Antroji antropoteosofijos konferencija

2018 m. sausio 20 d., Vilnius

Būkite pasveikinti, mielieji antropoteosofai ir antrosios antropoteosofijos konferencijos svečiai, kuriems rūpi mūsų tautos kultūrinis paveldas ir jos dvasinės tapatybės išsaugojimas bei puoselėjimas.

Būkite pasveikinti, garbingieji konferencijos pranešėjai, pagerbę mus visus sutikimu pasidalyti savo žiniomis ir įžvalgomis apie tautą ir jos medžio šaknų visokeriopos, vadinasi, fizinės, psichinės, mentalinės ir dvasinės sveikatos priežiūros svarbą ir prasmę pačios tautos išlikimui.

Kalbėjimas vertingas, kada jis pagrįstas žinojimu. Tai suprasdami, pasisakyti siekėme suburti išmanančius savo dalyką profesionalus. Vieni jų rūpinasi tautos medžio esamumo mokslo duomenimis pagrįstais įrodymais. Kitų kelias – atskleisti tautos būdą, gyvenseną ir papročius per tautosaką, vadinasi, mitus, sakmes, dainas ir t. t. Dar kiti visa tai intelektualiai apibendrina, nagrinėdami tautos virsmą įvairiais laikotarpiais. Yra tų, kurie aiškius vertybių prioritetus turėdami savo Motiną Tėvynę mylėdami, jai pasitarnauti siekdami tautos Dvasios veikimui atsiveria, todėl jiems iki tol nepažinti genetinės atminties klodai iš užmaršties iškyla. Tuose kloduose aukštuosius idealus, kuriais gyveno tautos žmonės, jie aptinka. Tie idealai atskleidžia paslaptį, kodėl šitiek amžių naikinta tauta išliko ir gyvuoja dabar. Ta paslaptis – senųjų tautos išminčių ir jai pasiaukojusių didžiavyrių Tikėjimas savo tautos Dvasia. Jų tikėjimas ir pasiaukojamas darbas tą Dvasią stiprino. Jie žinojo, kad tautos Dvasia yra tautos stiprybės ir išgyvenimo pagrindas. Toks pagrindas reiškia dvasinės tautos tapatybės buvimą.

Galbūt išgirsite įvairių požiūrių, besiremiančių skirtingais tyrinėjimais, tačiau pamatysite, mielieji klausytojai, kad tada, kai žmones suburia Idėja, joje savaime ištirpsta bet kokie prieštaravimai, atsirandantys dėl skirtingo žiūrėjimo kampo į tą patį objektą ar subjektą. Džiaugiamės, kad mūsų pranešėjai – įvairių Tikėjimo krypčių, pasaulėžiūros ir gyvenimiškos filosofijos bei visuomeninio statuso žmonės. Dauguma jų – savos srities profesionalai – asmenybės su savo gyvenimiška, profesine patirtimi ir ja patikrintu pasaulio matymu. Yra jaunų žmonių, suprantančių, kaip svarbu tinkamai perimti vyresniųjų patirtį, siekiant prasmingai ja naudotis ateityje. Visi jie atsiliepė į mūsų kvietimą susiburti šiandien, kad savimi, savo žiniomis ir patirtimi paliudytų tautos kultūrinio paveldo ir jos dvasinės tapatybės išsaugojimo būtinybę. Tas liudijimas svarbiausias jaunimui, kuris gyvens po mūsų.

Atrodytų, kam visa tai reikalinga, gyvenant demokratijos sąlygomis. Juk ne tie laikai, kada už tokius liudijimus persekiodavo, kankindavo, tremdavo iš šalies, žudydavo. Esu šviesios atminties Romualdo Ozolo studentė. Gerbėme jį tada, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje – devintojo dešimtmečio pradžioje, už aiškumą, o svarbiausia – mokymą mąstyti savo galva. Vykstant santvarkų virsmui mūsų karta, tada dar jauni žmonės, degėme laisvos Lietuvos Idėja ir kiekvienas savaip įsitraukėme į tuometines kovas ir pertvarką. Išdidžiai išgyvenome Rusijos blokadą, nesukome galvų dėl absoliučiai tuščių parduotuvių lentynų ir panašių dalykų, nes tikėjome Lietuvos ateitimi, jos Idėja, nors, kaip dabar matau, kiekvienas supratome tą Idėją savaip. Didžiavomės vėl galėdami drąsiai kalbėti ir rašyti lietuviškai. Bankų krizės ir sukauptų pinigų dingimas, mafija, naujo biurokratinio klano atsiradimas, korupcija ir visi panašūs dalykai buvo mūsų kartos išgyventa patirtis, todėl ilgainiui tapome atsargesni. Tai reiškia, kad dalis mano kartos žmonių nusivylė tuo, dėl ko kovojo, ir pasitraukė į savo namus lyg į olą, saugančią nuo išorės pasaulio. Dalis kovojo su negerovėmis ir toliau taip, kaip jiems atrodė tinkama. Tarp jų buvo ir mano gerbiamas jau minėtas dėstytojas su savo bendražygiais. Buvo tų, kurie niekur nesikišo tada, todėl nesikiša ir dabar, nes jiems taip atrodo saugiau.

