Antropoteosofija

1 diena prieš

N A U J I E N A!

Džiaugiamės galėdami pranešti, kad jau galima įsigyti naują Antropoteosofinės astrologijos knygą – IV-ą tomą apie Jupiterį ir Saturną 🌟

Laukiame Jūsų Astromineralogijos centre „Pars Fortunae“, Pamėnkalnio g. 19, Vilnius, arba el. parduotuvėje: a-knygos.lt/preke/antropoteosofine-astrologija-jupiteris-ir-saturnas-iv-tomas/
… Rodyti daugiauRodyti mažiau

Antropoteosofija

1 mėnesis prieš

Dalijamės bendraminčių Vardan Tos parengtu straipsniu „Mums reikia sugrįžti prie esmės".

„A. Žarskus pasakoja, kad mirusiųjų paminėjimo šventė turėjo du pavadinimus: Vėlinės ir Ilgės. Vėlinės yra skirtos daugiau kūnui ir siejasi su liūdesiu, o Ilgės – sielai, jos ilgesiui kažko tolimo, bet iki širdies skausmo artimo. Tai Amžinosios tėvynės ilgesys. Liūdesys ir ilgesys eina kartu. „Šviesėja liūdesys – gilėja ilgesys ne šio pasaulio“ (A. Puišytė). „Ilgės, kaip ir siela, buvo primirštos. Bažnyčioje jos tapo Visų Šventųjų švente. Kai lieka tik Vėlinės, lieka vien tik liūdesys. Ilgių šventė buvo apie tai, kaip reikėtų nugyventi, kad gyvenimas būtų prasmingas. Pamiršus Ilges, galima pamiršti ir Vėlines, kaip jau atsitiko Vakarų kraštuose. Vėlinės, ko gero, gali tapti Helovynu. Tokius pokyčius galima vadinti pasaulėjimu, kai žmogus vis labiau pamiršta savo kilmę ir kas jis yra“, – savo mintimis dalijasi A. Žarskus."Aleksandras Žarskus: „Mums reikia sugrįžti prie esmės“

Mirties ir gyvenimo slėpiniai, senosios Vėlinių, kitaip – Ilgių tradicijos bei jų prasmė šiandieniam žmogui – tai temos, apie kurias itin jautriai ir įtaigiai kalba rašytojas, etnologas Aleksandras Žarskus. Ilgametis lietuvių papročių ir pasaulėžiūros tyrinėtojas savo darbuose gilinasi į žmogaus ryšį su protėvių palikimu, švenčių apeigų simboliką bei gyvenimo kelio prasmę. Su juo kalbamės apie tai, ką mums šiandien reiškia Vėlinės, kaip senovėje buvo suvokiama mirtis ir kokią vietą ji užima žmogaus dvasiniame pasaulyje.

A. Žarskus pasakoja, kad mirusiųjų paminėjimo šventė turėjo du pavadinimus: Vėlinės ir Ilgės. Vėlinės yra skirtos daugiau kūnui ir siejasi su liūdesiu, o Ilgės – sielai, jos ilgesiui kažko tolimo, bet iki širdies skausmo artimo. Tai Amžinosios tėvynės ilgesys. Liūdesys ir ilgesys eina kartu. „Šviesėja liūdesys – gilėja ilgesys ne šio pasaulio“ (A. Puišytė). „Ilgės, kaip ir siela, buvo primirštos. Bažnyčioje jos tapo Visų Šventųjų švente. Kai lieka tik Vėlinės, lieka vien tik liūdesys. Ilgių šventė buvo apie tai, kaip reikėtų nugyventi, kad gyvenimas būtų prasmingas. Pamiršus Ilges, galima pamiršti ir Vėlines, kaip jau atsitiko Vakarų kraštuose. Vėlinės, ko gero, gali tapti Helovynu. Tokius pokyčius galima vadinti pasaulėjimu, kai žmogus vis labiau pamiršta savo kilmę ir kas jis yra“, – savo mintimis dalijasi A. Žarskus.

