PradžiaApie musAntropoteosofijos tėvaiPetro Ilgevičiaus (Petros) biografinis aprašymas

Petro Ilgevičiaus (Petros) biografinis aprašymas

Paskelbta:


Šis tekstas, parašytas 2018 m., priklauso paties Petro Ilgevičiaus plunksnai. Jis surašė savo autobiografiją jau sunkiai sirgdamas, žinodamas, kad visas jos tekstas bus pateiktas bendroje Petros ir Astrėjos autobiografinėje knygoje „Kelias į Save, arba Namo“, kuri bus išspausdinta po Astrėjos pasitraukimo iš žemiškojo plano tam, kad vėliau būtų išvengta bet kokių svetimų jų gyvenimo ir veiksmų interpretacijų.

Čia pateikiamos jo paties surašytos autobiografijos ištraukos.

Pirmasis Kelio etapas

Gimiau 1947 m. kovo 27 d. Molėtų rajone, Kertuojos kaime, valstiečių šeimoje.

Mama Monika Ilgevičienė (mergautinė pavardė – Cesiulytė) buvo labai gera, darbšti, kitiems į pagalbą skubanti moteris. Tėvas Juozas Ilgevičius buvo kietas ir reikalaujantis, gal net fanatiškai religingas. Šeima vertėsi ganėtinai skurdžiai, nors tėvai dirbo be išeiginių dienų, todėl sulaukęs trylikos metų ir pats ėmiausi sunkių darbų.

1962 m. įstojau į Vilniaus statybos mokyklą Nr. 2 (vėliau – profesinė technikos mokykla Nr. 2) mokytis tinkuotojo-dažytojo specialybės. Ją baigęs dirbau Vilniaus statybose iki šaukimo į armiją. 1966–1968 m. armijoje tarnavau tankistu. Po demobilizacijos toliau dirbau statybose ir įstojau mokytis į Vilniaus statybos technikumo (dabar – Vilniaus kolegija) vakarinį skyrių, kurį baigiau 1973 m.

1976–1980 m. studijavau Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto (dabar – Vilniaus universitetas) Pramonės ekonomikos fakulteto neakivaizdiniame skyriuje, kartu dirbau jau inžinerinį darbą eidamas įvairias pareigas, kurios kilo įgijus aukštąjį išsilavinimą.

Nuo 1975 m. dirbau Vilniaus m. vykdomajame komitete (dabar – Vilniaus m. savivaldybė), vėliau buvau 22-osios namų valdybos vyr. inžinierius, dar vėliau – BFET viršininkas, Spalio rajono GBŪV energetikos tarnybos viršininkas, Vilniaus m. vykdomojo komiteto Butų ūkio valdybos vyr. energetikas, Technikos skyriaus viršininkas.

Tada gyvenau įprastą eilinio žmogaus gyvenimą. Su pirmąja žmona Danute susilaukėme sūnaus Juozo ir dukros Aušros, o su antrąja žmona Danute – sūnaus Dariaus.

Visada mėgau racionalizacijas ir reorganizacijas, tačiau viską sustygavus imdavo kažko trūkti. Šalia naujovių pomėgio laisvalaikiu pagal tuometines galimybes domėjausi įvairiais paslaptingais reiškiniais, bet santykis į Dievą buvo, švelniai tariant, prastas.

Po „perestroikos“ atsirado daugiau galimybių gauti kitokio pobūdžio politinės ir ezoterinės literatūros, o tuo metu prieinamos studijos ta linkme gremžė ir daužė nusistovėjusias sampratas ir keitė požiūrį iš esmės. Ėmė keistis požiūris ir į Dievo vietą gyvenime.

Prasidėjus Sąjūdžiui, aktyviau įsitraukiau į jo veiklą, nes joje mačiau naują išsiilgtą prasmę.

Vilniaus miestą suskirsčius į 20 seniūnijų, buvau patvirtintas Vilniaus m. Naujamiesčio seniūnu, kuriuo dirbau iki kadencijos pabaigos (1995 m.). Darbas tapo gyvenimu ir nebepaliko vietos asmeniniam gyvenimui. Pradžia buvo sunki dėl realios dvivaldystės ir daugybės neaiškumų. Teko susidurti ir su kriminalinėmis grupuotėmis, ir su svetimos šalies struktūromis, ir su neetišku kai kurių tuometinių deputatų elgesiu bei jų neteisėtais reikalavimais.

1991 m. sausio 13 d. įvykiai skausmingai formavo naują požiūrį į viską. Naujamiesčio seniūnijos teritorijoje buvo Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija (LRT), geležinkelio ir autobusų stotys, tarpmiestinė telefono stotis, „Jedinstvo“ būstinė ir dabartiniai Seimo rūmai. Todėl savaime suprantama, kad mano vadovaujamai seniūnijai teko garbė rūpintis dabartinių Seimo rūmų apsaugos reikalais visu tuo neramiu laiku ir tą lemtingąją naktį.