Mes priklausome tiems, kuriems rūpi mūsų Tėvynės ir jos žmonių, kaip visos Žemės dalies, taip pat ir pačios Žemės ateitis. Tikime, kad prasmingą ir gražią ateitį gali kurti tiktai sąmoningi žmonės. Tai reiškia, kad Sąmoningumo Idėja mums neatsiejama nuo tautos reikalų. Sąmoningas žmogus tvirtą vertybių stuburą turi, todėl juo neįmanoma manipuliuoti. Jis į savo sąžinę įsiklausydamas gyvena. Vertybių stuburo neturintieji visoms manipuliacijoms atviri. Jie savęs negirdėdami pagal daugumos nuomonę orientuojasi ir laiko tą nuomonę teisingiausia.

Tai reiškia, kad bet kurios tautos išlikimui svarbūs vertybes turintys, savo galva mąstantys, sąmoningi žmonės. Tą paprastą tiesą žinodami visų laikų agresoriai, norėdami tautą parklupdyti, pavergti ar ištrinti, pirmiausia dvasingus ir intelektualius žmones žudydavo ir tremdavo. Tada nesunku būdavo su likusia tautos dalimi tvarkytis. Tai reiškia, kad nereikalingas tautos sąmoningumas tiems, kurie nori ją išnaikinti ar ištrinti. Tačiau pamiršta jie kitą dalyką: nėra sunku išnaikinti žmones, bet neįmanoma sunaikinti Sąmoningumo Idėjos, nes ji ateina iš Dvasios pasaulių, kurie jokiems agresoriams neprieinami ir nepavaldūs.

Tai antroji antropoteosofijos konferencija. Primenu tiems, kurie mažiau su šiuo terminu susipažinę, kad antropoteosofija gimė iš Sąmoningumo Idėjos. Ji tąsa to, apie ką savo laiku kalbėjo Platonas, Amonijus Sakas, neoplatonikai, J. P. Blavatskaja, R. Štaineris, N. ir J. Rerichai ir kiti bei, žinoma, mūsų Lietuvos šviesuolis Vydūnas. Jos tikslas – Sąmoningumo Idėjos sklaida, aiškinant dvasinių vertybių svarbą kiekvieno žmogaus gyvenime. Sąmoningumas neatsiejamas nuo pažinimo ir tikėjimo Dvasia, todėl antropoteosofijoje, kuri iš esmės skirta mąstančiam Europos žmogui, ganėtinai prieinamai aiškinami pagrindiniai kosminiai principai ir dėsniai bei jų veikimo instrumentai tiek kosmose, tiek Žemėje, vadinasi, bet kurios rasės, tautos, valstybės ir pavienių žmonių gyvenime. Jų žinojimas ir atsižvelgimas į juos keičia žmogų ir jo gyvenimą, todėl jis pradeda gyventi sąmoningiau. Tai reiškia, kad taip jis giliau pažįsta save, kaip didžiulės kosminės sistemos dalį, todėl jo mąstymas tampa platesnis, o pats žmogus – visuomeniškesnis, daugiau galvojantis apie kitus, o ne vien apie save. Taip kiekvienam pagal jo turimas galimybes veriasi ir Bendrosios Sąmonės, kurią vieni vadina Didžiąja Šviesa, dar kiti – Kosmogoniniu Protu, pluoštai, kuriais ji lyg nematomomis pakopomis leidžiasi į vis tankėjančias erdves, išspinduliuodama save pačią per Platono atskleistas Idėjas. Tą procesą įprasta vadinti dievišku, nes jis neįsivaizduojamai didingas ir neaprėpiamas. Visa tai pažįstant žemiškasis gyvenimas įgyja didelę prasmę ir vertę.

Tai reiškia, kad antropoteosofija nėra jokia nauja religija, kaip siaurai mąstantieji norėtų jai prikišti, o tiesiog plačiau mąstančių žmonių pasaulėžiūra, neatsižvelgiant į jų Tikėjimo išpažinimo formą, tautybę, rasę ar ką kita. Ją galima pavadinti idealistine humanistine pasaulėžiūra, nes taip mąsto žmonės, siekiantys patys būti tobulesni ir paversti aplinkinių gyvenimą gražesnį, šviesesnį.

Pagal šią pasaulėžiūrą kiekvienas žmogus yra jį supančios visumos dalelė. Todėl visuma veikia jį, o jis – visumą. Toje visumoje arčiausiai – tėvai, artimiausi giminaičiai, draugai ir kiti su juo susiję žmonės. Į tą visumą įeina ir gimimo šalis, vietovė, kurioje žmogus gyvena. Gal kiek sunkiau daugeliui suprantama visuma – tai gamta ir viskas, kas joje gyvena ir vyksta. Dar mažiau daugeliui suprantamas planetų ir žvaigždžių poveikis. Tačiau tai taip pat visuma, jeigu mes, kaip sutarėme, esame tos visumos dalis.

