Krišna sakė: „Džiaukis.“
Kristus sakė: „Mylėk.“
Buda sakė: „Būk.“

Ar mokė kuris nors jų: „Užkariauk?“
Ar kvietė kuris nors jų: „Užvaldyk?“
Ką darė jų sekėjai? Ką daro jie dabar?

Mokytojui palikus žemišką kūną, juo sekusieji gyventi taip, kaip buvo mokyti, siekia. Tikras Mokytojas, žinantis aukščiausiųjų sferų gyvenimus, šių sferų tiesų mokina. Moko jis Meilės ir Sąmoningumo karalystę savo širdyje, aplinkoje ir Žemėje kurti. To jis moko, Meilės ir sąmoningumo vertę žinodamas.

Sąmoningasis Laisve, kurią jam suteikia Tikėjimas Meile ir Sąmonės Šviesa, alsuoja.

Nepaveikiamas toks ir neapvaldomas, nes tikrosios Dvasios vertybės jam neįveikiamą jėgą suteikia.

Racionalus protas savo karalystę turi. Apie žinojimą, sąmoningumą, laisvę ir meilę jis kalba, tačiau tušti jo žodžiai, nes taip kalbėdamas jis valdyti siekia. Žaidžia jis žmonių patiklumu. Nemėgsta jis laisvaširdžių, matančių ir atskleidžiančių piktus jo kėslus. Visaip su jais kovoja ir juos menkina.
Todėl gyvena Žemėje ir tie, kurie valdyti siekia, ir tie, kurie to nesiekia.

Tie, kurie kitus valdyti nori, Priešpriešą į pagalbą šaukiasi. Ateina toji, Puikybę, Karą ir manipuliacijų meną pasitelkusi.

Laisvasis valdyti nenori. Harmonijai jis tarnauja. Jos skaidriame Rūme Meilė, Taika ir Sąmoningumas gyvena.

Labai seniai, patį pirmą kartą Žemės žmonėms susibarus, atslinko į Žemę Priešprieša. Netruko ji įsitvirtinti, vis didesnius vaidus keldama. Vaidai ją maitino, todėl stiprėjo ji ir plėtėsi.

Žinojo Priešprieša, kad kažkur didelių vandenų apsuptame kalne-saloje stovi skaidrus Harmonijos rūmas, kurio centrinėje menėje Didysis Visuotinės Harmonijos Kristalas saugomas. Žinojo ji, kad tame Kristale visų pasaulių paslaptys surašytos, kad galią jis viskam, kas gyva, turi. Žinojo ji, kad tas, į kieno rankas tas Kristalas patenka, pasaulio viešpačiu gali tapti. Ėmė ji tos vietos ieškoti, tačiau nematoma ta sala tiems, kurių širdys nuodingos. Per savo pagalbininkus salos vietą sužinodavo, bet ten nuvykusi nieko nerasdavo. Girdėjo ji kalbant, kad toji sala skirtingose vietose gali atsidurti. Šitaip Tie, kurie Visuotinės Harmonijos Kristalą Žemėje padėjo, priėjimą prie jo saugo.

Nepajėgia Priešpriešos parankiniai jos rasti. Tik tyros širdies žmogus, galvojantis daugiau apie kitus negu apie save, gali ten patekti.

Visokių žmonių Žemėje gyvena.

Yra tokių, kurie jai, Priešpriešai, tarnauja. Yra Harmonijos darbininkų. Yra nepasirinkusiųjų, kurie abejoja ir painiojasi, tai į vieną pusę, tai į kitą palinkdami. Dar yra tokių, kurie prie stipresniųjų šliejasi, užuovėjos ieškodami.

