Mielieji broliai latviai,

Aisčiai – viena iš Dievo vaikų tautos genčių, prieš 10 tūkstančių metų iš šilto Egipto, nuo Nilo žiočių, pakilusi eiti į savo Pažadėtąją Žemę šiaurėje prie Baltijos jūros. Lygiai taip pat į Didžiojo Tėvo joms nuskirtas žemes savu laiku ėjo kitos Dievo vaikų tautos gentys: vienos daug anksčiau, kitos – vėliau. Iš visų tų kelių žinomiausias yra Mozės kelias. Visų kitų keliai nuskendo istorijos smėlynuose, tačiau visa Žemės istorija su menkiausiomis detalėmis Visatos bibliotekose yra išlikusi. Tos bibliotekos šventosios knygos nedega ir niekur nepradingsta. Niekas negali jų pradanginti, kad ir kaip norėtų, tačiau tam, kad jas būtų galima skaityti, dėl kitų degančią širdį reikia turėti. Neatsiveria jos tiems, kurie istorija piktnaudžiauti norėtų. Pradžioje jas atvertę pamatysite tuščius puslapius, tačiau Jūsų širdies ugnis, dėl kitų žmonių deganti, ugnines raides juose pamažu ryškėjančias randa. Iš jų tekstai ir visos istorijos dėliojasi apie tai, kas buvo sąmoningai piktavalių užkariautojų paslėpta arba iš tiesų dingo.

Knyga, kurią, mielasis skaitytojau, laikote rankose, – tai Visatos bibliotekų nuorašas. Ji apie Aisčių Kelią, vadinasi, apie mūsų šaknis, apie mūsų protėvių iškilią dvasią ir pasiaukojimą dėl ateities, vadinasi, dėl mūsų, gyvenančių dabar. Knyga apie mane ir Tave, apie mus – brolius, kuriuos užkariautojai vis siekė sukiršinti, kad valdytų. Bijojo jie mūsų, nes savąja laisvės meile buvome stiprūs, nes tą stiprybę iš mūsų iškiliosios Aisčių dvasios gavome. Vadino mus baltais, nes gyvenome prie savosios jūros, taip pat vadino pamariečiais ir visaip kitaip, tačiau svarbu patiems žinoti, kas esame, savo tapatybę prisiminti, kad Tautos dvasios mityba į mus dar giliau įsigertų. Jai įsigėrus, genetinė atmintis grįš su viskuo, kas dabarčiai yra svarbu, kad sąmoningą ateitį kurtume.

Mažai yra istorikų ir archeologų, kalbančių apie aisčius, bet yra. Gal ateityje bus ir daugiau. Tikėkimės.

Dabar pasidalysiu su Jumis žymaus Lietuvos archeologo, akademiko, profesoriaus R. Jovaišos, parašiusio visą ciklą knygų apie aisčius ir sudėjusio į jas savo tyrimų medžiagą, mintimis:

„Aisčiai – seniausias mums žinomas istorinis vakarų baltų tautovardis. 98 metais Publijus Kornelijus Tacitas savo veikale „Germanija“ mini aestorium gentes, gyvenančias prie Baltijos jūros ir renkančias gintarą. Turima omenyje pamario rytinės dalies teritorija: Vyslos žemupys, Semba–Notanga ir Lietuvos–Latvijos pajūrys.

I a. po Kr. prasidėjus Didžiajai aisčių migracijai, kurią nagrinėja šis profesorius, palaipsniui susiformuoja gentys: „prūsai, lietuviai, latgaliai, žemgaliai, sėliai ir kt., kurias taip pat derėtų vadinti aisčiais, nes jie yra jų palikuonys“.

(Jovaiša E. Aisčiai. Lietuvių ir Lietuvos pradžia. Vilnius, Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 2016, psl. 245–246.)

Dabar tampa madinga atkurti savo genealoginį medį, ieškoti savo kilmės tapatybės. Toje tapatybėje atpažįstamas socialinis giminės kilmingumo statusas. Tautos taip pat turi savo kilmės tapatybę. Dar liko tautų pasaulyje, turinčių savo senas dieviškąsias šaknis. Jas galima atpažinti pagal sėslumą, nes atėjusios į joms paskirtą vietą lieka čia iki kito paskyrimo, jeigu jis būna. Atpažinimo kriterijų yra ir daugiau, tačiau geriausia atpažinti pagal senus simbolius ir seną kalbą. Yra tautų, kurios atsirado vienoms nukariavus kitas ir šitaip susimaišius. Tai reiškia, kad yra tiek tautos kilmės tapatybė, tiek dvasinė tapatybė.