Visatoje vyrauja trys pagrindiniai principai, kuriems religijose atstovauja trejybė: vienose vienaip, kitose kitaip, bet jų esmė – ta pati: Kosminės Harmonijos ir Meilės principas, Kosminės Tvarkos ir Tiesos principas ir Kosminės Evoliucijos principas. Taigi, Tvarka būtina, kad Harmonija būtų išlaikyta. Tų principų laikymasis veda į Evoliuciją, nesilaikymas – į involiuciją.

Suprantant tai, kas ką tik buvo pasakyta, tam, kad Jūs laimingai gyventumėte savo šeimoje, reikia, kad joje vyrautų taika ir meilė. Ambicingą ir egoistišką, tik apie savo poreikių patenkinimą galvojantį, kitus valdyti norintį žmogų N. Rerichas savo laiku vadino gyvūnžmogiu. Toks negali turėti savyje taikos, todėl su visais, ne taip kaip jis mąstančiais, kovoja tiek šeimoje, tiek visuomenėje. Kuo sąmoningesnis žmogus, tuo jis taikesnis, ramesnis ir tuo daugiau apie tai, kaip kitiems padėti, galvoja, o ne reikalavimus kelia, todėl taika stoja jo šeimoje ir aplinkui. Jis moka ramiai savo poziciją išsakyti, nieko specialiai nežeisdamas.

Visos religijos skatina gerbti savo tėvą, motiną ir jais rūpintis, nes jie yra Jūsų šaknys šiame gyvenime, nesvarbu, sveikos ar kenkėjų pažeistos. Tai reiškia, kad Jūsų pagarba ir dėkingumas šaknų davėjams tas šaknis nuo kenkėjų valo ir gerą ateitį Jūsų palikuonims ruošia, nes ir jie tas pačias šaknis turi. Todėl ruoškite savimi geras šaknis vaikams. Tai viena pirmųjų pamokų, su kuriomis susiduria visi rimtesnių dvasinių krypčių sekėjai.

Nemažai jaunimo, važinėjančio po pasaulį ar išvykstančio iš šalies visai, laiko save kosmopolitais, t. y. pasaulio piliečiais. Jie sako: „Kam man tie tautiniai reikalai, jeigu jie manęs nemaitina, nesuteikia patogumų ir gero gyvenimo? Kam man ta kalba, jeigu ja negaliu svetur susikalbėti?“ Taip ir daugelis dvasios ieškotojų vyksta ieškoti nušvitimo į Indiją, ypatingų galių – į Kiniją, salynus, Lotynų Ameriką ir t. t. Vadinasi, jie yra įsitikinę, kad svetur dvasią ras, o Lietuvoje jos nėra, nes… nesimato. Jie stebisi, kaip dvasingumas gali sietis su tautiškumo idėja. Deja, daugelis jų nelinkę susivaržyti atsakomybe ir nori būti laisvi, bet kartu turėti visko, ko geidžia. Tokie atsakomybės už savo senus tėvus ir šalį nejaučia, nes ilgainiui šaknis, juos maitinančias, tokiu elgesiu patys nukerta. Yra tų, kurie išvykę svetur tėvynės ilgisi, todėl buriasi ir savaip lietuvybę puoselėja.

Priminsiu, kad toje pačioje Indijoje, Kinijoje, Lotynų Amerikoje ir kitur iš bet kurio gero dvasinio Mokytojo Jūs išgirsite tą patį: viską, ko ieškai, tu turi savyje. Dar senieji išminčiai, paklausti, kur yra pasaulio centras, mėgsta atsakyti: čia, kur Tu stovi. Daugeliui Jūsų žinoma Pitagorui, o iš tiesų senosioms Egipto Misterijoms priskiriama frazė: pažink save, tada pažinsi viską.

Sakraliniuose mokymuose ši paskutinioji frazė reiškė Kelią į save tikrąjį, vadinasi, savęs, kaip mikrokosmo, pažinimą, nes jį pažinus pažįstamas ir makrokosmas. Nebūna tas Kelias lengvas, nes visi materialūs, emociniai ir mentaliniai, o vėliau net dvasiniai prisirišimai jame turi atkristi, kad siela išsigrynintų. Kad taip nutiktų, savus išbandymus kiekvienas patiria. Juose turima vidinės energijos kokybė švarėja, nes į Kelią stojęs žmogus savo valios vektorių ne horizontaliai, o vertikaliai, vadinasi, į Dieviškąją Šviesą, švarą ir Gėrį pasuka. Tam Keliui būtinas pasiryžimas, valia ir drąsa, atsakingas ir nuoseklus darbas su savo ydomis, temdančiomis sielos Šviesą, tikėjimas savo Dvasios Vedliu ar tiesiog iškilia Idėja. Taip gyventi mokydamasis žmogus savo viduje esančią Šviesą patiria, kad ja toliau vadovautųsi ir nebenuklystų. Štai apie kokią viduje turimą Šviesą kalbėjo išminčiai. Tą Šviesą savyje atveriantys žmonės nekalba tuščiai. Jie dėl kitų pasiaukoję dirba, nes kitaip nebegali, nes savo Paskirtį sužino, kad atliktų. Jie žino ir tai, kad Tėvynė – tai taip pat jų Aš, tik didesnis, todėl darbas jai, palaikant tautiškumo Idėją, jiems savaime suprantamas.