„Mūsų protėviai gyveno daugiau pajauta. Jų mąstymas buvo konkretus, panašiai kaip vaiko. Anų laikų žmonių gyvenimas buvo daugiau tikrų, gyvai patiriamų daiktų pasaulyje. Mūsų protėviai savo mąstymu ir suvokimu buvo panašūs į vaikus. Jie gyveno tuo, ką patiria, tuo, ką pajaučia, mato. O šiuolaikinis žmogus labiau gyvena abstrakčių žodžių, sugalvotų idėjų bei minčių pasaulyje, kuris yra iliuzinis ir yra tiktai jo galvoje“, – kalba tyrinėtojas.

„Daugumoje senųjų tautų išlikę seni padavimai, kuriuose pasakojama apie tuos laikus, kai žmogų su dangumi jungė auksinis siūlas, kuris reiškė ryšį su anapusiniu pasauliu. Paskui jis nutrūko. Ir dabar tą siūlą, vaizdžiai sakant, reikia surišti. Tam skirta religija, kuri suprantama gana įvairiai. Religija – lotyniškas žodis. Romėnai dar atsiminė, kokia yra tikroji religijos prasmė – atstatyti nutrūkusį ryšį. Žodis religio susideda iš priešdėlio re ir veiksmažodžio ligare. Priešdėlis re reiškia at, atstatyti, atkurti, o veiksmažodis ligare reiškia surišti. Išeina, kad religijos esmė yra nutrūkusio ryšio atstatymas.“

Kyla klausimas, kodėl šių laikų žmonės pamiršo senuosius papročius, kodėl jie išnyko?
A. Žarskus teigia, kad mes juos pamiršome, nes nebesuprantame jų esmės. „Anksčiau žmonės suvokdavo savo papročių ir ritualinių veiksmų prasmę. Vykstant pasaulėjimui, nutolimui nuo Anapusybės, prasmė pradėjo nykti. Kai prasmė pamirštama, paprotys, vaizdžiai sakant, lieka sausas ir trapus. Jis kurį laiką dar kartojamas be prasmės, bet pamažu pradeda byrėti, menkėti ir visai subyra, išnyksta. Todėl atgaivinti papročius reikia nuo esmės ir prasmės suvokimo: kas juose yra sudėta, ką jie išreiškia, – pasakoja tyrinėtojas. – Ir vis tik mes nebeatkartosime tokių papročių, kokie buvo anksčiau. Buvo visai kitokios gyvenimo sąlygos, žmogus gyveno daugiau gamtoje, jis kiekvieną pavasarį bėrė grūdą į dirvą, tas grūdas mirdavo, o daigas išdygdavo, išaugdavo, subręsdavo, o rudenį juos pjaudavo. Tai visas gyvybės – gimimo ir mirties – ciklas. Ir visa tai žmogus matė, tame dalyvavo, visa tai jautė, visa tai buvo gyva. Dabar mes gimstam, gyvenam ir mirštam ant asfalto, kartu pamažu persikeliame gyventi į ekranus. <…> Išsiskleisti kažkur tiems papročiams nebėra sąlygų: gyvensena kita – tie butai, tie narveliai. Anksčiau buvo sodyba – daug vietos ir ten gali visokias apeigas suruošti ir atlikti. Dabar įkišamas žmogus į šarvojimo salę, kur daug kas sureguliuota. Dabartinio žmogaus požiūris į pasaulį, į gyvenimą, į gamtą ir žmogų yra gerokai pasikeitęs. Mes nutolstam nuo esmės pajautimo.“ Pasak A. Žarskaus, norint suprasti dalykus, kokie jie yra iš tikrųjų, reikia suvokti, kad viskas susideda iš dviejų pagrindų: esmės ir formos, arba kitaip – pavidalo. Forma, pavidalas yra tai, kas matoma. Esmės mes nematome, bet esmė yra svarbiau ir nuo jos, galima sakyti, viskas priklauso. Atskirti esmę nuo formos yra labai svarbu. Mums reikia sugrįžti prie esmės. Tiesiog vėl atrasti, kad viskas yra ne šiaip sau, bet turi prasmę ir paskirtį.

