivalgius“. Grįžta jas atitaisyti tie patys Mokiniai, kurie jas ir padarė…
Supraskite, kaip norite, mielieji, jau ir taip per daug buvo pasakyta. Protingas nesupras, o išmintingajam – tik primename…
Kalbame apie nuolatinį darbą su savimi, ypač vertindami tokias savybes kaip nuoširdumą, paprastumą, atsidavimą aukštoms Idėjoms ir pasiaukojimą vardan jų. Tai savaime nubrėžia reikalavimus siekiančiajam.
Idėjai atsidavusysis visados turi būti tarp liausinančiųjų ir smerkiančiųjų, nes toks jo gyvenimas. Tai gyvenimas lyg ant aštriausio peilio ašmenų.

Mokinys žino savo atsakomybės kainą. Ji nesuprantama vartotojui. Nesuprantama ji ir tam, kuris dar tik ruošiasi Mokiniu būti. Atsakomybės auga su kiekvienu nauju suvokimu. Todėl ir yra tokie žmonės išskirtiniai. Išskirtiniai savo kitiems nepakeliama atsakomybe, kurią laisvanoriškai prisiėmė, žinodami, kas jų laukia.
O laukia darbai, vis daugiau darbų, vardan tų, kurie bando suprasti, ir vardan tų, kurie nesupranta ir todėl juos visaip dergia. Darbai tie sunkiai suprantami tiems, kurie vertina tik išorę, tačiau nelabai aiškūs ir tiems, kurie dar tokių darbų neatlieka, bet gal ruošiasi kada nors atlikti. Apie tai jau buvo rašyta Astrėjos knygose.

Kalbame be užuolankų ir pagražinimų. Vadinasi, jeigu šitaip kalbame mes, šitaip kalba ir mūsų Mokiniai, nes jeigu jau jie yra mūsų Mokiniai, šitaip jie ir gyvena, nesvarbu, kaip jų gyvenimas kažkam atrodytų.
Šitaip turėtų siekti ir siekia gyventi mūsų kandidatai į Mokinius. Pirmas etapas po I Kosminio Pašventimo – tai laikotarpis, kuris apsprendžia kandidato tinkamumą tolesniam keliui..
II etapas patikrina jo sugebėjimą prisiimti atsakomybes.
Mes negalime siūlyti, todėl nesiūlome bendradarbiauti darželio auklėtiniams ar pradinukams, kokiais yra didelė dauguma greitų rezultatų ir įdomių potyrių ieškantys „dvasingieji“ bei „protingieji“. Jie dar „išsižaisti“ turi, todėl tegul sau išsižaidžia.
Negali žaidžiantysis tinkamai mūsų suprasti, ką kalbėti apie mūsų energijos priėmimą… Nors aštuntoku reikėtų būti, kad galėtume šiek tiek susišnekėti („Septyni spinduliai ir jų valdovai“).
Eterinis pasaulis dabar labiau nei bet kada anksčiau (nebent prieš 11 tūkstančių metų) siekia kontakto su Žemėje esančiaisiais, todėl bet kuris jautresnis žmogus gali pradėti su juo savaip kontaktuoti. Perspektyvesni iš jų pavadinami Pasiuntiniais. Tai reiškia, jog į juos dedamos viltys ateičiai. Tokie tampa to pasaulio šaukliais. Yra tų, kurių kilmė – eterinis pasaulis. Jie labiausiai tokiems darbams tinka.
Jie visi kalba apie greitą nušvitimą, pakylėjimą, išsigelbėjimą.
Eterinis pasaulis nekelia jokių ypatingų reikalavimų savo sekėjams, siekdamas kuo daugiau jų pritraukti. Jam svarbu, kad kažkas priimtų jų siunčiamus šaukinius – programas – vibracijas, kurias paskui jie išmoningai patys palaiko.
Šitaip lyg daugeliui pažįstamos amžinosios tiesos tampa neurolingvistinėmis ar net technoįtaigos programomis su sava įkrova. Kalbama apie chaosą ir laisvę kiekvienam, gali būti propaguojamas tiesiogiai suprantamas nieko neveikimas, siūlant mesti darbus, gal net šeimas ir pasitraukiant laukti išsigelbėjimo arba pasaulio pabaigos…
Šį krūvį užkabinę nepasirinkusieji, abejojantieji, rezultatų be darbo siekiantieji arba tiesiog ambicingi žmonės gali tapti tiek vangūs, tiek superaktyvūs, pasinerti tiek į somnambulišką būseną, tiek į euforiją. Kai kurie iš jų tampa prisiimtą tiesą agresyviai ginančiais fanatikais.
Blogiausiu atveju jautriesiems gali pašlyti psichika, nes pasijungęs svetimas protas užgožia vidinį Aš. Mažai kas iš tų kontaktuotojų tiesiogiai kalba apie ateivius, tačiau kai kurie prasitaria jau patyrę jų stebuklų, gavę galių ar ypatingų nurodymų.

