Simbolio reikšmė:
centras – tai Bendroji Sąmonė,
septyniakampė Žvaigždė – tai septynios tos sąmonės pasireiškimo kryptys ir formos,
didysis aukštyn žiūrintis trikampis – tai Dvasios trikampis, vadinasi:
- viena jo linija yra Tai, kas turėtų būti pažinta,
- antroji – Žinojimas, arba Jis,
- trečioji – tas, kuris pažįsta.
Kvadratas – tai keturi pagrindiniai elementai: žemė, ugnis, vanduo ir oras, realizuojantys save materijos lygmenyje.
Kad būtų aiškiau, priminsime Dievų panteonų formavimosi įvairiausiose Žemės vietose procesą ir schemą. Tai bus raktas mąstančiam skaitytojui, nagrinėjančiam religijų ištakas ir jų formavimosi ypatumus.
Atėję į Žemę Dievų vaikai tikėjo TUO, iš Kurio Viskas prasidėjo, ir TA, be kurios nebūtų buvę Jo.
Tai lyg diena ir naktis, kur diena yra tai, kas parodoma arba yra apreikšta, o naktis – tai, kas niekaip neparodyta ir neapreikšta, vadinasi, kas gali būti suprasta kaip impulsas Tam, kas vėliau įvairiai parodoma ir apreiškiama.
Tas ir Ta turėjo labai daug darbų, todėl Jie negalėjo būti trikdomi. Taigi turėjo atsirasti kažkas, kas perduotų To ir Tos nurodymus jų pačių kūriniams, vadinasi, kas palaikytų su jais ryšį, kad šie gyventų pagal reikalingą tvarką ir suprastų tai, ką turėtų suprasti. Tai buvo Didžiųjų Dievų Dieviškojo tarpininko funkcija (Egipte – Totas, Eladėje – Hermis, Indijoje – septyni Rišiai – Didžiųjų Grįžulo Ratų pasiuntiniai, chaldėjų, o vėliau judėjų Kabaloje – arkangelas Metatronas ir t. t.).
Taigi tai trikampis, žiūrintis aukštyn, kuris buvo jau apsakytas. Visa tai simboliai, kurie kiekvienoje tautoje kiekvienu laiku įgyja savų bruožų ir yra savaip suprantami. Didžioji Jūsų dalis gali suprasti jį kaip Dieviškąją Trejybę, t. y. pirminį Šviesos išspinduliavimą trimis švelniomis spalvomis (žr. Astrėjos „Septyni spinduliai ir jų valdovai“, 2009).
Materialios sąmonės plotai turi savas taisykles, kaip ir bet kurios kitos sąmonės sluoksniai. Šitaip atsiranda dar vienas trikampis, žiūrintis žemyn. Teosofijoje („Mahatmų laiškai“, p. 462) jis simbolizuoja formą, spalvą ir substanciją, taip pat kuriančią, išsaugančią ir griaunančią jėgas (šis trikampis idealiai išreikštas hinduizme: Brahma, Višnus, Šiva).
Abu šie sujungti trikampiai sudaro skaitytojui žinomą Dovydo žvaigždę, arba Saliamono antspaudą. Iš tiesų trikampis, žiūrintis aukštyn, reiškia sakralinę, arba paslėptąją, išmintį, o žiūrintis žemyn – atveriamą ir atvertą išmintį.
Taigi tie, kuriems įdomu, patyrinėkite, kokios dievybės Jus dominančiose religijose atstovavo pirmiau minėtiems principams.
Dabartiniam metui, kaip matote, vietoj trikampio, žiūrinčio žemyn, panaudojome kvadratą. Panagrinėję dabartines egzistuojančias religijas, suprasite kodėl.
Jūs žinote pagrindinius keturis elementus, arba stichijas: žemę, ugnį, vandenį ir orą. Penktasis elementas, kurio pripildyta kosminė erdvė, – tai eteris.
Kiekvienas šių elementų turi išskirtinę energiją, kurią vėliau formuoja jiems atstovaujantys energetiniai dariniai (egregorai), todėl šie elementai, būdami labai stiprūs, žmogui nesuprantami ir nevaldomi, savaime buvo sudievinti ir pavadinti vardais. Juos ypač mėgo visos pagoniškos ir šamanistinės tikėjimo kryptys (pvz., Graikijoje vadinama Gaja, Egipte – Gebu, Lietuvoje – Žemyna, Žemėpačiu ir t. t.).
Šių keturių stichijų kvadratas – tai žemiškosios būties pagrindas. Tai piramidės pagrindas. Senuosiuose sakraliniuose astrologijos mokymuose juo buvo laikomas fiksuotas (arba pastovusis) kryžius, kuris dar vadinamas vienur statytojo, kitur – pasaulio gelbėtojo kryžiumi, dar kitur – Avatarų vartais arba Sfinksu. Tai Jaučio kūnas, Liūto spindesys, Erelio (Skorpiono) sparnai ir žmogaus (Vandenio) veidas. Jautis – tas, kuris sugeba ištvermingai dirbti, sėdamas vertybes, Liūtas – tas, kuris neša kūrybos ugnį ir sugeba vesti, Skorpionas, arba Erelis, – tas, kuris sugeba keistis ir keisti, mirtį paversdamas nauju gyvenimu, Vandenis – tas, kuris perduoda idėjas ateičiai, šitaip išsilaisvindamas ir išlaisvindamas.
Šio kvadrato viršūnėje – penktasis elementas – eteris. Jam dažniausiai atstovauja svarbiausias tos tautos Dievas, turintis daug funkcijų (Eladėje – Dzeusas, Lietuvoje – Perkūnas ir t. t.). Vienur jis tvarkosi, atsižvelgdamas į Saulės dievą (Egiptas), kitur jis labiau savarankiškas.
Sulig laiku visi šie Dievai įgijo vis daugiau pagalbininkų, kurie kiekvienoje Žemės vietoje buvo savaip vadinami. Pagalbininkai turėdavo suskubti padėti visais žmogui rūpimais klausimais. Šitaip pamažu formavosi kiekvieno tokio pagalbininko energetinės struktūros, galiausiai virsdamos energetiniu dariniu (egregoru).
Dabar sunku atskirti, ar pirmiau buvo Žyniai – Pašvęstieji, kurie atsiradus būtinybei sukūrė reikalingą struktūrą, paskui ją įvilko į astralinį rūbą ir melsdamiesi suteikė jai galių, ar Dvasios minties pasaulio struktūros nusileido į astralinius pasaulius, kad suteiktų pagalbą Žemėje apsigyvenusiam žmogui.
Taigi mūsų pateiktas simbolis reiškia Bendrosios Sąmonės nusileidimą iš Dvasios pasaulių per septynias savo pasireiškimo kryptis bei formas į materijos lygmenį. Šis simbolis nurodo tiek dvasios nusileidimo į materiją etapus, tiek turėtų padėti susivokiančiajam suprasti Kelią, kuriuo grįžtama Namo. Grįžtama tik susivokus.
Tam Keliui bus skirtas atskiras antropoteosofijos tomas. Kam atėjo laikas – supras ir pasinaudos, kam laikas neatėjo – nesupras net kodėl mes apie visa tai kalbame.
2010 01 19
Ištrauka iš kn. Astrėja „Antropoteosofija. Žmogaus suvokiama Dieviškoji išmintis“, I tomas, „Tiamata“, 2010, p. 27–31.