Prisijungti

(tik registruotiems nariams)

A. ir P. Ilgevičių sakralinių statinių iš lauko akmenų sodyba

 

Tai Petro Ilgevičiaus (Pètros) Širdies knyga, parašyta veikiančiomis akmeninėmis raidėmis ant savo mylimos Tėvynės žemės.

 

Sakraliniai statiniai iš lauko akmenų

Tikras veikiantis sakralinis statinys – tai konkrečios tradicijos, pasaulėžiūros idealų, vertybių, suprantamos pasaulio tvarkos materiali išraiška. Tai savotiška axis mundi – pasaulio ašis, pasaulio centras, taškas, kur dangus jungiasi su žeme. Tai dvasinės energijos veikimo Žemėje vieta. Kiekviena tradicija, pasaulėžiūra turi ją įprasminančią sakralinę architektūrą, kuri simboliškai yra materialus jos suprantamos Visatos modelis, perteikiantis kosminės (pasaulio) tvarkos sampratą1. Sakralinės architektūros pavyzdžiais galima laikyti įvairių kultūrų statinius: bažnyčias, cerkves, koplytėles, koptlytstulpius (pietas), budistų stūpas, pagodas, indų šventyklas, taip pat priešistorinius megalitinius statinius iš akmenų, piramides ir t. t.

Senųjų sakralinių statinių iš akmenų galima rasti beveik kiekviename žemyne, jų tiek iš istorinių, tiek dabartinių laikų yra ir Lietuvoje. Vienas tokių – Petro ir Audronės Ilgevičių (Petros ir Astrėjos) etnokosmogoninė sakralinių lauko akmenų statinių sodyba Ažušiliuose (Molėtų r.), kuri įkūnija antropoteosofinę pasaulėžiūrą, senųjų mūsų protėvių aisčių palikimą.

 

Apie senąjį aisčių Tikėjimą

Lietuvos Dvasia šaukiasi mūsų pagalbos. Ji beldžiasi į kiekvieno Lietuvoje gyvenančiojo širdį, jei kas tik sugeba ją girdėti. Protus tik savo girdime, mikroschemomis tampame.

A. Ilgevičienė, „Lietuvos šauksmas“

Visos senosios tautos savu laiku keliavo į savo Pažadėtąsias žemes, kad jose pasiliktų. Tokiu būdu prieš 10 tūkstančių metų nuo senojo Nilo (Egiptas) žiočių dešiniojo kranto prie Vistulos (Vyslos) žiočių atėjo ir aisčiai (plačiau apie tai A. Ilgevičienė, „Sakmė apie Aisčius“. Vilnius: Tiamata, 2012). Atėjo, apsigyveno, iš pradžių plėtėsi kaip gentis, vėliau tapo tauta, pasklidusia palei Baltijos jūrą nuo Vyslos iki Daugavos. Todėl tiek prūsai, tiek dabartiniai lietuviai ir latviai iš aisčių tautos kamieno yra kilę. XIX amžiuje aisčiai buvo pervadinti baltais, vadinasi, tais, kurie gyveno prie Baltijos jūros. Laikas atliko savo darbą: prūsų, kaip ir daugelio kitų aisčių genčių, nebėra, liko lietuviai ir latviai, kurių taip pat sparčiai mažėja. Kodėl taip nutiko? Siekiant teisingai suprasti pasekmes, būtina žinoti priežastis.

Aisčiai buvo senos Dievo vaikų tautos palikuonys, kaip ir graikai, ilyrai, likiečiai, arijai ir kt. Jie neturėjo daug dievų. Paprastai dievų daugėja Tikėjimui smulkėjant ir šitaip pamažu išsigimstama, atitolstama nuo jo Esmės.

Senų senovėje visi Dievo vaikų tautos palikuonys garbino Didįjį Tėvą ir Didžiąją Motiną Deivą. Vadinasi, jų Tikėjimas buvo bendrinis.

