Buvo sakyta: meti į telkšantį vandenį akmenėlį ir nuvilnija nuo jo ratilai iki pat pakraščių, tačiau po kurio laiko vėl vandens paviršius išsilygina ir nurimsta.
Taip ir žmogus, patogiai gyvenime įsitaisęs: įvykiai, situacijos ar netikėti susitikimai gali sujudinti jį kaip tą stovintį vandenį. Tada nuvilnija jo supratimas, o kartu su juo – ir susikurtas gyvenimas. Po kurio laiko, įvykiams nurimus, nurimsta ir žmogus, pokyčių bijantis; nurimsta ir tas, kuriam tie pokyčiai nepatogūs, todėl protas visados randa pateisinimų, kodėl verčiau gyventi taip, kaip anksčiau, nes taip iš esmės yra patogiau. Ypač nepatogūs pokyčiai, kurie žmogaus susigulėjusias mentalines programas paliečia per įpročius ir mąstymo klišes ar net priklausomybes, pasireiškiančias gal kiek aštriau, negu jam patiktų, o gal visiškai ne taip, kaip jis norėtų ar įsivaizduotų. Tačiau yra ir tų, kurie būsimais pokyčiais apsidžiaugia ir nauju atsilaisvinusiu nuo įpročių ir prisirišimų griūties šiukšlių ir nuolaužų keliu pasuka, rizikuoja turėtais patogumais ar kuo kitu, nes kiekvienam sava rizika.
Pokyčių bijančių patogumų ieškotojų vystymasis įstrigęs, o rizikuojančių ir pasinaudojančių jų suteikta nauja energija laukia vystymosi proveržis.
Bet kuris sielos vystymasis iš visų prisirišimų laisvinantis vyksta. Kuo sunkesni prisirišimai, tuo labiau žmogus savo sunkia karma skundžiasi, deja, niekaip negalėdamas atpažinti, kad pats savo gyvenimą labiausiai ir apsunkina netikusiu mąstymu ir jo veikiamais sprendimais arba dar labiau – sprendimų vengimu. Ne tik asmeninė, bet ir giminės karma apsunkina. Ji per senas toje giminėje vis kartojamas mentalines programas, sukeliančias problemų, reiškiasi. Laimi tas, kuris jas pamato ir savo gyvenime nebekartoja ir vaikus dėl to perspėja. Tas, kuris nemato, nes dvasinės akys užmerktos, įklimpsta nesibaigiančiuose šeimos rūpesčiuose ir kartotiniuose. Jeigu giminėje buvo šviesuolių, lengviau tokiems jos nariams pabusti, kitų sukurta šviesa pasinaudojus. Tada jie natūraliai įsipareigoja tą šviesą ir kitiems nešti ir ja dalytis, savo šviesuolius ir išmintį gerbti. Tie, kurie tą giminės šviesuolių sukurtą šviesą savanaudiškai vartoja, vadinasi, niekaip nesidalija, o gal net ir į alkoholio ar narkotikų liūną įklimpsta, artimuosius dėl to kaltina, kitų sukurtą šviesą savo netikusiu elgesiu gesina, todėl nelieka jos jo palikuonims, nors kitiems giminėms nariams gali ir likti.
Dalijimasis gėriu per neatlygintiną pagalbą kitiems, visuomeninį darbą arba tarnavimą vyksta. Besidalijantysis su kitais dirbdamas dvasioje bunda ir vystosi. Tas dalijimasis platesniu mastu turi vykti, ne tik šeimoje ir darbe, kur šitaip besielgiantis žmogus gero žmogaus etiketę užsidirba. Tada prisirišimas prie savęs gero ir padedančio saviesiems bei nauja puikybės rūšis vystosi.
Taigi bet koks laisvėjimas iš prisirišimų įmanomas padedant tiems, kurie net nežino, iš kur pagalbos sulaukė, todėl asmens įvertinimo tiesiog nėra. Darbas dėl savo Tėvynės ir jos žmonių naują tarnystės lygmenį atveria.
Vieni jokio ryšio su gimtine nejaučia, kiti laikui bėgant pamažu pradeda suprasti jo svarbą, o treti labai greitai jį pajunta.
Nejaučia jo tie, kurie apie savo gerovę daugiausia galvoja, todėl mažiausiai jiems rūpi kitų žmonių problemos, o juolab gimtosios šalies reikalai. Jie bėga iš šalies geresnio gyvenimo ir patogumų užsienyje ieškodami, lyg užsiciklinę, kad čia blogai, o kitur – gerai. Jie užstrigę ties savo vartotojiškumu.
Tie, kuriems savos šalies reikalai ir gyvenimas pradeda rūpėti arba rūpi, taip pat išvažiuoja mokytis, dirbti ar pakeliauti, bet grįžę savo naują požiūrį, žinias ir dar labiau sustiprėjusią meilę Tėvynei į savo darbus įdeda. Jie Tėvynės šaknų trauką jaučia, nors gal net negali to taip įvardyti.
Toji trauka yra mūsų tautos Dvasios jėga, kurioje gyvena mūsų senųjų išminčių ir labiausiai tautos apgyvendintose vietose gyvenusių šviesuolių švarios, kūrybingos ir didingos dvasinės energijos palikimas.
Apie antropoteosofiją skaitantys žmonės žino, kad materialusis pasaulis – tai visų dvasinių ir kitų materializacijos procese dalyvavusių pasaulių kūrybos produktas, todėl suvokia, kad dvasinė energija yra neišsemiama, o kūniškoji – laikina.
Todėl tos tautos, kurios Dvasios pradą turi, nes nėra suvestinės, bet kokiomis sąlygomis išgyvena, kaip ir žmogus, Dvasia tikintis ir besivadovaujantis, – viską ištveria ir žygdarbius atlieka, kuriems vienas kūnas būtų nepajėgus.
