Antropoteosofija, kaip jau buvo sakyta, tai žmogaus suvokiama dieviškoji išmintis.
„Žmogus negali suvokti Dievo išminties“, – sakys kai kurie iš Jūsų. Visa apimtimi, žinoma, ne. Tačiau apibrėžime Jūs randate žodžius „žmogaus suvokiama“. Vadinasi, Dievo išmintį įmanoma suvokti dalimis. Tos dalys atsiveria tam, kuris to suvokimo ieško.
Kaip ieškoma suvokimo? Intelektualas ieško jo protu, manydamas, kad jis ir yra pats aštriausias, tiksliausias ir teisingiausias instrumentas, galįs paaiškinti viską, net Dievo paslaptis.
Taip, iš tiesų sakau Jums, tas instrumentas labai pravartus. Jis skalpelis, bet ne rentgenas. Be rentgeno chirurgas nematytų, kaip tobuliau panaudoti skalpelį, kad būtų galima visiškai išoperuoti vėžį. Fizinės akys nemato, o pirštai negali užčiuopti visų plintančių vėžio ląstelių. Deja, ne visada be rentgeno galima tiksliai nustatyti ligos židinį.
Todėl pagalvok, ar nejuokingi tie, kurie mano, jog instrumentas gali viską paaiškinti.
Tai kaip galima paaiškinti dieviškąją išmintį? Kas yra tas instrumentas, kuris kartu gali atlikti ir rentgeno, o jei reikės – ir kitų, dar neišrastų ypatingų prietaisų funkciją? Tas instrumentas ir yra antropoteosofijos objektas. Tik su jo pagalba atsiveria Pažinimas to, ko Protas dėl savo ribotumo pažinti negali. Šis objektas neturi ribų, todėl kuo giliau suvokiama, kad objektas gali neturėti ribų, tuo plačiau jis imamas suvokti. Pažinimas ir Išmintis yra to objekto sudėtinės dalys. Žmogus, siekiantis suvokti šį objektą, turi pats juo tapti. Kuo sąmoningiau ir giliau jis tampa juo, tuo labiau jam atsiveria dieviškoji išmintis.
Todėl antropoteosofija teigia, kad „žmogaus suvokiama dieviškoji išmintis“ – tai iš tiesų tos išminties suvokimas tiek, kiek konkretus žmogus sugeba atsiverti antropoteosofijos objektui ir galiausiai tapti juo pats.
Dabar belieka įvardyti antropoteosofijos objektą. Tai yra sąmonė.
Sąmonė – tai transpersonalinių faktorių visuma, nusakanti bet kokio objekto vidinę esmę.
Šiuo atveju objektas gali būti tiek bet kuris kosminis kūnas, tiek, žinoma, bet kas, esąs Žemėje ar ant jos, kaip ir pats žmogus. Objektu turėtų būti laikoma ne tik tai, kas matoma, tačiau ir tai, kas nematoma, bet skleidžia savo bangą.
Transpersonaliniai faktoriai – tai yra visa tai, ko nemato fizinės akys, žiūrėdamos į objektą, ko neįmanoma nustatyti įprastais kūnui pojūčiais. Tai yra tai, ar plačiai, remdamasis sava patirtimi ir žiniomis, objektas mato pasaulį, ar giliai ar negiliai jis jį supranta, sugeba suvokti ir jame būti.
Sąmonė yra visur. Ją turi arba gali įgyti bet kas. Protui atrodo, kad iš pažiūros tas, kas yra negyva, negali turėti sąmonės. Taip nėra. Sąmonę turi ir kosminiai kūnai, ir planetos, ir visa tai, kas yra jose ir apie jas. Sąmonė skiriasi tik savo platumu ir realizacijos formomis. Ją iš dalies gali perimti ar įgyti ir sąmoningo objekto (pvz., žmogaus) sukurti daiktai.