Pats aktyviai dalyvavau visuose su tuo susijusiuose procesuose, dėl to dabar su skausmu žvelgiu į rėksnius, kurie riejasi dėl valdžios ir įtakos sferų. Deja, galiu tiesiai pareikšti, kad tą ypatingąją naktį tų garsiausiai rėkiančiųjų nebuvo nei prie Seimo rūmų, nei juose. Šalia jų tada stovėjo tik saujelė (maždaug šimtukas) studentų, skandavusių „Lietuva“, kuriuos A. Butkevičius ragino atsitraukti, nes buvo laukiama tankų atakos. Tačiau tankai maksimaliu greičiu nužlegėjo per Vilniaus pedagoginio instituto žiedą, tiltą ir paupiu nekliudę dabartinio Seimo. Šūviai pasigirdo nuo LRT pusės. Vėliau prie Seimo pradėjo rinktis žmonės. Su studentais ėmėme nešti nuo tuo metu statomo dabartinio Seimo viešbučio armatūrinius lentgalius, kad galėtume užkurti laužą žmonėms pasišildyti. Tokia buvo laužų ir barikadų užuomazga.

Taigi, gyvenimas tuo metu buvo sunkus, bet labai įdomus ir gražus, nes vyko Lietuvos Prisikėlimas – Dvasinis pabudimas.

Po pakilimo sekė atoslūgis. Vėl subraškėjo mano tikėjimas Idėja, kuri naudos siekiančių politikų buvo pradėta volioti po purvą. Krikščionybėje nemačiau tikrumo. Antroji santuoka jau seniai braškėjo per visas siūles. Kentėjau dėl viso to, o savo kančią ėmiau tirpdyti darbe ir alkoholyje. Vėliau net darbas nebeteikė džiaugsmo.

Antrasis etapas – koma ir pokyčiai po jos

1993 m. patyriau komą, po kurios trejus metus vyko visokeriopas senojo Petro traiškymas. Tuo metu galiausiai tapo aišku, kad Dievas niekada nepalieka žmogaus, jeigu šis šaukiasi jo širdimi. Pradėjau giliau studijuoti Šventąjį Raštą, o ieškodamas atsakymų į man rūpimus klausimus, kreipiausi į Aušros vartų Šventąją Motiną. Labai daug atgailavau ir meldžiausi. Ten, Aušros vartuose, per gilią atgailą patyriau mane užliejusios maldos palaimos būseną. Niekaip neįvardijama ir neapsakoma tos Dieviškosios malonės būsena. Taip naujai atradau Tikėjimą ir patyriau jo neįtikėtinai pakylėtą jėgą savyje. Dabar visai kitomis akimis pamačiau savyje tai, kas trukdo tikrajam gyvenimui. Tai pamatęs, niekaip nebegalėjau gyventi tokio gyvenimo, kokį gyvenau iki tol. Susirinkau daiktus ir išvykau gyventi į sodo namelį, nes nebenorėjau likti su žmona. Aušros vartai tapo man, Dievo ieškančiajam, švenčiausia vieta.

1994 m. radau du Andžejus: Kučinskį ir Zagurovskį, pas kuriuos pradėjau mokytis Kaukazo jogos, vėliau – simbolių, arkanų praktikų ir kt. Lankiau įvairius, kokie tuo metu buvo įmanomi, savęs pažinimo kursus, bendravau su žmonėmis iš Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Filipinų ir kitur, turinčiais ypatingų galių, mokiausi iš jų, pradėjau griežtai kontroliuoti savo mitybą. Gyvastį palaikiau medumi, alyvuogėmis ir jų aliejumi, košėmis. Visiškai atsisakiau alkoholio, mėsos, pieno produktų, duonos, cukraus, juodosios arbatos. Kavos ir anksčiau negėriau. Rūkyti buvau metęs negrįžtamai jau 1993 m., nors anksčiau surūkydavau po du cigarečių pakelius per dieną.

Rimtai ėmiausi fizinio kūno valymo ir grūdinimo pagal P. Brego, H. Šeltono, N. Semionovos ir P. Ivanovo metodikas. Pagal jas susidariau septynių žingsnių organizmo valymo sistemą, kurią per dvejus metus praktikavau šešis kartus, kad išvalyčiau iš savo organizmo senojo gyvenimo palikimą. Grūdindamasis bėgiojau basas ir specialiai ruošiau tam kojas. Pradėjau bėgioti nuo 200 metrų, o vėliau įveikdavau po 12 kilometrų basomis kojomis, vien su šortais, neatsižvelgdamas į oro temperatūrą. Radau literatūros apie meditacinį bėgimą, kurį vėliau ilgai praktikavau.

Malda tapo kasdiene duona. Turėjau daug įvairių netradicinių patirčių, atsivėrė ateities įžvalgos.

Visiškai atsistatė sutrikusios organizmo funkcijos, sustiprėjo ir atjaunėjo kūnas, nebeliko viršsvorio. Įvairiais būdais tikrinau savo organizmo pajėgumus. Atsivėrė eterinis matymas.

Mano kardinalūs pokyčiai buvo nesuprantami ir net nepriimtini mano senajai aplinkai, todėl dalis senų bičiulių, ypač kartu kilnojusių taurelę, pasitraukė.

