Antropoteosofija, kaip jau buvo sakyta, tai žmogaus suvokiama dieviškoji išmintis. „Žmogus negali suvokti Dievo išminties“, – sakys kai kurie iš Jūsų. Visa apimtimi, žinoma, ne. Tačiau apibrėžime Jūs randate žodžius „žmogaus suvokiama“. Vadinasi, Dievo išmintį įmanoma suvokti dalimis. Tos dalys atsiveria tam, kuris to suvokimo ieško. Kaip ieškoma suvokimo? Intelektualas ieško jo protu, manydamas, kad jis ir yra pats aštriausias, tiksliausias ir teisingiausias instrumentas, galįs paaiškinti viską, net Dievo paslaptis. Taip, iš tiesų sakau Jums, tas instrumentas labai pravartus. Jis skalpelis, bet ne rentgenas. Be rentgeno chirurgas nematytų, kaip tobuliau panaudoti skalpelį, kad būtų galima visiškai išoperuoti vėžį. Fizinės akys nemato, o pirštai negali užčiuopti visų plintančių vėžio ląstelių. Deja, ne visada be rentgeno galima tiksliai nustatyti ligos židinį. Todėl pagalvok, ar nejuokingi tie, kurie mano, jog instrumentas gali viską paaiškinti. Tai kaip galima paaiškinti dieviškąją išmintį? Kas yra tas instrumentas, kuris kartu gali atlikti ir rentgeno, o jei reikės – ir kitų, dar neišrastų ypatingų prietaisų funkciją? Tas instrumentas ir yra antropoteosofijos objektas. Tik su jo pagalba atsiveria Pažinimas to, ko Protas dėl savo ribotumo pažinti negali. Šis objektas neturi ribų, todėl kuo giliau suvokiama, kad objektas gali neturėti ribų, tuo plačiau jis imamas suvokti. Pažinimas ir Išmintis yra to objekto sudėtinės dalys. Žmogus, siekiantis suvokti šį objektą, turi pats juo tapti. Kuo sąmoningiau ir giliau jis tampa juo, tuo labiau jam atsiveria dieviškoji išmintis. Todėl antropoteosofija teigia, kad „žmogaus suvokiama dieviškoji išmintis“ – tai iš tiesų tos išminties suvokimas tiek, kiek konkretus žmogus sugeba atsiverti antropoteosofijos objektui ir galiausiai tapti juo pats. Dabar belieka įvardyti antropoteosofijos objektą. Tai yra sąmonė. Sąmonė – tai transpersonalinių faktorių visuma, nusakanti bet kokio objekto vidinę esmę. Šiuo atveju objektas gali būti tiek bet kuris kosminis kūnas, tiek, žinoma, bet kas, esąs Žemėje ar ant jos, kaip ir pats žmogus. Objektu turėtų būti laikoma ne tik tai, kas matoma, tačiau ir tai, kas nematoma, bet skleidžia savo bangą. Transpersonaliniai faktoriai – tai yra visa tai, ko nemato fizinės akys, žiūrėdamos į objektą, ko neįmanoma nustatyti įprastais kūnui pojūčiais. Tai yra tai, ar plačiai, remdamasis sava patirtimi ir žiniomis, objektas mato pasaulį, ar giliai ar negiliai jis jį supranta, sugeba suvokti ir jame būti. Sąmonė yra visur. Ją turi arba gali įgyti bet kas. Protui atrodo, kad iš pažiūros tas, kas yra negyva, negali turėti sąmonės. Taip nėra. Sąmonę turi ir kosminiai kūnai, ir planetos, ir visa tai, kas yra jose ir apie jas. Sąmonė skiriasi tik savo platumu ir realizacijos formomis. Ją iš dalies gali perimti ar įgyti ir sąmoningo objekto (pvz., žmogaus) sukurti daiktai. Skirtumas tarp turimos ir įgytos sąmonės tas, kad turima sąmonė savo evoliucijoje neturi ribų, o įgyta gali evoliucionuoti tik tiek, kiek sugeba evoliucionuoti daiktą sukūręs objektas. Pasiaiškinkime. Visi pasauliai su viskuo, kas yra juose, savo Evoliucijos pradžią gavo Bendrojoje Sąmonėje, kurią Jūs vadinate Dievu. Jūs sakote: „Dievas sukūrė pasaulius.