Tie, kurie žaidžia dvasinį kelią, giriasi savo patirtimis lyg tarškynės. Jie savo iliuzijose gyvena, todėl menkai supranta arba visai nesupranta tautiškumo svarbos Kelyje, arba iš karto į žynius norėtų taikyti.

Kalbėjome, kad tėvai – pati artimiausia aplinka. Jų genealoginis medis – tai Jūsų žemiškosios kilmės tapatybė. Tačiau lygiai taip pat žemė, kurioje Jūs gimėte, yra nemažiau artima aplinka. Ta žemė – tai Jūsų Motina Tėvynė. Ji, kaip ir Jus pagimdžiusi motina, viena. Ateidami į tam tikrą tautą, Jūs įsiliejate į jos Medį, tampate jos tautinės tapatybės dalimi. Taip pradeda veikti kosminė kolektyvinė sąmonė.

Apie pagarbą tėvams, savo tautai ir Žemei kaip apie sąmoningumo pagrindą daug kalbėjo ir mūsų šviesuolis Vydūnas. Svečių šalių mokymai įdomūs ir vertingi tyrinėti, tačiau savos šalies senųjų protėvių – senolių išminčių palikimą būtina pažinti jos žemėse gimusiesiems. Tas palikimas – tai Didysis tautos Dvasios Šviesos perlas, švytintis savo iškiliu išminties grožiu ir galinga Dvasios jėga. Tie iš tautos, kurie to perlo buvimu patiki, atsiveria jame gyvenančiai išminčiai ir Įkvėpimui dirbti savo Tėvynės ir jos žmonių labui. Tame perle gyvenanti Dvasios jėga savaime pripildo ir veda nesavanaudiškai dėl savo tautos ir jos žmonių dirbančiuosius. Tokie yra tos galingos Dvasios jėgos įkvepiami, todėl savaime perduoda ją kitiems savo buvimu, darbais bei įkvepia ir juos tikėti Gėriu, geresne ateitimi net sunkiausiomis sąlygomis, palaiko viltį, budina žmones sąmoningumui blėstant, žadina ryžtą ir bebaimiškumą esant priespaudai. Jie į kilnius tikslus orientuojasi, o ne kitokius, savo gyvenimą tiems tikslams aukoja, nes mato to gilią prasmę. Jų Tikėjimas idealais nepalaužiamas. Tik taip tikintis žmogus įkvepia ir kitus tikėti. Tokių gimsta įvairiose epochose ir kartose. Skirtingai jie visi reiškiasi.

Tačiau akcentuojame, kad apie tautinį sąmoningumą kalbėdami jokiu būdu nekalbame apie grubų nacionalizmą, kada kitos tautos menkinamos, o savoji iškeliama. Mes akcentuojame tautinės savigarbos būtinybę, kuri įmanoma tik savo tautinį identitetą pripažįstant ir jį gerbiant. Tas identitetas atsiveria savo tautos kultūrinį paveldą pažįstant, istoriją tyrinėjant, senąją kalbą puoselėjant ir jos svarbą jaunimui aiškinant, tautos Dvasios buvimu patikint ir tai Dvasiai atsiveriant.

Neturime savo senos rašytinės istorijos daugiau negu keletą šimtmečių, nes kitataučiai daugiau apie mus rašė negu mes patys apie save. Taip nutiko dėl to, kad žodinė perdava mums buvo įprasta, kaip ir kitose gilias dvasines šaknis turinčiose senosiose tautose. Todėl daug mūsų gentainių nustemba išgirdę apie aisčius, kaip mūsų protėvius: kas gi jie tokie? Tačiau laikas pamažu atskleidžia vis naujus mūsų senos tautos Didžiosios knygos puslapius. Tos knygos puslapius sklaidė ir jose esančią medžiagą savo knygose atpasakoja išmintingas senolis Albinas Kurtinaitis. Apie tai viliamės išgirsti ir iš Vaclovo Mikailionio, o gal ir kitų mūsų pranešėjų. Be galo džiaugiuosi, kad „Sakmės apie aisčius“ išleidimas beveik sutapo su gerbiamo akademiko, profesoriaus archeologo Eugenijaus Jovaišos „Aisčių“ tritomio išleidimu. Tai buvo ženklas, kad tikrai ateis diena, kai moksliniai ir intuityvieji tyrinėjimo metodai papildys vieni kitus ir taip atvers dar gilesnius, dar kol kas nepasiekiamus istorijos ir tiesiog pažinimo klodus.

Mūsų pačių tyrinėjimai atveria tiesą, kad stiprią dvasinę jėgą turėjusi tauta negali būti sunaikinta ir ištrinta, nors yra ir naikinama, ir trinama. Toji jėga palaiko jai priklausančių žmonių vidinį atsparumą per bet kokias krizes, suteikia sugebėjimą išlaukti, tikrumo atpažinimą. Ją pajutusieji pradžioje nesąmoningai, o vėliau jau sąmoningai patiki savo tautos Dvasia. Tokios stiprios Dvasios prisodrintose žemėse mūsų tautos tema niekados neprarado ir nepraras savo vertės, nes vis jose atsiras tų, kuriems ji rūpės.