Ir kaip vis dėlto prie jos grįžti? „Žmogus turi panorėti. Jam turi šitas dabartinis gyvenimo būdas tiesiog nebepatikti“, – atsako A. Žarskus. – Kai žmogus nebemato prasmės, jis pradeda jos ieškoti. Žmogus yra tokia būtybė – sąmonė, kuri gali viską sureikšminti ir nureikšminti“, – mintimis dalijasi senolis. – Kai žmogus savyje atranda tą sąmonės jėgą, galinčią viską nureikšminti arba sureikšminti, tuomet jis gali tapti tuo sąmonės centru, mažiau priklausančiu nuo tų reikšmių, kurias kiša radijas, televizija, influenceriai, o dabar ir dirbtinis intelektas. Mums reikia sugrįžti į save. Prisiminti save.“ Ką reiškia prisiminti save? Prisiminti tą, kuris turi ryšį – sielą, turinčią sąsają su anapusiniu pasauliu.

Kad suvoktum, kokia esmė slypi už senųjų papročių, reikia daug sėdėti prie knygų, prie aprašų, prie senovinių dainų. To reikia, kad galėtum tapti panašus į anuometinį žmogų. „Antraip tai bus labai paviršutiniškas pažinimas, – teigia A. Žarskus. – Mūsų senieji papročiai yra sudėti kalboje. Kalba –yra žmogaus sielos išraiška. Kas savyje suvokiama, tas išreiškiama kalba.“ Gili papročių esmė ir prasmė vyrui vėrėsi kartu su jo artimu bičiuliu G. Patacku studijuojant Lietuvių kalbos didįjį žodyną. „Atradom prasmę, esmę iš gimtosios kalbos žodžių. Žodžiuose ilgiausiai išlieka prasmė. <…> Gim-ti – mig-ti, mir-ti – rim-ti – tai yra keturi žodžiai, kuriuose sudėta ištisa filosofija, ištisa pasaulėžiūra. Mūsų gi nemokė, kad viskas susideda iš formos ir esmės. Taipogi ir raidynas susideda iš esmės bei formos. Priebalsės yra forma, žodžio skeletas, jo kietumas, o balsė yra minkštimas. Kai tari priebalsę – formuoji, artikuliuoji žodį. Balsę galima tęsti ilgai. Gim-ti – mig-ti (žodžiuose) priebalsės susikeičia vietom. Balsė „i“ – esmė – išlieka ta pati. Tai labai svarbu suvokti, nes tai reiškia kad kūnas (pavidalas) suyra, o siela (esmė) išlieka.“

Didelę įtaką mirties tema A. Žarskui padarė ir „Tibeto mirusiųjų knyga“, kurią, nemokėdamas vokiečių kalbos, jis pats išsivertė. Skaitydamas kito vertėjo išverstą knygą, pasak vyro, gauni gana paviršutinišką informaciją, „o kai pats verti, turi suprasti pačią esmę. Ir ten aš atradau tokį gilų, esminį požiūrį į pačią mirtį“. Toje knygoje, pasakoja A. Žarskus, jis atradęs, kad senoviniai lietuvių papročiai ne savo forma, bet esme nesiskiria nuo tibetiečių. Net ir formos prasme galima rasti tapatumų: šarvojimas suriestoje padėtyje kaip gimstantis kūdikis, mirusiajam į rankas įdedama juosta, kurią už kito galo neša lama. Senovės lietuviai anksčiau mirusįjį taip pat šarvodavo gimstančio embriono pozoje. Tarp pirštų įdedama nosinaitė – tai tos pačios juostos simbolis. Tibeto knygoje minimas svarbus keturiasdešimt devynių dienų po mirties laikas. „Ir pas mus keturiasdešimt dienų po šventais paveikslais kabindavo rankšluostį – ten laikosi vėlė. Padeda vandens stiklinę, kiekvieną dieną tą vandenį keičia. Po keturiasdešimties dienų, vandenį išpila, rankšluostį, nuima, išeina į kiemą, atsigręžia į kapinių pusę, nusilenkia, rankšluostį nupurto ir sako: „Eik, tavo laikas baigėsi, jau tu čia nebe gyventojas – turi išeiti. Tai gyva buvo“, – dalijasi A. Žarskus.

