Tekstas surašytas Audronės Ilgevičienės, remiantis autobiografiniais duomenimis, kurie bus gerokai plačiau pateikti autobiografinėje knygoje „Kelias į Save, arba Namo“, pasirodysiančioje po jos mirties, kad ateityje būtų išvengta bet kokių interpretacijų, būdingų savaip svetimus gyvenimus ir išėjusių žmonių poelgius bei jų motyvus matantiems „visažiniams“.
Pirmasis Kelio etapas
Aš, Audronė Ilgevičienė (Meškauskaitė, Maculevičienė)-Astrėja, gimiau 1957 m. balandžio 23 d. Klaipėdos ligoninėje.
Mama Emilija Meškauskienė (Dobrovolskytė) buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Ji rašė eiles, kūrė spektaklius, muzikavo, dainavo, deja, vėžys nutraukė jos gyvenimą 1958 m. gruodžio 6 d.
Tėtis Aloyzas Meškauskas buvo muzikos mokyklos mokytojas, vėliau direktorius, kūrė muziką, vadovavo ansambliams ir chorams, o gyvenimo pabaigoje vargonavo, atgaivino senovines kantičkas ir „Kalnus“, kūrė bažnytinę muziką.
Dar mamai sunkiai sergant, mane pasiėmė jos tėvai Leokadija Dobrovolskienė (Stankutė) ir Leonas Dobrovolskis, gyvenę Kretingoje. Mamai mirus, aš likau pas juos, o tėtis netrukus sukūrė naują šeimą.
Seneliai gyveno nepasiturinčiai, tačiau buvo garbingi, kuklūs ir labai sąžiningi žmonės. Senelis – vyriškai griežtas ir ganėtinai kietas, o močiutė – nepaprastai geros širdies moteris, skubanti į pagalbą kitiems, kartu rami, išlaikyta, nekalbanti tuščiai. Ji man visada buvo besąlyginės meilės pavyzdys, o senelis – sąžiningumo.
Po mamos mirties praėjus maždaug pusmečiui sudegė namas, kuriame gyvenome, todėl mus priėmė toje pat gatvelėje besidriekiančioje pakalnėje palei Akmenos upę nuosavame name gyvenusios trys seserys Triukšnytės. Gerokai vėliau sužinojau, kad jos buvo vienuolės tretininkės. Įdomu tai, kad senelis buvo absoliutus ateistas, o močiutė – giliai tikinti. Dabar glaudėmės pas vienuoles, kurios pačios gyvendamos tarp žmonių gana skurdžiai nešė jiems paskutinį kąsnį ir padėjo kuo galėjo. Jos niekados niekam nepiršo savo Tikėjimo, kuris buvo jų širdžių tikėjimas. Visos trys buvo labai skirtingos: vyresnioji griežta, tarsi vienuolyno viršininkė, vidurinioji labai švelni, o jauniausioji truputį užsidariusi. Kiek save pamenu, mane būtent su viduriniąja vienuole Mortute, kaip ją visi vadindavo, siejo nepaaiškinamas ryšys. Labiausiai už viską mėgdavau klausytis jos pasakojimų apie Dievą, rojų, angelus, gyvenimą po mirties ir įvairias su visu tuo susijusias istorijas. Man Mortutės pasakojimai atrodė kaip nuostabios pasakos, bet kartu ir tiesa. Jos meilė šildė mane, o pasakojamos istorijos ir šių jautrių, giliai tikinčių moterų gyvenimas nekėlė jokių abejonių anapusinio pasaulio ir Dievo buvimu. Man visa tai buvo tikra ir savaime suprantama.
Kitoje gatvelės pusėje gyveno senolė, kuri gydė žolėmis, mokėjo burti ir apskritai buvo labai paslaptinga. Ją visi vadino ne vardu, o tiesiog Mamune. Kai kurie kaimynai šios moters privengė, tačiau man ji buvo labai įdomi, todėl aš vis pas ją nubėgdavau. Kartais prie manęs prisijungdavo ir keli kiti gatvelės vaikai. Ilgais žiemos vakarais mes mėgdavome sėdėti Mamunės virtuvėje prie užkurtos krosnies ir klausytis istorijų apie įvairias dvaseles ir panašius dalykus, nuo kurių kartais norėdavosi užsiriesti kojas ant suolo. Ji mokė mane kai kurių dalykų, kuriuos pati žinojo, bet tada dar nelabai supratau jų svarbos.
Mėgstamiausia mano vieta Kretingoje buvo sena pagoniška šventvietė, kaip buvo kalbama. Joje Tiškevičiai įrengė lurdą, kuris vėliau, Lietuvai atgavus nepriklausomybę nuo Rusijos, buvo atstatytas. Ši nuostabi vieta yra šalia senųjų kapinių su Tiškevičių koplyčia ir senojo pranciškonų vienuolyno. Mano vaikystės laikais šalia veikiančios Kretingos bažnyčios tvyrojo vienuolyno griuvėsiai. Visokių istorijų apie tuos griuvėsius būdavo pasakojama, tačiau man labai patiko po juos landžioti. Tokios buvo mano mėgstamiausių vaikiškų žaidimų vietos. Dar mėgdavau sėdėti prie mamos kapo, esančio minėtose senosiose kapinėse. Čia jausdavausi saugi, todėl dažnai užbėgdavau po pamokų pradinėje Kretingos mokykloje. Visi tie objektai buvo man pakeliui namo.
Skuode gyveno močiutės pusseserė Veronika Žiemelienė, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, savais būdais gaudavo informacijos iš mirusiųjų, matė ateitį ir mokėjo dar kažkokių dalykų, kurie ir po jos mirties liko paslaptyje. Pas šią moterį užsukdavo įvairių žmonių, su kuriais ji kalbėdavosi užsidariusi nuo visų. Kartais ji su močiute paslaptingai šnibždėdavosi, o man įėjus į kambarį nutildavo. Tais sovietiniais laikais tiek minėta vienuolystė, tiek paranormalūs sugebėjimai buvo laikomi paslaptyje, nors kam reikėjo, tie žinojo.
Laukdavau vakaro, kad prieš užmigdama galėčiau pasinerti į savo pasaulį, kuriame kartais skambėdavo man niekada negirdėta didinga muzika, o galvoje dažnai gimdavo įvairios fantastiškos istorijos. Kartais pasakodavau jas kitiems vaikams. Taigi, galima sakyti, kad man niekada nebūdavo nuobodu, nes pati susirasdavau sau užsiėmimų.
Baigiant pradinę mokyklą (4 klases), Klaipėdoje dirbęs senelis gavo šiame mieste butą. Tačiau Kretinga dar ilgus metus liko man sielos atgaivos vieta.
Toliau mokiausi Klaipėdos 10-ojoje vidurinėje mokykloje, kurią baigiau 1975 m. Patiko geografija, astronomija, ir, žinoma, visos literatūros pamokos. Domėjausi menais, poezija, daug skaičiau. Dainavau kaip solistė ir ansambliuose, vaidinau, vėliau aktyviai dalyvavau literatų būrelyje, kuriam tada vadovavo jauna lietuvių literatūros mokytoja V. Juknaitė, vėliau tapusi rašytoja.
1975 m. įstojau į Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto (dabar – Vilniaus universitetas) Filologijos fakulteto vakarinį skyrių, nes seneliai neturėjo lėšų manęs studijuojančios išlaikyti, mokytis germanistikos. Kartu pradėjau dirbti vienoje iš Vilniaus inžinerinio statybos instituto (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas) katedrų laborante. Filosofijos istoriją universitete mums dėstė R. Ozolas.
Gyvenimas tekėjo savo vaga. 1977 m. pirmą kartą ištekėjau už Nerijaus Maculevičiaus, vėliau tapusio prof. K. Antanavičiaus disertantu, tačiau su juo išsiskyriau 1992 m. Šioje santuokoje 1982 m. gimė dukra Jurga.
1981 m. baigiau studijas ir pradėjau lauktis dukrelės. Jau po gimdymo atostogų dirbau valandininke Vokiečių kalbos katedroje tame pačiame Vilniaus inžineriniame statybos institute, o 1985 m. buvau paskirta dirbti atsakingąja ryšiams su užsieniu. Darbų apimtys išsiplėtė Lietuvai atgaunant nepriklausomybę, todėl teko sukurti visą Užsienio skyrių ir dar gidų grupę iš to paties instituto vyresnių kursų aktyvių ir žingeidžių studentų. Laikas prieš pertvarką ir po jos buvo labai įtemptas, bet itin įdomus. Mėgau naujoves, dėl to vis sugalvodavau kokių nors iniciatyvų, kurias tuometinis instituto rektorius prof. A. Čyras dažniausiai „palaimindavo“, nes jos buvo naudingos ir institutui, ir jo žmonėms. Niekada neskaičiavau darbo valandų ir darbų, kurie man priklauso ar nepriklauso pagal pareigas. Toks buvo mano požiūris. Toks jis yra ir dabar, rašant šias eilutes. Todėl dar tada sakiau tiems, kurie skųsdavosi mažu atlyginimu, kad atsakingas žmogus dirba taip pat gerai ir už mažesnį, ir už didesnį atlyginimą, o tinginys ar atsikalbinėtojas net didelį atlyginimą gaudamas bus nepatenkintas ir dirbs prastai. Taigi, stengiausi dirbti kiek galėdama kokybiškiau, negalvodama apie įvertinimą, kuris iš tiesų tuomet nebuvo įprastas. 1990 m. per užsienio ambasadas Maskvoje ir dabartiniame Peterburge pavyko užmegzti ryšius su kai kuriomis aukštosiomis mokyklomis partnerėmis kitose šalyse. 1991 m. žiemą, po sausio įvykių, vykau mokytis italų kalbos į Veronos universitetą (Italija), su kuriuo taip pat prasidėjo bendradarbiavimas. Lietuvos nepriklausomybės kovos labai domino italus ir, žinoma, jų žurnalistus, dėl to teko kalbėtis su jais apie Sąjūdį, mūsų šalies seną nepriklausomybės siekį, rusų okupantų savivalę ir pačius įvykius. Romoje buvau susitikusi su tada joje dirbusiu S. Lozoraičiu. Tai buvo labai turiningas ir aktyvus laikas.
