Kas yra valstybė? Kas yra valstybingumas?

Ar tai tik sienomis atskirta teritorija su savo žemėmis, gamyklomis, įmonėmis, daugiau ar mažiau vertingais pastatais, kuriuos galima parduoti, ar kažkas daugiau?..

Pabandykite įsivaizduoti: įsisiautėjusios stichijos sugriauna pastatus, brangias gamyklas, suniokoja milijardus kainuojančius įrengimus… Regime tai vykstant kitose valstybėse įvairiais laiko tarpsniais. Protui paklūstantieji sakys, kad tai gamtos šėlsmas, jos procesai. Tačiau visame pasaulyje vis garsesni tampa balsai, teigiantys, kad tai – perspėjimas visai žmonijai, kurios dalis yra ir Lietuva. Galime džiaugtis, kad palyginti ramioje vietoje gyvename, bet…

Bėgimas paskui pinigus pavertė žmoniją jų vergais. Pamiršome, kad tada, kai buvo įvesti, jie tarnavo tik kaip verčių ekvivalentas, turintis palengvinti pernelyg sudėtingus natūrinius mainus. O dabar priemonė virto objektu, užvaldančiu žmonių sąmonę. Tad argi įmanoma išvengti krizių, aiškiai nurodančių skaudulius visos žmonijos sąmonėje.

Žemė – gyvas organizmas. Jos gyslomis teka kraujas – nafta. Ji turi smegenis – mineralus, kvėpuoja per augalus. Turi ir savas votis – vulkanus, kurie gali atsiverti, kai organizmui reikia išsivalyti nuo viduje susikaupusių pūlių, t. y. to, ką tas organizmas priverstas priimti iš aplinkos, vadinasi, žmonių.

Ne vieną civilizaciją paslėpė vandenys, ne vieną kartą keitėsi Motinos Žemės veidas: vienos žemės iškildavo, kitos nugrimzdavo.

Supraskite teisingai, ne apie kataklizmus šnekame. Nereikia Lietuvai jų bijoti, nors ir baugina daugelį jautriųjų paranormalūs žmonės savo vienas nuo kito nuskaityta informacija.

Kalbame apie Evoliuciją, t. y. apie tai, kad visados kosminė upė, kurioje mes visi esame, nešė nuo nesąmoningumo į sąmoningumą. Susipratusieji žino, jog sąmoningėjame įveikdami kliūtis, nes yra toje upėje ir slenksčių, ir krioklių. Kai kada ji teka ramiai ir tykiai.

Dabar – slenkstis, už kurio gali būti krioklys. Reikia sumanaus irkluotojo, norint jį įveikti. Be irkluotojo valtelė pražus.

Kiek ekstremalių pokyčių Žemėje vyko, tačiau visados dalis žmonių, kaip ir gyvūnų, išlikdavo. Jie duodavo pradžią naujai evoliucijos apvijai.

Daug paslapčių dar mokslininkai neištyrė. Ne visos ir turi būti atvertos.

Todėl visų pertvarkų, krizių, o tiksliau – svarbių pokyčių mazguose svarbiausias yra žmogus. Gali sugriūti namai, būti sunaikintos materialios vertybės, bet išlikęs žmogus, kurio krūtinėje plaka karšta širdis, kuris turi blaivią galvą, sveikas rankas ir kojas, viską sukurs iš naujo. Būtina tik tikėti, kad negali nepasisekti.

Be žmogaus pasaulis tuščias. Tik per jį jis įgyja dvasią. Tačiau ne visi ją įgyja, o tik tie, kurie tiki savimi, savo darbų prasme ir jų ateitimi.