Senajame aisčių Tikėjime Dievas neturėjo nei veido, nei formos. Jis – tai Tėvas-Motina, arba vyriškosios ir moteriškosios kosminių energijų vienovė. Tai kosmogoninis Dievas Visagalis, pavidalo neturintis, bet visur esantis visa ko Kūrėjas. Tačiau daug įvairių pavidalų jis gali iš savęs sukurti, nes yra Kūrėjas. Todėl visos Tikėjimo kryptys jame gali rasti savo dievybes, kurios iš tiesų yra tiktai to paties Visagalio skirtingi aspektai. Toks Tikėjimas vadintinas bendriniu.

Jausdami vienovę su gamta, aisčiai kūrė savo maldyklas po atviru dangumi ir jungdavo keturias stichijas. Žemei atstovavo akmenys ir pati žemė, kaip šventyklos grindys ir pamatas. Šventovę gaubė ir saugojo oro stichija. Vandens telkinys, upė (ypač santaka arba žiotys), ežeras ar jūra vandens stichijai atstovavo. Krikštas vandeniu reiškė senųjų žmogaus vidinių vandenų, susijusių su karma, apvalymą ir atnaujinimą, pasiruošiant ugnies krikštui, kada dvasios ugnies impulsas žmogaus širdį paliečia, o jis savo darbais dėl kitų gali tą ugnį išlaikyti ir auginti. Šventoji ugnis pačioje svarbiausioje vietoje būdavo įkuriama, saugoma ir niekados negesdavo, sergėtojų palaikoma. Tikėta, kad Žemėje sąmoningo žmogaus įkurta ugnis dvasinę ugnį pritraukia iš eterio stichijos (jokiu būdu ne iš eterinio pasaulio – Astrėjos past.), kurioje gyvena visi dievai, suteikiantys pagalbą darant svarbius ir teisingus darbus. Visos tos stichijos turėjo savo valdovus, kuriuos žmonės įvairiuose kraštuose skirtingais vardais vadino ir tebevadina, nors jų funkcijos konkrečių stichijų funkcijas apibrėžia ir nusako.

Tie stichijų valdovai turėjo savų pagalbininkų, atsakingų už įvairius dalykus. Juos žmonės dievaičiais vadino. Vėlyvojoje pagonybėje dievaičių daugėjo. Tai reiškė vis didesnį atitolimą nuo pačios Tikėjimo Esmės. Kuo labiau atitolstama nuo Esmės, tuo daugiau ginčų kyla dėl savų dievų pirmenybės prieš kitus.

Senieji aisčiai nei akmenų, nei medžių negarbino, jiems nesimeldė, tačiau juos visus gyvais laikė. Tiek akmenys, tiek medžiai aisčiams buvo laidininkai, nutiesiantys nematomą energinį tiltą tarp Žemėje esančios sielos ir Didžiosios Deivos bei Tėvo. Akmuo galėjo būti altorius, bet ne dievybė ar stabas. Lygiai taip pat bažnyčiose žmonės prieš altorių su šventais paveikslais meldžiasi, tačiau jis nėra Dievas, o tik vieta, kurioje į Dievą kreipiamasi.

Labai panašiai kalba ir žymus religijų tyrinėtojas M. Eliadė: „Šiuolaikinis vakarietis pasijunta gan nejaukiai tam tikrų šventybės raiškos formų akivaizdoje: jam sunku tarti, kad kai kuriems žmonėms šventybė gali pasireikšti akmenyse arba medžiuose. Tačiau <…> kalbama ne apie pačių akmenų ar medžių garbinimą. Šventas akmuo, šventas medis garbinami ne patys savaime, o vien kaip hierofanijos (kažkas šventa apsireiškia mums) todėl, kad „rodo“ kažką, kas jau nebėra akmuo ar medis, bet šventybė. <…> Išreikšdamas šventybę koks nors daiktas virsta kažkuo kitu nenustodamas buvęs pats savimi“2. Kitaip tariant, šventumą suteikia dvasinės energijos įkrova, o ne pats daiktas turi ją savaime.