Tas žmogus, kuriam Harmonija brangi, apie paslaptingąją salą ir joje esantį Kristalą sužino. Jis sužino ir tai, kad tą Kristalą Žemei padovanojo Didžioji Šviesa, kad visi, kurie joje gyvena ir Šviesos siekia, jo skleidžiamą Meilę, Harmoniją ir Taiką tiesiogiai į savo širdį priimtų. Taip gyvens ji žmonių širdyse ir visoje Žemėje. Tikėdamas tuo, ima žmogus savo širdyje kurtis Harmonijos Rūmą, į kurį Kristale esanti Harmonija nužengti galėtų. Ydas apvalanti Meilė, Taikos tarp visų Žemės gyventojų siekis jo Suvokimą augina. Šitaip Rūmas statomas. Valia kurti Gėrį savo širdyje ir Žemėje drąsuolio, sunkios kovos su Priešprieša, kuri bet kokias augančias Gėrio sėklas nori išrauti, nepabūgusio, širdyje Laisvės ugnį įkuria. Viską toji ugnis apvalo, kas Gėriui ir Harmonijai įsigalėti trukdo. Kada taip įvyksta, žmogaus širdyje, Visuotinės Harmonijos Rūme, gyvasis Harmonijos Kristalas augti pradeda. Tada Priešpriešai kelias uždarytas.

Sustingsta ji ir ima laukti. Negalėdama stebuklingos salos surasti, ji žmogaus širdyje užaugusio gyvojo Kristalo gviešiasi. Žino Priešprieša, kad net didžiausias išminčius ar drąsiausias kariūnas žmogaus kūną nešioja. Pavargsta tas kūnas. To ji ir laukia. Belaukdama savo bangomis į žmogaus susikurto Rūmo sienas plakasi, lemtingojo tarpelio ieškodama. Jį radusi, siauručiu siūleliu į skaidrų Rūmą prasprūsta. Tada visą srautą tuo siūleliu sutraukusi į centrinę menę skuba. Toje menėje susivokęs Žmogus savo gyvenimu suformuotą gyvąjį Harmonijos Kristalą saugo. Didingas ir skaidrus tas Kristalas. Toks kaip Didžiajame Absoliučios Harmonijos Rūme.

Priešpriešos darbas – galingąjį gyvąjį Kristalą sunaikinti. Žūtbūt ji turi tai padaryti, nes jis trukdo jos juodiems darbams.

Visą savo jėgą sutelkusios didžiulės juodos Priešpriešos bangos aplink Kristalą vyniojasi, lemtingo įtrūkimo ieškodamos, kad į vidų patektų ir jį susprogdintų.

Kuo svarbesnius darbus žmonijos ateičiai žmogus dirba, kuo jis šviesesnis, išmintingesnis ir iškilesnis, tuo pikčiau jį Priešpriešos bangos puola. Visų žmogiškų ydų ir labiausiai skaudžių prisirišimų jos sklidinos. Kategoriškas protas tas bangas dar labiau sušiaušia.

Vargas išmintingajam drąsuoliui, jeigu baisių išbandymų neišlaikęs pasiduoda. Prasmunka tada Priešprieša į jo širdį, kurioje Harmonijos Rūmas pastatytas. Visas pajėgas ji sutelkia, visą manipuliacijų meistrystę pasitelkia, kad gilyn į širdies Rūmą įeitų.

Žmogus, kuris savo širdyje Harmonijos Rūmą susikūrė ir gyvąjį Harmonijos Kristalą jo menėje užsiaugino, gyvojo Harmonijos Kristalo nešėju tampa. Toks neša Kristalą savo gyvenimu ir darbais apie jo buvimą savo širdyje liudydamas.

Žmonės, kurie dar nesusikūrė savo širdyje tokio Rūmo, Priešpriešos lengvai yra apgaunami. Mėgsta ji Harmonija apsimesti. Atsiveria tada žmogus nudžiugęs ir nė nepajunta, kaip greitai Priešpriešos akimis į viską pradeda žiūrėti.