Kažkada nebuvo to, ką dabar vadiname valstybėmis. Dabar yra. Jos suvienija grupes žmonių, turinčių savą mąstymo būdą, mentalitetą, saviraišką, temperamentą, elgesio normas, charakterį ir, žinoma, istoriją. Todėl jautresnieji labai skirtingai jaučiasi iš vienos šalies įvažiavę į kitą. Tai įprasta vadinti šalies energiniu lauku. Šiame lauke – visų ten gyvenančiųjų mintys ir lūkesčiai, maitinantys mentalinę erdvę, taip pat papročiai, įpročiai ir prisirišimai, maitinantys emocinę (astralinę) erdvę. Visa tai kaupėsi per amžius. Pietinėse šalyse labiau išreikšta emocinė erdvė, šiauriečių – mentalinė. Tačiau dar visos šalys turi didesnę ar mažesnę dvasinę erdvę, kurioje paslėptas visų toje teritorijoje gyvenusių išmintingų žmonių per daugybę metų sukauptas dvasios potencialas, paveldas.

Netiesa, kad Lietuvai tik 1000 metų. Netiesa, kad ji tik žemdirbių kraštas. Tai nori įteigti tie, kuriems neprieinama tikrosios Dvasios jėga, arba tie, kurie nori ją sutrypti ir niekinti, kaip tai buvo daroma anksčiau.

Filologai žino tris senąsias kalbas: lotynų, sanskrito ir lietuvių. Pirmųjų dviejų nebėra. Lietuvių kalba išliko. Ja dar kalbame mes. Ar pagalvojote, kiek ištvermės ir tikėjimo reikėjo, kad ji būtų išlaikyta gyva iki šių dienų. Ar ne Lietuvos Dvasios palaikomos motinos ilgais kalbos draudimo laikotarpiais mokė jos savo vaikus? Ar ne ji suteikė tiems, kurie tiki Lietuva ir jos prisikėlimu, didžiulės galios ją vienintelę išsaugoti, nepaisant vargo, skurdo ir niekinimo ar net prievartos?

Daug tūkstančių metų Lietuvos senajai išminčiai. Sunaikinta ji buvo iki pašaknų, kaip buvo sunaikinti prūsai, kuršiai ir daugybė kitų. Tačiau mena dar tą išmintį senasis Lopaičių piliakalnis prie Tverų ir daugybė šventviečių, kurių kadaise mūsų teritorijoje buvo ne mažiau kaip Graikijoje ar Indijoje. Neparanki buvo toji išmintis užkariautojams, nes trukdė ji „tiltą“ tarp Rytų ir Vakarų, kuriuo visados buvo mūsų teritorija, užimti. Lengviau valdyti ir papirkti tuos, kurie nesupranta, savo Idėjos neturi… Išmintingojo, Idėja tikinčiojo nepapirksi. Jį galima tik sunaikinti… Taip buvo daroma… Bet ar ne šitaip elgiamasi ir dabar?..

Išminčiai įmeldė mūsų šalies erdves, įmaitino jas savo idėjiškumu ir tikrumu, kylančiu iš Tikėjimo. Tai liko mūsų šalies dvasiniuose laukuose, nors tų, kurie tai padarė, seniai nebėra.

Deja, pasiimti tą brangią dovaną gali tik tas iš jų, kuris nuoširdžiai tiki savo šalimi ir jos ateitimi, kuris pasiruošęs paaukoti jai savo gyvenimą. Ar daug tokių dabar? Bėgdami paskui pragyvenimą, maistą, skaičiuodami monetas, kad sumokėtų už komunalines paslaugas ar… kreditus, žmonės tampa įkaitais tų, kurie jokio tikėjimo ir jokios dvasios neturi, tačiau turi… pinigų… Tada daugelis sako, kad ,,nieko toje Lietuvoje nėra“, ir traukia ten, kur savus sugebėjimus parduos brangiau. Jie taip ir neprisiliečia prie Lietuvos dvasinės erdvės. Jie jos nebeieško, nes nežino, kad joje begalinė stiprybė slypi.