Aisčiams nerūpėjo šventyklų ištaigingumas, jiems nereikėjo auksu tviskančių altorių. Nereikia viso to tiems, kurių Tikėjimas Visagaliu tikras ir gyvas, nes jų širdys jam atviros.

Vertikaliosios, t. y. dvasinės, energijos srautams atsiveria tiktai dvasia tikintys ir savaip nuolat praktikuojantys žmonės. Būtent ši energija palaiko visos Žemės dvasinę sveikatą, žemiškosios – dvasinės energijos apytaką. Tos energijos turėtojai visais laikais buvo, yra ir bus žyniai, įvairių krypčių dvasininkai ir tie žmonės, kurie savo vidiniu darbu pasiruošė ją priimti. Šie žmonės statydavo ir įmelsdavo šventyklas, į kurias po jų mirties atėję keliauninkai dvasinės jėgos veikimą savaip patirdavo. Dvasios išspinduliavimą turintys žmonės akmenims gali dvasios impulsą įdėti, tokiu būdu akmenyje „įsodinta“ energija ilgiausiai išsilaiko ir veikia. Taip akmuo gali tapti galinga kosmine antena arba svarbia šalį apvalančia transformatorine, o ne savaime.

Tą patį galima pasakyti ir apie dabar žmonių pastatytas šventoves ir bažnyčias. Pasišventęs dvasininkas įmeldžia maldos namus, todėl juose gyvena Dievas. Kunigas amatininkas nesugeba to padaryti, nes jam neužtenka dvasinės jėgos, kurią pats turėtų pasigaminti, todėl jo aptarnaujami maldos namai dvasiškai lieka tušti, nors gali būti išpuoselėti, gražūs ar net ištaigingi. Dievo namais Žemėje tampa tikrai nuoširdžiai įmelsta vieta, kurioje gyvenantis ar gyvenęs žmogus kitiems yra Tikėjimo pavyzdys, vadinasi, jo Tikėjimas išgyventas, iškentėtas, todėl gyvas…

Senieji aisčiai niekados ir niekaip neabejojo Dievo buvimu. Ir akmuo ar altorius, ir deganti ugnis ar šventas paveikslas, ir dangaus kūnai jiems buvo koncentracijos objektai, padedantys sutelkti dėmesį ir pakelti sąmonę virš kasdienybės link dieviškumo. Jie tikėjo ne pačiais objektais, o veido neturinčiu Visagaliu, galinčiu veikti per bet kokius objektus.

Aisčių gyventos žemės buvo nusėtos šventyklomis, apie kurias kūrėsi gyvenvietės. Senosios tautos kurdavo šventvietes žynių pasirinktose vietose. Buvo mėgstamos upių santakos, deltos pradžia arba upės pradžia. Kalnas būdavo svarbi vieta ypatingiems ritualams ir ceremonijoms, o svarbiausios šventyklos statomos ant trijų ar septynių kalnų arba kalvų. Šventykla buvo aisčių šventoji Žemė, kurioje jie jausdavosi saugūs. Specifinėse vietose būdavo atliekamos įvairios specialios apeigos, todėl į vienas galėdavo eiti tik žyniai ir tie, kuriems būdavo suteikiamas leidimas, nes jos buvo uždaros, sakralinės, o į kitas, viešesnes, bendruomenė rinkdavosi. Šventyklose būdavo vietų, kur žmonės galėdavo atsistatyti fiziškai, psichiškai, protiškai ir dvasiškai.