Žmogiškas kūnas širdies Rūmą nuo išorinės įtakos saugo. Silpnas jis. Todėl net gyvojo Harmonijos Kristalo nešėjo kūne tas Rūmas nėra apsaugotas. Savas landas kiekvieno Rūmo link Priešprieša randa. Užtenka buitinių rūpesčių ir beprasmių biurokratinių dalykų tankų ir stiprų voratinklį ant einančiojo užmesti, kaip šis susipainioja jame. Pavargsta jį nusimesti besistengdamas taip, kad kūnas suserga, o protas pasiduoda. Ilgai laukė Priešprieša tokios minutės. Todėl dabar skuba paruoštus savo pagalbininkus atsiųsti. Tai Kristalo nešiotojui svarbūs ir brangūs žmonės. Šitaip ji žmogiškųjų silpnybių grūdais žaidžia. Ji turi įvairių trąšų, kuriomis tuos grūdus maitina, kad likusios silpnybės greičiau vešėtų ir ataugtų. Šitaip žmogaus kūne įsitvirtina, kad arčiau Rūmo slinkti galėtų. Sužeistas žmogus nepajunta, kaip pats Rūmų vartus atveria. Tada įeina Priešprieša kaip užkariautoja ir pradeda diktuoti savo sąlygas.

Tik tyras Tikėjimas savo širdies Rūme esančiu gyvuoju Kristalu išgelbėti gali. Tikėjimas didžiulę jėgą sutelkia ir Didžiojo Visuotinės Harmonijos Kristalo, esančio stebuklingoje saloje, skalaujamoje jūrų, neįveikiamą Meilės jėgą ir galingą Šviesą pritraukia. Perskrodžia ši Šviesa kiaurai visas Priešpriešos užmačias, kaukes nuo jos pagalbininkų nuima. Taip Kristalo nešėjas vėl Keliui yra pasiruošęs, nes Priešprieša žaibo greičiu širdį ir jo kūną palieka.

Nors ir sužino Priešprieša šventosios salos vietą, greitai į ją atskubėdama, bet netgi pamačiusi ją iš tolo nepasiekia. Staiga debesų ratas ją nuo žiūrovų akių paslepia. Debesims išsisklaidžius, kur buvo sala, jūra tvyro.

Pyksta Priešprieša ir Kristalo buvimą neigia, tačiau baisingai jo bijo. Bijo, nes mato ji jėgą, kurią žmonės, gyvąjį Kristalą savo širdyje užsiauginę, turi. Keista ta jėga, su niekuo nesulyginama ir neįveikiama.

Negali ji suprasti tų žmonių pasišventimo, su kuriuo jie dėl kitų, o ne dėl savęs kovoja. Kuo žmogus švaresnis ir tyresnis, tuo sunkiau Priešpriešai jame landų surasti. Pyksta ant tokių ir per savo patikėtinius žmones, už kuriuos Kristalo nešėjas kovoja, prieš jį patį sukelia. Nustemba, kad ir tada jis nepyksta, o dar stipriau savo darbams atsiduoda. Nesupranta ji, kad nuo tokio pasišventimo gyvojo Kristalo jėga dar labiau išauga. Širdies Rūmas tampa ypatinga šventykla, kuri pasišventusiajam viską, ko jam reikia, suteikia, kuri priglaudžia tada, kai visi aplinkui atstumia. Tos šventyklos pagrindinis altorius – tai gyvasis Harmonijos Kristalas, tikint užaugintas. Jam žmogus visą savo gyvenimą paaukoja.

Kristalo nešėjui mirus, jo Kristalas gyvas lieka, net jeigu toks žmogus žemiškos šventyklos nekūrė. Todėl eina žmonės į vietą, kurioje Kristalo nešėjas gyveno, naujų jėgų pasisemti. Jeigu jis Žemėje šventyklą sukūrė, jo Kristalas joje lieka. Tokia Harmonijos Rūmu Žemėje tampa.

Visais laikais rūpėjo Priešpriešai gyvojo Kristalo nešėjus ir jų įkurtas šventyklas naikinti. Įvairiausių įmantrybių prisigalvoja, kad savo tikslą pasiektų.