Vis dažniau net per įvairius Lietuvos informacinius kanalus pasigirsta balsų, kad tautinis identitetas – anachronizmas, t. y. atgyvena, nes globalizacija esanti vertybė, todėl bet kokia tautinė saviraiška pateikiama kaip nacionalistinės tendencijos, kenkiančios valstybės autoritetui.

Tačiau ar pagalvojo kada globalizacijos šalininkai, kad ji pradangina ir asmens atsakomybę, pakeičia ją bendrine atsakomybe; tada atsakingųjų tiesiog nebelieka. Toli nereikia ieškoti. Tokiu pavyzdžiu gali būti mūsų ministerijos, didelės valdiškos organizacijos, bankai, interneto rašliava. Teko girdėti, kad vyresni valdininkai moko jaunesnius „užsiauginti storą odą“, kad taip galėtų atsiriboti nuo žmonių, kuriems jie visi turėtų dirbti. Kalbant apie interneto paslaugas, jame lyg didžiulėje minioje dingsta bet kokios klaidos ar net nusikaltimai, nes nebėra už tai atsakingųjų. Internetas – puiki ir greita sklaidos priemonė, tačiau kiek jo erdvėse reiškiasi „bevardžių“, besislepiančių po išgalvotais vardais nuo atsakomybės už jų pilamas šiukšles ir žodines bjaurastis ant jiems nepatinkančių ar net nepažįstamų žmonių, nes toks „darbas“ tampa jų savirealizacija.

Tai reiškia, kad globalizacija neįmanoma be asmeninės sąmoningos atsakomybės. Dvasios pasauliuose iš tiesų vyrauja Bendroji kolektyvinė sąmonė, tačiau ji susideda iš dvasinių individualybių, neturinčių žmogiškojo ego, bet visiškai savo individualybę išlaikiusių, o tai jų darbams būtina. Ten aukščiau pagal vibraciją esantieji nesiekia valdyti, o žemiau esantieji savaime jiems paklūsta, nes pagal kosminius principus ir dėsnius orientuojasi. Sunku tai suprasti vien protu, nes dvasiniuose pasauliuose priešybių vienybė veikia. Tam, kad globalizacijos procese žmogiškumas nepasimestų ir nebūtų sunaikintas, dvasinės vertybės svarbios. Pagarba kitam žmogui, sąžiningas savo pareigų atlikimas, prisiimant atsakomybę už atlikto darbo kokybę, – tai pirmieji žingsniai į žmogiškumą. To nesant, sąvoka „sąžinė“ atmiršta, todėl žmonija rizikuoja pavirsti biorobotais ar gyvūnžmogiais, tik apie savo naudą ir gerovę galvojančiais, už kitų nugarų ar storų organizacijos sienų, ar kompiuterio ekrano besislepiančiais. Tai veda į sielų ir visos žmonijos susinaikinimą.

Todėl ir kalbame apie tautinį identitetą, kurį neleistina pradanginti toms tautoms, kurios jį turi. Tai reiškia, kad tautinio identiteto išlaikymas – labai svarbi tema tiek dabar, tiek vėliau, vadinasi, tol, kol dar bus žmogiškumą išlaikiusiųjų, suprantančių tos temos svarbą. Mums ta tema svarbi, todėl apie ją ir kalbame.

Turint tai omenyje, būtina išskirti tautos ir valstybės sąvokas. Dar atskirai galime kalbėti apie šalį.

Vertėtų pažymėti, kad valstybė nereiškia tautos, o tauta – valstybės.

Valstybė – tai tam tikrose žemėse gyvenančiųjų susitarimu, įtvirtintu tam tikromis sienomis, pagrįstas politinis ir ekonominis darinys. Bet kuri politika tiesiogiai susijusi su jai naudinga arba ją apibūdinančia ideologija. Pagal tai kuriamos valstybės institucijos. Nuo jos priklauso valstybės žmonių švietimo ir kultūros bei mokslo vystymosi kryptys su savo prioritetais. Ekonominiai prioritetai čia taip pat susiję su politiniais. Valstybės ideologija dažnai veikia ir joje išpažįstamų religijų reikalus.

Taip bet kurią valstybę valdo politinės ir finansinės jėgos, vienu laikotarpiu priklausančios nuo pasirinktų partnerių, kitu – nuo okupantų. Todėl bet kuriuo atveju net pati didžiausia valstybė, o juolab mažesnė tik iš dalies atstovauja savo tautos interesams arba jiems neatstovauja visai, nes labiau paklūsta stipriųjų autoritetingų valstybių valiai.

Tauta – tai gyvas organizmas, susidedantis iš visų jai priklausiusių ir priklausančių žmonių su visais jų turimais pajėgumais ir sugebėjimais. Tą organizmą galime vadinti kolektyviniu tautos sąmonės kūnu. To organizmo širdis ir smegenys – tai visi joje kada nors, vadinasi, nuo neatmenamų laikų gyvenę išminčiai, šviesuoliai ir iškilūs savo tautai pasiaukoję vadovai. Jų įdirbis bei energija ir sudaro tautos Dvasią ir jos potencialą. Tas potencialas nužymi dvasines vertybes, kurios tampa dvasinio tautos identiteto pagrindu.