Visą tą laiką ir toliau dirbau seniūnu. Būčiau ėjęs šias pareigas ir ilgiau, jeigu būčiau pasinaudojęs kvietimu stoti į Konservatorių partiją.

Krikščionybės man nebeužteko. Pradėjau domėtis ir kitų krypčių literatūra. Baigiau reiki kursą pas Marielą iš Lenkijos, įveikiau visas pakopas iki meistro gydytojo. Mokiausi gydymo praktikų, susijusių su Šventuoju Raštu. Baigiau biolokaciją. Praktikavau „Penkis Tibeto perlus“, taiči.

1997 m. pradėjau mokytis pas indų kilmės aiškiaregį iš Anglijos M. Ošeą. Per praktikas, gautas iš jo, atsivėrė fenomenalių žmogaus sugebėjimų galimybės. Jos sustiprėjo vis labiau atsiveriant gydymo galioms.

1997 m. G. Vagnorius ir V. Žiemelis pakvietė mane dirbti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pataisos reikalų departamento direktoriaus pavaduotoju, kad išspręsčiau tuo metu aktualią nuteistųjų užimtumo ir įdarbinimo problemą.

Tais pačiais metais ryžtingai nutraukiau seniai merdėjusią santuoką, nebegalėdamas toliau derinti priešingų pažiūrų ir taikstytis su melu.

Širdžiai bundant naujam gyvenimui, mėnesį kopdamas keliais aukštyn į Aušros Vartų koplyčią, pradėjau melsti savo Šventosios Globėjos, kad ši atsiųstų man MANO GYVENIMO MOTERĮ, jeigu tik būsiu jos vertas, kuri būtų bendramintė ir bendrakeleivė mano gyvenimo paskutinėje atkarpoje. Vėliau gyvenimas parodė, kad nusivylusio moterimis, o kartais net jas niekinančio ir jau mąstančio apie atsiskyrimą Jėzuitų vienuolyne žmogelio malda buvo priimta ir išgirsta.

Trečiasis etapas – susitikimas su Audrone ir naujas Kelias

Mano vaikystės draugas V. Žiemelis pradėjo spausti mane perskaityti Audronės Maculevičienės knygą „Pradžia. Mano pokalbis su akmeniu“. 1999 m. kovo 19 d. jis supažindino mane su ja. Audronė turėjo Astromineralogijos centrą J. Basanavičiaus g. 6 <…>. Pamažu užsimezgė dviejų ieškančių žmonių bičiulystė. <…> Man buvo aiškiai pasakyta neturėti vilčių dėl rimtų santykių. Bet vilties nepraradau, nes jaučiau sutikęs savo Gyvenimo Moterį, todėl siekis ir pastangos tik sustiprėjo <…>. Pamažu bičiulystė peraugo į draugystę. Audronė mane šlifavo, patardavo, ką skaityti, aiškino mano gimimo horoskopą. Man nepatiko pastabos, žeidžiančios savimeilę, bet žinojau, kad arba privalau susitaikyti su tuo, arba liksiu vienas…

Jos patarimu perskaičiau K. Antarovos „Du gyvenimus“ ir buvau sužavėtas. Studijavau E. ir M. Profetų literatūrą. Prasidėjo mano kelias į akmenų karalystę. Iš pradžių jų poveikiu nelabai tikėjau. Pažintis su A. Balsevičiumi atskleidė kitokį supratimą apie lauko akmenis ir jų panaudojimą. Visa tai buvo įdomu ir atvėrė naują puslapį mano pažiūrose. Kartu su Audronės dukra Jurga keliavome po švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vietas Europoje. 1999 m. gruodį kelionė į Egiptą su Audrone pakeitė mano gyvenimą iš esmės.

Keitėsi draugų ratas. Audrutė nesižavėjo nei sveikuoliškumu, nei drastiškais organizmo valymo būdais, teigė, kad kategoriškumas nepadeda dvasiškai tobulėti, žmogaus organizmas pats pasako, ko jam reikia, svarbu tiktai jo klausytis. Ji taip pat sakė, kad psichinės galios neįrodo žmogaus dvasingumo. Visa tai man irgi buvo nauja. Tai buvo visiškai kitokia moteris negu iki tol pažintosios. Ypač imponavo jos tiesmukas atvirumas, nes ji nieko neslėpė. Kartais net nebežinodavau, kaip su ja elgtis <…>. Pradėjau suprasti, kad kas tinka Petrui, nebūtinai turi tikti ir Audrutei, todėl nebepiršau jai savo teorijų. Ji man irgi savųjų nepiršo, bet vis duodavo ką nors paskaityti, daug kalbėdavomės.

Tarnybą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje baigiau turėdamas pulkininko leitenanto laipsnį 2000 m. rugsėjį, santuokos su Audrute dieną. Mano vadovams nepatiko mano pažiūros, o čia dar santuoka su moterimi, užsiimančia akmenimis ir astrologija. Mus sutuokė tėvas Piotras Žvėryno cerkvėje. Su juo šiltas ryšys išliko visą gyvenimą.