Daug patiklaus jaunimo užsikabina už tokių daug žadančių kontaktų ar žadamos ypatingos misijos ar tiesiog to, kas jiems atrodo itin svarbu. Daug nesirealizavusių laiku vyresnių žmonių šitaip įgyja taip trokštamą savirealizaciją.
Pasakysime tik tiek: jei prieš daugiau nei šimtmetį daug vargo turėjome su spiritualistais, dabar – kontaktuotojų mada.
Jei tie kontaktuotojai nors šiek tiek norėtų mus girdėti, pirma turėtų išmokti klausytis kito žmogaus, tada susišnekėti su šalia esančiaisiais. Jie turėtų pamatyti savo vidinę sujauktį, atskirti ją. To nepadarę jie neišvengiamai pirmiausia kalbėsis su savimi pačiais, vadinasi, savu protu, nes šis geriausiai supranta jų poreikius.
Tokie kontaktų siekėjai, sakralinių taisyklių neišmanantys – puikiausias „maistas“ jau ankstesniuose tekstuose minėtoms kamarupoms. Taip jie tampa ne tik „maistu“, bet ir užkratu tiems, kurie jais pasitiki.
Ydų pasauliui taip pat reikia duonos. Jis randa ją tuose smalsiuose arba ambicinguose „vaikuose“. Visa tai apsėdimų temos, kurias būtinai nagrinėsime kitoje knygoje.

Daug gyvenimų jau sudarkė tokie kontaktai, daug ateičių iškreipė jų pasiūlymai ir pažadai. Nenustebkite, tačiau daug buvusių spiritualistų dabar kontaktuotojus žaidžia… Anksčiau negirdėjo, negirdi ir dabar…
Ne vienas net būdamas kandidatu į Mokinius šitaip nuo kelio lyg paspirtas akmenėlis nuriedėjo… gal tūkstantmečiams…
Mielai persiviliotų eterinis pasaulis bei Tamsos astralas mūsų ruošiamuosius arba paruoštuosius. Stengiasi jie, nes labai jau jie vertingi.

Moka jie tai daryti. Jų vilionėms ir skleidžiamoms iliuzijoms niekas prilygti negali, todėl nemažai kandidatų į Mokinius, savo tikrųjų motyvų nesupratę arba pervargę, jau pateko į jų voratinklį. Būna, kai dar pavyksta juos ištraukti, tačiau dažnai tai būna nebeįmanoma: jie mūsų nebesugeba nei girdėti, nei suprasti ženklų. Tokie mūsų Mokiniais niekados dar nėra buvę. Jie tik ruošėsi jais tapti. Tie, kurie jau buvę mūsų Mokiniais, atskirti sugeba. Jie mielai pagelbėtų ir krentantiesiems, tačiau šie ištiestą pagalbos ranką su kąsnį iš burnos traukiančiąja supainioja…
Mūsų Mokiniai natūralūs ir paprasti, bet tikri savo siekiuose ir patikimi darbuose. Jie nieko nevaidina. To mokome mes. To moko jie ir tuos, kuriuos patikime jiems vesti. Nieko nevaidinantis vaidybą atskiria. Tas, kuris vaidina, pasiklydęs savo vaidmenyse, pasimeta ir atskirdamas. Tada jam atrodo, kad visi aplinkui vaidina, o pirmiausia – tas, kuris iš tiesų nevaidina… Tai paradoksai, įmanomi tik Žemėje gyvenant.

Natūralumas vystosi tik save patį pažįstant. Bijantis save pažinti, nepažins ir kitų, neatsivers jam ir supratimas. Tada beliks tik su savo paties protu šnekėtis… Kokie vargani tie protingieji, protą savu dievu pavertę…
Siauros sąmonės pasaulio pajungtuosius iš akių atpažinkite. Jos lyg šydu aptrauktos, apsiblaususios, kartais agresyvios, dažnai pašaipios. Būna ir negyvų, būna beprotiškų. Tai dvasios katarakta. Užspaustas jų vidinis Aš į giliausią kampą arba to Aš iš viso nebėra arba net nebuvo…

Šviesos eterio darbuotojo akys gali būti aiškios ir tyros, tačiau nėra jose mūsų ugnies, kuri spindi akyse tų, kurie dirba su mumis. Iš tų akių gali lietis gerumas, meilė, pasiaukojimas ar net didvyriškumas, tačiau nėra jose tikrumo.
Mūsų Mokinių akys ramios ir tvirtos, nes ramus ir tvirtas jų protas, širdžiai atiduotas. Jos gali būti aštrios ir švelnios, tačiau nėra jose perdėto jausmingumo, kaip nėra ir abejingumo.

Jeigu jos į kažką žiūri, vadinasi mato tai, kas yra, o ne tai, ką kažkas nori parodyti, tačiau ne vertinimas tai, o būsenos ar situacijos fiksavimas, lyg tai darytų fotoaparatas. Jie aiškūs ir konkretūs, tačiau kartu nesuprantami ir abstraktūs, todėl tai gali erzinti ir gąsdinti nepratusius.
Reziumuodami pasakysime:

  • savęs nepažįstantysis patenka ten, kur jo neatidirbta karma jį nusviedžia.
  • Pažįstant save ir natūralumo mokantis, geriausiai savos kaukės nuo vidinio AŠ atskiriamos. Tada ir supratimas, o su juo – ir atskyrimas vystosi.
  • todėl ir lieka kiekvienas savo ieškojimuose ties tuo, ko pagal savo paties susikurtas priežastis ir pasekmes yra vertas. Nieko čia nepaskubinsi.

2009 09 20
Kth., S.