A. ir P. Ilgevičių sakralinių statinių iš lauko akmenų sodyba

Viena kita fotografija nekenkia niekam, tačiau turistai, kurie spaudžia fotoaparato mygtuką nuolatos ir bet kaip, taiko į erdves, lyg bandytų pagauti jų nematomus gyventojus, nepageidaujami, todėl turėtų būtų sustabdyti arba išprašyti.

Turėjote suprasti, kad tiek šioje šventykloje, tiek kitose panašiose vietose triukšmingi smalsuoliai savo nešvarių emocijų ir sujauktų minčių kratiniu palieka energines šiukšles ten, kur yra ar buvo, ir savo elgesiu atitolina aukštyn dvasinį sluoksnį, kurį vėliau gali pritraukti tiktai dvasinę energiją turintys žmonės arba ilgas tylos laikotarpis. Jeigu dvasios energijos turėtojo nebėra

kūne, gali tekti ilgai kūrenti ugnį ir melstis. Štai kodėl tokios vietos nėra ir negali būti turistiniai objektai, tačiau jos – atgaiva tiems, kurie jų prasmę supranta ir kuriems jų energija tinka. Štai taip ši vieta, kaip ir kitos panašios įmelstos vietos, savo sakralumą ir dvasinę jėgą saugo.

Tokios vietos kaip ši – tai harmonijos vietos, todėl čia patekusieji ar esantieji taikoje ir dermėje tiek su šalia esančiais žmonėmis, tiek su vietovės dvasiomis, tiek su akmenimis, augalais ir medžiais turi gyventi ir bendradarbiauti. Nevalia tą harmoniją jaukti ir trikdyti savo pykčiu, nuoskaudomis ar kita nešvaria psichine arba mentaline energija. Šventyklos tyla – iškilminga pilnatvės tyla, kurioje kiekvienam atsiveria tai, kas gali atsiverti pagal jo galimybes ir ketinimo nuoširdumą. Savitas ir lėtas šventyklos ritmas – tarsi sulėtintas ramus kvėpavimas, todėl žmonės savaime turėtų prie jo prisiderinti. Tie, kuriems nepavyksta to padaryti, negali čia ilgai išbūti, nes jų neramus protas išsviedžia juos už vartų. Šventykla turi nerašytų taisyklių. Viena jų – gerbk savo ir kitų tylą, todėl šioje vietoje geriausiai jaučiasi tie, kurie tų taisyklių paiso. Jų nepaisantieji ilgai neužsibūna, nes pradeda nervintis, blaškytis, kol pati vieta juos tiesiog ramiai išstumia.

Visiems atvykstantiems primename, kad nuo seno buvo priimta į svečius atėjus šeimininkų taisykles gerbti, dėl to prašytume čia būnant atsižvelgti į mums svarbius dalykus:

• be šeimininkų leidimo neiti ten, kur prašoma, dėl aprašytų priežasčių;

• nesivedžioti šunų, nes paprastai jie laksto po bet kurias šventyklos

vietas ir taip jaukia esamos energijos srautus, formuoja netvarkingus

papildomus sūkurius;

• nevartoti alkoholio, nes jo energija kertasi su šventyklos energija, todėl

žmogus net išvykti nespėjęs gali sulaukti itin sunkių pagirių;

• nesiklausyti garsiai muzikos, trikdančios gamtos ir vietovės dvasių

mėgstamą tylą, ir patiems netriukšmauti;

• šventyklos teritorijoje nesibarti ir apskritai nesiaiškinti santykių. Tam

tikslui galima išeiti už jos teritorijos arba į miškelį prie upelio;

• maudytis tik tam skirtoje vietoje – Ežerėlyje. Jeigu atvykote su mažais

vaikais, nuveskite juos prie šio vandens telkinio. Ten jie ras sau

tinkamų užsiėmimų ir netrukdys suaugusiesiems dirbti savo darbus.

Bet kuriuo atveju tėvai patys turėtų pasirūpinti savo vaikais ir juos

sudrausminti per daug įsismarkavus;

• likus šventykloje ilgiau nei pusdieniui ir išalkus, užkąsti ir atsigerti

galima tam skirtoje vietoje prie talkininkų trobelės, o ne bet kur.

Tie, kuriems šios vietos taisyklės nepriimtinos, joje nepageidaujami. Taip pat nepageidaujami tie, kurie mano, kad svečias turi nurodyti šeimininkui, kaip jam derėtų gyventi, tvarkytis ir elgtis.

Minėta, kad kiekvienas, pro šventyklos vartus įėjęs, tampa toks, koks yra, nes jo vidinė esmė apsinuogina ir visos kaukės bei įvaizdžiai nukrenta.

Tikrieji, o ne parodomieji ketinimai apsinuogina. Būna įvairių tokio proceso efektų ir šalutinių veiksnių, todėl žmonės nustemba dėl savo elgesio ir veiksmų. Taigi, kiekvienam savos patirtys: su švaria širdimi ir gerais ketinimais atėjusiesiems – atgaiva ir naujas suvokimas galimas, o su nešvariais ketinimais atėjusiesiems – nusivylimas, o gal ir pyktis.

Tokios vietos, kaip ir šioji, mielai priima tuos, kurie prie jų puoselėjimo nuoširdžiai prisideda. Jos žmogui susivokimo dovanų, kurioms jis atviras, pagal ketinimo nuoširdumą suteikia tiek, kiek karma leidžia. Šitaip lyg savaime jo mąstymas ir gyvenimas pradeda keistis. Tikrasis suvokimas nėra euforija ar iliuzija. Jis ateina pamažu, įsilieja į žmogaus sistemas pagal jų švarą, todėl šventykloje visados kiekvienam apie darbą su savimi primenama.