„Dabar mūsų palydėjimas į anapus susiveda į rūpestį tais, kurie pasilieka, ir rūpestį fiziniu kūnu. Anksčiau visos apeigos ir papročiai buvo rūpestis tam, kas išlieka. Dabar rūpestis tam, kas pranyksta.“ Tai, kas išlieka – tai žmogaus siela. Kai žmogus išleisdavo paskutinį atodūsį, jį uždengdavo balta paklode ir visi kurį laiką tylėdavo. Tai yra rūpinimasis siela. Mūsų blaškymasis, verksmas, tampymas jį išblaško, jis pameta kelią ir blaškosi kaip siela, nerasdama šviesos. <…> Mirštantysis yra tokioj ypatingoj būsenoj, kai jam reikia tylos, ramybės, mūsų susikaupimo, gerų, ramių minčių, tylios maldos. Net ir malda tyli. Tai yra pati didžioji pagalba išeinančiajam. To jau nebesuvokiam. Atrodo, kokia čia prasmė. Uždengti ir dar truputį pabūti prie jo tylomis… Mes padedame siųsdami jam tylų susikaupimą, kurio tuo metu labiausiai jam reikia.“

Palydint mirusįjį, labai svarbus simbolinis atributas buvo duona: „Ją nešdavosi į šermenis, dėdavo ant karsto, mesdavo į duobę.“ Duonos pavadinimas yra kilęs iš veiksmažodžio „duoti“, tai yra ta, kuri save išdalija. „Ir žmogus taip turi gyventi, kad save išdalytų, sudegtų, kaip žvakė“, – sako A. Žarskus.
Deja, tos senosios išminties dabartinėje laidojimo kultūroje išlikę labai mažai. Išliko tie papročiai ir apeigos, kurie buvo prijungti prie bažnytinio laidojimo ritualo. Išlikęs apeiginis giedojimas, tačiau ir jo prasmė yra pakitusi. Senovėje buvo giedamos raudos. Tai nėra mirusiojo apgailėjimas, priešingai – jose teigiama, kad „nereikia verkti, gailėtis mirusiojo. Jam reikės tas ašaras nešioti. Ašaros degina ir t. t.“ Raudos buvo dviejų rūšių: garbstos (garbstyti, garbinti), kuriose buvo išvardijami mirusiojo darbai, žygiai bei nuopelnai, ir privalomosios raudos, kurios A. Juškos dainyne pavadintos „Apmąstymai“, – tai pokalbis su mirusiuoju, nurodymai, kaip jam elgtis. Tas raudas atlikdavo senieji dvasiškiai – žmonės, kurie patys ruošdavosi mirties virsmui. Jie atsiskirdavo nuo bendruomenės ir susiburdavo į atskiras grupeles, kuriose gyveno. Kai žmogus mirdavo, jie vykdavo pas velionį ir atlikdavo laidojimo apeigas bei raudas, su pamokymais mirusiajam. „Buvo specialios raudos: prausiant, rėdant, guldant ant lentos, dedant į karstą, išnešant pro duris, važiuojant į kapines, važiuojant pro kapinių vartus, leidžiant į duobę ir t. t. Visose apeiginėse raudose buvo tam tikri pamokymai. Bėda ta, kad mirusysis ne visada suvokia, kad jis yra miręs. Senovinėse raudose buvo tiesioginiai kreipiniai į mirusįjį su patarimais, kaip jam elgtis, kaip susivokti. Visi tie bildukai, poltergeistai, šmėklos, vaiduokliai – tie, kurie nesuvokė, kad mirė, ir nori grįžti atgal. Atgal grįžti negalima. Rėdos ratas sukasi į vieną pusę. Reikia apeiti pilną ratą ir tik tada galima sugrįžti. Viskas sukasi ratu. Tokia yra rėda, arba tvarka. O vaiduokliai nori grįžti atgal, bet kūnas jau suiręs. Reikia naujo kūno – sugrįžtame kūdikiais“, – apmąstymais dalijasi A. Žarskus.