Astromineralogijos centrą perkėlėme į Pamėnkalnio g. 19. Užsiėmiau remonto darbais, nes tai – vyrų darbas. Audrutė tik pasakė, kaip kas turi atrodyti.

Pradėjau tikėti akmenų ir mineralų poveikiu, nes pats jį patyriau. Daug dalykų apie lauko akmenis atvėrė šviesuolis A. Balsevičius. Sakralinių statinių statybos meno mokiausi iš tapytojo A. Satkaus, padėdamas jam kurti mums skirtą jo vestuvių dovaną mūsų sodelyje Užupyje – Egipto misterijų statinius. Trečioji mokytoja akmenų pasaulyje buvo Audronė, iš kurios išmokau akmenėlius pažinti, testuoti ir naudoti pagal paskirtį.

2001 m. pabaigoje nusipirkome apleistą sodybą Ažušiliuose (Molėtų r.). Ėmiausi ją kuopti ir tvarkyti. Taip pamažu prasidėjo realus darbas su lauko akmenimis ir jų statiniais.

2001 m. susipažinome su rašytoja T. Platonova ir jos vyru Anatolijumi iš Maskvos. Keliaudami kartu su jais labiau pažinome Rusijos šventąsias vietas. Per juos patekome į Kalki seminarus Maskvoje, kuriuos vedė F. Nielsenas ir A. Lučezarnaja. Pradėjome su jais bendradarbiauti, organizavome Kalki seminarus Lietuvoje. Vykau į Indijoje, Satyalokoje, esantį Kalki ašramą (Audrutė vykti atsisakė).

Audrutei pradėjus vis intensyviau rašyti, įkūriau įmonę „Alocha“, kuri išleido jos užrašytą knygą „Menas mylėti“. Augant mūsų darbų apimtims, atsisakėme Kalki seminarų organizavimo, perdavėme šį darbą kitiems, šiuo atveju L. Karaliui, nes jis pats to norėjo.

Daug keliavome po pasaulį. Važinėjome po Lietuvą, Latviją norėdami giliau jas pažinti. Taip tarsi netyčia atsirado knygelė „Švč. Mergelės Marijos apsireiškimai Lietuvoje“.

T. Platonovos dėka susipažinome su dar vienu indų Guru – Šri Gurudėv Šri Prakaš Dži, tačiau greitai pasukome savu keliu, kuris tapo vis aiškesnis, Audrutei gaunant Pasaulio Mokytojų diktuojamus tekstus.

Mūsų tyrinėjimus apie lauko akmenis ir aprašus apie statinius iš jų sudėjome į knygą „Lauko akmenys“.

Audrutė dirbo stebėtinai produktyviai, o aš padėjau jai sudarydamas sąlygas tai daryti be kasdienybės trukdžių, perimdamas techninius ir organizacinius darbus bei tiesioginius kontaktus su žmonėmis, atsiliepiančiais į naujas knygas. Labai daug meldžiausi. Malda tapo dar kitokia – to anksčiau net nebūčiau galėjęs suvokti. Dirbau su žmonėmis, gydžiau tuos, kuriuos buvo leista gydyti, ir stačiau savo akmeninę kariauną Ažušiliuose pagal man atsivėrusį dvasinį vedimą.

Pradėjęs giliau studijuoti įvairių religijų šventraščius, aptikau juose sąsajų, vedų, senovės Egipto, hermetizmo, zoroastriečių tradicijas, gnosticizmą, senąsias graikų filosofijos kryptis, rozenkreicerių literatūrą, antroposofiją, teosofiją.

Vėliau T. Platonova rado dar vieną mokytoją iš Indijos. Šį kartą tai buvo legendinio jogo Babadži linijos krijajogos atstovas svamis Šankarananda Giri. Pakvietėme jį į Lietuvą ir užsiėmėme organizaciniais reikalais, nes matėme jo atvykimo prasmę mūsų ieškotojams. Šankaranandos kvietimu vėliau kartu su 18 lietuvaičių keliavome į kosminės astrologijos šventyklos atidarymą Rišikeše.

Šį kartą Audrutė taip pat skrido į Indiją, nes buvo gavusi Mokytojų nurodymą atvykti į Dardžilingą, kad priimtų ten Impulsą ir palaiminimą naujai krypčiai – antropoteosofijai. Net mums abiem, įpratusiems prie pokyčių ir naujovių, ta žinia buvo netikėta, nes ji reiškė naują ir labai rimtą žingsnį į nežinią. Ji reiškė ir ypatingą atsakomybę už to, kas bus perduota, kokybę. Iš pradžių dėl perdėto mudviejų atsakomybės jausmo buvome kiek sutrikę, tačiau visiškai pasitikėdami mums jau seniai atsivėrusiu dvasiniu vedimu vykome ten, kur buvo sakyta.

Tenai, Dardžilinge, buvome Dvasios Pasaulių Mokytojų įvardyti antropoteosofijos tėvais, vadinasi, tais, kuriems skirta ją pagimdyti ir saugoti, kol ji tvirtai atsistos ant kojų. Grįžę namo, visiškai išsigryninę mūsų abiejų bendrą Paskirtį, atsidavėme naujiems darbams, todėl Šankaranandos atvykimo organizavimo reikalus perdavėme jo sekėjams.