Džiūgauja ji, kai Kristalo nešėjas žemišką kūną nusirengia ir pas jį siuntusį Tėvą grįžta. Bando, pasinaudojusi Kristalo nešėjo sekėjų arba talkininkų skausmu, jo paliktą Žemėje šventyklą užimti ir Kristalą pasisavinti. Dažnai jai pavyksta, nes moka ji bet kuo apsimesti.

Kristalo nešėjui mirus, Priešprieša negali juo dėtis, tačiau moka apsimesti Harmonijos Kristalu. Gražiais apdarais apsitaisiusi, tinkamą grimą užsidėjusi, ji mikliai gyvąjį Kristalą saugiai paslepia ir pati vietoj jo atsisėda. Bet retai kada žmonės, pažinoję gyvojo Kristalo nešėją, patiki, kad ji yra Kristalas. Paslėptojo Kristalo jie ieškoti leidžiasi.

Daug amžių galvą sukusi, kaip čia geriau pasielgus, sugalvojo ji naują būdą, kaip žmones privilioti ir nuo gyvojo Kristalo poveikio apsaugoti, kad niekados jie nepabustų. Prisakė ji savo parankiniams tokį pat kristalą sukurti. Sumanūs ir protingi pagalbininkai nesunkiai uždavinį atliko. Išoriškai niekuo sukurtasis kristalas nuo gyvojo Kristalo nesiskyrė. Viena tik buvo bėda: neišgalėjo kristalo gamintojai jam gyvybės, kuri savo vidinės Šviesos galia žmonių širdis uždegtų, įkvėpti.

Tada liepė Priešprieša tokią šviesą sukurti. Vėl triūsė parankiniai šešias dienas ir naktis, šešis mėnesius ir dar šešerius metus.

Tačiau ir tas darbas buvo bevaisis. Tada pasakė vienas:
– Apšvieskime jį iš apačios.
Ir sukūrė jie nudžiugę tokią akinančią šviesą, kuri žmogaus akis spigintų, todėl jis į ją akių pakelti negalėtų arba užsimerktų.
– Užsimerkęs žmogus nežinos, kad kristalas tuščias, o šviesa įtaisyta jo šaknyje, – nusprendė jie. – Lai bijo jis šviesos. Tada mes valdysime pasaulį.
Taip buvo padaryta.

Gyvojo Kristalo nešėjo tikrieji mokiniai nepatikėjo melu, todėl į pasaulį išėjo paslėpto tikrojo gyvojo Kristalo ieškoti. Jie žmonėms apie apgaulę kalbėjo, bet mažai kas jais tikėjo, kaip ir anksčiau netikėjo Kristalo nešėju.

Apakinti dirbtinės šviesos žmonės apgavikais patikėjo. Ėmė jie melstis dirbtinei šviesai, užsakytai Priešpriešos. Bijojo jie akis aukštyn pakelti, kad aštri dirbtinė šviesa jų neišspigintų.

Neužteko dirbtinio kristalo ir jo šviesos savininkams tų vietų, kuriose gyvojo Kristalo nešėjai gyveno, parūpo jiems visas pasaulis. Todėl ėmė jie savo kūrinį visur vežioti. Nuolankiai akis visiems nuleisti įsakydavo, tiesiai į kristalą žiūrėti drausdami, kad kuris nors drąsuolis Tiesos nesužinotų. Jei kas kristalo tikrumu suabejodavo, Priešprieša netikėliu tamsuoliu apšaukdavo. Skelbė jie, kad vieninteliams jiems priklauso tikrasis Kristalas, kurio šviesa – pati šviesiausia, todėl tokia akinanti.