Kartu tuo pačiu metu buvau pasinėrusi į filosofijos, teologijos ir psichologijos studijas. Traukė senieji graikai, paslaptingai masino Egiptas. Darbas padėjo pamatyti pasaulį, vykstant į komandiruotes pamažu atsiveriančiame užsienyje: Lenkiją, Vokietijos Demokratinę Respubliką, Čekoslovakiją, Vengriją, Skandinavijos šalis. Iki tol teko pavažinėti ir po Rusiją net iki Baikalo, Gruziją, o institutai partneriai buvo ir Maskvoje, ir Peterburge, ir Taline, ir Rygoje, todėl komandiruotės ten buvo įprastas dalykas. Man patiko susipažinti su kitų kultūrų žmonėmis, juos pažinti, pamatyti, kuo jie gyvena.
Tiesa, kelerius metus santykis į Dievą buvo gerokai sušlubavęs. Vaikystėje pažinusi gyvąjį tikėjimą, negalėjau priimti kai kurių bažnytinių dogmų. Per išpažintį klausinėdavau kunigų mane dominančių dalykų, filosofuodavau su jais ir nesuprasdavau, kodėl jie, mano manymu, tokie kategoriški. O man rūpėjo nei daug, nei mažai: kokia žmogaus gyvenimo prasmė? Ar yra daugiau tokių Žemių kosmose? Kodėl religingi žmonės pykstasi ir žudo vieni kitus, jeigu Dievas yra meilė? Kodėl man atrodę baisūs nusikaltimai nelaikomi nuodėme, o paprastesni – laikomi? Ar tikrai Dievas vienas, ar yra kažkaip kitaip, nes tiek daug skirtingų tikėjimų? Koks tikėjimas tikriausias? Kodėl reikia tikėti būtent taip, o ne kitaip ir pan. Žodžiu, mano galva buvo pilna panašaus pobūdžio klausimų, į kuriuos negalėjau rasti atsakymų, todėl pradėjau jų ieškoti kitur. Visada traukė astrologija ir įvairūs ateities pranašavimo būdai, dėl to skaičiau tai, kas buvo prieinama. Ypač panirau į visa tai po man tada brangiausio žmogaus – močiutės mirties 1986 m. Kartą, jau po kelerių metų, Kretingos bažnyčioje kunigas man nedavė išrišimo, nes pasakiau, kad domiuosi astrologija. Pamenu, kaip gal 40 minučių aiškinau jam apie gerąsias astrologijos puses, piktnaudžiavimą ja ir ginčijausi tol, kol baigėsi mišios ir žmonės išsiskirstė. Mano dukrelė laukė išplėstomis akimis nesuprasdama, kas čia vyksta. Tik po septynerių metų draugų padedama radau supratingą kunigą, su kuriuo pasikalbėjau taip, kaip pačiai reikėjo, ir gavau išrišimą, kuris tuomet man buvo labai svarbus.
Taigi, ganėtinai skaudžiai formavosi požiūris, kad Dievas, bažnyčia ir kunigai – tai trys skirtingi dalykai, nes Dievas – tai Idėja, bažnyčia – institucija, o kunigas – žmogus su visomis jam būdingomis savybėmis ir supratimo galimybėmis. Lygiai taip pat ilgus metus dirbdama aukštojoje mokykloje mačiau daugybę karjeristų, lipančių per kitų galvas, rašančių niekam nereikalingas, tiktai sau svarbias disertacijas, kad gautų mokslinį laipsnį ir užimtų geresnę padėtį akademinėje bendruomenėje. Tokie akademiniai dogmatai niekuo nesiskiria nuo religinių dogmatų, nes jie visi atmeta bet ką, ko nesupranta, laikydami tai kėsinimusi į jų susikurtą saugumą. Džiaugiuosi, kad šalia jų visų teko pažinti ir puikių, mylinčių žmones, atsidavusių savo Paskirčiai šventikų, plataus požiūrio intelektualių, kultūringų, idėjiškų mokslininkų ir tiesiog žmonių.
Visa ta patirtis suformavo požiūrį, kurio laikausi ir dabar, kad tikrąją žmogaus kokybę ir vertę nusako ne jo titulai, statusas ir socialinė padėtis, o vidinės savybės, realizuoti talentai ir darbai dėl kitų. Todėl ir dabar rašydama šias eilutes 2023 m., kai politiniai, akademiniai ir ezoteriniai niekdariai bando iškreipti visas ir bet kokias vertybes, patys nieko nekurdami, tiktai kritikuodami darančiųjų darbus ir juos pačius, sakau iš savos patirties tiems, kurie skaito šį tekstą ir ieško, kaip atskirti tikra nuo netikra, tikrąjį mokytoją nuo apsimetėlio: apie žmogų spręskite ne pagal jo kalbėjimą, nerealizuotus ketinimus, susikurtą įvaizdį ir povyzą, o pagal jo darbus. Tikrumas neturi laiko afišuotis ir patiktukų rinktis, nes atsakingai dirba tai, ką žino, ir labai atsakingai kalba. Netikrumas kokybės neturi, bet savo viešų pasirodymų kiekybe rūpinasi, todėl niekur nėra profesionalus. Jis nesupranta arba net neigia atsakomybės už savo veiksmus ir kalbėjimą svarbą savo ir kitų sielų evoliucijai, dėl to azartiškai imasi tai vienų tuo metu žmonėms įdomių arba madingais tapusių dalykų, tai kitų lyg koks neprofesionalus žurnalistas, paviršutiniškai grietinėlę nugriebiantis. Liūdna, kai šitaip nusirita gerą potencialą turėję žmonės, jį išbarstydami ir tapdami piktais niekdariais, savo savirealizacija paverčiančiais darančiųjų kritikavimą, vaidinančiais tyrinėtojus. Ypač netradicinių ir dvasinių dalykų, kaip ir astrologijos, pavertimas savirealizacija ir pasipinigavimu turi liūdnų pasekmių ateičiai. Su tuo vis tenka susidurti. Būna, kai tokiam žmogui niekuo nebeįmanoma padėti, nes jis nebesugeba adekvačiai matyti nei savęs, nei to, ką daro. Tas, kuris yra adekvatus, nes realiai savo silpnybes ir stiprybes žino, todėl ir atsakomybės svarbą supranta bei vidinių vertybių neišduoda, tinkamai eina ir nebesiblaškydamas tinkamus vadovus arba mokymus susiranda. Blaškymasis, pridengtas dabar madingu „neprisirišimu“, paauglišką supratimą išduoda, todėl toks žmogus neatskiria tikra nuo netikra, nes dar neskiria, kur pats yra tikras, o kur – tiktai jo kaukės arba įvaizdžiai. Jau nuo mažens gyvenimas mokė mane suprasti, kad reikia reikalauti ne iš kitų, o iš savęs ir kad pats žmogus yra atsakingas už savo gyvenimą, sėkmes ir nesėkmes, paklydimus ir Kelio radimą. Pati mėgau mokytis iš profesionalų ir stengiausi atpažinti tas jų savybes, kurios padeda žmogui tokiam tapti. Nebijojau matyti savyje to, kas nepatinka, ir realiai dirbau su savimi net tada, kai to darbo praktikos neturėjau.
1989–1990 m. į Lietuvą atvyko pirmieji rusų astrologo P. Globos mokiniai mokyti lietuvaičius astrologijos. Buvau jau kiek su ja susipažinusi savarankiškai, bet, žinoma, nuėjau. Pabuvau ten metus. Visada slapta vyliausi, kad astrologija turėtų padėti žmogui pasikeisti pačiam ir pakeisti savo likimą, tačiau tada susidūriau su fatalistine tendencija, kurios visuomet kol kas dar nesąmoningai kračiausi: negi žmogus iš tiesų negali pakeisti savo likimo? Man atrodė, kad gali, jeigu kažką darys reikiama linkme, bet kokia linkme, man dar buvo neaišku. P. Globą gerbiau, jo knygas skaičiau ir toliau, nes kitų autorių nebuvo galima gauti, tačiau fatalistines tendencijas tiesiog praleisdavau. Išėjusi iš to kurso, pradėjau ieškoti kažko kito. Lankiau psichologijos ir psichoterapijos kursus, gilinausi į filosofijos istoriją.
Toliau dirbau Užsienio skyriuje ir kartu ėmiau vertėjauti vis gausiau į Lietuvą atvykstančioms užsienio (šiuo atveju, vokiečių ir austrų) įmonėms. Vertėjavau žodžiu ir raštu mugėse ir susitikimuose.
Atėjo lemtingi man 1992-ieji, tapę lūžio metais visose srityse. Pagaliau nusprendžiau išsiskirti su vyru, kuriam mano ieškojimai buvo nesuprantami. Tai ir padariau. Lūžis vyko ir darbe. Aštuonios mėsos perdirbimo įranga prekiavusios vokiečių įmonės, kurioms vertėjavau mugėse, nusprendė steigti savo atstovybę Lietuvoje ir pasiūlė man darbą. Atlyginimas buvo neįtikėtinai didelis pagal to meto mastus. Institute mano sukurtas skyrius jau veikė, pagrindinės naujovės buvo įgyvendintos, todėl iš tiesų pradėjau dairytis kažko kito. Naujas pasiūlymas reiškė naujo dalyko kūrimą, o tai mane visada žavėjo. Žinoma, atlyginimas taip pat buvo geras motyvas, nes man, išsiskyrusiai moteriai su paaugle dukra, pinigai buvo reikalingi. Šitaip pamažu keliant sparnus, vieną dieną į skyrių atėjo telegrama, kad už kelių valandų atvyks austras iš Vienos, norintis kalbėtis dėl bendradarbiavimo. Greitai paprašiau rektoriaus automobilio ir nuvažiavau jo pasitikti į oro uostą.
Tada negalėjau žinoti, kad šis žmogus daug kuo nulems mano tolesnį gyvenimą. Tai buvo profesorius P. Linertas, atstovaujantis Hendersono universiteto Vadybos institutui (JAV), siūlantis steigti bendras dvejų metų verslo vadybos magistro studijas prie Vilniaus inžinerinio statybos instituto Ekonomikos fakulteto, skirtas baigusiems aukštąjį mokslą žmonėms.