Ketvirtasis etapas – Paskirtis – antropoteosofija – žmogaus suvokiama Dieviškoji išmintis

Mudu abu su Audrute mėgome naujoves. Jos prasideda nuo nežinios, į kurią žengi, tačiau mes niekada tos nežinios nebijojome. Džiaugiuosi, kad Audrutė tokia drąsi ir stipri. Pamenu, kaip kartą atsisveikinant su Aneliuke pasakiau apie Audrutę: „Kiek jos ten yra, gležna ji.“ Aneliukė metė į mane nustebusį žvilgsnį: „Nesakyk. Ji labai stipri.“

Grįžus iš Dardžilingo pasipylė antropoteosofijos tekstai. Viena po kitos išėjo trys „žvaigždutės“ (taip mes tarpusavyje vadinome šias knygas): „Kosminiai Pašventimai“, „Apie mirtį ir pomirtinius kelius“, „Septyni Spinduliai ir jų Valdovai“. Vėliau – trys knygos „Antropoteosofija. Žmogaus suvokiama Dieviškoji išmintis“ (toliau – „Antropoteosofija“) tomai ir tarp jų įsiterpusios „Egipto istorijos. Mažoji Izidė“.

Vyko knygos „Antropoteosofija“ pristatymai, susitikimai su skaitytojais, knygų mugės, kuriose pradėjome kasmet dalyvauti. Suintensyvėjo bendradarbiavimas su vokiečiais per M. Giengerį. Deja, 2014 m. pabaigoje Michaelis pasitraukė iš žemiškojo plano.

„Antropoteosofija“ vieniems labai tiko, kitus nervino, dar kiti jos į rankas paimti negalėjo. Buvo mus smerkiančiųjų, nes ji savaip palietė ir manipuliuojančius žmonėmis egzoterikus, ir netikinčius Dievu kunigus, ir akademinius dogmatus. Visko buvo.

Žmonių aplinkui daugėjo, dėl to darbas su kolektyvais taip pat reikalaudavo laiko, kurio labai mažai likdavo. Savo poilsiu laikėme vieno darbo pakeitimą kitu. Anksčiau įkurtas Akmenų mylėtojų ir tyrinėtojų klubas tapo Antropoteosofijos klubu, o šis vėliau – Antropoteosofų bendrija. Tokius pokyčius diktavo laikas ir žmonių interesai. Vėlgi ne sau juos kūrėme. Žinojome, kad žmonėms, ieškantiems savęs ir Dievo bet kuriose kryptyse, labiausiai reikalingas bendravimas su panašiai mąstančiaisiais. Patys tai savo laiku patyrėme. Vedėme seminarus, skaitėme paskaitas, vyko susitikimai, tačiau negalėjome skirti tiesioginio dėmesio visiems, jo norintiems, nes tokiu atveju liktų nenudirbti darbai, kurių gausėjo geometrine progresija.

Taigi, aplinkui daugėjant žmonių, iš klubo veiklų formavome vienaip ar kitaip pavadintus kolektyvus. Tie kolektyvai buvo skirti Kelią pradedantiesiems ir jame esantiesiems, kad jie galėtų patenkinti kylančius bendravimo su panašiai mąstančiaisiais poreikius, pasikeisti patirtimis ir sužinoti kažką nauja. Visko tuose kolektyvuose buvo, dėl to ir įvairios reorganizacijos vyko. Visur yra tų, kurie norėdami aktyviai prisidėti prie veiklos padeda organizacijos reikaluose. Yra daug tų, kurie tik domisi, todėl mieliau naudojasi kitų įdirbiu. Netrūksta ir tų, kurie nieko patys nedarydami darančiuosius kritikuoja, o gal ir bando jaukti vandenis arba ateina į tokius kaip mūsų kolektyvus, kad juose esančiais žmonėmis pasinaudotų savo tikslams. Mudu su Audrute visko patyrėme. Ypač daug kraujo pastarieji sugadino. Dar yra žmonių, kurie patys nežino, ko nori ir ieško. Tokius paprasčiau vadinti vaikštūnais. Jie eina tai vienur, tai kitur, taip skirtingas energijas savyje painioja, dėl to patys yra apsivėlę <…>. Mums teko sutikti visokių egzempliorių. Netrūko jų ir mūsų sukurtuose kolektyvuose iki pat pabaigos: ateina, išeina, vėl pareina arba nepareina. Buvo išėjusiųjų ir mus dergiančiųjų, buvo ramiai išeinančiųjų. Dalis išeina dėl to, kad nusivilia norimo dėmesio savo personai negaudami ir išdidžiai pareiškia, kad mes ne tokie, kokius vaizduojame. Ką su jais padarysi?.. Nieko mudu su Audrute nevaizdavome, ėjome savo Keliu, kuris kuo toliau, tuo aiškesnis buvo. Audrutei buvo skirta užrašyti tai, ką Aukštosios Esmės perduoda dėl žmonių sąmonėjimo. To darbo švarai žmonių tiesioginė energija – pats didžiausias trukdis. Todėl aš ją saugojau kaip galėjau. Toks buvo mano darbas. Sutarėme, kad aš daugiau su žmonėmis tiesiogiai dirbsiu. Tada pradėjo eiti kalbos, kad mes esame pasipūtę. Daugiausia jos kilo iš tų, kurie savą scenarijų dėl mūsų elgesio su jais turėjo. Mes niekada pagal jokius svetimus scenarijus negyvenome ir todėl į juos netilpome. Mes visada erdvės klausėmės, kad laiku į Jos Šauksmą atsilieptume, nes gyvenome kintančio laiko ritmu, o ne žmonėms įprastu.