O tuo metu tose laboratorijose, kur Priešpriešos kristalas sukurtas buvo, nauji dirbtiniai kristalai augti pradėjo. Nudžiugo Priešpriešos parankiniai ir pradžiugino jie pačią Priešpriešą tokiais dalykais. Ir įsakė ji:
– Eikite ir pasėkite dirbtinius kristalus ten, kur kažkada gyvųjų Kristalų nešėjai gyveno. Prižiūrėkite juos. Vos tiktai nugirsite ar sužinosite, kad kurioje nors Žemės vietoje tikrojo gyvojo Kristalo nešėjas užgimė, skubėkite įtaisyti greta kuo didesnį ir gražesnį dirbtinį. Kuo ryškiau jį apšvieskite. Tada jis švies labiau negu tas, kuris gyvojo Kristalo nešėjo širdyje šviečia. Kol pastarojo Kristalas jėgą įgis, mes užvaldysime žmones, todėl jie nebetikės gyvojo Kristalo nešėjo šviesa, o tikės mūsiške, dirbtine.

Taip viskas ir buvo padaryta.

Tokia istorija nutiko, vos tik pirmasis gyvasis Kristalas žmogaus širdyje užaugo, o tas žmogus, savo širdies šventyklą Žemėje pastatęs, iš jos išėjo. Taip vyko ir toliau.

Visaip vyniojasi Priešprieša apie kiekvieną naują gyvojo Kristalo nešėją. Visaip ji bando drąsuolį. Sunaikinti ji siekia naujai augantį šventąjį Kristalą. Ko tiktai ji nedaro… Užmačioms nepavykus, Kristalui toliau augant, pasiskubina ji greta Kristalo nešėjo savo negyvą, bet gražiai spalvotai apšviestą kristalą įkurdinti. Patraukia ryškios spalvos ir šviesa pasimetusius nepasirinkusiuosius arba tuos, kurie dirbtinį grožį su tikruoju supainiojo. Patraukia netikras negyvo kristalo grožis vidinės gyvybės neturinčiuosius. Pavilioja jis netikro kristalo saugotojų šventeiviškumu ir lipšnumu patikėjusiuosius.

Tačiau visados yra tų, kurie apie šventąją salą ir joje esantį Kristalą, žmonėms Šviesos jėgą duodantį, žino, ta jėga tiki ir savo Kristalą augintis yra pasiryžę. Tokie greitai tikrą nuo netikro atskiria, todėl kitus perspėti bando. Kankinasi jie matydami, kaip Priešpriešos apžavėtieji negirdi jų kalbos ar net pyksta, kad jie dirbtiniu kristalu ir jo šviesa abejoti drįsta.

Neparankūs ir kenksmingi tokie yra Priešpriešai. Visaip ji bando juos vilioti, paskui – grasinti. Nori ji gyvojo Kristalo augimo paslaptį sužinoti, nes iki šiol jos nežino.

Painioja ji gyvąjį Kristalą auginti savo širdyse pradėjusiųjų kelius, masina juos tuo, kas jiems svarbu, gąsdina netektimis. Bijo ji, kad šie gyvojo Kristalo auginimo savyje paslaptimi su kitais nepasidalintų. Bijo, kad daugiau tokių, kurie gyvąjį Kristalą savo širdyje auginasi, atsiras. Tas, kurio širdyje Harmonija gyvena, yra laisvas, todėl niekam nevergauja, tačiau ir valdyti kitų nesiekia. Trukdo toks kitus žmones savo manipuliacijų vergais paversti, nes vis tiek kažkas jų perspėjimus išgirsta.

Todėl niekados nepamirškite, kad gyvojo Tikėjimo Kristalas visados yra Priešpriešos lydimas.

Pyksta ji ir dreba, meluoja ir skelbia, kad netikras yra žmogaus širdyje augantis Kristalas, kad tikrąjį tik ji turinti.

Didžiulius išbandymus ji Kristalo nešėjui rengia. Stiprina jie jį. Nepasiduoti jis turi tam, kam žmogus žemiškas pasiduotų.

Išbandymas laukia ir tų, kurie Kristalo nešėju patikėjo.

Tie, kurie girdėjote, kas pasakyta buvo, žinosite.

2010 11 14
S.