Antropoteosofija

Senieji švenraščiai – tai išmintis už septynių užraktų. Nuo juos skaitančiųjų ir suprantančiųjų priklauso, kuris užraktas bus atrakintas. Pirmasis užraktas – raides pažįstančiajam, antrasis – žodžius sudėti galinčiajam, trečiasis – tekstą suprantančiajam. Ir tik nuo ketvirtojo prasideda Pažinimas to, kas ten surašyta. Pažinimas niekaip nesusijęs su dogma, nes jie antipodai. Taigi dogma, atvėrusi antrąjį užraktą ir pradedanti praverti trečiąjį, teigia, kad rado Tiesą... Tačiau dogma visados buvo nesupratimo tarnaitė. Jį ir gina.

Antropoteosofija – tai raktas, kuris gali padėti atrakinti daug užraktų, nesvarbu, ar Jūs norėtumėte atrakinti senuosius šventarščius ar kitus sakralinius tekstus. Tačiau neužtenka į tą užraktą įkišti raktą. Pradedant ketvirtuoju užraktu reikalingi slaptažodžiai. Juo išgirsta tik atsiverianti širdis. Neatsivers ji netikint.

Atėjo laikas išsakyti kai kurias paslaptis žodžiais. Darysime tai, nors žinome, kad tai, kas išsakoma žodžiais, negali likti neiškreipta tų, kurie nemato užraktų ant mūsų knygų, kurie mano, jog viską pasako žodžių junginiai. plačiau...

Kelias

Tyros sąmonės lašas nukrito į kūną.

Kaip ankšta ir kaip čia tamsu.

Koks žygis sunkus laukia jo

Tamsoje ir ankštybėje.

„Aš laisvėj buvau.

Aš ja kvėpavau.

Į baisią vergiją dabar patekau.

Kaip tapti Šviesa vėl galėčiau?“

Trumpas kelias iš Šviesos į Tamsą,

Bet ilgas jis iš Tamsos į Šviesą.

Kas ryšis jam –

Turės perplaukti septynias jūras:

Pirmojoje – kraujo jūroje

Knibžda baisios būtybės.

Jos piktos ir visada išalkusios.

Jas įveiksi kantrybe.

Antrojoje – klijų jūroje

Galima greitai įklimpti.

Ją pereisi tapęs lengvas.

Trečiojoje – ugnies jūroje

Galima sudegti.

Ją pereisi tik pats tapęs ugnimi.

Ketvirtojoje – meilės euforijos jūroje

Tave gali užliūliuoti sirenos.

Ją pereisi budrumu.

Penktojoje – informacijos jūroje

Tave gali įtraukti Žinios.

Ją pereisi supratęs.

Šeštojoje – palaimos jūroje

Tave gali sustabdyti Palaima.

Ją pereisi tylėdamas.

Septintoji jūra – labiausiai viliojanti.

Tai išminties jūra.

Tave gali sustabdyti Išmintis.

Pereisi ją nebūdamas.

Tada Tu vėl grįši į Šviesą,

Nes Ja būsi tapęs pats.

Tik tada jos niekas nebeužgesins,

Net jei vėl nukrisi į kūną.

OM

2008.06.04

Apie tikėjimą ir religijas

Kartą gyveno Karalius. Ir turėjo jis septynis sūnus. Geri tai buvo sūnūs, visaip Tėvui pasitarnauti norėjo. Džiaugėsi jais Tėvas.

Kai sūnūs subrendo ir tikrais vyrais tapo, pasišaukė juos Tėvas ir šitaip kalbėjo:

– Man priklauso visa Žemė. Senas jau esu. Nebegaliu visko sužiūrėti. Todėl įsakau Jums ir prašau. Mokinau Jus ir auklėjau. Išmokiau to, ko moku pats. Dabar Jūs turite parodyti, kaip gautas žinias įsisavinote. Eikite kiekvienas į tą pusę, į kurią nurodys Jums širdis. Perimkite ten gyvenančius žmones. Išmokykite juos Tikėjimo Gėriu taip, kaip sugebėsite. Lygiai po metų grįšite ir man viską apsakysite.