Aisčių žyniai garsėjo savo išmintimi, o karžygiai, ginantys savo žemes ir žmones, tačiau niekada nepuolantys, – narsa ir taikia gilia jėga. Priešai žinojo, kad nesunaikins tos narsios tautos, jos išminties žiedo nesunaikinę. Deja, atsiradus valdovų, kuriems valdžia ir turtai rūpėjo, todėl jie pradėjo kitus kraštus užkariauti, didysis aisčių tautos nuopuolis prasidėjo. Senieji išminčiai buvo pasakę: „Kada Dievo vaikų tauta kalaviją prieš kitas tautas pakelia ne gynybai, o siekdama užkariauti, nebetenka ji savo Dvasios palaikymo, todėl gali pati žūti.“ Šitaip po užkariavimų prasidėjo okupacijos, naikinančios aisčių tautos išminties žiedus, o ją pačią kultūriškai sumenkinančios. Iš išminčių tautos aisčiai tapo kariais, vėliau – žemdirbiais. Taip laikui bėgant Tikėjimas kito. Taigi, paskutiniojo tūkstantmečio pagonybė nėra tikrasis senasis aisčių tikėjimas. Tai pakitusi jo forma, turinti begalę dievų, dievukų ir stabų. Tokia pagonybė, turinti kiekvienos šalies atspalvių, klestėjo visoje Europoje iki krikščionybės įsigalėjimo. Kai kuriuose kituose žemynuose, visuose skirtingai, buvo plačiai paplitęs šamanizmas. Jo atmainų – daugybė, tačiau tai – žemės vaikų religija. Todėl galima suprasti, kad aisčių – Dievo vaikų tautos palikuonių – tikėjimas ilgainiui pavirto žemės vaikų religijos atmaina – pagonybe, ir taip buvo pamiršta tikroji savoji kilmė.

Tikėjimas dvasios pirmenybe, Tautos Dvasia, aukštesniaisiais idealais, darbas dėl savo tautos suteikia Didžiosios Aisčių Dvasios palaikymą ir vedimą. Jis padeda giliau suprasti senųjų išminčių aukas ir jų šventąjį dvasinį palikimą, vis dar tvyrantį virš senųjų šventviečių.

 

Apie antropoteosofiją

Antropoteosofiją galima laikyti mistinio humanizmo pakraipa, nes žmonės, kurie laikosi jos požiūrio, viską, kas gyva ir atrodo negyva, kaip skirtingos sąmonės subjektus arba objektus traktuoja, kitapusinių pasaulių buvimą ir sielos nemirtingumą pripažįsta, tačiau ir apie besielius pradeda garsiai kalbėti. Antropoteosofas siekia pažinti save, t. y. savo visas gerąsias ir prastąsias savybes, kad, atsakingai su savimi dirbdamas, profesionalumo savo srityje ne dėl karjeros, o dėl savo kokybės siekdamas, ne tik savo sielai pasitarnautų, bet ir kitiems žmonėms, visuomenei ir šaliai, kurioje gyvena, naudingesnis savo darbais būtų.

Ne kartą minėta, kad antropoteosofija nėra religija ir negali būti tokia laikoma ateityje. Ji iš Sąmoningumo, Valios ir Išminties spindulių ateina, todėl aiškina apie kosminius principus ir dėsnius, kurie yra visos Kūrinijos pagrindas, ir daugybę kitų svarbių susiprasti siekiančiam žmogui dalykų. Kaip ir visose filosofinėse tradicijose, kur apmąstomas Dievas ir jo kūrinija, iškyla ir yra aptariamas Tikėjimo klausimas, nes su dvasia ir Dievu susiję dalykai nėra racionaliam protui tiesiogiai pažinūs. Apie Tikėjimą kalbėjo ir ne vienas žymus senovės filosofas. Pagal antropoteosofiją, malda pirmiausia yra viena iš asmeninei ir aplinkos švarai svarbių praktikų, bet ne atskirą kultą formuojantis veiksnys. Nėra nei dabar, nei ateityje negali būti šventikų hierarchijos, jų teikiamų paslaugų (santuoka, krikštynos, nuodėmių atleidimas, išpažintis ir pan.), taip pat kitų analogiškų „antropoteosofinių“ šventyklų filialų steigimo. Panašių statinių iš lauko akmenų veikimo pobūdis priklauso nuo jų statytojų sąmonės, kaip bus išsamiau aptarta toliau.