Jeigu būtumėte pastabesni, atskirtumėte, kad bet kurie Dvasios pradą turintys mokymai įvedami tose žemėse, kuriose tas pradas jau anksčiau veikė, todėl tos žemės vietos erdvės dvasinei energijai yra atviresnės. Senoji Heladė gilias Dvasios šaknis turi, todėl pagimdė visą plejadą išminčių – filosofų, kuriuos skaitant dabar tą pačią išmintį pritaikyti galima. Persijos teritorija, vietos prie Tigro ir Eufrato upių daugybę išminčių, alchemikų ir magų pagimdė, kurių žiniomis naudojosi kabalistai bei visi Žuvų eroje atsiradę mokymai Europoje. E. Blavatskaja ir Rerichų šeima daug laiko gyveno ir dirbo Indijoje.
Antropoteosofija buvo duota po to, kai buvo parašytas „Lietuvos šauksmas“. Tada dar nežinojau, kad ji apskritai bus. „Sakmė apie aisčius“ buvo rašoma tuo pačiu metu kaip pirmosios knygos apie antropoteosofiją.
Tai reiškia, kad aisčių tema, kaip šiose žemėse gimusiųjų Dvasios šaknų tema, turėtų būti nepamiršta ir plėtojama. Ne pavadinimai svarbūs (aisčiai, baltai, pamariečiai ar dar kas kitas), bet pati esmė, kad jau daugybę tūkstantmečių čia, prie Baltijos jūros, gyveno išminčiai, kurie savo dvasinį palikimą paliko tiems, kurie gyvens šiose vietose po jų. Kai kas vadino juos Dievo vaikais, kai kas Saulės vaikais (ne veltui gintaras – mūsų tautos savotiškas simbolis – tapatinamas su saule). Daug buvo norinčiųjų tą tapatybę pasisavinti, nes vagys neturi net žmogiškosios tapatybės, o ką jau kalbėti apie tautinę, todėl ją saugoti ir puoselėti reikia, prižiūrėti ir laistyti savo darbais dėl Tėvynės ir jos žemės, nesvarbu, kokios valdžios keistųsi ir kaip valstybių sienos būtų brėžiamos.
Tautos dvasinės tapatybės suvokimas svarbus tam, kad žmonės savo stipriomis Dvasios šaknimis patikėtų ir iš jų stiprybės semtųsi. Ta mintis skamba ir mūsų himne, V. Kudirkos užrašytame.
Mūsų su Petru darbas buvo tautos dvasią pažadinti ir žmonėms apie ją dar kartą priminti taip, kaip buvo duota. Mes tokie tikrai ne vieninteliai. Daug jų buvo mūsų istorijoje, nes nuolat ateidavo į šią Žemę sielų, kurios vietos žmonėms apie laisvę ir Tėvynės meilę kalbėjo, kadangi be jų Dvasia prisikelti negali. Jie žmonėms apie tautos šaknų dvasinę stiprybę savo darbais, kūryba ir pasiaukojimu primindavo.
Šį darbą mes padarėme. Mums jis buvo gretutinis, bet ne pagrindinis, nors savu laiku – vienas svarbiausių. Dabar Jūsų eilė, nes šis darbas kai kuriems Jūsų ir yra tikrasis Jūsų darbas. Mums tereikėjo tai tiktai priminti.
Pabudusi Tautos Dvasia vis aktyviau traukia įvairių savo dvasinį potencialą išbarsčiusių pasaulio dvasinių krypčių atstovus. Jie atvyksta, kad pasisemtų įkvėpimo savo keliuose, nors dažnai ir savo mokymus atveža, kad jais mūsų žmones į savus egregorus įtrauktų, o kartu ir Dvasios jėgą nuolatos gautų. Ne visi mainai yra lygiaverčiai, todėl nuolatos perspėjame, kad ne beždžioniautumėte to, ko esmės ir tikrųjų priežasčių nesuprantate. Vertinkite, mielieji, tai, ką turite.
Dvasios ugnis mūsų erdvėse vėl įžiebta, todėl tie, kurie ją svarbia laikote, neškite ją savo širdyse ir gyvenime dirbdami ir šitaip sėdami jos kibirkštis kitiems. Visiems savaip suteikiama naujo supratimo galimybė, todėl negalite žinoti, kaip Jūsų turima kibirkštis gali pasitarnauti. Negailėkite dalytis – tada iš jos savo širdies ugnį įžiebsite. Tada dar supratingiau dirbsite, kaip dirbome ir tebedirbame mes ir kiti.
Kelionė į Samotrakės salą ir atradimai joje tik patvirtina mūsų tautos dvasinių lobių buvimą, kurie yra neįkainojami, nors plika akimi nematomi. Todėl visai nebesvarbu, ar suras archeologai tiesioginius patvirtinimus to, kas buvo prieš 3 500 metų, nes sunkiai tikėtina, kad būtų išlikę senųjų artefaktų, nors netiesiogiai jų yra. Mes žinome, todėl negalime netikėti, kad viskas taip ir buvo. Taigi, esmė lieka ta pati – Tikėjimas mūsų Tautos dvasine tapatybe žinant, kad ji tiesiog yra. Taigi būkite verti tų dvasinių lobių ir neišbarstykite jų kaip išloštų pinigų, neiškeiskite į sintetinius viliojančius savo dvasinės tapatybės neturinčiųjų žaisliukus.
Toks mano palinkėjimas tiems, kurie aisčių tautos dvasine tapatybe patikėjo ir į save tą Tikėjimą priėmė, kad jis veiktų.