Nutoldami nuo gilesnės patirties, gyvename vis labiau paviršiumi, nebejaučiame sielos ilgesio ir Ilgių šventės reikalingumo. Iš tamsių žmogaus užkaborių pamažu atsėlina Helovynas. Kyla klausimas, kodėl taip yra? A. Žarskus teigia, kad gilesniu supratimu ir esmės nuo formos skyrimu gyvena labai nedaugelis. Žmogus savo širdies taurėje iš gyvenimo į gyvenimą nešasi savas patirtis. Visų patirtys skirtingos, todėl ir poreikiai skiriasi. „Žmonės negimsta kaip tušti lapai. Ateiname su patirtimi, todėl nereikia ypatingai pergyventi, jei žmogus nėra toks, kokį aš įsivaizduoju. Jis yra tam tikro suvokimo, tam tikro lygio mokinys. Jis mokosi, kaupia, augina savo patirtis. <…> Kai mes „uždarome“ žmogų viename gyvenime, tada norim iš to žmogaus greitai kažką tai nulipdyt. <…> Pačiam reikia išmokti skirti esmę nuo formos. Forma yra laikina, praeinanti, ji regima, viliojanti, žavinti. Esmė yra nematoma, paslėpta, neviliojanti. Tiesiog jos kartais net ir nesuvoki, bet ji kažkur yra. <…> Reikia pačiam viską atrasti. Patikrinti viską savo patirtimi. Suabejoti. Abejonė – tai yra tai, kas skatina mąstyti. Šiuolaikiniam žmogui labai reikia mąstymo. <…> Apskritai mąstymas yra sunkus dalykas. Lengviau mąstyti taip, kaip įprasta – stereotipais, įprastom nuomonėm. Lengva, bet kiek tai verta? Ir tada aš plaukiu pasroviui. O kai pradedi abejoti, tada tenka plaukti ir prieš srovę.“ A. Žarskus teigia, kad žmonėse turi atsirasti poreikis kitokio suvokimo, kad jiems turi nusibosti tai, kas yra, kad jie patys turi „išbraidyti“ savas patirtis, kad suvoktų ir patirtų jų padarinius. Atrasti save šioje Žemėje labai klaidu, labai daug yra įvairiausių pasiūlymų ir pagundų.

Grįžtant prie mirties temos ir paklausus, kaip žmogui nebijoti mirties ir kaip reikėtų jai pasiruošti, A. Žarskus sako, kad pasiruošimas mirčiai yra visas gyvenimas, savo kūno laikinumo suvokimas. „Tas pasiruošimas turėtų būti gyvas, sąmoningas mirties priėmimas – priimti mirtį, nesipriešinti. Bet pirmiausia reikia giliai suvokti, kad mirtis – ne išnykimas, bet tik pasikeitimas, virsmas, kelionė. Be mirties, be pasikeitimų, nėra gyvenimo. Akmuo nesikeičia, palyginus su žmogumi, jis beveik amžinas. Bet ar jis gyvena?“ Sunkiai susirgus, reikia pradėti nuo testamento tvarkymo, drabužių, asmeninių daiktų išdalijimo.