Tačiau yra ir tų, kuriems ima busti supratimas, kad jeigu jau jie gimė Lietuvoje, vadinasi, ją turi gerbti ir mylėti taip, kaip myli ir gerbia savo motiną, juos pagimdžiusią ir užauginusią. Toks žmogus ima pats ieškoti, kaip savo sugebėjimus ir patirtį panaudoti galėtų, kad visiems, Lietuvoje gyvenantiems, būtų geriau. Jam atsiveria Lietuvos dvasinės erdvės. Jos ima jį maitinti. Kuo labiau toks įsisuka, vis karščiau įžiebdamas savo širdies ugnį, tuo daugiau stiprybės į jį priteka, tuo daugiau išganingų minčių ateina. Tik šitaip formuodavosi legendiniai herojai, savo laiku vadinti idėjiniais keistuoliais.

Sunkus laikmetis žadina tuos, kam lemta įvykdyti svarbius uždavinius. Tokie negali likti nuošalėje ir ramiai laukti, kuo viskas baigsis. Jie nebaksnoja kitam į šoną: „Daryk tu“, nebėga svetur ieškodami patogesnio gyvenimo sau ir savo šeimai. Jie patys nepajunta, kaip atsiduria įvykių verpete, į kurį įsukti staiga ima ir pasiryžta… žygdarbiui, kurio nebegali neatlikti. Toks žmogus įgyja visų Lietuvos senųjų išminčių jėgą, nes jos vertas. Kuris iš Jūsų Juo bus?..

Tačiau didžiausia atsakomybė gula ant pečių priesaiką Lietuvai davusiesiems. Žmonės jais pasitikėjo, juos išrinko ir tikisi, kad tarp jų atsiras tas karžygys, kuris pasiaukos jų labui. Tuos išrinktuosius jie peni savo energija. Kuo stipresnį energinį palaikymą kuris nors jų gauna, tuo geriau jam sekasi eiti savo pareigas. Sukėlęs savo rinkėjams skausmą, pats jį savaip patiria. Jo sprendimai tampa netikę. Dar daugiau – jis teršia energinį šalies lauką, nes piktnaudžiauja tais, kurie juo pasitikėjo. Tie, kuriais piktnaudžiaujama, ilgainiui nebesitaiksto su energijos praradimu ir galiausiai ima kovoti. Todėl visi pakilimai ir kritimai, kaip ir revoliucijos ar pasipriešinimo kovos, valstybių gyvenime turi savo energinę priešistorę.

Ne vien pasaulinė finansinė krizė kalta dėl dabartinės Lietuvos padėties. Ši krizė – tai tik aiškiai matoma dvasinės, arba vertybių, krizės išdava.

Lietuvos problema – valdžios naudojimasis žmonėmis, jų negerbimas ir net ignoravimas. Tai lyg dvi atskiros valstybės: viena – Seimas ir Vyriausybė, kita – visa Lietuva. Prezidentei tenka itin sunki duona – meistrauti tarp šių abiejų pusių. Daug išminties, valios ir diplomatijos reikia, siekiant būti harmonizuojančiu veiksniu…

Visa tai todėl, kad daugelis priesaiką padėti žmonėms davusiųjų taip ir nesuprato atsakomybės, kurią per šią priesaiką prisiėmė, arba, susidūrę su sunkumais, sparnus nusvilę, palūžo. Jie pamiršo, o gal nesupranta ir to, kad harmoningą evoliuciją patys žmonės gali skatinti. Reikia tik vieno: su jais santarvėje būti, vadinasi, išmokti juos išgirsti. Deja, dar prieš maždaug dvidešimt metų buvo klausomasi Maskvos, dabar – Briuselio ir Amerikos. Įtikti siekiantysis galiausiai pameta save. Jis nebetenka savitumo, individualybės, ima virsti kauke, robotu, klonu, neturinčiu gyvybės. Tas, kuris prisiėmė atsakomybę dar ir už kitus, pats tokiu virsta ir tokiais verčia tuos, kurie juo pasitikėjo… Taip lyg šiurpiame fantastinio filmo scenarijuje rizikuojama tapti klonų šalimi.

Negauna palaikymo iš Lietuvos dvasinių erdvių klonu tapusysis… Nedirba jis savos šalies labui, nes abejingas jos žmonėms. Atsiranda tarp jų ir tokių, kurie ima vykdyti jais patikėjusių žmonių genocidą – tiesiogiai arba netiesiogiai naikina arba išvaro į užsienį šalies potencialą. Būtent šitaip nuo seno buvo įgyvendinama šalių nukariavimo politika.