„Mūsų požiūris, pasaulėžiūra yra tai, ką mes patys pažinome ir kuo tikime. Mes tikime Visagaliu, Visa ko Pradžia ir Pabaiga, Veido ir pavidalo neturinčiu Kūrėju, kuris tankėjančiuose pasauliuose gali įgyti daugybę veidų ir pavidalų, tampančių garbinimo objektais. Tai lyg Kūrėjo pavidalai, turintys įvairias vibracijas. Juos galima vadinti dvasiniais vedliais ir pagalbininkais mums, žmonėms ir viskam toliau. Mes pripažįstame visus, Dvasios Šviesai atstovaujančius, nes visas religijas ir dvasines kryptis priimame kaip savitą kelią į Dievą. Daug gali būti Kelių, padedančių pasiekti tą pačią Esmę.

Mums sakralinių statinių sodyba Ažušiliuose – tai etnokosmogoninė šventykla, vėliau tapusi Sąmoningumo spindulio buveine, kaip mums buvo atverta, laikui suėjus“, – teigė Audronė ir Petras Ilgevičiai.

 

Apie sakralinių statinių statymą

Daug yra Žemėje sakralinių statinių. Vienur tai – piramidės, kitur – tiesiog didelių akmenų statiniai. Tiek vieni, tiek kiti buvo statomi tiksliai vadovaujantis išminčių nurodymais. Siekiant pastatyti sakralinį statinį, nepakanka gerų architektūrinių sprendimų ir uolių darbininkų. Tam, kad tie sakraliniai daugiafunkciniai statiniai veiktų, būtina jų energine kokybe rūpintis. Kaip jau supratote, tai gali padaryti dvasios ugnį širdyje turintys, savo vidinę kokybę išgryninę susivokusieji. Toji ugnis kaip magnetas pritraukia kosminę Dvasios pasaulių ugnį. Tada vieta tampa galinga kosmine antena ir apvalančia transformatorine šaliai, kurioje statinys pastatytas, o kartais ir didesniems žemės plotams. Tie, kurie tokius statinius statė ir stato, žino, ką daro, o kiti gali spėlioti kaip tinkami. Taip pastatyti statiniai veikia ir subtiliuosius planus tūkstantmečiais, net jeigu fiziniame plane nugriaunami. Taigi, sakralinių statinių iš lauko akmenų poveikio efektyvumas tiesiogiai priklauso nuo jų pagrindinio statytojo ir iniciatoriaus, prisiimančio visą atsakomybę už jų veikimą, vidinės energijos kokybės ir dvasinio potencialo buvimo arba nebuvimo.

Įprasta, kad bet kurie sakraliniai akmenų statiniai pradedami statyti tiksliai astrologiškai parinktu, jų būsimą funkciją atitinkančiu laiku. Iniciatorius žino, ką jis stato, kodėl stato ir kaip tai veiks. Maldos svarbios mažiausiai tris paras prieš juos statant ir pastačius, taip pat statymo metu. Tvarka, tyla ir švara – tai reikalavimai visiems statytojams ir jų pagalbininkams, nes akmenys mėgsta tylą, o esant triukšmui jie tampa dar sunkesni. Technika nenaudojama arba naudojama minimaliai; daugiau taikomi senoviniai metodai, kad vietovėje būtų mažiau chaoso. Tuščio plepėjimo ir riksmų neturi būti. Svarbu visus darbus iš anksto numatyti ir kasdien su pagalbininkais juos aptarti, pasiskirstyti, kas ką darys, kad visiems būtų aišku. Būtina viskuo, kas reikalinga, iš anksto pasirūpinti, nes reikia tiksliai dirbti ir jokiu būdu darbų nevilkinti. Skubėti nevalia, tačiau ir delsti neleistina. Viso proceso metu turi vyrauti susikaupimas, rimtis ir besąlygiškai būti vykdomi vyriausiojo statytojo nurodymai.