„Man tenka daug bendrauti su sveikuoliais, tai dauguma jų nori ilgai gyventi. Visiškai neteisingas požiūris, neteisingas tikslas. Jeigu aš noriu ilgai gyventi, tai aš laikau save mirtingu. Vadinasi, aš noriu pratęsti kūno gyvybę. Tai reiškia, aš tapatinu save tiktai su fiziniu kūnu. Nėra kito būdo ilgiau gyventi, kaip tik senti. Ar kam patinka senti? <…> Kūnas lieka kūnu ir jis visada bijos mirti, o baimė kyla iš kūno. Mirties priėmimo drąsa, kitas požiūris kyla iš sielos. Kai tu suaktyvini sielą, baimė pasitraukia. <…> Mirties laikas yra žinomas dar prieš gimimą, todėl mano įsibaiminimas gyvenimo nepratęsia. Priešingai. Ateina tas laikas ir tu miršti. Ir tas nelaimingas atsitikimas taipogi yra žinomas. Pagrindinius savo gyvenimo įvykius žmogus atsineša gimstant jau ten suplanuotus, kuriuos gimdami pamirštame, nes gimti reiškia migti.“ Pasak A. Žarskaus, mirtyje pagrindinis dalykas yra sąmoningumas. „Visa kita yra forma. Forma gali būti bet kokia. Mes galime apeigas, ritualus sureikšminti, bet jeigu nebus mirštančiajame susivokimo, jeigu tie, kurie atlieka apeigas, taipogi nesuvoks esmės, kad čia reikia pasitarnauti sielai, ne suyrančiam kūnui, tai naudos nebus daug.“

Dar kitas labai svarbus dalykas yra suvokimas, kad tai yra tiesiog išėjimas, kad tai yra virsmas, ne pabaiga. „Mirtis apskritai yra visiškai neskausmingas vyksmas, skausminga gali būti tiktai liga, kuri naikina kūną. Atsiskyrimas nuo fizinio kūno gali būti net nepastebėtas. <…> Mirdami atsisveikiname. Nesupraskime to siaurai: kiekvienas atsisveikinimas yra ir pasisveikinimas. Kiekvienas praradimas yra ir atradimas. Kiekviena pabaiga yra ir pradžia. Kai pradėsime suvokti ir gyventi sujungdami prieštaras jungtuku „ir“, – kad yra ir taip, ir kitaip, – mūsų mąstymas ir gyvenimo galimybės prasiplės. Įprastai mąstome: „Arba yra taip, arba yra kitaip.“ Jei giliau suvoksime ir rasime esmę, atrasime, kad visada yra ir vienaip, ir kitaip.“ A. Žarskus galvoja, kad nereikia stengtis kuo ilgiau pratęsti žmogaus merdėjimo, pajungiant jį prie medicininių aparatų, palaikančių kūno gyvybę. Nereikia stengtis sukontroliuoti mirties. Svarbu leisti žmogui natūraliai išeiti. „Anksčiau, jeigu žmogus sunkiai merdėdavo, artimieji degindavo jo nepabaigtus darbus, moterims išpindavo kasas, atidarydavo langus, kad siela turėtų kur išeiti, daužydavo molinius indus, kaip simbolinį senos formos sunaikinimą.“ Ir visa tai tam, kad palengvintų išėjimą to, kuris labai prisirišęs prie žemiško gyvenimo.

A. Žarskus teigia, kad mirusį žmogų yra geriausia kremuoti, kad toks laidojimo būdas geriausiai padeda atsiskirti nuo fizinio kūno. „Kūnas susideda iš keturių elementų: iš žemės, ugnies, vandens ir oro. Todėl nuo senovės yra keturi laidojimo būdai: atiduoti žemei, ugniai, vandeniui arba orui. Ir šiais laikais įvairiose pasaulio šalyse yra išlikę tie visi keturi laidojimo būdai. Geriausia atiduoti ugniai. Ugnis nuskaistina, ji labai daug ką sunaikina. Apvalo. Ugnis yra skaistintoja, perkeitėja. Kai kam gali būti skausminga, bet tai trumpas skausmas.“ Svarbu nesitapatinti su fiziniu kūnu, laiku nuo jo atsiskirti, tuomet nekentėsime. Deginamam kūnui tikrai neskauda, bet kenčia siela, kuri prisirišusi prie deginamo kūno.