“ Tai detaliai nagrinėsime toliau, tačiau dabar pasakysime tik tiek: kadangi juos visus sukūrė Dievas, vadinasi, bet kuris jo kūrinys evoliucionuodamas gali įgyti jo sąmonę, nes iš jos išėjo. Šiuo atveju Rytų dvasiniai mokymai kalba apie „grįžimą Namo“, vadinasi, į Dievą, į Bendrąją Sąmonę, į Didžiąją Šviesą, į Nieką ar kaip norite kitaip. Kadangi žmogų taip pat turėtume laikyti Dievo, arba Bendrosios Sąmonės, kūriniu, vadinasi, jis tikrai turi galimybę savo evoliucionavimo daugybėje etapų vis giliau ir plačiau suvokti Dievo išmintį. Tas suvokimas ateina imant suprasti, kad žmogus nėra vien fizinis kūnas, kuris matomas, ir įprasti penki pojūčiai, o kad jis yra tik sąmonė. Šis susivokimas yra be galo ilgas ir nelengvas Kelias pas Dievą, arba Kelias Namo. Mąstykime toliau. Kad aprūpintų savo kūno egzistenciją, žmogui reikalingi daiktai. Jis juos susikuria. Taip jis tampa tų daiktų Kūrėju, arba Dievu. Taigi visi jo kūriniai, nesvarbu, ar tai valgis, ar rūbas, ar mašina, ar bet kas kita, gali turėti tik tą sąmonę, kokią turi jų Kūrėjas. Tas pats su daugelio žmonių menine kūryba, kad ir kokia forma ji būtų pateikta. Vadinasi, kuo žmogaus, tampančio Kūrėju, sąmonė platesnė, tuo daugiau supratimo skleis jo kūriniai tiems, kas juos vartos, ir tuo daugiau visokeriopos naudos jie turės. Kuo žmogaus sąmonė siauresnė, tuo jo kūrinių sąmonė taip pat bus siauresnė ir tuo mažiau supratimo ji skleis jais besinaudojantiems. Todėl kuo labiau žmogus sąmoningėja, tuo labiau jis renkasi, kieno gamintą maistą valgyti ar net kieno siūtus rūbus dėvėti… Taip yra dėl to, kad jis, tapdamas sąmonės energija, vis giliau jaučia ir aplinkos energiją, kurios negatyvumas jį žeiste žeidžia. Deja, pagalvokite, mieliausieji, kiek dabartinių protingų žmonių, užuot kūrę, ima griauti. Tai daro ir kūryba, į kurią jie įdeda savo turimą energiją. Yra to nesuprantančių, tačiau yra tai darančių sąmoningai. Antropoteosofija padės suprasti tiems, kas to siekia, sąmoningo Kelio svarbą ir parodys grėsmes, tykančias patikliųjų. Grėsmės niekaip neatsiejamos nuo ydų. Jos ypač suveši tada, kai jas bandoma paversti dorybėmis. Sąmoningas gyvenimas – štai į ką veda antropoteosofinės žinios ir jomis pagrįstas mokymas. Daug Žemės žmogui siūloma kelių į Tiesą, tačiau supraskite, mielieji, kuo tikresnė Tiesa, tuo mažiau ji žada arba kviečia, nes jos darbas – tiesiog būti ir šviesti. Ji kaip švyturys jūros pakrantėje: laivas gali plaukti į jį, tačiau gali ir neplaukti. Jis nei vilioja, nei šaukia. Jis šviečia – arba pamatei, arba praleidai… Tiesos atšvaitai, arba kaukės, kviečia ir visaip vilioja, žadėdami tai, kas ieškančiajam svarbu. Jie pritraukia norais ir siekimais. Į juos atsiliepia visi, neatpažinę savo kaukių, kurios dengia tikrąjį Aš. Ar pagalvojai, kaip jos atsidūrė ant Tavo veido? Ar ne noras – siekis būti svarbiam, pripažintam, suprastam ar tiesiog geram, o gal noras patikti jas uždėjo? Kodėl šitaip atsitiko? Kam Tavyje tai buvo svarbu? Suprask, jog tik atpažinęs savo kaukes ir suradęs jų dėvėjimo motyvus galėsi jas nusiimti. Tik tada skverbsiesi savo branduolio, paslėpto giliai širdyje, link. Štai tada ir susivoksi. Štai tada ir pradėsi Tikrąjį Kelią į dieviškąją išmintį, arba Namo. Tik tada suprasi, kad visi keliai iki tol buvo tik Kelio imitacijos arba tiesiog ne Tavo. Neatpažinęs savo imitacijų, Kelio imitacijų taip pat atpažinti negali… Taip tiesiog yra. Tu klausi: o kaip atpažinti tikra nuo netikra? Jau atsakiau: tik atpažinus tikra nuo netikra savyje pačiame… Atpažinus dar teks suprasti ir tai, kad daugybė kelių atsiveria Žinojimo ir Tiesos ieškančiajam, tačiau tik vienas iš