Statinį pastačius, pagrindiniai statytojai meldžiasi prie jo 40 dienų, ugnį kurstydami. Tam, kad statinys energiškai pradėtų veikti, susivokęs žmogus šalia jo ne mažiau kaip trejus metus turėtų melstis. Todėl neužtenka statinį pastatyti, reikia jį toliau prižiūrėti: melstis ir ugnimi aprūpinti, nes kitaip, nors ir gražios architektūros būdamas, energiškai liks tuščias. Tik po dvylikos metų nuolatinio dvasios energiją turinčio žmogaus dvasinio darbo šalia statinių ir su jais ta vieta dėl atsiradusio jos dvasinio veikimo šventykla gali būti garbingai pavadinta. Todėl daug gali atsirasti tų, kurie teigia šventyklą ar bažnyčią pastatę, tačiau tikrąja šventykla ji tampa tik tada, kai dvasinės energijos turėtojas, dar Žemėje būdamas, dvasinę energiją iš aukštųjų sluoksnių savomis pastangomis ir pasišventimu pritraukia. Maža tokių dabar. Štai kaip kuriamos dvasios potencialą turinčios vietos.

Dar daugiau: žemiškoji šventovė per atsidavusius dvasios darbams žmones savo jėgą įgyja, kada tie žmonės ar vienas žmogus savo atsidavimu kitų labui ir gyvuoju, vadinasi, paties iškentėtu Tikėjimu nematomą dvasinę šventovę virš žemiškosios sukuria. Todėl daug šventųjų senovėje vienoje vietoje likdavo, o ne keliaudavo. Dabar į jų gyventas vietas traukia piligrimai, kad prie dvasios šaltinio, per tą vietą srūvančio, priglustų lyg prie gaivaus šaltinio dykumoje. Tiesa, buvo ir keliaujančių šventųjų, kurių keliais taip pat piligrimai traukia. Taigi, joks laikas nesunaikina dvasios jėgos, nors sugriauna jis bet kokius mūrus ar net sutrupina akmenis. Taip pasitvirtina suprantantiesiems aiški tiesa: dvasia stipresnė už viską, nes ji yra pirminė.

Nuo ko pradėti, norint sukurti savo sodyboje akmenų kompleksą? Plačiau apie tai A. Ilgevičienė, P. Ilgevičius. Lauko akmenys. Vilnius: Tiamata, 2007, p. 92–95.

 

 

1. J. Zabulytė . Vizualinės sakralinio centro išraiškos Rytų ir Vakarų kultūrose. Rytai–Vakarai: komparatyvistinės studijos IV [Kultūrologija, t. 12], Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2005, p. 287–313.
2. M. Eliadė. Šventybė ir pasaulietiškumas. Vilnius: Mintis, 1997, p. 8–9.

Parengta pagal Audronės ir Petro Ilgevičių (Astrėjos ir Petros) pateiktą medžiagą. Daugiau informacijos bus galima rasti šiuo metu rengiamoje knygoje.

Atsakingieji asmenys

 

Vytautas Verbickas (lankymo ir kiti klausimai), tel. 8 687 16362
Rimas Liberis (vyriški darbai) rašyti elektroniniu paštu rimasliberis8@gmail.com,
Ramūnė Vogulienė (moteriški darbai), tel. 8 652 14568,
Kristina Krašenkaitė (moteriški darbai), tel. 8 680 72518.

Dėl talkų galite rašyti elektroniniu paštu: idealistai.tarnyste@gmail.com

Naujienos

Informacija ruošiama.

Rašykite grupės atsakingajam asmeniui