Tikras veikiantis sakralinis statinys – tai konkrečios tradicijos, pasaulėžiūros idealų, vertybių, suprantamos pasaulio tvarkos materiali išraiška, atliekanti jam suteiktą funkciją. Įvairių kultūrų sakralinės architektūros pavyzdžiais galima laikyti bažnyčias, cerkves, koplytėles, koplytstulpius (pietas), budistų stupas, pagodas, indų šventyklas, piramides, taip pat priešistorinius megalitinius statinius iš lauko akmenų. Kiekvienas jų atliko savitą funkciją – vieni buvo skirti konkrečios religijos ar kulto reikmėms, kiti pastatyti kaip galingos antenos, galinčios priimti kosminę energiją ir paskleisti ją platyn bei surinkti ir transformuoti aplinkos negatyvą. Akmenys tam puikiai tinka dėl savo ilgaamžiškumo, gebėjimo priimti, kaupti ir perduoti informaciją (ypač turintys kvarco priemaišų). Įvairūs akmeniniai statiniai buvo paplitę kiekviename žemyne dar priešistoriniais laikais. Lietuvoje jie irgi buvo statomi nuo gilios senovės.
Dabartiniu laiku daug kam žinoma V. Orvido sodyba, kurioje esantys statiniai iš lauko akmenų yra tarsi jų statytojo odė Dievui, taip pat V. Into sodyba Mosėdyje, sukurta iš didelės jos kūrėjo meilės akmenims, žavėjimosi jais ir vėliau tapusi akmenų muziejumi, statinių iš lauko akmenų galima rasti prie Molėtų observatorijos ir kitur. 2007 m. išleidus Audronės ir Petro Ilgevičių knygą „Lauko akmenys“, nemažai Lietuvos žmonių iš naujo pamilo akmenis ir pradėjo juos statyti prie savo namų arba viešose vietose.
Savaime suprantama, kad kiekvienas toks statinys savitas, neretai atlieka estetinę ar pažintinę funkciją. Kai kurie jų pastatyti remiantis sakralinės geometrijos nuostatomis, laikantis sakralinių statinių statymo taisyklių, todėl vadinami sakraliniais. Tokie yra Didieji Grįžulo Ratai, pastatyti Palangoje, Kaltanėnuose (Švenčionių r.) ir Piliakalnių k. (Vilkaviškio r.), Meilės ir Taikos gėlė Ruoščių k. (Kėdainių r.), taip pat Petro ir Audronės Ilgevičių (Petros ir Astrėjos) etnokosmogoninė lauko akmenų statinių sodyba Ažušiliuose (Molėtų r.), įkūnijanti antropoteosofinę pasaulėžiūrą, senųjų mūsų protėvių aisčių palikimą.
1. J. Zabulytė . Vizualinės sakralinio centro išraiškos Rytų ir Vakarų kultūrose. Rytai–Vakarai: komparatyvistinės studijos IV [Kultūrologija, t. 12], Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2005, p. 287–313.