„Tautiškumo prigimtis – ne kūniška kilmė (genetika), ne bendra teritorija (žemė), bendra valdžia (valstybė) ar bendri priešai, netgi ne bendra kalba. Tautiškumo prigimtis yra: bendruomenei – kultūrinė, o asmeniui – dvasinė. Tad ir tautiškumas nėra savaime suprantamas, bet priklauso: bendruomenės – nuo kultūros, asmens – nuo tam tikros dvasinės brandos. Iš čia pagrindinis ir esmiškai vienintelis tikras būdas tautai išsaugoti ir ugdyti – kultūra, kurios branduolys – vidinė, dvasinė kultūra, kuri gyvuoja nuolatiniu asmens dvasiniu darbu. Ne dėl to, kad to kam nors reikia, o dėl to, kad labiau už viską gyvenime savaime to noriu. Jei ne, tai belieka dvasinė degradacija, o kartu ir jos būtinas palydovas bei požymis – nutautimas.“