Astrologija tuomet jau buvo tapusi mano mylimu užsiėmimu, dėl to net darbo kabinete tarp dokumentų gulėdavo ir viena kita astrologijos knyga arba schemos. Vėliau teko iš vienos administracijos darbuotojos išgirsti, kad apie mano užsiėmimą astrologija žinojo daug kas. Tai buvo vieša paslaptis, bet visi tylėjo. Šiam profesoriui atvykus gal antrą ar trečią kartą, nutiko įdomus dalykas: palikau jį svečių kambaryje prie savo kabineto ir išėjau su reikalais, o grįžusi radau sėdintį ir nagrinėjantį mėnesio horoskopo schemą. Ne juokais nustebau ir paklausiau: „Jūs užsiimate astrologija?“ „Jau gal dvidešimt metų“, – atsakė P. Linertas ir papasakojo istoriją, kad prieš maždaug tiek metų buvo paprašytas parašyti straipsnį apie tai, jog astrologija – ne mokslas. Kad tai padarytų, jis įsigilino į astrologiją, todėl straipsnio neparašė, tačiau pats tapo astrologu (tiesa, jam astrologija buvo aktyvus pomėgis). Buvau minėjusi profesoriui, kad išeinu dirbti pas vokiečius, tad šis paprašė manęs dirbti su juo ir jo kursais toliau už papildomą atlyginimą. P. Linertas, būdamas labai geras psichologas, matė, kad net didelis atlyginimas nenulems mano sprendimo, dėl to metė kozirį: „Jūs dirbkite su manimi, o aš Jus dar pamokysiu astrologijos.“ Tokio pasiūlymo nė už ką negalėjau atsisakyti.
Dabar aiškiai žinau, kad kiekvieno žmogaus gyvenime būna lemtingų posūkių laikas, kurio nevalia praleisti. Tada vienu metu gali ateiti daugiau pasiūlų, todėl pasirinkimas būtinas. Tas pasirinkimas ateitį nulemia. Taigi, tuo pat metu gavau ir kitą pasiūlymą, kurio prieš porą metų tikrai nebūčiau atsisakiusi. Įvairios mano iniciatyvos pasiekė tuometinio užsienio reikalų ministro ausis ir man buvo pasiūlytas darbas reorganizuojamame Užsienio reikalų ministerijos Protokolo skyriuje. Dabar tas pasiūlymas jau buvo pavėlavęs, todėl manęs niekaip nebepalietė. Ėjau pas vokiečius žinodama: dirbsiu ten neilgai, kad užsidirbčiau pinigų kažkam kitam, kas bus ateityje, kuri jau tyliai šaukė.
P. Linertas atvežė naujų tada man dar nežinomų autorių knygų, supažindino su savo mylimo J. Keplerio metodikomis, Hamburgo astrologijos mokykla. Jis vadino save klasikinės vakarietiškos astrologijos atstovu, bet iš tikrųjų jungė įvairias paties patikrintas metodikas. Kiekvieną kartą atvykęs profesorius skyrė man laiko ir mokė mane. Aš organizavau kursus, susitikimus, vertėjavau juose ir paskaitose, kaip buvo įprasta.
Minėtoje vokiečių atstovybėje dirbau porą metų. Darbas buvo aktyvus, intensyvus, atlygis puikus, tačiau jau eidama ten dirbti žinojau, kad iš tiesų tai darau norėdama susikurti finansinį pamatą tam, kas bus ateityje. Ta ateitis dar atrodė miglota, bet viena buvo aišku: kažkas bus visiškai kitaip nei iki tol.
1994 m. baigiau prof. P. Linerto vadovaujamą kursą, parašiau diplominį darbą ir įgijau Hendersono universiteto prie Vilniaus inžinerinio statybos instituto verslo vadybos magistro laipsnį. Tais pačiais metais mano vadovas paklausė manęs: „Kiek tu dar dirbsi vokiečiams? Laikas pradėti daryti tai, kas iš tikrųjų patinka.“ Jis kalbėjo apie astrologiją. Tai tapo man svarbiu impulsu, paskatinusiu veikti. Mano galvoje gana greitai gimė planas, kaip viskas vyks: šalia astrologinių konsultacijų turės būti ir mineralų, kad žmogus galėtų rasti jam pasiūlytą darbui su vidinėmis savybėmis akmenį. Tais laikais Lietuvoje dar nebuvo jokių mineralų parduotuvių, išskyrus kelias įprastas juvelyrikos parduotuvėles ir kelis gatvės prekeivius. Taip pat nebuvo paprasta rasti kokybiškų akmenų ir informacijos apie juos. Taigi, vėl pasirūpino mano nematomi vedliai: kolegė iš Talino pranešė atvykstanti į Vilnių su vokiečiu ir norėtų mane su juo supažindinti (ji, be abejo, žinojo mano pomėgį). Purčiausi, kad nebenoriu jokių vokiečių, bet Liusjena mokėjo mane įkalbėti. Atvažiavau susitikti su jais į kavinę. Iš pradžių kalbėjomės apie viską ir nieką. Kai nusprendžiau, kad jau eisiu, tas žmogus išsitraukė maišiuką ir pabėrė iš jo mineralų. Aš sustojau ir klausiamai žiūrėjau į jį ir akmenis. Vyriškis pasakė, kad jau dvidešimt metų užsiima gydymu akmenimis. Tai buvo irgi rinkodaros profesorius D. Sanderis iš Hamburgo. Užsimezgė kalba jau kitaip. Papasakojau jam apie savo ketinimus. D. Sanderis pažadėjo atsiųsti reikalingų knygų, kai ko pamokyti ir savo pažadą tesėjo.
Pasiprašiau vokiečių dirbti puse etato. Jie, žinoma, nebuvo patenkinti, tačiau dabar man reikėjo daug ką nuveikti. Susiradau žmogų, važinėjantį į Indiją prekių, ir paprašiau atvežti tam tikrų akmenų. Tokia buvo pradžių pradžia. Kaip pasitikrinti mėgstantis Jautis sudalyvavau kalėdinėje „Pelenės“ mugėje „Litexpo“ rūmuose. Joje su draugais įsirengiau magišką stendą, labai patraukusį žmonių dėmesį, nes tokių dalykų Lietuvoje dar nebuvo.
Po mugės ateitis buvo aiški. Išėjimo iš vokiečių negalėjo suprasti daugelis mano aplinkos žmonių, kaip ir patys vokiečiai: „Ko gi Tau trūksta?“ Buvo ir tų, kurie tyliai laukė suklusę, kas bus toliau. Buvo lyg ir nedrąsiai palaikančiųjų. Tada dukrai ėjo į pabaigą trylikti metai. Taigi, nutraukusi visiems aiškų ir suprantamą savo gyvenimo etapą, išėjau į nežinią.
Antrasis etapas – Astromineralogijos centras. Pirmoji knyga
1995 m. sausį įkūriau įmonę „Pars Fortunae“ ir su Mokslininkų sąjunga pasirašiau patalpų J. Basanavičiaus g. 6 nuomos sutartį. Namo išorė buvo rekonstruota, o vidus tuščias. Pati brėžiau sienas, nurodančias man reikalingą plotą, ir rūpinausi remontu. Tuo pačiu metu ruošiau sistemą, pagal kurią vėliau dirbsiu. Ji pasitvirtino ir su tam tikrais papildymais veikia ir po daugybės metų. Susiradau darbuotoją R. Čirbą, kuris dirbo kartu su manimi iki pat 2020 m. Man reikėjo susirasti specialistų, išmanančių apie mineralus, todėl nuėjau į Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Mineralogijos katedrą, kuriai tada vadovavo prof. P. Musteikis. Su juo palaikome gražų ryšį iki šiol. Ten susipažinau ir su pasišventusiu mineralogu A. Kartavičiumi (deja, jis jau paliko šį žemiškąjį pasaulį). Vaikščiojant po universiteto Mineralogijos muziejų Anicetas žiūrėdamas į mane paklausė: „Tai, ponia, ir Jūs akmenlige sergant?“ Skubėjau paneigti, kad esu sveika, bet jis tik nusijuokė: „Akmenukus mylit.“
Vokiečiams dar paprašius kartu sudalyvauti Frankfurto prie Maino mugėje, sutikau su sąlyga, kad man būnant stende bus leista paskambinti į kai kurias įmones Idare-Oberšteine ir susirasti akmenų tiekėjų, taip pat kad po mugės mane ten kas nors nuveš nors kelioms valandoms. Jie man tai pažadėjo ir savo pažadą tesėjo. Prisipirkau pusę lagamino akmenų ir susiradau būsimus partnerius, su kuriais palaikau ryšį iki dabar, kai rašau šias eilutes.
Remontas buvo baigtas, centriuko įranga pastatyta, akmenukai nugulė į stendų lentynas. Lietuvoje tai buvo visiška naujovė, dėl to susidomėjimas – didžiulis. Labai daug bendravau su astrologija užsiimančiais žmonėmis ir naujais pažįstamais mineralogais bei juvelyrais. Puikus ryšys užsimezgė su juvelyru V. Matulioniu, kuriam buvo įdomus naujas požiūris į akmens, metalo ir laiko santykį. Kartu su juo buvo atliktas ne vienas unikalus eksperimentas. Ateidavo ir žmonių, kuriems rūpėjo protu nepaaiškinami dalykai. Vykdavo diskusijos, apsikeitimas informacija ir patirtimis.
Tais pačiais metais astrologiją praktikuojantys, ja giliau besidomintys žmonės įkūrė Lietuvos astrologų asociaciją. Joje, be manęs, buvo ir dabar žinomi astrologai, dirbantys skirtingomis kryptimis: A. Zalatorienė, P. Kelertienė, N. Valailytė-Wolmer, N. Šulija, A. Beinorius ir kt. Jau tada mes visi dirbome savaip. Mums buvo labai reikalingas bendravimas, pasidalijimas patirtimis. Organizavome sau reikalingus kursus, susitikimus su kitų šalių astrologais.