Įvairiai mūsų tauta galėjo būti vadinama, bet mes kalbame apie tai, kad ji jau prieš 10 000 metų atėjo iš Egipto prie Vyslos žiočių, kad palei dabartinę Baltiją pasiliktų. Mes vadiname ją aisčiais. Kai kas ją vadina kitaip. Nagrinėjant tautos temą, atsivėrė nauja medžiaga apie mūsiškių žygius į Samotrakės salą (Graikija) 1700–1500 pr. Kr. Ta tyrinėjimų medžiaga pateikta 2017 metais išleistoje knygoje. Nauja medžiaga iš pernykštės ekspedicijos bus išspausdinta artimiausiu metu. Ta medžiaga skirta tiems, kuriems rūpi tautos kultūrinis ir dvasinis palikimas.

Tai reiškia, kad nors Lietuva istorikų skaičiuojama tik tūkstantmečiu, iš tiesų lietuvių protėviai, nesvarbu, kaip juos vadinsite, pradingsta tų pačių istorikų neaprašytame laike. Todėl ir sako kaip kurie, kad mūsų istorijos nėra. Tikrai ne šitaip. Nors mūsų iškilūs protėviai lyg ir pradingsta, tačiau iš tikrųjų paslaptis apie juos vis iškyla iš pasaulio istorijos vandenų. Ji iškyla kaip stebuklingas artefaktas tam tikru metu ir tam tikroje vietoje. Tas, kuris jį pamato, turi patikėti tuo, ką pamatė… Mes patikėjome ir tikime, nes mums tai tikra.

Paprastai trinama tai, kas klaidinga. Čia ne tas atvejis, nes tauta negali būti klaida. Dar trinama tai, kas gąsdina arba kas nepatinka. Įprasta, kad plagiatorius trina tikrąjį autorių, kad niekas neatrastų jo apgavystės. Tokios mūsų tautos ištrynimo priežastys įtikinamesnės, nes bet kurie okupantai mėgsta pasinaudoti užkariautos valstybės lobiais, iš kurių svarbiausias – jos tautos dvasinis identitetas ir tą identitetą atskleidžiantys simboliai, mitai, istorijos. Giliau tyrinėjantieji žino, kad tie simboliai lyg netyčia atsidūrė pas mūsų kaimynus…

Šalis – tai vieta, kurioje gyvena didžioji dalis tautos, todėl ji gali būti vadinama tos tautos vardu. Valstybių sienos keičiasi, todėl dalis tautos žmonių atsiduria kaimyninių valstybių teritorijoje, bet iš esmės priklauso tai pačiai šaliai, apibūdinančiai bendrą tautos medį.

Visos sąvokos dabar protingųjų supainiotos, todėl sunku žmogui suprasti, kas apie ką kalba. Kalbant apie dabartinę Lietuvą, svarbu būtų pažymėti štai ką: nuo valstybės žmonių ir Seimo jos politika ir ekonomika, ideologija ir įstatymų bazė priklauso, todėl kuo daugiau tarp jų bus vertybes žinančiųjų, galvojančiųjų apie tautą, o ne apie savo kailį, tuo labiau stiprės mūsų dabartinės valstybės pamatai, o kuo jų bus mažiau – tuo labiau jie silpnės. Šalyje patvirtintų ir nepatvirtintų religijų darbas – mokyti svarbiausių žmogiškųjų vertybių ir tikėjimo Dvasios Šviesa, neatsižvelgiant į valstybės politiką.

Mokslo įstaigų darbas – lavinti ir ugdyti jaunimą, ruošti tinkamus, vadinasi, atsakingus specialistus ateičiai, kartu rūpintis žmogui įmanomo pažinimo plėtimu, tyrinėti ir atrasti tai, kas nepažinta, naudojantis mokslui prieinamomis priemonėmis, neatmetant ir intuityviųjų metodų. Sveikatos įstaigų darbas – rūpintis žmonių sveikata, galvoti apie žmogų ne vien kaip apie fizinį kūną, bet kaip apie ištisą ganėtinai sudėtingą energinę sistemą ir ieškoti vis tobulesnių sveikatinimo būdų. Žiniasklaidos darbas – būti tarpininke tarp žinančiųjų ir nežinančiųjų, tarp vyksmo ar įvykio ir tų, kuriems skirta apie jį sužinoti, tarp objekto ar subjekto, tampančio žinių šaltiniu, ir tų, kuriems tos žinios skirtos. Tai reiškia neutralumo būtinybę, nes tiktai taip perdavimas tampa objektyvus. Žurnalisto subjektyvumas, palaikant kurią nors pusę, o kitą sumenkinant, iškreipia informaciją arba ją nuspalvina savaip, todėl taip iškreipiamas neutralus fakto, kaip tiesos, perdavimas.