Pasakyta – padaryta. Karalaičiai jiems žinomu būdu greitai išsiskirstė po skirtingas vietas.

Praėjus metams, visi vėl susirinko Tėvo rūmuose. Buvo suvyriškėję, pasikeitę, dar labiau subrendę. Visų akys žibėjo, skleisdamos ypatingą šviesą, būdingą tiems, kurie patys pabudę imasi budinti ir kitus.

Vyriausias sūnus pasakojo apie šalį, kurios žmonės suprato jėgą kaip aukščiausią principą. Jis mokė juos tą jėgą suprasti ir sumaniai panaudoti. Tada šalyje atsirado tvarka.

Kitas buvo šalyje, kurioje visi buvo liūdni, todėl jis mokė juos džiaugsmo. Šitaip žmonės tapo geresni ir draugiškesni vienas kitam.

Trečiasis karalaitis pateko į šalį, kurioje niekas nenorėjo pripažinti jokio mokymo, todėl jis ėmėsi jiems kalbėti apie tuštumą, kuri kartu yra ir pilnis, ir nuo kurios priklauso visas žemiškasis gyvenimas. Tai privertė juos susimastyti ir tos tuštumos siekti.

Ketvirtasis pateko pas žmones, kurie galvojo, kad jie yra patys teisingiausi ir viskas priklauso tik nuo jų. Jiems jis kalbėjo apie Didžiąją Valią, be kurios jų valios, kaip ir jų pačių, tiesiog nebūtų. Jie suprato. Patys ėmė taip kalbėti ir gyventi.

Penktasis buvo keistoje šalyje, kurioje gyveno labai išmintingi žmonės. Jiems jis kalbėjo apie dangų, žvaigždes, apie beribius tolius erdvėse ir pačiame žmoguje. Jie pavadino jį savo vedliu.

Šeštasis nukako pas protinguosius, kurie viską siekė paaiškinti, kurie tyrinėjo gamtą ir patį žmogų, bandydami rasti jų atsiradimo priežastis. Jie norėjo kurti tai, kas jau buvo Tėvo sukurta. Karalaitis turėjo labai daug darbo, nes viską turėjo įrodinėti, daryti stebuklus ir dar juos aiškinti.

Septintasis nuėjo į netoliese esančią šalį. Joje buvo daug neapykantos, pykčio ir pavydo. Čia jis kalbėjo apie meilę. Tyčiojosi iš jo ir nesuprato, tačiau buvo ir tų, kurie juo sekė.

Išklausė Tėvas savo septynis sūnus ir šitaip bylojo:

– Štai, mano vaikai, ir pamatėte Jūs, kad tuos pačius dalykus, kurių buvote mokyti, galima ir reikia pateikti tik taip, kaip besiklausantysis juos suprasti gali. Jūs pasirinkote tinkamus būdus. Didžiuojuosi Jumis.

Tačiau netruks prabėgti kiek laiko, kaip kiekvienoje toje šalyje, kuriose Jūs buvote, atsiras tie, kurie kiek pabuvę šalia Jūsų, nuklausę Jūsų mokymų, ims skleisti jį savaip kaip vienintelį teisingą. Taip gims dogma. Nenustebkite, taip daro visi, kurių akys nežiba taip, kaip jūsiškės.

Pradžią padarėte Jūs, vadinasi, sėklą pasėjote, todėl dabar teks toliau prižiūrėti, kaip ji augs, kaip subręs jos vaisius. Tas subrendęs vaisius subrandins naujų sėklų, kurios brandins savas, ir taip be galo...

Lygiai taip su mano mokymais, įkritusiais į Jūsų širdžių dirvą, sudygusiais ir davusiais vaisių, kurį Jūs nunešėte kitiems, o tie dar kitiems.

Ar galima sakyti, kad vienas ar kitas vaisius geriausias, jei visi jie gimė iš tos pačios sėklos?

2008.04.17

į viršų

© Antropoteosofija