Tačiau užmiršta tai darantieji, kad naikindami jais patikėjusiuosius sunaikina patys save. Todėl:

1. Visiems, nuo kurių nors kiek priklauso Lietuvos žmonių likimas, laikas būtų prisiminti jaunatviškus idėjinius siekius, jeigu jų turėta. Ne statistiniai vienetai Lietuvoje gyvena, o gyvi žmonės. Todėl gal kai kam būtų pravartu paskaityti pasaką apie karalių, kuris, kad sužinotų, kaip iš tiesų gyvena jo šalies žmonės, apsirengia skarmalais ir išeina į gatvę… Tikėti Lietuvos žmonėmis ir jos ateitimi reikia pirmiausia tiems, kurie ją turi kurti. Tada lengviau ja bus tikėti ir tiems, kurie tą tikėjimą beviltiškai prarado.
2. Lietuvos ateitis – jaunimas ir jo švietimas. Tai, kas dabar daroma, nusikaltimas sieloms, atėjusioms į šią šalį, taip pat Lietuvos seniesiems išminčiams ir karžygiams, galvas už ją padėjusiems. Šalies genocidas prasideda nuo tiesioginio arba netiesioginio jauno potencialo naikinimo. Kam svarbu išvaryti iš Lietuvos jai dirbti pasiruošusį, išsilavinusį jaunimą? Kam svarbu sudaryti tokias sąlygas šalies viduje, kad išsilavinimas būtų prieinamas tik turtingiems jaunuoliams? Kam svarbu paversti vos pradėjusius savarankišką gyvenimą žmones bankų įkaitais? Kas už viso to slypi? Nesitikime gauti atsakymų, nesitiki jų ir daugelis mąstančių Lietuvos žmonių, nes tik keli žmonės gali į tai atsakyti, kurie tikrai tylės…
3. Vienas svarbiausių kosminių principų – Teisingumas. Tai reiškia, jog kiekviena bet kieno sukurta priežastis visados turi savo pasekmes, kurios anksčiau ar vėliau pasiveja priežastį sukūrusįjį ir jokie pasaulio turtai jos neišpirks.
   

Šalyje, kurioje nėra Teisingumo, įsitvirtina chaosas, persiduodantis į visas kitas jos gyvenimo sferas. Jei teisėtvarka dirba sau, o ne žmogui, šalis negali pakilti, nes ji sukuria neigiamas priežastis, kurios neišvengiamai atsiliepia visai šaliai.

4. Svarbus faktorius – tai sugebėjimas vertinti kito laiką ir energiją. Tai puikiai žino verslininkai. Tačiau kalbame ne tik apie tai. Žemėje mums skirtas be galo trumpas laikas. Jis skirtas tam, kad kiekvienas iš mūsų jį panaudotume prasmingai, o ne iššvaistytume. Vieni dar mąsto, kaip jį panaudoti, kiti naudoja, dar kiti – švaisto. Tačiau yra nemaža grupė žmonių, kurie jį jau beveik panaudojo. Tai pensininkai. Daugelis jų jau atliko savo darbus, kai kas gal ir nesuprato, kad gyvenimas praėjo. Buvo tarp jų tų, kurie atidavė darbui savo ir artimųjų laiką ar net sveikatą, nuoširdžiai naudojo savo žinias, patirtį ir sugebėjimus, sukūrė daug puikių dalykų mokydami kitus.

Už tai jiems skaičiuojamos pensijos, iš esmės įvertinančios jų sąmoningo gyvenimo vertę ir indėlį. Tai kalkuliacija, kuri, deja, neįvertina sąžiningumo, atsidavimo, nuoširdumo ir gerų siekių, kaip ir nemiegotų naktų, paaukotų dėl kitų. Įvairiai pensijos skaičiuojamos, nors biurokratai tikina, kad teisingiau nebūna… Tebūnie… Tačiau atimti iš pakankamai minimalios dalies dar dalelę, kuri skirta duonai, atimti galimybę gauti vaistų ar gydymą – tai arogantiškas demonstravimas, kad žmogaus gyvenimas buvo bevertis ir dabar jam tik lieka persikelti prie šiukšlių konteinerio arba užbaigti tą netikusį gyvenimą pačiam, kad nesudarytų valdžiai nepatogumų.