Susidomėjimas centriuko veikla augo, todėl televizijos, radijo ir įvairių leidinių žurnalistai vis mynė jo slenkstį. Daug bendravau su įvairių galių turėtojais, nes juos centriukas kaip kitokio mąstymo žmonių susibėgimo vieta ypač traukė. Tai buvo laikas, kai kitaip mąstantiems žmonėms labai trūko tiesioginio bendravimo, pasikalbėjimų ir pasidalijimų savo patirtimis su panašiais į save. Žinoma, buvo ir įvairių eksperimentų.
Dalyvavau daugybėje televizijos laidų, pokalbių, daviau interviu. Teko pradėti rašyti straipsnius apie akmenis, astrologiją, kurių per kelerius metus susikaupė apie tris šimtus. Užsiėmiau astrologine praktika, o astromineraloginės konsultacijos, parenkant akmenis pažeistoms planetoms harmonizuoti ir silpnesnėms sustiprinti, taip pat buvo naujovė.
Vėl naujai atradau Dievą, labai daug meldžiausi, jaučiau savo dvasinių vedlių vedimą, patyriau daug dalykų, kuriuos žmonės įpratę vadinti stebuklais. Nors finansiškai nebuvo lengva, nes netgi kai kurias centriuko išlaidas padengdavau iš vertėjavimo gautomis lėšomis, tačiau nekilo net mažiausios abejonės, kad jo reikėtų atsisakyti. Nagrinėjau mano žemiškųjų mokytojų atvežtą literatūrą. Naujai „įlipau“ į Bibliją, šventųjų gyvenimus ir apskritai teologiją, kosmogonijas. Studijų laikais mėgau danų filosofą S. Kierkegorą ir jo egzistencializmą, daugybę kartų skaičiau H. Hesės „Stepių vilką“ ir M. Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“. Dabar iš naujo atradau Augustiną Aurelijų (šv. Augustiną), Marką Aurelijų, Platoną, Plotiną, J. Bėmę.
Tuomet Lietuvoje informacijos apie akmenis beveik nebuvo, todėl centriuke padėtus ant stalelio atšviestus straipsnius žmonės pradėjo tiesiog išsinešti. Tada „Respublikoje“ dirbęs žurnalistas V. Gudas, su kuriuo buvome pažįstami nuo mėsos perdirbimo įrangos laikų, tarstelėjo: „Tau reikia rašyti knygą.“ Iškart atmečiau tokią idėją. Po kiek laiko paskambinęs žmogus iš Kauno prisistatė leidėju ir pasakė norįs išleisti mano knygą. Nustebau ir atrėžiau, kad jokios knygos nesiruošiu rašyti. Tas neatlyžo: „Rašysit.“ Su man įprastu žemaitišku užsispyrimu atsakiau: „Ne.“ Papasakojau apie tai Virgiui. „O tu nieko nedaryk, tiesiog duok savo straipsnius ir mašininkė juos perspausdins į vieną vietą. Tada matysi“, – pasakė jis. Sutikau ir po kurio laiko gavau didelį ruloną surašyto teksto. Pagalvojau, kad gal reikėtų išleisti kokius kelis šimtus egzempliorių rotaprintu, kad galėčiau duoti tiems, kurie to nori. Tuo metu tame pačiame pastate J. Basanavičiaus g. 6 už sienos buvo leidykla. Su leidėja T. Tichonova kartais susitikdavome troleibuse, važiuojančiame iš Žirmūnų galo į centrą. Papasakojau jai apie savo ketinimus. Ji nepritarė rotaprinto variantui, bet turėjo pasiūlymą: „Išleiskime gražią knygelę.“ Taip ir nutiko. Knygos „Pradžia. Mano pokalbis su akmeniu“ pirmasis 2000 egzempliorių tiražas buvo išparduotas per tris mėnesius. Tada buvo išleistas kitas. Vėliau pati sustabdžiau kitų tiražų spausdinimą, pasakiusi, kad ta knyga man nepatinka. Į tai V. Gudas ramiai atsakė: „Tai rašyk kitą.“ (Tos knygelės pagrindu po dešimties buvo parengtas „Raktas į akmenų karalystę“.)
Laikas buvo labai aktyvus ir įdomus: nauji žmonės, ir geros, ir sunkios patirtys, nauji susivokimai. Įnikau į Paracelsą, per kurio raštus atėjo naujų idėjų darbui su akmenimis, ir kabalistinę tradiciją, o ir patys akmenys man vėrėsi vis plačiau, todėl pradėjau pamažu su jais kalbėtis.
Iš panevėžietės gyduolės R. Milerienės sužinojau apie E. ir K. Profetus. Nusipirkau jų knygų, pradėjau praktikuoti ir melstis pagal jų metodikas. Tai buvo dar kitokios patirtys nei iki tol.
Per eilinę kelionę į Vokietiją susipažinau su astrologu B. Forsteriu iš Hamburgo. Jis jau seniai dirbo astrologijos srityje ir rašė knygas. B. Forsteris suteikė man dar naujos ir tuo metu labai reikalingos informacijos. Jis davė man ir M. Fičino raštų, kuriuose radau man svarbių dalykų.
Kitoje kelionėje į Vokietiją susipažinau su mineralų terapeutu S. Krase, dirbusiu savais būdais ir turėjusiu savo mineralų parduotuvėlę Berlyne. Jis taip pat gerokai papildė mano žinias apie mineralus ir nurodė naujų reikalingų knygų.
1998 m. pabaigoje pirmą kartą aiškiai patyriau naujos kokybės energiją. Sekė keli pranašiški sapnai, kuriuos ir šiandien atsimenu. Dabar suprantu, kad per vieną iš jų patekau į savo Mokytojo buveinę, o per kitą – pas tuos, kuriems svarbus žmonijos likimas. Pamenu visas smulkmenas. Pranašišką sapną, nusakantį mano tolesnę ateitį, regėjau dar dukrai negimus. Tada sunku buvo jį suprasti ir traktuoti tinkamai, bet jis išliko atmintyje iki smulkmenų.
Draugė atnešė B. Abramovo knygos „Grani Agni Jogi“ («Грани Агни Йоги ») tomelį. Jį perskaičiusi ėmiau ieškoti kitų, nes jame atpažinau kažką gimininga. Nerte nėriau į K. Antarovos „Du gyvenimus“. Nepaisant didelio užimtumo, rytais apie 3–4 valandas skirdavau praktikoms ir maldoms. Atsivėrė naujas matymas, kuris iš tiesų pamažu virto vidiniu žinojimu. Keitėsi iki tol buvusio vedimo vibracija ir pagaliau man buvo įvardytas mano Mokytojas. Tai buvo ypatingos patirtys, po kurių sekė nauji ieškojimai ir atradimai. Pradėjo ateiti lakoniški tekstai, kuriuos užsirašydavau. Nebuvau ir dabar nesu mediumė ar aiškiaregė. Tie tekstai ateidavo ne žodžiais ar astraliniais vaizdais, o kaip specifinė energija – vibracija, persmelkianti mane kiaurai ir virstanti aiškiu žinojimu, išreiškiamu žodžiais. Taigi, tame procese buvau visiškai sąmoninga, bet jį galima įvardyti kaip pakitusios sąmonės būseną, iš kurios viskas matosi tarsi 4D ir daugiau, taip pat to visko tarpusavio sąsajos ir t. t. Suprantu, kad tokiu būdu ji ateina daugeliui žinomų pasauliui menininkų ir yra pavadinama tiesiog įkvėpimu, kurį jie tam tikromis priimtinomis priemonėmis perduoda per savo kūrybą: vieni išrašo, kiti išpiešia, dar kiti kuria muziką ir pan. Mano profesija – vertėja, todėl ir dabar nesunku buvo versti iš vibracijų kalbos į žmogui suprantamus žodžius. Taigi, tie tekstai – tai vibracija, paversta žmogui suprantamais žodžiais. Be abejonės, vibracija visada yra gerokai talpesnė už žodžius, dėl to kiekvienas sakinys gali būti dar papildomai išplėstas. Tokia buvo nauja pradžia.
Trečiasis etapas – pažintis su Petru ir kelias kartu su juo. Antropoteosofija
Mąsčiau, kad daugiau netekėsiu ir pasišvęsiu savo darbui, tačiau visgi dar pasinaudojau E. ir M. Profetų metodika, parašydama pagal ją laišką Dievui, kuriame buvo ir sakinys, kad jeigu kažkur yra mano antroji sielos puselė, tai lai ji būna man atsiųsta per šiuos metus (kaip dalykiška moteris daviau tam atėjimui terminą, kad jam pasibaigus dėl to nebekvaršinčiau sau galvos). Likus mėnesiui iki nurodyto termino pabaigos, mane supažindino su Petru. Jau pats susitikimas buvo specifinis, todėl neatrodė atsitiktinis. Jis įvyko tarsi „atsitiktinai“: V. Žiemeliui, norėjusiam supažindinti mane su Petru, Seime atidėjo posėdį, Petrui – posėdį jo darbe, o pas mane neatėjo klientas, kuris buvo iš anksto užsirašęs. Susitikome 1999 m. kovo 19 d. Trakų gatvelės kavinukėje per pietus. Buvau mačiusi daug bioenergetikų ir parapsichologų, gyduolių ir kitokių galių turėtojų, vadinančių save magais. Taigi, tiesiog ramiai stebėjau priešais sėdintį vyriškį, kuris kalbėjo apie mane dominančius dalykus. Jis skyrėsi nuo kitų tuo, kad kalbėdamas mosikavo rankomis, kaip ir aš pati tada. Atrodė, lyg priešais būtų pastatytas veidrodis. Tai ir sunervino, ir suintrigavo. Atėjome į centriuką. Naujasis pažįstamas pagal bioenergetikų įprotį bandė akmenų stiprumą rankas laikydamas virš jų. Visada šaipiausi iš tokio testavimo būdo, nes pati jau kalbėjausi su akmenis, todėl iš tolo mačiau akmens potencialą, jo pažadinimo galimybes ir kam jis galėtų būti skirtas. Kiek pabuvę tenai išsiskirstėme. Viskas taip ir būtų pasibaigę, jeigu tas vyras būtų nepaskambinęs kitą dieną, o po to dar kitą ir dar kitą. Iš pradžių mačiau jį kaip žmogų, su kuriuo galima kalbėtis apie mus dominančius dalykus, ir nieko kito.