Dėl to nuolatos kartojome: „Nevadinkite mūsų mokytojais, nes mes patys visą gyvenimą mokomės.“ Matėme daug pavyzdžių, kas vyksta tiems, kurie save guru įvardija. Kai ką žmonės patys į guru sostą pasodina, nes vis nori atsakomybę už savo gyvenimą kam nors perleisti. Bet tas, kurį sodina, pats sprendžia, ar sutikti, ar nesutikti. Sutikusieji kurį laiką vienaip elgiasi, o vėliau dažniausiai savo išbandymo mokytojavimu neišlaiko. Gal išoriškai viskas ir gražiai atrodo, bet daugelio iš jų dvasinis kelias sustoja, o dažnai jie ir atgal pradeda ristis. Nebeįstengia tokie „guru“ suprasti, kad ne kyla, o krenta vis didėjančiu pagreičiu. Sunku matyti, kai tokie dalykai kažkada buvusiems perspektyviems žmonėms vyksta. Jie ir kitus atgal tempia, nors apie aukštesnius dalykus tekalba.

Todėl visada sakėme: „Mes savo Keliu einame. Jeigu norite – eikite kartu, nenorite – neikite.“ Bet ir čia kiekvienas pagal savo karmos galimybes girdi ir supranta, dėl to net tokius aiškius mūsų pasakymus savaip traktuoja. Paprastai didžiausius reikalavimus mums ir organizatoriams niekdariai arba savų iliuzijų mūsų atžvilgiu turėję žmonės keldavo. Jie mudu su Audrute ir šalia esančius pagalbininkus kritikuodavo, peikdavo, tarsi pro mikroskopą tyrinėdavo, „kabliukų“ mūsų poelgiuose ir žodžiuose ieškodavo, juos iš bendro konteksto ištraukdavo ir savaip traktuodavo. Kai kas iš jų teigdavo, kad mes kai kuriems žmonėms didesnį dėmesį skiriame nei kitiems. Žinoma, kad skyrėme didesnį dėmesį tiems, kurie su mūsų sukurtais kolektyvais daugiausia dirbo, organizacinius rūpesčius perėmė. Kitaip ir būti negali, nes visada iškilę klausimai aptariami ne su visais, o su tais, kurie jais užsiima. Kartais tuos žmones ir į keliones pasiimdavome, kad mokytųsi ir augtų, nes tada ir kitiems galės daugiau perduoti. Gaila tų kritikų, nes jie tokiu savo elgesiu labiau kenkia sau negu tiems, prie kurių kabinėjasi, šiuo atveju mums. Šventieji tėvai sakydavo, kad liežuviu sunkiausios nuodėmės daromos. Tiems, kurie nesupranta, kad kenkdamas kitiems pirmiausia pakenksi sau, negali padėti. Prisieis ir jiems tai suprasti jeigu ne šiame, tai kažkuriame kitame gyvenime. Niekas kitas negali už žmogų suprasti to, ką jis pats turi suprasti, nes kad būtų galima suprasti, tą nesupratimą reikia išgyventi. Skaudus ir kankinantis tas išgyvenimas.

Giliai patyręs maldos galią savo pokyčiams ir gyvenimui, jau išėjus knygelei „Malda“, kartą mudviejų su Audrute rytmetinėje penkiaminutėje, kuri kartais užsitęsdavo iki valandų, pasiūliau įkurti Maldos grupę, nes pastaruoju metu žmonės labai keistai maldą supranta. Tai ir buvo padaryta. Joje aiškinau žmonėms apie maldos svarbą ir prasmę, mokėmės melstis ne „valdiškai“, o nuoširdžiai.

Akmenų statiniai irgi buvo mano darbas. Teisingai išrikiuoti akmenys man buvo kaip kariai. Man, kaip karininkui ir statytojui, tai buvo džiaugsmas. Aiškiai žinojau, kaip kas turi būti ir kodėl. Audrutė sakė, kad kažkada anksčiau jau tai dariau, nes niekas negali staiga iš niekur imti ir ką nors supratingai daryti, jeigu tokios patirties niekada neturėjo. Džiaugiausi, kad atsiranda vis daugiau žmonių, kuriems tie dalykai taip pat įdomūs.

Mokiausi ir baigiau Audrutės mineralų terapijos ir astromineralogijos kursą, nes buvo įdomu. Be to, žinojimas, kada kokius mineralus taikyti ir kaip tai padaryti, palengvino arba net galėjo atstoti kai kuriuos gydymo seansus. Mineralų karalystė man atsivėrė nesunkiai, todėl tai palengvino ir darbą su lauko akmenimis.