Anksčiau senoliai gerbiami būdavo, nes jie užaugino tuos, kurie dirba dabar, nes jie didžiulę dalį savo darbų jau atliko, nes jie sukaupė patirties, kuri ir dabar dar gali praversti.

Ar gali harmoningai gyventi šalis, kurioje negerbiamos šaknys, kurioje nepuoselėjami jauni daigai?

5. Daug galėtų padaryti žiniasklaida, jei pati savo vertybes perkratytų ir apie savo darbų prasmę pagalvotų.

Išeičių visados yra. Mokesčių mažinimas monopolijoms ir svečių šalių bankams, ne laiku uždaroma atominė elektrinė, beje, stovinti ant požeminio tektoninio lūžio, didžiųjų pastatų iš mokesčių mokėtojų kišenės statymas ir rekonstravimas sunkiu laikotarpiu – taip sąmoningai prarandamos dabar labai reikalingos pajamos. Pinigų srautus valdantieji moka su jais dirbti. Nenori valdžios vyrai jų skriausti, nes ne vienas ir ne du nuo jų patys priklauso. Paprasčiau atimti sriubos lėkštę iš senuko ar knygą iš perspektyvaus jaunuolio.

Nenori Seime esantieji net pagalvoti, kad nereikia jų tiek, kad pusės ar kiek daugiau užtektų. Liktų tie, kas dirba, o ne tie, kas tik kėdes užima. Tada pavyktų daug sutaupyti…

Bręsta revoliucinė situacija. 2011 metai netruks ateiti. Tik teisingi sprendimai tų, kurie irkluoja šalies laivą, padės gražiai įveikti krioklį, dar labiau subręsti, sutvirtėti ir gal net suremti pečius kartu su tais, kurie buvo pamiršti.

Pastaruoju metu iš viso pasaulio į Lietuvą plūsta visų įmanomų dvasinių krypčių ir religijų lyderiai arba jų atstovai, siekdami įleisti čia savo šaknis. Jie sako atvirai: „Čia gyvena Dvasia.“ Vadinasi, prie jos neišsenkamo šaltinio jie nori priglusti, juo gaivintis.

Tačiau pirmiausia tą šaltinį turi atrasti tie, kurie čia gyvena, kurie šiuo oru kvėpuoja – nuo Prezidento iki mokinuko. Tą šaltinį atradusieji ir iš jo atsigėrusieji prisikels iš tiesų.

Nuo Lietuvos prasidėjo Sovietų Sąjungos griūtis. Ji įgijo Laisvės šauklio vardą. Nuo jos gali prasidėti ir naujas Dvasios atgimimas.

Esame naujame priešaušryje. Turime būti verti aušros. Dėl jos turime padirbėti kiekvienas, kas tik dar randa savyje nors trupinėlį jėgų. Be Tikėjimo ateitimi to nepadarysime. Tik tiems, kurie tiki ir dirba dėl kitų, atsiveria Lietuvos dvasinių erdvių platybės. Jos įkvepia nepažeidžiamos stiprybės, suteikia išminties priimant sprendimus ir einant į žygius dėl savo šalies ir jos žmonių gerovės. Gerbkime pasiaukojimą tų, kurių nebėra ir kurie ne dėl šitokios Lietuvos kovojo. Būkime verti jų atminties ir sukauptos išminties. Ji mūsų visų. Pasiimkime ir naudokime ją savo darbams. Tam reikia vieno – tikėti ir daryti kitų labui.

2009 m. lapkričio 28 d.
Audronė Ilgevičienė, antropoteosofė
Petras Ilgevičius, antropoteosofas