A. Žarskaus paklausus, ar sąmoningesnis mirties priėmimas ir santykis su mirtimi gali žmogui padėti prasmingiau gyventi ir giliau suvokti gyvenimo prasmę, jis atsako: „Be abejo. Priklausomai nuo to, kaip žmogus suvokia save, kaip suvokia pasaulį ir savo vietą jame ir tuo pačiu mirtį bei gimimą, gyvenimas keičiasi iš esmės. Tu nebesivaikai, ko vaikosi visi žmonės. Tu darai tai, ką tu mėgsti, tai, kas tau patinka, o ne tai, kad už tai brangiai moka, ne todėl, kad tai prestižinis dalykas. Kas reikšminga ir svarbu, klausi ne proto, bet savo širdies. O dabar, kai mes ateiname į šį pasaulį, mums užvožia kultūrinį puodą: šeima, mokykla, universitetas, Bažnyčia ir kitos instancijos sureikšmina tam tikrus dalykus ir aš juos turiu priimti, nors mano vidus galbūt kalba visai kitaip ir aš nedrįstu pasipriešinti. Reikia išdrįsti pasipriešinti ir gyventi tuo, kas tau iš tiesų yra malonu, kas kyla iš tavo paties vidaus, tačiau toli gražu ne visi tai pajėgia. <…> Daug reikia patirti, kad galėtum sąmoningai pasakyti: „Aš esu kūrėjas to pasaulio, kuriame gyvenu. Ir tas pasaulio kūrimas priklauso nuo manęs.“ <…> Mintis kuria: kaip aš save suvokiu, kokios yra mano pažiūros. Ir labai svarbu, ką aš sureikšminu ir ką aš nureikšminu, – nuo to priklauso gyvenimo kokybė.“

Ir pabaigai, paklausus, kaip jam atrodo, kokia yra žmogaus gyvenimo prasmė šioje Žemėje, vyras atsako: „Dėl šitos prasmės mums ir reikia aiškintis. Daug storų knygų apie tai prirašyta. Tiesiog buvimas. Iš to buvimo kyla kažkokia tai prasmė – vienam vienokia, kitam kitokia. Mūsų nenuorama protas būtinai nori ieškoti kažkokios ypatingos prasmės. Bet prasmė yra pačiame gyvenime. Yra daug įvairių gyvenimo apibūdinimų. Man labiausiai priimtinas gyvenimo suvokimas, kad gyvenimas – tai žaidimas, kad gyventi reikia žaidžiant. Žaidimo prasmė – prisiminti save. Prisiminti save – tai pamiršti save šitą, koks aš čia esu. Žmogus vis ieško, ieško… Po visų nusivylimų, po visų abejonių, po visų džiaugsmų, po visų pasiekimų, praradimų, mirčių ir gimimų, pagaliau jis susivokia, kas yra iš tikrųjų. Tam, kad žmogus susivoktų savyje ir atrastų tą esmingąjį Aš – Aš iš didžiosios raidės, – reikia labai daug: daug patirčių, daug nusivylimų, daug kančių, visokiausių kvailysčių patirti, išgyventi visokių kataklizmų, karų… Ir kai jis atsimena save, jis sugrįžta į ten, iš kur yra kilęs.“

Straipsnio autorė Vilma Bratkauskaitė
Nuotrauka Kristinos Norbutienės
Daugiau šia tema rasite www.velines.lt puslapyje.
… Rodyti daugiauRodyti mažiau