Mokiausi pas ją ir astrologijos. Labai įdomu. Dabar bet kam galiu patvirtinti ir pagrįsti, kad astrologija – šventas mokslas ir ji iš tiesų veikia.

Vis nerimstant mūsų šalies problemoms su kaimyninėmis šalimis, nusprendėme iš didelių akmenų pastatyti „Didžiuosius Grįžulo Ratus“, kurie aprėmintų ir apsaugotų Lietuvą nuo galimos išorės agresijos. Pirmuosius pastatėme Palangoje, Birutės parke, už Birutės kalno, antruosius – netoli Vilkaviškio, Piliakalnių k., prie Piliakalnių piliakalnio, o trečiuosius – šalies rytuose Kaltanėnų parke (dėl tų statinių įkūriau VšĮ „Idealistų būstinė“). Tikėjome, kad kada nors Lietuvos centre pastatysime „Meilės ir Taikos gėlę“, kuri padėtų šalies erdves harmonizuoti, žmones sutaikyti ir suvienyti juos dirbti vieniems dėl kitų. Gal kada nors ir pavyks… Jei ne man, tai galbūt kitiems… (2021 m. vasarą, jau po Petros išėjimo, antropoteosofijai prijaučiančių žmonių pastangomis „Meilės ir Taikos gėlė“ buvo pastatyta Lietuvos geografiniame centre šalia Kėdainių – Astrėjos pastaba.)

Audrutei pradėjus rašyti „Sakmę apie aisčius“, važinėjome po knygoje minimas vietas, kaip mums jau buvo įprasta. Apvažiavome jas kartu su tokiais tyrinėjimais besidominčiais aktyviais žmonėmis. Nelengva rasti dvasines šaknis, kažkieno sąmoningai ar nesąmoningai paslėptas arba specialiai okupantų ar tiesiog laiko užtušuotas. Nebenustebome svarbiose seniesiems aisčiams vietose dabartinėje Kaliningrado srityje radę įsikūrusius karinius dalinius. Mes jau žinojome, kad įmelstos vietos visiems rūpi, todėl kai kurių religijų atstovai stato savo bažnyčias ant senųjų svetimų šventyklų liekanų (ypač tai skausmingai atrodo Luksoro šventykloje Egipte) arba… tas vietas kariniai daliniai užima. Taip okupantai stengiasi ištrinti tuos, kuriuos užkariavo. Bet įmelsta energija lieka amžiams, tik aukščiau pakyla. Pagal savo vidinį apsivalymą įmanoma ją prisitraukti. Jautresni žmonės dėl tos energijos į įvairias pasaulio vietas keliauja, kad jos įgertų ir grįžę savo darbams naudotų. Jie vyksta ne bet kur, o ten, kur širdis pašaukia. Daug jų mudu su Audrute esame apkeliavę ir tyrinėję visame pasaulyje. Tačiau jau nuo 1999 m. pamėgome Egiptą, o nuo 2011 m. – Graikiją. Ten turėjome savo mylimas vietas, į kurias vis grįždavome, vos tiktai jos mus pašaukdavo. Maltos megalitiniai statiniai ir jos erdvės istorija įdomūs. Tokios kelionės ypatingos ir savaip išskirtinės, nes kiekvieną kartą randame vis naujų dalykų, kurie mums vis atveriami. Naujos patirtys žinojimą sustiprina ir žingsnis po žingsnio jį gyvu paverčia. Čia neišeina skubėti, nes tie atsivėrimai nuo kiekvieno žmogaus vidinio apsivalymo etapo priklauso. Matėme, kaip dauguma žmonių Dvasiai atviroje vietoje tik griuvėsius mato ir piktinasi arba kaip koks nors Dvasios ieškotojas daugeliu apvažiuotų vietų giriasi, bet vidiniais pokyčiais nesužiba. Dažnai žmonių į keliones pasiimdavome: vieni po jų pasikeisdavo, o kiti – ne. Tai patvirtina taisyklę: nieko neįdėsi ir neįpilsi į uždarytą indą.

Daugelis mūsų kelionių buvo susijusios su Audrutės rašomomis knygomis arba jos tose kelionėse buvo pradėtos, viena tokių – „Egipto istorijos. Mažoji Izidė“.