jų yra jam tinkamas. Jį pajutęs nebeklausinėja, o stengiasi iš jo nebeišklysti. Tai Pradžia, tampanti vėliau Tavo paties Didžiuoju Sprogimu, kurio Procese tai, kas nėra Tu, atkrenta ir tada iš Nieko ima formuotis Viskas. Tai Pradžiai reikia įsisukti. Todėl tas, kuris šį procesą pradeda įsukti, stengiasi gyventi sąmoningai. Toks jau sugeba pamatęs švyturį nebeišleisti jo iš akių. Vaidinančiam pamatytas kaukes ir jų nusiėmimą švyturys nejučia išslysta iš akių ir jį pakeičia kitų laivų prožektoriai. Kuo žmogus sąmoningesnis, tuo labiau jį kviečia vertybės, atspindinčios esminius kosminius principus. Kuo giliau jos suvokiamos, tuo labiau jokie pasaulio turtai ir nematomų pasaulių – vilioklių gėrybės jo įtraukti nebegali. Suprask, tam, kuris širdyje dangaus taisykles nešiojasi, popierinės taisyklės nebereikalingos. Toks žinos ir darys. Sąmoningumo mokymasis prasideda tada, kai žmogus jokio darbo nebegali atlikti atmestinai. Jis nebegali nesilaikyti duoto žodžio ir, žinoma, kenkti kitiems. Atsakyk: negi šito maža? Daugeliui nieko daugiau ir nereikia. Tačiau yra saujelė tų, kuriems lemta arba dabar, arba kada nors vėliau tapti kryžnešiais. Tokie su džiaugsmu mokosi aukoti savo gyvenimą toms vertybėms, o jei reikia – už jas mirti. Tai mūsų švyturiai. Negalite įsivaizduoti, kiek gyvenimų reikėjo, kad jais taptų, ir kokia šitokio darbo kaina. Užtenka, kad tai žinome mes ir jie. Tie iš Jūsų, kurių karma leido juos pamatyti ir atpažinti, yra saugūs. Tai mūsų Šaukliai. Jūsų Švyturiai. Juos vedame mes. Jų darbas – savaip aiškinti tai, iš KUR ateinama ir kaip į TEN sugrįžtama.

2007 02 27 Vilnius ☆

Ištrauka iš kn. Astrėja „Antropoteosofija. Žmogaus suvokiama Dieviškoji išmintis“, I tomas, „Tiamata“, 2010, p. 19-24;

Antropoteosofija nėra naujovė. Tai tąsa to, kas savo laiku buvo aiškinama hermetizmo, vėliau pitagoriečių, dar vėliau ankstyvųjų gnostikų mokymuose, ką buvo palietę iškilūs senovės ir viduramžių filosofai. Rozenkreiceriai tęsė tų idėjų vystymą. Arčiau šių dienų – J. P. Blavatskaja, R. Štaineris, J. ir N. Rerichai. Lietuvoje tas idėjas plėtojo ir skleidė Vydūnas. Taigi šie iškilūs žmonės gimė Europoje, o daugelis jų joje ir dirbo. Tai reiškia, kad visi tie mokymai skirti pirmiausia Europoje gyvenančių žmonių mentalitetui. Kiekviename laikmetyje ta pati Esmė būdavo perduodama skirtingais tembrais per mokymus ir pavadinimus, atitinkančius to laiko žmonių sąmonę. Tačiau visuose tuose mokymuose buvo bendrinės tiesos, aiškinančios nerašytus kosminius įstatymus. Dabartiniu laiku gyvena daugiau intelektualių, mąstančių žmonių negu anksčiau. Natūralu, kad jiems kyla klausimų, kurių prieš vieną ar du tūkstantmečius nekildavo dėl paprasčiausio neišprusimo. Anais laikais žmogui tiesiog užtekdavo pasakyti: „Tikėk“. Dabar to nebepakanka, nes žmogus daug žino ir mąsto. Jo nebetenkina niekaip nepagrindžiamos dogmos, tvirtinančios, kad „taip yra“, „taip parašyta“ ir pan. Šitaip atsirado antropoteosofija, skirta mąstančiam žmogui, gyvenančiam dabar, taip pat tiems, kurie šiuo metu tik gimsta. Antropoteosofija nėra žmogaus proto produktas, todėl neturėtų būti siejama su šiuos mokymus į antropoteosofijos knygas surašiusios Audronės Ilgevičienės asmeniu (kosminis vardas – ASTRĖJA), kaip ir su bet kuriuo kitu kada Žemėje gyvenusiu asmeniu. Ji susijusi su dariniu, kurio dalimi gali būti daugelis kažkada Žemėje gyvenusių ar dabar gyvenančių asmenų. Visos to darinio dalys, nesvarbu