Skirtumas tarp turimos ir įgytos sąmonės tas, kad turima sąmonė savo evoliucijoje neturi ribų, o įgyta gali evoliucionuoti tik tiek, kiek sugeba evoliucionuoti daiktą sukūręs objektas.
Pasiaiškinkime. Visi pasauliai su viskuo, kas yra juose, savo Evoliucijos pradžią gavo Bendrojoje Sąmonėje, kurią Jūs vadinate Dievu. Jūs sakote: „Dievas sukūrė pasaulius.“ Tai detaliai nagrinėsime toliau, tačiau dabar pasakysime tik tiek: kadangi juos visus sukūrė Dievas, vadinasi, bet kuris jo kūrinys evoliucionuodamas gali įgyti jo sąmonę, nes iš jos išėjo.
Šiuo atveju Rytų dvasiniai mokymai kalba apie „grįžimą Namo“, vadinasi, į Dievą, į Bendrąją Sąmonę, į Didžiąją Šviesą, į Nieką ar kaip norite kitaip. Kadangi žmogų taip pat turėtume laikyti Dievo, arba Bendrosios Sąmonės, kūriniu, vadinasi, jis tikrai turi galimybę savo evoliucionavimo daugybėje etapų vis giliau ir plačiau suvokti Dievo išmintį. Tas suvokimas ateina imant suprasti, kad žmogus nėra vien fizinis kūnas, kuris matomas, ir įprasti penki pojūčiai, o kad jis yra tik sąmonė. Šis susivokimas yra be galo ilgas ir nelengvas Kelias pas Dievą, arba Kelias Namo.
Mąstykime toliau. Kad aprūpintų savo kūno egzistenciją, žmogui reikalingi daiktai. Jis juos susikuria. Taip jis tampa tų daiktų Kūrėju, arba Dievu. Taigi visi jo kūriniai, nesvarbu, ar tai valgis, ar rūbas, ar mašina, ar bet kas kita, gali turėti tik tą sąmonę, kokią turi jų Kūrėjas. Tas pats su daugelio žmonių menine kūryba, kad ir kokia forma ji būtų pateikta. Vadinasi, kuo žmogaus, tampančio Kūrėju, sąmonė platesnė, tuo daugiau supratimo skleis jo kūriniai tiems, kas juos vartos, ir tuo daugiau visokeriopos naudos jie turės. Kuo žmogaus sąmonė siauresnė, tuo jo kūrinių sąmonė taip pat bus siauresnė ir tuo mažiau supratimo ji skleis jais besinaudojantiems. Todėl kuo labiau žmogus sąmoningėja, tuo labiau jis renkasi, kieno gamintą maistą valgyti ar net kieno siūtus rūbus dėvėti… Taip yra dėl to, kad jis, tapdamas sąmonės energija, vis giliau jaučia ir aplinkos energiją, kurios negatyvumas jį žeiste žeidžia.
Deja, pagalvokite, mieliausieji, kiek dabartinių protingų žmonių, užuot kūrę, ima griauti. Tai daro ir kūryba, į kurią jie įdeda savo turimą energiją. Yra to nesuprantančių, tačiau yra tai darančių sąmoningai.
Antropoteosofija padės suprasti tiems, kas to siekia, sąmoningo Kelio svarbą ir parodys grėsmes, tykančias patikliųjų. Grėsmės niekaip neatsiejamos nuo ydų. Jos ypač suveši tada, kai jas bandoma paversti dorybėmis.
Sąmoningas gyvenimas – štai į ką veda antropoteosofinės žinios ir jomis pagrįstas mokymas. Daug Žemės žmogui siūloma kelių į Tiesą, tačiau supraskite, mielieji, kuo tikresnė Tiesa, tuo mažiau ji žada arba kviečia, nes jos darbas – tiesiog būti ir šviesti. Ji kaip švyturys jūros pakrantėje: laivas gali plaukti į jį, tačiau gali ir neplaukti. Jis nei vilioja, nei šaukia. Jis šviečia – arba pamatei, arba praleidai…
Tiesos atšvaitai, arba kaukės, kviečia ir visaip vilioja, žadėdami tai, kas ieškančiajam svarbu. Jie pritraukia norais ir siekimais. Į juos atsiliepia visi, neatpažinę savo kaukių, kurios dengia tikrąjį Aš.