Vadinasi, nuo bet kurių sričių darbo ir šalies piliečių priklauso mūsų šalies fizinė, emocinė, mentalinė ir dvasinė sveikata. Jai palaikyti harmonijos būsena būtina. Vadinasi, visos atsakingosios institucijos ir profesinės sritys ne tarpusavyje kovoti turėtų, o bendradarbiauti dėl šalies žmonių tiek dabartyje, tiek ateityje. Todėl viskas svarbu.

Kad taip įvyktų, du dalykai būtini.

Pirmasis – dirbančiųjų sąžiningumas. Tai atsakomybė už savo atlikto darbo kokybę ir kartu už organizaciją, kuriai jie priklauso.

Giluminė priežastis, kodėl to reikia, ta, kad ilgalaikė, o ne trumpalaikė sėkmė ir platesnis suvokimas ateina tam, kuris nenumeta kitiems atsakomybės už savo veiksmus, darbus, rašytus ar ištartus žodžius, bet ir nevengia jos, prisiima ją savo sugebėjimus realiai vertindamas. Tas, kuris save nuvertina ar pervertina, iškreiptai save ir kitus mato, todėl prisiima atsakomybę neapgalvojęs ir neatlieka to, ką buvo pažadėjęs, arba prastai atlieka.

Paprasta tiesa: laisvės vertas tas, kuris žino, kas yra atsakomybė.

Dvasia tikintieji supranta atsakomybės svarbą, nes supranta priežasčių ir pasekmių dėsnio veikimą, todėl atsakingai veikia, kalba, rašo ir net galvoja, mintis rikiuoti mokosi. O ar tikrai žurnalistais save vadinantys asmenys, pagal reikalą iškreipdami informaciją, taip gal net apjuodindami kitą dėl uždarbio, savaip suprastos šlovės ar ko kito, supranta, ką jie daro? Ar tikrai supranta, ką daro, tie, kurie kalba apie Lietuvą tik nuo viduramžių ir taip suniekina jos dvasinį paveldą, teigia, kad tai lenkai atnešė jai kultūrą, arba, atvirkščiai, ilgesingai akcentuoja Vytauto laikus ir Lietuvą nuo Baltijos iki Juodosios jūros, gal net siekia juos grąžinti. Ar tikrai supranta, ką daro, tie, kurie pasirašo tautiškumą naikinančias ar menkinančias rezoliucijas, taip norėdami pritapti prie daugumos, nesvarbu, ar anksčiau Maskvoje, ar dabar Briuselyje, ar bet kur kitur. Ar tie, kurie laiko save protingais, supranta, kad geri darbai ir žodžiai kuria gerą ateitį jų palikuonims ir šaliai, o prasti ir iškreipti – prastą, nes neatsižvelgiant į tai, tiki žmogus tuo ar ne, visur galioja tas pats nerašytas, bet nepaliaujamai veikiantis ir niekaip nepaperkamas priežasčių ir pasekmių dėsnis tiek žmonių, tiek tautų, tiek ir valstybių gyvenime. Religijos tai apibūdina kaip dieviškąjį teisingumą.

Taigi, tas dėsnis tiesiogiai susijęs su atsakomybe už darbus, žodžius ir net mintis. Savos srities profesionalas, kaip sakyta, tą atsakomybę prisiima, nes jis suvokia galimas pasekmes dėl prasto darbo rezultato.

Tautoje kiekvienas žmogus svarbus, nes nuo jo žmogiškojo identiteto turėjimo pirmiausia priklauso tautos kokybė. Vydūnas kalbėjo, kad pradžioje yra žmogus, o paskui – tauta. Būtent taip.

Į savo sąžinę įsiklausantieji, neatsižvelgiant į darbo sritį ir pareigas, jaučiasi asmeniškai atsakingi už savo organizacijos ar visos srities darbą, todėl jiems įprasta frazė: „Kas kitas, jeigu ne aš.“ Tokie žmonės kuria gražią tautos ateitį. Svarbu, kad jų būtų kuo daugiau.

Antrasis – tam, kad minėta pusiausvyra atsirastų, ašis, ją palaikanti, būtina. Patikimiausia ašis – tai Dvasinė Idėja, kuri yra lyg kelrodė žvaigždė ja tikinčiajam. Iš tos Idėjos jis dvasinę mitybą gauna savo darbams ir kūrybai. Toks net sunkiausiomis sąlygomis savo žmogiškosios tapatybės neišduos, visą atsakomybę už savo veiklą ir žodžius prisiims. Toks neišduos ir Motinos Tėvynės, nes jam tai nėra tušti žodžiai, o didelė atsakomybė ir garbė būti savo tautos nariu, šalies piliečiu. Nesuprantantieji atsakomybės nesupranta ir Idėjos arba iš jos tyčiojasi. Yra Idėją pakreipiančiųjų savo naudai. Tai jų karminė atsakomybė su savomis pasekmėmis ateityje.

Neįmanoma kieno nors turimos, vadinasi, svetimos tapatybės nusirašyti ar pavogti, tačiau ją galima išduoti, gal brangiai parduoti arba jos atsisakyti. Tai jau kiekvieno sąžinės dalykai ir laisvas pasirinkimas.