Tačiau Petro būta labai atkaklaus. Jis kaip joks kitas vyras iki tol, nepaisydamas mano išsisukinėjimų, veržte įsiveržė į mano lyg ir aiškų gyvenimą. Petras buvo labai vyriškas, drąsus, ryžtingas, bet kartu gerbė mano laisvės poreikį. Jis buvo labai patikimas ir visados tesėdavo savo duotą žodį, o tai, deja, daugeliui ezoterikų ir ieškotojų nebūdinga. Laikiau save stipria, savarankiška moterimi, kuri viską gali pasidaryti pati, tačiau dabar pajutau iš šio vyro srūvantį ir mane apgaubiantį saugumo pojūtį, kokio su niekuo nebuvau patyrusi. Vos apie ką nors užsimindavau, tai būdavo išpildyta. Man patiko, kad Petras nieko nevaidina ir neapsimetinėja, kas taip pat nebūdinga daugeliui ezoterikų, nebijo būti toks, koks yra, išgirsti tai, kas jam nepatinka, greitai padaro išvadas ir tiesiog akyse keičiasi. Kartą jis pasakė: „Aš noriu Tau sudaryti sąlygas daryti tai, ką Tu darai ir darysi, kad Tau nebereikėtų daugiau niekuo rūpintis.“ Sakoma, kad vyras atpažįsta savo moterį iš harmonijos pojūčio, kurį patiria šalia jos, o moteris savo vyrą – iš saugumo pojūčio, kurį patiria šalia jo ir su juo. Žinoma, kad visu tuo kontekstu buvo ir įžvalgų, ir galiausiai Mokytojų atvėrimų. Vedybos įvyko 2000 m. rugsėjį, nors Petras pasipiršo jau po kelių bendravimo mėnesių.
2000 m. kovo pabaigoje centriukas buvo perkeltas į kitą vietą (Pamėnkalnio g. 19). Petras pats vadovavo remontui, nes, jo teigimu, tai yra vyrų darbas, ir iš buvusio bulvių rūsio sukūrė puikias patalpas. „Tu daryk tai, ką darai, ir pasitikėk manimi, leisk man nors šitaip pradžioje padėti“, – sakė jis.
Pasibeldė „Akmenų valdovo pasakojimai“, vėliau – „Menas mylėti“. Aš užrašinėjau tekstus, kuriais mums patiems buvo duodamas mokymas: vienoks – Petrui, kitoks – man. Kažkas buvo bendra. Pamažu rimo jo drastiškas sveikuoliškumas, o aš priėmiau, kad valytis organizmą yra naudinga, nes tada ir informacija ateina lengviau, bet dariau tai ramiais būdais.
Gyvenimas aplinkui virte virė: astrologinės ir astromineraloginės konsultacijos centriuke, straipsniai, susitikimai su žmonėmis ir vis dar televizijos ir radijo laidos. Taigi, ir toliau aplinkui buvo ir galių turėtojų, ir įvairių profesijų žmonių. Buvo gerų ir įkvepiančių dalykų, buvo ir labai sunkių patirčių bei išbandymų.
Jau anksčiau arčiau prisileistas žurnalistas A. B. parašė apie mane ilgą pamfletą, kurį išsiuntė man, mano draugei ir tiems, kuriuos iš mano aplinkos pažinojo, pavadindamas mane iliuzijų karaliene. Vėliau sužinojau, kad jis buvo nuvykęs į E. ir M. Profetų vietą, lankėsi Lietuvos Rerichų draugijoje ir Lietuvos teosofų draugijoje. Ten aktyviai dalyvaudamas šis žmogus prisirankiodavo abejotinos, o kartais gal ir silpnas puses atskleidžiančios, jo manymu, demaskuojančios informacijos, kurią savais būdais paskleisdavo. Šitaip jis suniekindavo kitų žmonių gyvenimo darbus, pačius tuos darbus atlikusius ar atliekančius žmones, nes laikė tai savo „pareiga“. Taip jau yra, kad pasaulyje bet kurioje srityje kūrėjų yra gerokai mažiau nei jų kritikų, ir nors tų kuriančiųjų gyvenimai įdomūs, vargu ar kas nors norėtų taip gyventi. Vieni kritikuoja ir tą kritikavimą paverčia savo darbu ir savirealizacija, kiti tai daro iš pavydo, dar kiti norėdami sunaikinti tuos darbus ir apjuodinti juos atlikusius žmones, o kai kurie patys nežino, kodėl taip elgiasi, ir tampa nesąmoningais įrankiais griaunančiųjų jėgų rankose. Dabar puikiai žinau, kad kiekvieno žmogaus prote yra šviesioji ir tamsioji pusė, todėl pagal kurios nors vienos iš jų persvarą žmogus informaciją atsirenka, kalba ir, žinoma, mąsto. Tas, kurio proto šviesioji pusė persveria, pirmiau gerus dalykus pastebi, o tamsiosios pusės pertekliaus turėtojas į blogybes koncentruojasi, „kabliukų“ ieško arba neradęs pats juos išmąsto, gerųjų pusių ir darančiųjų pasišventimo nematydamas. Visada galvojau, kad tokie intelektualūs ir protingi žmonės kitaip gali savo talentus panaudoti, tačiau, matyt, daugelis jų asmeninės atsakomybės už galimus rimtesnius darbus privengia ir akademinės bendruomenės trafaretui nusižengti bijo, kad autsaideriais netaptų ir panašaus likimo kaip jų kritikuojamieji nesulauktų. Tada A. B. poelgis taip mane sukrėtė, kad kelis mėnesius panirau į save ir abejones, ar tai, ką darau ir kaip darau, yra tikra. Petras ramino mane kaip galėjo, bet niekas nepadėjo. Po trijų mėnesių į rankas pateko rašytojos T. Platonovos knyga „Rycari Graalja“ («Рыцари Грааля»). Nuvykome į Maskvą susipažinti su autore. Ji man atvėrė daug tuo metu svarbių dalykų, nes pati jau tokiu būdu rašė ne pirmą ir ne penktą knygą. Ten susipažinome ir su mokytojo Kalki iš Indijos seminarų vadovais F. Nielsenu ir aiškiarege A. Lučezarnaja. Pastaroji be užuolankų man pasakė mano Mokytojo vardą, kurį aš jau žinojau, taip pat dar kai kuriuos man svarbius dalykus ir vienu mostu nušlavė mano jau blėstančias abejones. Pradėjome su jais bendradarbiauti, pakvietėme į Lietuvą ir taip atvežėme į mūsų šalį mokytojo Kalki mokymą. Po kurio laiko Petras vyko į jo ašramą Satyalokoje (Indijos pietuose). Aš nejaučiau tam traukos, rašiau knygas apie akmenis ir kitas. Vėliau Kalki mokymą perdavėme kitiems sekėjams, o patys pasitraukėme, nes nebespėdavome apsidirbti savų darbų. Aš pati niekada nejaučiau didelio potraukio indiškoms praktikoms ir pačiai Indijai, tačiau per Mukti-3 seminarą, vykusį visą savaitę, man atsivėrė vidinis struktūrų, supančių žmogų tarsi antra stora oda, matymas. Jau vėliau, po kelerių metų, pradėjau matyti, kaip jos telkiasi apie kurią nors žmogaus čakrą, per kurios problemas ir yra pritraukiamos. Tai patyrusi pradėjau savais būdais ir Mokytojų padedama aiškintis, kas tai yra, kaip jos prisitraukiamos, kaip veikia ir kaip galima iš viso to išsilaisvinti. Tame pačiame seminare įvyko mano susitikimas su savo Aukščiausiuoju Aš, arba Kūrėju. Knygoje „Menas mylėti“ jis buvo pavadintas Didžiąja Šviesa. Eidama kitame plane per visus sielą dengiančius apvalkalus, patyriau gilų suvokimą to, kas iš tiesų esu, ir įsiliejau į švytinčią pilnatvę, iš kurios nebesinorėjo išeiti. Nebuvo jokios emocijos, protas tylėjo. Grįžusi gerą pusdienį negalėjau kalbėti, nes ta būsena išliko. Paskui man Mokytojai paaiškino, kad toje Viskas ir nieko būsenoje yra visa ko pradžia ir pabaiga, todėl iš jos ateina tikrasis Įkvėpimas, per kurį žmoniją pasiekia jai svarbūs atradimai, kūriniai, mokymai ir pan. Vėliau nesunkiai išmokau įeiti į tą būseną, iš jos ir dirbau. Taigi, esu dėkinga Kalki mokymui, kurio nepraktikuoju, bet per kurį man tai buvo šitaip atverta, nes, kaip man buvo Mokytojų pasakyta, tai, ko reikia sielai, gali ateiti įvairiais būdais. Būtina tam sąlyga – proto ramybė ir emocijų nebuvimas. To mes ir buvome mokomi.
Pradėjau giliau nagrinėti hermetizmą, gnostikus, rozenkreicerius, Rerichų Agni jogą, R. Štainerio, J. P. Blavatskajos knygas. Taip pat domėjausi indiškomis tradicijomis, ypač Šri Ramana Maharši, Papadži, Paramhansos Joganandos mokymais.
Nuvykusi į Tarptautinės akmenų gydomųjų savybių tyrimo organizacijos („Steinheilkunde“) konferenciją Vokietijoje, susipažinau su jos pradininku M. Giengeriu, jo komanda ir tapau tos organizacijos nare. Prasidėjo gražus bendradarbiavimas, paskaitos, seminarai, konferencijos. Michaelis turėjo mokslininko protą, derantį su puikia intuicija, todėl sukūrė puikią sistemą, analitiškai paaiškinančią akmenų veikimą. Tai buvo nauja Europoje ir pasaulyje. Jo vadovaujama organizacija tyrinėjo akmenis tirdama jų savybes. Tai pradėjome daryti ir mes Lietuvoje: mudu su Petru įkūrėme Mineralų mylėtojų ir tyrinėtojų klubą, gyvavusį iki jo reorganizacijos.