Dvasinę tapatybę turi tiktai senos, Dievo vaikų pradėtos tautos, nes Dvasios dalykai jiems svarbūs ir Dvasios įstatymų jos gyvendamos laikėsi.
Dvasinės tapatybės neturi suvestinės tautos, bet ilgainiui jos suformuoja savo kilmės tapatybę. Kaip tai įvyksta? Dauguma tokių tautų susiformuoja užkariavus. Jeigu ilgainiui nukariauta tauta neišsilaisvina, rizikuoja asimiliuotis su užkariautojais ir išnykti. Buvo įprasta, kad nukariautojai išžudydavo okupuotos tautos išminčius, sunaikindavo šventyklas ir kultūros paminklus. Vėliau jie sugalvodavo, kaip atimti arba bent jau iškreipti nukariautos tautos istoriją, būtinai uždrausdavo kalbėti sava kalba. Būtent šitaip, pasisavindamos svetimą tautinę tapatybę, iš pavergtos tautos su dvasinėmis šaknimis istorinio, kultūrinio ir dvasinio paveldo suvestinės tautos formuodavo savo tautinę tapatybę. Ilgainiui buvo siekiama pavergtą tautą ištrinti taip, lyg jos ir nebuvo.

Tačiau negali prievarta pasisavinta, vadinasi, pavogta, nuplagijuota tautinė tapatybė dvasine tapatybe tapti, nes dvasia plagijuotojų nemaitina. Dvasinė tapatybė negali būti susikurta vien pasisavinus svetimą istoriją, papročius, tradicijas, savais vardais pervardijus svetimus didvyrius ir didžius žmones, pavogus šventuosius simbolius, taip ir nesugebėjus jų tinkamai perskaityti. Įprasta tampa tai, kad visi nukariautojai keletui žmonių kartų pasikeitus skelbia, jog tai jie tautai kultūrą ir visas gėrybes atnešė ir iš nesupratimo purvo pakėlė.

Tiek mums, lietuviams, tiek Jums, mūsų mieliausieji broliai latviai, tokia istorijos eiga pažįstama iki skausmo, iki kaulų smegenų…

Tauta be tapatybės – mirusi tauta, todėl, kaip sakyta, plagijuotojai visada stengiasi ištrinti iš istorinės atminties tautą, kurią plagijuoja, kad toji tapatybė jiems vieniems liktų. Įvairiai tai buvo daroma, tebedaroma ir dabar.

Dievo vaikų tauta, į vergystę vagims pasiduodama, savo turimą dvasinę tapatybę praradusi ir jos daugiau nebeieškanti, savo tikrąją dvasinę prigimtį išduoda. Savo dvasinę prigimtį išduodama, ji išduoda ir savo tautos Dvasią, tačiau dar baisiau ji nusikalsta pati užkariavimo karus pradėdama, nes galios jai duotos gintis nuo priešų, o ne pulti kitus. Visko buvo mūsų istorijoje…

Kuo senesnė tauta – tuo stipresnis jos dvasinis potencialas, galintis prikelti ir pamaitinti jos atstovus savo gyvybe ir išmintimi. Aisčių tauta labai sena, turi gilias dvasines šaknis, todėl neįtikėtinai atspari. Aisčių Dvasia yra Lietuvos ir Latvijos Dvasių Motina.

Galbūt kam nors šioje knygoje aprašyta istorija atrodys pasaka ar fantazija, tačiau bus tų, kuriems ji taps jų širdies tiesa. Būtent antriesiems ji pirmiausia skirta. Ji skirta tiems, kurie myli savo Tėvynę taip, kad iš tiesų yra pasiryžę skirti jai savo gyvenimo darbus.

Ji skirta tiems idealistams, kurie sielos gyvenimą gyventi trokšta, o ne vien kūno, todėl jų siela savo sparnus išskleisti taikosi. Skristi orientyras būtinas. Tas orientyras – lyg žvaigždė, į kurią ėjo tautą vesdamas Aistis. Ta žvaigždė – tai Idėja, keičianti žmogų ir jo gyvenimą iš esmės, paverčianti jį spalvingu, pilnatvišku ir prasmingu.

Tautos dvasinės tapatybės pripažinimas reiškia pasakymą „taip“ dvasiai ir savo sielos skrydžiui.

Ar skrisime kartu, broliai?

2017 07 06
Vilnius