kuo ir kada jos buvo, visada atstovavo esminiam to darinio signalui. Būtent šis signalas ir suvienijo visus tuos asmenis, sudėdamas jų gyvenimus ir darbus į vieną žodį SĄMONĖ. Šiame Žodyje telpa neužmatomi toliai ir pločiai. Iš jo gali gimti dieviškoji muzika, įkvepiantys paveikslai, žadinanti sąmonę literatūra. Iš jo gimsta ne tik Idėjos, bet ir atskiros sistemos su savo pasauliais. Apie visa tai savaip visada kalbėjo tie, kurie buvo susiję su tuo Žodžiu. Todėl antropoteosofijos tekstai – tai žmogui prieinama forma materializuoti žodžio Sąmonė signalai. Paviršutiniškai su gausybe medžiagos susipažinusiems žmonėms kyla klausimas: kam reikalinga antropoteosofija, jeigu svarbiausios tiesos jau paskleistos žmonėms arba, kaip sako Indijos guru, visos reikalingos knygos jau parašytos? Dvasinės Esmės, kurias įprasta vadinti Pasaulio Mokytojais, sako, jog to reikėjo ir reikės, nes žmogaus sąmonė kinta, todėl tos pačios idėjos privalo būti vis naujai perduotos. Tai vyksta per visas pasaulio religijas ir dvasines kryptis, atsiunčiant paruoštas tokiam darbui sielas maždaug kas 50–60 metų. Šitaip daroma, nes žmogus meistriškai sugeba tai, kas perduota, dar perdavėjui kūne gyvenant iškreipti, o jam išėjus savo patogumui pritaikyti. Antropoteosofija jokiu būdu nėra nei religija, nei nauja tikėjimo ar dvasios ieškojimo kryptis, kurios propaguotojai siekia kurti savas institucijas. Antropoteosofija – tai pasaulėžiūra, kuri gali būti artima bet kokias dievybes garbinančiam, bet kokias dvasines praktikas atliekančiam žmogui. Tokie jau savaime yra daugelis šio laiko mąstančių žmonių. Jie tiesiog dar nėra radę savo pasaulėžiūrai įvardijimo. Antropoteosofija – tai žmogaus suvokiama Dieviškoji išmintis. Antropoteosofas priima visą kosmosą, Žemę ir tai, kas ant jos, įskaitydamas ir save, kaip vientisą gyvą organizmą. Tiek planetos, žvaigždės, galaktikų centrai, meteoritai ar kometos, tiek akmenys ir kalnai, vandenynai ir upės, medžiai ir augalai, gyvūnai ir paukščiai, kaip ir pats žmogus, jam yra gyvi, nes priklauso tai pačiai sistemai, egzistuoja pagal tuos pačius dėsningumus: jie visi kvėpuoja, vadinasi, gyvena, o jeigu gyvena, tai turi sąmonę. Skiriasi tik jų sąmonės evoliucijos etapai. Antropoteosofija įvedama tam, kad žmogus išmoktų atskirti ir atsirinkti interneto šiukšlyne ir literatūroje, kad jis išmoktų klausytis savęs, o ne tų, kurie garsiau rėkia. Todėl ji drąsi, atskleidžianti tai, apie ką anksčiau buvo prasitariama tik puse lūpų. To reikalauja laikas. Vieniems ji atvers tai, apie ką jie jau įtarė, todėl dar giliau paaiškins, kas svarbu ieškotojui, kartu padės nepasiklysti dvasinio verslo labirintuose. Kitus ji gali erzinti, nes atskleis jų vidinę esmę arba konfrontuos su įsikalbėta ir naudinga dogma. Antropoteosofijos knygose pateikta ir paaiškinta daugelis protu nepaaiškinamų reiškinių ir fenomenų. Visa tai tam, kad ieškantis žmogus formuotųsi vidinių vertybių stuburą ir bet kokio Blogio veikimo aritmetiką išmanytų. Šitaip vidinė stiprybė auga. Taip bręsta Tikėjimas, ateinantis per visa ko Esmės pažinimą. Toks žmogus tampa atsparus bet kokioms tiesioginėms, psichinėms, mentalinėms, neurolingvistinėms ir kitoms manipuliacijoms. Antropoteosofija – tai raktas, kuris gali padėti atrakinti daug užraktų. Tačiau neužtenka į tą užraktą įkišti raktą. Pradedant ketvirtuoju užraktu reikalingi slaptažodžiai. Juos išgirsta tik atsiverianti širdis. Neatsivers ji netikint.