Po kurio laiko T. Platonova pasiūlė susipažinti su dar vienu Mokytoju iš Indijos Šri Gurudėv Šri Prakaš Dži. Kelis kartus važiuodami į Maskvą buvome pas jį užsukę, bet ilgiau šalia jo likti mudviem nesinorėjo.
2005 m. Astromineralogijos centro dešimtmečio proga išėjo pirmasis „Akmenų knygos, arba Žingsnio į platesnį suvokimą“ (toliau – „Akmenų knyga“) tomas. Į šią knygą aš sudėjau tą informaciją, kurios man pačiai būtų labai reikėję prieš pradedant kelią į mineralų karalystę ir pačią akmenų epopėją. Vėliau išėjo ir antrasis tomas.
Dar vėliau T. Platonova rekomendavo mums išbandyti svamio Šankaranandos Giri mokymą. Tai buvo mokymas, apie kurį mes žinojome iš Paramhansos Joganandos knygos „Jogo autobiografija“. Pakvietėme Šankaranandą į Lietuvą ir kelerius metus užsiėmėme organizaciniais klausimais, nes galvojome, kad šis mokymas gali būti vertingas Lietuvos ieškotojams, iki tol penimiems visokio plauko atvykėlių. (Lietuviams, deja, atvykėlis, kad ir šarlatanas, dažnai skamba geriau už rimtai dirbantį tautietį. Tą tiesą supratau dar dirbdama su vokiečiais, kuriems organizuodavau susitikimus su įvairiais verslo, politikos ir kt. reikalingais žmonėmis.) Tokie perėjūnai važiavo ir dabar dar vis važiuoja į Lietuvą, o lietuvaičiai praryja jų „kabliukus“ ir didžiuojasi galėdami kitiems pasigirti, kad praktikuoja, švelniai tariant, keistų pavadinimų mokymus. Dirbdama su užsieniečiais, savaime įgijau tokiems dalykams imunitetą. Man, ilgai ir nuosekliai mokytai vibracijų abėcėlės, kad galėčiau tinkamai perduoti tai, kas reikalinga, iki šiol sunkiai suprantamas žmonių nesugebėjimas atsirinkti pelų nuo grūdų ir susižavėjimas spalvotomis eterinių pasaulių pasiūlomis bei greitais rezultatais, neįdedant darbo, negalvojant, kas už viso to slypi. Bet kokiam adekvačiai save ir viską aplinkui matančiam žmogui tokios pasiūlos turėtų skambėti įtartinai.
Kelerius metus su Petru praktikavome krijajogą. 2007 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. Šankarananda pakvietė mus su grupe į kosminės astrologijos šventyklos, sukurtos, kaip jis teigė, pagal jo Mokytojo Šri Juktešvaro Giri perdavimą, atidarymą Rišikeše (šiaurės Indija). Ten suvažiavo krijajogos sekėjų iš viso pasaulio. Tai buvo įspūdingas renginys, trukęs dvi savaites. Tačiau aš pati ten vykau labiau dėl to, kad jau pavasarį buvo sakyta atvykti į Dardžilingą priimti palaiminimo – Impulso antropoteosofijai. Vėl laukė nežinia, kuri negąsdino, nes visiškai pasitikėjau Mokytoju. Petras džiaugėsi naujai brėkštančia ateitimi ir mane visaip palaikė.
Pro mūsų viešbučio, esančio 3,5 km aukštyje Himalajuose, langą kartais iš debesų išlįsdavo Kančendžunga. Kaip visada buvo pasakytas laikas, kada būti tam tikroje vietoje. Gilioje meditacijoje patekau į Mokytojų buveinę, kur man buvo paduota auksinė knyga su simboliu ant viršelio. Įprastai prieš naujos knygos pradėjimą aš pamatau jos pavadinimą, dažnai ir viršelį, o vėliau, sakyčiau, per kelias sekundes knyga atsiverčia ir tuščiuose puslapiuose atsiranda raidės, šiuo atveju jos buvo degančios. To atsivertimo metu jaučiuosi tarsi visą knygą perskaičiusi, taigi, žinau, apie ką ji bus. Tada knyga užsiverčia, o aš pradedu rašyti. Visada svarbus knygos pradėjimo laikas. Ji gali būti tęsiama net po kurio laiko, bet pradėti reikia tada, kai ta knyga ima „eiti“. Tai reiškia, kad būtent tuomet jos Pradėjimo impulsas nuleidžiamas Žemei. Todėl natūralu, kad dažniausiai vienu metu rašau po kelias skirtingas knygas. Tokia šio darbo specifika.
Po meditacijos jaučiausi taip, lyg visas kūnas ir aura būtų pripildyti burbuliukų, suteikiančių pilnatvės patiriant nesvarumą pojūtį. Grįžusi sėdau rašyti tekstų. Ten, Dardžilinge, mes su Petru buvome įvardyti antropoteosofijos tėvais, vadinasi, tais, kurie ją pradeda, pastato ant kojų ir atiduoda tiems, kurie jos vėliavą perims. Tada man buvo pasakyta ir tai, kad antropoteosofijos knygos bus pasirašinėjamos Astrėjos vardu.
Grįžusi iš Dardžilingo pradėjau rašyti tai, kas buvo duodama, dėl to greitai išėjo pirmosios trys „žvaigždutės“, kaip mes tas knygas vadinome: „Kosminiai Pašventimai“, „Apie mirtį ir pomirtinius kelius“ ir „Septyni Spinduliai ir jų Valdovai“. Jų viršeliuose – meditacijoje matytas simbolis, kuris buvo paaiškintas knygoje „Septyni Spinduliai ir jų Valdovai“. Rašant tas knygas vėrėsi dar platesnis matymas to, kas buvo minėta, žaibiškai pamatant žmonių sugebėjimus ir tai, kas jiems padeda ir trukdo tuos sugebėjimus vystyti, o vėliau vėrėsi priežasčių ir pasekmių linija bei galimybės, padedančios tas pasekmes keisti. Deja, labai sunku visa tai regint stebėti, kaip lengvabūdiškai žmonės į tas galimybes žvelgia, nes tikisi, kad jos bus suteikiamos bet kada jiems panorėjus. Taip nėra. Nelengva matyti, kaip daromos lemtingos klaidos, sunkios karmos nulemtos, negirdint netgi tiesioginių perspėjimų dėl ateities. Teko išmokti nutilti, kai žmogus nenori girdėti ir priimti to, kas bus toliau, nes jeigu pasakydavau arba perspėdavau, daugelis pasišiaušdavo ir jų negatyvas į mane skaudžiai krisdavo.
Rašant pirmąjį knygos „Antropoteosofija“ tomą, mudu su Petru buvome pratinami prie naujos labai stiprios energijos. Dirbau po 10–12 valandų, negalėjau praryti maisto, tačiau reikėjo daug vandens. Petras sakė, kad manyje kartais matydavo ir vyrą, ir moterį. Jam tada buvo nelengva su manimi. Kalbėti tiesiog negalėjau, koncentracija buvo ypatinga, todėl į bet ką atsakydavau labai trumpai, o ilgesni išvedžiojimai tiesiog fiziškai kėlė skausmą. Knygoje išaiškinta vibracijų abėcėlė pareikalavo aštraus eksperimento, kaip skaitytojas žino. Mudu su Petru jau buvome tos abėcėlės mokyti, bet žmonėms ją perduoti buvo nelengva, žinant skirtingas supratimo galimybes. Suvokėme to reikalingumą, nes tai padeda atsirinkti gausiame informacijos ir mokymų sraute.
Vėliau leidėja Tamara pasakojo, kad net spaustuvėje visi ėmė šią knygą su baltomis pirštinaitėmis. Pirmojo „Antropoteosofijos“ tomo pristatymo dieną išsiveržė Heklos vulkanas Islandijoje. Visa tai reiškė, kad antropoteosofija atsineša naują dabarčiai reikalingą energiją, padedančią žmonėms prasiveržti pro užsistovėjusias sunkias mąstymo struktūras, ir plačiau atmerktomis akimis pažvelgti į pasaulį. O mudu su Petru tapome pionieriais, kuriems lemta lyg ledlaužiams pralaužti sunkiųjų struktūrų įšalą. Žinojome, kad bus nelengva, niekas, kaip Petras sakė, pagal plauką neglostys, bet tai darys būtent prieš plauką. Petro tekste rasite vėlesnio vyksmo aprašus, todėl nebesiplėsiu. „Antropoteosofijos“ pristatymai pritraukė daug žmonių, tačiau jų reakcijos buvo labai skirtingos: vieniems labai tiko, kiti laikė mus šėtono tarnais. Buvo tų, kurie net per pristatymus fiziškai tirtėjo, o paskui išgąstingai nuo mūsų traukėsi. Tai buvo pradžia, bet taip buvo ir vėliau iki pat Petros pasitraukimo iš žemiškojo plano, kaip ir po jo tęsiasi toliau. Tai reiškia, kad vieni žmonės jau vėliau tose knygose atgaivą matė, o kiti jas net grąžino purtydamiesi. Taip yra, nes Dvasios pasaulio Idėjų energija, per tas knygas transliuojama, į paviršių iškelia visą – tiek gerą, tiek prastą – bet kieno vidinį turinį, dėl to prastas turinys, iškeltas į paviršių, būtinai puola tą, kuris jį atskleidė ir iškėlė. Tai okultinė taisyklė, galiojanti įvairiais aspektais.
Pasirodžius knygoms buvo įkurtas Antropoteosofijos klubas. 2015 m. rugpjūtį jis buvo reorganizuotas į Antropoteosofų bendriją. Reorganizacijos buvo vykdomos ir vėliau tada, kai sena bendravimo forma atgyvendavo ir reikėjo naujos, nes laikmetis reikalavo pokyčių.