Aisčių tema mums atsivėrė naujai Samotrakėje 2015 m., vietiniams žmonėms papasakojus apie tai, kad į šią salą maždaug 1500 m. pr. Kr. buvo atvykę mūsiškiai. Organizavome dvi ekspedicijas 2016 m. ir 2017 m. su žmonėmis, kurie sakė, kad jiems svarbi Lietuva ir jos istorija. Kadangi mūsų atvežta medžiaga ir artefaktai liko gulėti mokslininkų, kuriems juos atidavėme, stalčiuose, ekspedicijos dalyviai surašė savo patirtis į du knygos „Aisčių dvasinės tapatybės beieškant“ tomelius. Slapta tikėjome, kad galbūt kada nors jie pateks į rankas tam, kuriam iš tiesų ta informacija bus svarbi ir kuris norės kažką nuveikti savo šaliai ir jos istorijai. Antrajai antropoteosofijos konferencijai parinkome ir temą, susijusią su tautine tapatybe. Darėme visa tai vildamiesi, kad Lietuvoje atsiras daugiau savo tautos iškiliomis šaknimis patikinčiųjų, o kuo tokių bus daugiau, tuo pilnatviškiau gyvens Lietuvos žmonės. Gerbūvis gerai, bet vartojimas užgožia tai, kas svarbiausia. Todėl reikėtų patikėti aukščiausiaisiais idealais ir juos įsileisti į savo gyvenimą. Tai labai svarbu, nes dabar daug žmonių nebetiki Lietuva. Tėvynę gavome gimdami, kaip ir motiną. Jas priklauso gerbti, nes tai – mūsų šaknys.

Šventykla Audrutės buvo pavadinta mano parašyta knyga. Matau, kaip ją skaito vietovės dvasios, mineralų, augmenijos, gyvūnijos karalysčių atstovai Žemėje ir danguose. Prie jų prisideda ir žmonių karalystės atstovai, pradedantys ieškoti Dievo karalystės savyje ir danguose.

Visose Audrutės veiklos srityse bandžiau būti naudingu pagalbininku, nes Misija yra labai svarbi. Man buvo suteikta garbė būti Perdavėjos pagalbininku.

Petras Ilgevičius-Petros

Petros pasveikinimas jį prisimenantiems žmonėms, perskaitytas per filmo „Petros“ pristatymą 2022 m. lapkričio 5 d. kino teatre „Pasaka“:

Vaivorykštės tiltu ateisiu pas tuos, kurie laukia,
Vaivorykštės tiltu ateisiu pas tuos, kurie kenčia,
Pas tuos, kurie Kelią rasti nori, nes pasiklydo.

Ant vaivorykštės tilto pasitiksiu tikinčius ir mylinčius.
Ant vaivorykštės tilto pasitiksiu gyvenimo kelią užbaigusius mylimuosius.

O tada, laikui suėjus, vaivorykštės tiltu vėl į Žemę nusileisiu
Į tą vietą, kuri mane pašauks, kurioje darbai didžiausi laukia.
Štai tada vėl susitiksiu su darbuose bendruose patikrintaisiais.
Ranka rankon, petys petin, širdis širdin kartu vėl dirbsime
Tai, kas Aukštųjų Sostų apspręsta,
Kas žmonių širdis ir sielas gaivins.

Taip buvo ir vėl bus.

Ant vaivorykštės tilto savo mylimąją pasitiksiu
Ir tuos, kurie ją myli ir jos darbus brangina.
Tiems darbams mes abu savo gyvenimus ir gyvybes aukojame
Kiekvieną kartą į Žemę nusileidę.

Dėkoju visiems už meilę ir atsidavimą, už patirtis ir pamokas.
Ačiū padėjusiems, ačiū išdavusiems ir mus paniekinusiems.
Pagalba sutvirtina, o išdavystės užgrūdina.
Amžinybėje asmuo ištirpsta ir esmė pasilieka.
Šviesi geranorio esmė, bet tamsi išdaviko.
Todėl jie abu po mirties patenka į skirtingus pasaulius,
Iš kurių vėl į Žemę sugrįžta: pirmasis – vėliau, o antrasis – greičiau,
Nes sielai klaidas ištaisyti rūpi.
Bet, žiūrėk, ir vėl asmuo, sielą užgožęs, karaliauja,
Todėl žmogus vėl taip pat elgiasi.
Kas gi jam padėti begali?

Meilėje susijungusios sielos ant vaivorykštės tilto vėl susitinka,
Kad vėl kartu toliau keliautų dangaus, o paskui ir vėl Žemės keliais.
Neapykanta ir išdavystės išskiria sielas amžiams,
Todėl pykstasi ir kariauja asmenys vėl susitikę.
Svarbu tai žinoti kiekvienam,
Kad tinkamai savo gyvenimus gyventų,
Kad tinkamus žodžius vieni kitiems kalbėtų.

Vaivorykštės tiltu vėl nusileisiu,
Kad Žemę puoščiau ir žmonių širdis gaivinčiau.
Lai būna Jūsų širdys kaip išsiskleidusios gėlės.
Lai Jūsų akyse dvasinės ugnies kibirkštys žiba.
Garbingai savo gyvenimus gyvenkite,
Apie šalia esančius galvokite,
Pagalbos ranką ištieskite jos reikalingiems.
Darbus pasirinktus nuoširdžiai dirbkite,
Nes tik šitaip dirbant savo Paskirtį atskleisite.
Kūrėją šlovinkite ir jam dirbdami dėkokite
Už suteiktas galimybes ir kliūtis, padedančias apsigalvoti tinkamai,
Už gyvenimą, kuris padeda sielai senas klaidas ištaisyti.
Būkite ir darykite,
O aš ant vaivorykštės tilto Jus pasitiksiu.

2022 11 01 21 val.

Ažušiliai. Petros