Antropoteosofija skiriama visiems pradedantiesiems dvasios ieškotojams, tikriesiems ieškotojams ir Mokiniams, taip pat įvairių krypčių dvasininkams ir religijotyrininkams.

Ji skiriama visiems mąstantiems žmonėms, ieškantiems aukštesnio pažinimo ir atsakymo į tai, kas protu nepaaiškinama, todėl ji tiks gilesnės prasmės, esančios anapus žodžių, ieškantiems mokslininkams, dėstytojams, mokytojams, filosofams, teosofams, teologams, intelektualams ir menininkams. Ji naudinga visiems, kurie dirba su savo ar kitų žmonių vidaus pasauliu arba savaip ieško Dievo. Ji atveria daug žmogaus psichikos fenomenų slėpinių, nagrinėja jų prigimtį ir mechanizmus. Ji aiškina žmogaus vidinės transformacijos procesus, grėsmes ir manipuliacijas. Todėl ji naudinga psichologams, psichiatrams, visų krypčių dvasininkams ir, žinoma, ezoterikams. Ji padės suprasti Kelio į Save Tikrąjį procesą, paaiškins išbandymus, skausmingai apvalančius einančiojo vidinę kokybę. Ji turėtų padėti suprasti, kad tikrasis Kelias – tai ne malonus pasivaikščiojimas su dėmesingais pakeleiviais, o ilgas ir sunkus darbas, trunkantis daugybę gyvenimų, reikalaujantis atsisakyti asmeniškumų ir pasiaukoti Paskirčiai, kurią skatina Idėja. Ji rodo, kaip žemiškoji valia formuojasi į proto valią, kuri galiausiai transformuojasi į dvasios valią, tampančia grynąja Kūrėjo Valia. Ji naudinga tiek tikintiems, tiek netikintiems tuo, ko racionalus protas dar negali įrodyti. Ji tiems, kurie mąsto apie Būties ir Tikėjimo klausimus. Ši pasaulėžiūra tiems, kurie sielos išminties siekia, racionalaus proto užbrėžtą ribą peržengti išdrįsdami. Ji tiems, kurie savo gyvenimo prasmės ir tikrumo ieško. Ji tiems, kurie išdrįso leistis į nepaprastai įdomią, turiningą, prasmingą, nors ir kupiną netikėtumų, rizikos, išbandymų, taip pat besikeičiančių atradimų ir praradimų, skatinančių vidinį kitimą, kelionę į savo vidų. Tai mokymas Mokinystės siekiančiajam ir Mokiniui. Ji skiriama tiems, kuriems rūpi tikrosios vertybės, todėl jie turi savyje tvirtą dvasinių vertybių stuburą arba siekia jį susikurti, nes suvokia, kad be jo joks rimtas Kelias į dvasią neįmanomas. Ji skiriama plačiau mąstantiems arba siekiantiems šitaip mąstyti žmonėms, suprantantiems, kad, nepažinus savęs, neįmanoma pažinti ir supančio matomo bei nematomo pasaulio. Nesupratimu visais laikais buvo manipuliuojama. Supratimas – puiki apsauga nuo bet kokių manipuliacijų. Ji skiriama tiems, kurie nesupriešina savo išpažįstamos religijos su kitomis, tačiau yra pasiruošę sėsti prie apskritojo Tikėjimo stalo, prie kurio nėra pirmumo teisės, kurio centre dega dieviškoji Meilės ir Taikos ugnis. Ji skiriama tiems, kurie supranta, kad artėja tas metas, kai mokslas nebeneigs Tikėjimo objekto ir tiesų, o bendradarbiaus su visų Tikėjimo krypčių bei religijų atstovais, kad tai, kas nepažinta, būtų pažinta tiek, kiek Visagalis leidžia. Šitaip Pažinimas per intelektą ir mokslą susijungs su Pažinimu, ateinančiu per Dievą, ir pakels visą žmoniją į naują sąmonės evoliucijos pakopą.