Vertybių iškreipimas, būdingas dabarčiai, lemia visokio plauko manipuliatorių žmonėmis ir jų energija daugėjimą. Daugėjo ir manipuliacijų šventuoju mokslu astrologija, kuri man intensyviai dirbant atsivėrė vis naujai. Tada Mokytojų buvo pasakyta: „Bet kurios manipuliacijos – tai pačių manipuliatorių atsakomybė, todėl tuščia su jais kovoti. Alternatyva būtina, kad žmonės, kuriems karma jau leidžia, rastų šiame manipuliacijų vertybėmis liūne ir grynuolį. Todėl astrologijos kursai būtų vertingi. Jau laikas.“ Taip nuo 2007 m. iki 2014 m. surengiau septynerių metų evoliucinės astrologijos, kuri vėliau peraugo į antropoteosofinę astrologiją, kursą. Į jį įstojo 60 žmonių, iš jų mokslus baigė ir apgynė diplominį darbą 20, dabar šioje srityje dirba apie 10, kol kas 5 iš jų dirba gerai. Nuo 2015 m. iki 2023 m. surengiau antrąjį antropoteosofinės astrologijos kursą. Įstojo apie 150 žmonių, daug atkrito pakeliui. Diplominį darbą apgynė maždaug 55 žmonės. Kiek iš jų dirbs gerai – parodys ateitis, bet, manau, tokių bus apie 15. Lietuvai to užtenka, nes astrologija turi būti ne verslas, o pašaukimas. 2022 m. pati surinkau dar vieną mažutį kursą iš potencialą turinčių žmonių, kad vėliau nebereikėtų žaisti su atkrentančiaisiais. Jie dabar mokosi. Nemanau, kad savo gyvenime dar kartą rinksiu kitą kursą.
Dariau tai tam, kad atsirastų žmonių, mylinčių astrologiją ir siekiančių ją, tokią išniekintą ir suterštą, reabilituoti savo kokybišku ir išmintingu darbu. Deja, nelengva žmonėms atsirinkti tarp įdomios savirealizacijos, kuri yra astrologija, ir pašaukimo. Visuose tuose kursuose buvo pabrėžiama darbo etika, pagal kurią astrologijos paskaitas ir seminarus (jokiu būdu dar ne mokymus) gali vesti tiktai mažiausiai trejų, o dar geriau – septynerių metų astrologinės praktikos patirties turintis ir gerai dirbantis žmogus. Deja, buvo žmonių, kurie nebaigę kurso pradėjo mokyti kitus astrologijos internetu. Niekada anksčiau pasaulyje nebuvo tų, kurie vadinami astrologijos mokytojais, todėl toks savęs įsivardijimas jau reiškia visišką nesupratimą ir žaidimą astrologija. Paprastai astrologijos moko tie, kurie jau turi savo mokyklą, nes seniai praktikuoja. Tokių – vienetai. Tačiau vis daugėja tų, kurie vos kiek pasiskaitę astrologijos knygų arba kelis mėnesius ar metus pasimokę pas lengvos duonos ar uždarbio ieškotojus plagijuoja svetimus mokymus, pateikia juos kaip savus ir dar iškreipia iš nežinojimo. Taip jie susikuria piktnaudžiavimo sakralinėmis žiniomis ir plagiato karmą ateičiai. Jeigu žmonės, vadinantys save astrologais, to nesupranta, jie nėra astrologai ir jokiu būdu negali jais būti. Tokie panašūs į veterinarus, įsitikinusius, kad gali atlikti žmogui sudėtingą chirurginę galvos arba širdies operaciją. Juos veda puikybė, dėl kurios jie nesugeba adekvačiai vertinti savęs ir savo sugebėjimų.
Tam, kad studijas baigę astrologai galėtų toliau kelti kvalifikaciją, aptarti tarpusavyje rūpimus klausimus, taip pat kad būtų galima prižiūrėti jų darbo kokybę ir etiką, 2015 m. buvo įkurta ir šiandien veikia Antropoteosofinės astrologijos asociacija.
Po pirmojo „Antropoteosofijos“ tomo sekė antrasis ir trečiasis. Buvo rašomos kitos knygos, kurias galite rasti pateiktame knygų sąraše.
Naujai atsivėrė Tėvynės tema knygose „Lietuvos šauksmas“ ir „Sakmė apie aisčius“. Manėme, kad lietuvaičiams tai bus svarbu. Deja, jos buvo priimtos ramiai.
Aiškiai mačiau, kad mineralų temą reikia užbaigti, nes antropoteosofija ir nauji darbai užėmė vis daugiau laiko. Taigi, svarbu buvo parašyti likusius trečiąjį ir ketvirtąjį „Akmenų knygos“ tomus ir paruošti tuos, kurie gali šią žmonėms reikalingą temą tęsti, nes per mineralus Kelias į Save, savo atsivėrimą, kaip pati pažinau, saugiausias. Rašiau knygas ir tuo pačiu metu paruošiau du mineralų terapeutų kursus. Su Petru įkūrėme Mineralų terapeutų draugiją, kurioje tie žmonės galėtų toliau augti. Petras tuo laiku statė šventyklą Ažušiliuose ir tarp statybos darbų – Mokytojų pasiūlytus „Didžiuosius Grįžulo Ratus“ Palangoje, šalia Vilkaviškio ir Kaltanėnuose, t. y. šalies vakaruose, pietuose ir rytuose. Ketvirtųjų nereikėjo, nes broliai latviai – tie patys aisčiai, vadinasi, su jais būtina draugauti, nuo jų neatsiriboti. Rašydama patyriau, kaip karma nenori paleisti. M. Giengeris taip pat norėjo užbaigti savo rengiamą enciklopediją apie akmenis, tačiau mirtis neleido jam to padaryti. Mudu abu vis kalbėdavomės apie pabaigą ir norą parašyti apie akmenis viską, bet galų gale supratome, kad to niekada nepavyks padaryti, nes kuo labiau giliniesi, tuo plačiau viskas veriasi, todėl pabaigos tiesiog nėra. M. Giengerio mirtis, jam esant 50-ies metų, pačiame jėgų žydėjime, sukrėtė mane. Daug galvojau ir su dar didesniu įkarščiu ėmiausi akmenų temos užbaigimo. Trečiasis ir ketvirtasis „Akmenų knygos“ tomai išėjo jau Petrui sunkiai sergant. Ko gero, jis labiau už mane ir bet kuriuos kitus žmones džiaugėsi, kai jie buvo baigti, nes matė, kokia sunki ta pabaiga. Petras buvo tas, kuris mane palaikė ir sustabdė lemiamu momentu, kai pavargusi vos neįmečiau viso rankraščio į židinį. Todėl jam reikia dėkoti, kad ta knyga išliko. Mineralų temą atidaviau kuruoti V. Skinderienei ir jos komandai.
Kelionės ir įvairūs tyrinėjimai jose mudviem su Petru atverdavo vis naujus suvokimus. Turėjome savo mylimas vietas Egipte ir Graikijoje, į kurias vis sugrįždavome. Važinėjome ir kitur, bet būtent Egiptas ir Graikija buvo mūsų vietos.
Mudviejų tyrinėjimus iki Petro išėjimo rasite jo tekste, dėl to nesikartosiu. Manau, kad daugumai skaitytojų buvo įdomesni mūsų gyvenimų pirmieji etapai, kurių jie nežinojo, nes ši dalis kai kuriems žinoma, būnant šalia mūsų. Galiu akcentuoti tai, kad atėjus antropoteosofijai visas laikas buvo pašvęstas jai ir jos sklaidai, knygoms ir darbui su žmonėmis.
Ketvirtasis etapas – po Petros Didžiojo Perėjimo
Abu žinojome, kad mirtis – tai nauja pradžia kitame pasaulyje, todėl priėmėme jos artėjimą kaip Proceso būtinąją dalį, kad ir kokia skausminga ji būtų. Pamenu, kaip Petros, pirmą kartą išgirdęs lemtingą diagnozę, pasakė: „Viskas aišku. Bet juk Tave užpešios tie maitvanagiai.“ Iki tol mudu buvome stiprūs dviese, papildydami vienas kitą. Mes žinojome savo Kelią, dėl kurio nebuvo jokių abejonių, ir nebijojome darbo, pionierystės, tačiau pakenkti, trukdyti norinčiųjų, kritikuojančiųjų ir net sunaikinti siekiančiųjų visada užteko. Vieni tai darė sąmoningai, o kiti – nesąmoningai ir dėl savo savybių tapo mus sunaikinti norinčių jėgų liežuviais ir rankomis.
Po Petros išėjimo patyriau didžiulę tuštumą, nes jį visada jaučiau kaip savo dalį. Buvau jam pažadėjusi pravesti Ažušiliuose seminarą apie Kosminės Evoliucijos principą ir tai padariau praėjus savaitei po jo mirties. Sukaupiau visas likusias savo jėgas ir jausdama išėjusio Petros ir savo Mokytojų paramą atlikau viską kaip reikėjo. Paskui viena pati išvykau į Maltą, mums svarbias vietas, vėliau – į Graikiją su žmonėmis, padėjusiais Petros sunkiausiomis valandomis, o dar vėliau – į Izraelį po šventas vietas vėl viena.
Visiškai kitokios kokybės dykumą patyriau savyje.
Žinau, kad labai įvairių yra dykumų, į kurias neišvengiamai patenka Savęs Tikrojo ir Dievo ieškantysis.
Pirmoji dykuma, į kurią patenkama pradžioje, – tai nakties dykuma, kai iš visų plyšelių išlenda joje gyvenančios nuodingos gyvatės, vorai ir visokie kitokie baisūs gyviai. Šitaip žmogus patiria savo ydų veikimą ir to veikimo skausmą sau ir kitiems. Kai kas greičiau ją pereina, o kai kas, mazochistiškai didžiuodamasis savo kančia, eina ja visą gyvenimą. Taip vyksta vidinės energijos kokybės pažinimas, jos transformacija ir emocijų alchemija.
Antroji dykuma, į kurią patenkama paraleliai su pirmąja arba atskirai, – tai smėlio audros, sukeltos paties žmogaus neramaus proto. Vieniems jos trunka trumpiau, o kitiems – visą gyvenimą. Tai mentalinė alchemija, kai sunkiųjų savų mentalinių programų sukeliamas skausmas patiriamas taip, kad pasiryžtama jų atsisakyti ir minties struktūrų transformacija vyksta. Jas abi perėjau dar prieš sutikdama Petros.