Ar pagalvojai, kaip jos atsidūrė ant Tavo veido? Ar ne noras-siekis būti svarbiam, pripažintam, suprastam ar tiesiog geram, o gal noras patikti jas uždėjo? Kodėl šitaip atsitiko? Kam Tavyje tai buvo svarbu?
Suprask, jog tik atpažinęs savo kaukes ir suradęs jų dėvėjimo motyvus galėsi jas nusiimti. Tik tada skverbsiesi savo branduolio, paslėpto giliai širdyje, link.
Štai tada ir susivoksi.
Štai tada ir pradėsi Tikrąjį Kelią į dieviškąją išmintį, arba Namo.
Tik tada suprasi, kad visi keliai iki tol buvo tik Kelio imitacijos arba tiesiog ne Tavo. Neatpažinęs savo imitacijų, Kelio imitacijų taip pat atpažinti negali… Taip tiesiog yra.
Tu klausi: o kaip atpažinti tikra nuo netikra?
Jau atsakiau: tik atpažinus tikra nuo netikra savyje pačiame…
Atpažinus dar teks suprasti ir tai, kad daugybė kelių atsiveria Žinojimo ir Tiesos ieškančiajam, tačiau tik vienas iš jų yra jam tinkamas. Jį pajutęs nebeklausinėja, o stengiasi iš jo nebeišklysti.
Tai Pradžia, tampanti vėliau Tavo paties Didžiuoju Sprogimu, kurio Procese tai, kas nėra Tu, atkrenta ir tada iš Nieko ima formuotis Viskas. Tai Pradžiai reikia įsisukti.
Todėl tas, kuris šį procesą pradeda įsukti, stengiasi gyventi sąmoningai. Toks jau sugeba pamatęs švyturį nebeišleisti jo iš akių. Vaidinančiam pamatytas kaukes ir jų nusiėmimą švyturys nejučia išslysta iš akių ir jį pakeičia kitų laivų prožektoriai.
Kuo žmogus sąmoningesnis, tuo labiau jį kviečia vertybės, atspindinčios esminius kosminius principus. Kuo giliau jos suvokiamos, tuo labiau jokie pasaulio turtai ir nematomų pasaulių – vilioklių gėrybės jo įtraukti nebegali.
Suprask, tam, kuris širdyje dangaus taisykles nešiojasi, popierinės taisyklės nebereikalingos. Toks žinos ir darys.
Sąmoningumo mokymasis prasideda tada, kai žmogus jokio darbo nebegali atlikti atmestinai. Jis nebegali nesilaikyti duoto žodžio ir, žinoma, kenkti kitiems. Atsakyk: negi šito maža? Daugeliui nieko daugiau ir nereikia. Tačiau yra saujelė tų, kuriems lemta arba dabar, arba kada nors vėliau tapti kryžnešiais. Tokie su džiaugsmu mokosi aukoti savo gyvenimą toms vertybėms, o jei reikia – už jas mirti. Tai mūsų švyturiai. Negalite įsivaizduoti, kiek gyvenimų reikėjo, kad jais taptų, ir kokia šitokio darbo kaina. Užtenka, kad tai žinome mes ir jie.
Tie iš Jūsų, kurių karma leido juos pamatyti ir atpažinti, yra saugūs. Tai mūsų Šaukliai. Jūsų Švyturiai. Juos vedame mes. Jų darbas – savaip aiškinti tai, iš KUR ateinama ir kaip į TEN sugrįžtama.
2007 02 27
Vilnius
☆
Ištrauka iš kn. Astrėja „Antropoteosofija. Žmogaus suvokiama Dieviškoji išmintis“, I tomas, „Tiamata“, 2010, p. 19–24.