Turėjote suprasti, kad iš tautai kažkada priklausiusių ir dabar priklausančių pavienių žmonių vidinės kokybės susideda tautos potencialas. Todėl blogas žmogus jį teršia, o geras – valo savimi. Taigi, vienas paleidžia virusą, kitas – antivirusu tampa. Toks yra procesas. Todėl tie, kurie savo šaliai dirbti norite, valykitės savo blogas mintis, galvokite, ką ir kaip kalbate ir ką ir kodėl veikiate. Tai bus didelė pradžia. Tai reiškia, kad patys kuriamės savo energinę ekosistemą, kurioje gyvename mes ir gyvens mūsų vaikai. Ką paliksime jiems? Rūpindamiesi tautos, šalies, valstybės energine ekologija, prisidedame prie tautos medžio šaknų apvalymo nuo virusų ir kenkėjų. Kuo žmogus energiškai švaresnis, tuo labiau jis suvokia šaknų vertę, o nešvariojo akis jo paties purvas yra užlipdęs, todėl jis nemato nei šaknų, nei medžio, kaip nemato ir kitų žmonių, o tik verda savo pyktyje, vadinasi, purve, kuriuo drabsto kitus. Apsivalęs ir jis pamatys, ko nematė. Švarusis supranta tautos dvasinės tapatybės, kaip visų vertybių ašies, svarbą, todėl jomis vadovaujasi. Tai reiškia, kad siekiant pažinti Dvasią būtina minčių, žodžių ir darbų švara, taip pat jų motyvų žinojimas. Be viso to ji nepasiekiama.

Taigi, dvasingumas – tai atsivėrusios širdies savybė, o ne vien išvystytas intelektas ar išorinis religingumas. Neužtenka baltai apsirengti, siekiant atrodyti dvasingam, reikia tokiam būti ir savo viduje. Neužtenka tautiniais drabužiais apsivilkus per šventes kartu su kitais padainuoti ar prie laužo pasėdėti, reikia tautos Dvasią savo širdyje turėti. Dvasingumas iš gyvojo Tikėjimo Dvasia, pažįstant nematomų pasaulių taisykles, principus ir dėsnius, jos dalele pasijuntant ir taip gyvenant, ateina. Tai reiškia, kad iki tam tikros ribos daug intelektas gali padėti, bet prieinama riba, už kurios reikia išdrįsti patikėti tuo, ko nematai, bet kas tikrai yra. Tai keičia žmogų iš esmės. Toks žmogus gali įkvėpti ir kitus, įgyvendinti savo svajonę. Apie tai kalba visos rimtos dvasinės kryptys ir religijos.

Tauta, savo tautinę tapatybę praradusi, – mirusi tauta, kaip ir žmogus, savo žmogiškąją tapatybę pardavęs. Tokia į vergystę savo noru pasiduoda ir ilgainiui išsitrina.

Aisčiai – sena, gilias dvasines tradicijas turinti tauta. Tai reiškia dvasinės tapatybės turėjimą. Galite tuo tikėti, galite ir netikėti. Mes su vyru tikime, nes giliai pažinome tai, apie ką kalbame. Kalbame žinodami tautinio identiteto ir tautos dvasinės tapatybės išlaikymo svarbą tautos ateičiai. Todėl pakvietėme ir kitus, tai žinančius, kalbėti.

Kalbame tam, kad mūsų tautos žmonės, ypač jaunimas, savo tautos Dvasios stiprybe patikėtų ir atsakingai dirbtų kitų labui prisiimtus darbus, kuriuos geriausiai sugeba. Pagarba ir meilė Motinai Tėvynei ne žodžiais, o nuolatiniais darbais turėtų būti įrodyta. Neįmanoma būti tikruoju pasaulio piliečiu, peršokant pagrindines pakopas, iš kurių pirmoji – meilė sau ir todėl savęs švarinimas iki tikrojo Aš. Antroji pakopa eina lygiagrečiai su pirmąja – tai savo artimųjų priėmimas tokių, kokie jie yra. Štai tada lengviau suprasti trečiosios pakopos pamokas – meilė Tėvynei, dirbant jai tai, ką galite, geriausiai. Tai reiškia sąžiningą ir atsakingą prisiimtų pareigų atlikimą. Šis eiliškumas, apie kurį kalbėjo ir Vydūnas, reiškia, kad nemylėdamas savęs, kaip sielos, savo artimųjų, Tėvynės iš tiesų negalėsi mylėti ir pasaulio. O tai reiškia, kad tiesiog Meilė Žemėje svarbiausia. Šių pamokų mes mokomės savo šeimose ir gyvenime. Todėl tam, kad galėtume sėkmingai ir tinkamai dirbti, reikia savo darbą ir žmones, dėl kurių jis atliekamas, mylėti. Tai reiškia, kad ir meilė tiesiogiai su atsakomybe siejasi, nes nieko nėra be jos. Neatsakingas yra tas, kuris kalba nepažinęs. Tas, kuris pažino, atsakingai kalba.

2017 01 11