Trečioji dykuma – tai miražai tolumoje, iliuziškai virpantys, kviečiantys, žadantys tai, ko žmogus labiausiai norėtų. Šioje dykumoje daugelis užsilaiko, nes iliuzija laikoma tikrove, kuri patinka. Tik ją perėjęs žmogus objektyviai save ir pasaulį geba matyti ir vertinti, tikra nuo netikra atsirinkti. Ja dar kurį laiką ėjau ir Petros sutikusi.
Ketvirtoji dykuma – tai dienos karštis ir nakties šaltis, nuo kurių neįmanoma pasislėpti ir apsisaugoti. Joje galutinai nutyla emocijos, nurimsta mintys ir egoistiškas asmuo ištirpsta kolektyvinės energijos srautuose, prie tų srautų vis aukštėjančios energijos prisitaikydamas, ją Paskirties darbams skirdamas koncentruotai.
Penktoji dykuma – tai išbandymas likusiomis iliuzijomis dėl savęs, kitų ir bet ko, įgyjant absoliutų objektyvumą ir aiškiai matant to, į ką žiūrima, įvairius planus ir aspektus bei ateities galimybes ir potencialą.
Šeštoji dykuma – tai pasiruošimas septintajai, paleidžiant viską ir bet ką, kas dar laiko žemiškajame pasaulyje, tampant dykuma pačiam (šis paleidimas kardinaliai skiriasi nuo to, kas vadinama paleidimu pirmojoje ir antrojoje dykumose, kuriose dažniausiai ir užstringa svajotojai apie savo ypatingus dvasinius lygmenis).
Septintoji dykuma – tai išėjimo iš žemiškojo pasaulio Kelias, vedantis pas Tą, iš kurio buvo kažkada išeita.
Ketvirtąją ir penktąją dykumas įveikėme kartu su Petros, nes per jas einama arba po vieną, arba su savo sielos dalele. Po jo išėjimo šeštoji dykuma atsivėrė visais savo mastais, kurie pasirodė esą neįtikėtinai dideli. Mudu su Petros žinojome, kad visiškas paleidimas įmanomas tiktai tada, kai tai, kas buvo numatyta prieš įsikūnijimą, yra atlikta. Priešingu atveju jis neįmanomas, nes neatliktų darbų karma lieka. Todėl miražų iliuzijose gyvena tie, kurie apie nieko neveikimą kalba ir prisiimtus įsipareigojimus atmeta kaip apsunkinimą. Tai reiškia, kad tas, kuris atsakomybių ir įsipareigojimų vengia, negali kolektyvinės sąmonės sluoksnių pasiekti.
Taigi, paleidimas man reiškė visų jėgų sutelkimą paskutiniam baigiamajam etapui, pasišvenčiant tik tam, kas turi būti padaryta, ir nedarant nieko kita. Reikėjo tiesiog atsitraukti, kad pailsėjusi vėl imčiausi darbų. Ačiū visiems, kurie mums nuoširdžiai padėjo Petros ilgai ir sunkiai sergant, taip pat vėliau.
Deja, taip jau yra, kad būtent sunkiausiu metu visada atsiskleidžia ne tik patikimieji, bet ir silpnumo valandėlės ar kokios nors klaidos laukiantieji, kad galėtų tuo kaip nors pasinaudoti. Dar Petros sunkiai sergant, o man užsiimant savo mylimu žmogumi, pakėlė galvas tie, kurie pasinaudojo mūsų nuovargiu, laikinu silpnumu ir vaidindami geranorius pradėjo skaldyti mūsų sukurtus kolektyvus iš vidaus. Vieni tai darė sąmoningai, o kiti – nesąmoningai, tapdami mus sunaikinti ir antropoteosofiją sudergti ir iškreipti siekiančių jėgų įrankiais. Matėme visa tai, bet iš tiesų nebegalėjome tai beprasmiškai kovai skirti jėgų, todėl palikome įvykius tekėti savo vaga, nes supratome, kad tie, kurie nori pakenkti ir sugriauti tai, kas mums buvo duota statyti, vis tiek tai darys vėliau, o tie, kurie nesugeba atsirinkti, kas yra tikra, o kas – netikra, net matydami mūsų tikrą gyvenimą anksčiau ar vėliau išduos, pasitrauks arba atliks tai, ką sumanę, arba net kas jiems jau buvo anksčiau nuskirta. Lai Dievas jiems atleidžia už jų nesupratimą.
Taip po Petros išėjimo per kelerius metus visi mūsų aplinkoje ir kiek atokiau buvusieji atskleidė savo tikruosius veidus ir siekius. Dalis išėjo, dalis liko, atėjo naujų žmonių. Pasitraukė ir dalis tų, kurie ilgus metus mokėsi pas mus ir prisiekinėjo, kad antropoteosofija yra jų Kelias, o viskas iki tol buvo paklydimai, kad jie saugos antropoteosofijos švarą. Vieni pasitraukė ramiai, bet buvo tų, kurie vis kaltino mus arba mane nebūtais dalykais ar net jų persekiojimu, taip bandydami pabrėžti kitiems savo svarbumą. Petros savo tekste jau sakė, kad niekados nieko neieškojome, nekvietėme, nes taip mums buvo pasakyta mūsų Mokytojų, todėl nė vieno ir grįžti neprašėme, o juolab nepersekiojome ir negaudėme. Tai pačių žmonių nerealizuotos ambicijos ir gal net sąmoningas-nesąmoningas kaltės jausmas kuria jų protui patinkančias iliuzijas. Mūsų knygoje gerokai plačiau bus apie visa tai aprašyta. Dabar tik kalbu kai kuriais faktais.
Ko tik nebuvo: buvo kalbančiųjų, kad išėjus Petrui aš nebegalėsiu rašyti, buvo tų, kurie sakė, kad mano vibracija pažemėjo, Mokytojai manęs nebeveda, veda kažkas kitas ir įvairių kitų panašių kalbų. Žmonės kalbėjo ir anksčiau kaip suprato, tačiau dabar tos kalbos buvo piktos, dygios, turėjusios mane žeisti ir sustabdyti nuo tolesnių darbų. Deja, nesupranta tokie kritikai ir „geradariai“, kad niekada nebuvau ir nesu viena, net jeigu Petros nebėra, taip pat nesu silpna moteris, kaip kažkas norėtų matyti. Tiesiog kartais pavargus reikia pailsėti ir vis dažniau tenka pasakyti „ne“ išskirtinio dėmesio norėtojams, nes niekas už mane nenudirbs to, ką man dar reikia nudirbti. Neturiu laiko tuščioms kalboms ir savo veikimo motyvams aiškinti, o ir neprivalau to daryti. Vyras ir moteris – tai asmenys su visomis savo žmogiškomis silpnybėmis. Jau seniai nustojau būti asmeniu, dėl to į nieką nebereaguoju kaip asmeniui būdinga. Esu ta, kuri žino savo Paskirtį ir ją vykdo, nes toji Paskirtis svarbi supratimo siekiantiems žmonėms, kuriuos myliu, nors ir kokie jie būtų, suprasdama, kad kiekvienas turi galimybę pasikeisti, jeigu tiktai to sieks, nukreips į tą siekį valią ir dirbs su savimi. Toks buvo mano požiūris, toks ir liko. Daug kartų vis ateidavau į Žemę su panašiomis Paskirtimis.
Taigi, galiu atskleisti dar vieną paslaptį: tas, kuris žino savo Paskirtį ir yra vedamas Aukštųjų Esmių, pasiuntusių jos atlikti sielą, yra neįveikiamas ir nepaveikiamas, todėl bet kokios jį paveikti siekiančiųjų pastangos ir kalbėjimas bergždi ir jiems patiems labiau kenkia, kaip ne kartą buvo aiškinta antropoteosofijos tekstuose.
Praėjus pusmečiui po Petros išėjimo, vėl vis aktyviau įsitraukiau į darbus, atlikau reikalingas reorganizacijas, o per karantiną kibau į pirmąjį „Antropoteosofinės astrologijos“ tomą, kuris metų gale buvo baigtas, o išleistas 2021 m. Tais pačiais metais įgyvendinome Petro svajonę: su bendraminčiais pastatėme „Meilės ir Taikos gėlę“ Lietuvos geografiniame centre už Kėdainių. Tada rašiau antrąjį „Antropoteosofinės astrologijos“ tomą, kuris išėjo jau 2023 m. Kartu su juo atėjo „Pasaulių Gėlė“ – ta ypatingoji knyga, atverianti labiausiai iki tol užslėptus dalykus.
Iš buvusio paskaitų ciklo „Įvadas į antropoteosofiją“ 2020 m. buvo suformuotas Antropoteosofijos studijų ir tyrinėjimų centras, kuris organizuoja trejų metų studijas norintiems žmonėms. Įkūrėme ir Šventyklos priežiūros draugovę.
Dabar baigiau trečiąjį „Antropoteosofinės astrologijos“ tomą ir rengiu ketvirtąjį. Jų bus tiek, kiek reikės. Kartu dirbu prie mudviejų su Petros autobiografinės knygos „Kelias į Save, arba Namo“, kuriai lemta pasirodyti po mano Didžiojo Perėjimo. Ši knyga sudaryta iš mūsų dienoraščių ir kai kurių mums skirtų Mokytojų tekstų, kuriuos buvo leista atskleisti. Abu žinojome, kad ji būtina (tai pamačiau ir po Petros išėjimo) tam, kad vėliau, po mūsų mirties, nebūtų piktnaudžiaujama mūsų gyvenimo istorijomis, kad žmogus viską galėtų išgirsti iš pirmų lūpų, o ne iš kažkelintų. Dar yra pradėtų knygų, apie kurias nekalbėsiu iš anksto.
Konsultuoju kartą per mėnesį savo senus klientus ir savo studentų, dabar jau tapusių astrologais, klientus, tačiau ne buitiniais, o Dvasios ieškojimo ir Kelio klausimais ir darysiu tai toliau, pasilikdama tokią nedidelę galimybę tiesioginiam kontaktui su jo ieškančiaisiais.
Dirbu su visų minėtųjų Antropoteosofų bendrijos kolektyvų vadovais, prižiūrėdama bendrą veiklų kryptį ir eigą. Dirbu tai ir taip, kaip pati žinau, kaip to reikia šiam laikui tiek Lietuvoje, tiek kitur.
2023 11 23
Audronė Ilgevičienė-Astrėja