Keliavimas ugdo neprisirišimus. Kelionė – tai ne tik vietų, papročių ir gyvenimo stilių kaita.

Mėgstate sakyti „gyvenimas yra kelionė“, tačiau ar pamąstėte, ką pasakėte?

Įprasta, kad vienų gyvenimas yra ilgesnis, kitų trumpesnis. Lygiai taip ir kelionės – vienos trumpesnės, kitos ilgesnės.

Lygiai kaip prisirišate prie savo artimųjų, taip pat prisirišate ir prie bendrakeleivių, išskirdami, laikydami juos savais. Vieni jų malonesni, kiti – mažiau malonūs. Vieni lengvesnio charakterio, kiti – sunkesnio. Išvykę į kelionę žinote, kad sutarti turėsite su visais –  dėl  darnos palaikymo, ypač, jei kelionė sunki.

Kuo sunkesnės kelionės sąlygos, tuo labiau atsiskleidžia žmogaus dvasios stiprybė, drąsa, ryžtas, altruizmas arba tų savybių nebuvimas, kuris šiaip galėjo būti slepiamas. Kuo sunkesnė kelionė, tuo labiau sužydi kiekvieno bendrakeleivio arba vidinės gėlės, arba piktžolės, nelygu, ko daugiau.

Kažkas nuvargęs kaltina kitus dėl atsirandančių nesklandumų ar nepatogumų, kažkas sugeba greitai sureaguoti į besikeičiančias aplinkybes ir išspręsti jas palankiai. Yra tų, kurie pamiršę savo kraujuotas kojas, bėga į pagalbą, pirštą susižeidusiam.

Todėl kelionė su bendrakeleiviais tampa svarbiomis bendravimo pamokomis, dvasios stiprumo patikrinimu.

Niekas nepageidauja nuolatos nepatenkinto ir irzlaus bendrakeleivio. Džiaugtųsi harmoninga ir optimistiška draugija. Deja, žmonių charakterių įvairovė nežada vien tik gerų minučių.

O dabar sukluskite, mielieji. Ar pagalvojote, kad:

• Viskuo nepatenkintas keliauninkas – tai viskuo savo gyvenime nepatenkintas žmogus. Jis įpratęs reikalauti sau energijos, patraukdamas visų dėmesį savo irzlumu, agresija, paguodos ieškojimu arba piktais pokštais. Toks jis yra ir nuolatiniame savo gyvenime. Būdamas tokiu su proginiais, nepažįstamais žmonėmis, jis gali tapti monstru savo artimiesiems.
• Nuolat besiskundžiantis rūpesčio sau stoka keliauninkas yra didelė bėda savo artimiesiems. Jis vis dejuoja, jog juo netinkamai rūpinamasi, kad kažkas vis jo gyvenime vyksta ne taip ir laukia, kad kažkas kitas visa tai pakeistų ir jį pradžiugintų. Toks panašus į nepatenkintą mašinos priekabą, kuri važiuoja, nes ją veža. Apie didelius darbus svajoja tokio žmogaus puikybė, tačiau niekados jų neatlieka, teisindamasi dėl netinkamų sąlygų ar kitų nesupratimo, ar nepalaikymo. Toks yra niekdarys, besikuriantis sunkią bendravimo karmą ateičiai. Jo egoizmas sukelia daug nepatogumų artimiesiems. O jo mokėjimas užkrauti savo problemas kitiems – papildomų rūpesčių ir tuščios veiklos.
• Tas, kuris vyksta į kelionę su bendrakeleiviais, tačiau sako, kad jis yra laisvas ir nei prie ko neprisirišęs, yra didelis egoistas, negerbiantis kitų. Nemyli jis savo artimųjų, nieko toks nemyli. Kelionėje toks priverčia kitus jo laukti ar net spėlioti, ateis jis ar ne, nesilaiko susitarimų, tuo pasiimdamas sau visos grupės energiją. Jis naudojasi kitais, jų gerumu, jų laiku, nieko nenorėdamas duoti mainais, įsivaizduodamas, kad jis yra tas, kuriam visi turi duoti. Tokie „laisvūnai“ turėtų vykti į keliones vieni. Tačiau, taip jau yra, kad į jas išvykę vieni, jie būtinai papuola į ekstremalias situacijas, nurodančias į jų vidinės energijos sąmyšius ir sunkų charakterį, kurio šie nenori pripažinti. Didelė bėda tokie žmonės savo artimiesiems, nes išmeta ant jų visą sukauptą pyktį ir blogį.
• Tas, kuris sunkioje kelionėje rūpinasi kitais labiau nei savimi, kuris neapsunkina kitų savo problemomis ir nuotaikomis, yra tinkamas bendrakeleivis. Toks gyvenime padeda savo artimiesiems, neįkyrėdamas, bet atsirasdamas šalia jų tada, kai to jiems reikia. Jis mokosi būti sąmoningu ir kartu laisvu. Jis moka rasti bendrą kalbą su kitais, tačiau turi savo poziciją ir moka ją pateikti ar apginti, moka pasakyti „ne“ įkyruoliams.
• Tas, kuris net sunkiausiose sąlygose įkvepia kitus ir sužadina tikslingumą, tinka būti vedliu. Jis nustato kelionės pobūdį ir ritmą, nekalba tuščiai ir nesipuikuoja. Jis daro tai, kas turi būti padaryta, sugebėdamas kartu sinchronizuoti visus keliauninkus, skatindamas juos būti dėmesingais ir rūpestingais vienas kitam. Jis sudraudžia linkusius išnaudoti kitus, piktnaudžiauti jų laiku ir energija. Toks yra laisvas, tačiau kartu prisiima atsakomybę už visą kelionę. Prisiimdamas didžiausią atsakomybę, jis moka paskirstyti kitas atsakomybes, ugdydamas bendrakeleivių savarankiškumą ir darbą bendrabūvyje. Toks žmogus padeda savo artimiesiems tada, kai to reikia, kartu būdamas laisvas ir ugdydamas jų savarankiškumą ir atsakomybę. Jis mokosi neprisirišimo, būdamas santykiuose, į kuriuos jį įveda gyvenimas. Toks mielai keliautų vienas, tačiau žino, kad kartais turi keliauti ir su kitais. Savo buvimu jis auklėja bendrakeleivius, kad šie išmoktų auklėti ir kitus. Keliaudamas vienas jis ilsisi ir sustiprėja.

Tokia yra kelionių prasmė. Tokia ir daugelio žmogiškų gyvenimų prasmė – mokytis bendrabūvio.

Kita kelionių prasmė – padėti suprasti, kad žmogiškas gyvenimas – tai taip pat kelionė su savo trukme ir bendrakeleiviais. Tai skatina neprisirišti. Kitame gyvenime bus kita trukmė ir kiti bendrakeleiviai.

Lygiai kaip vieni mėgsta keliauti su nuolatiniais, patikrintais bendrakeleiviais, lygiai ir kai kurios sielos mėgsta kiekviename gyvenime susitikti vis su tomis pačiomis sielomis.

Yra neprisirišančių prie savo bendrakeleivių, nors besidžiaugiančių kiekvienu nauju susitikimu. Tas pats ir jų gyvenimuose: susitinka su daugybe sielų, tačiau kartais pasidžiaugia ir senais pažįstamais.

Tačiau ir vieniems, ir kitiems, priklausomai nuo kelionės tikslo, yra įprasta su kai kuriomis sielomis praleisti ilgesnį laiką.

Bundanti siela ima ieškoti savo tikslo. Kokių tikslų kas siekia, nurodo dabartinių trumpalaikių ir ilgesnių kelionių tikslai.

• Sielos, atėjusios tik prabūti savo laiką, renkasi poilsines keliones, kuriose galima patingėti arba maloniai pasibūti.
• Sielos, atėjusios ieškoti, mėgsta patį kelionės procesą. Vieniems patinka keliauti be tikslo, kitiems patinka būti turistais, besidžiaugiančiais tuo, ką pamato.
• Sielos, atėjusios surasti savo tikslą, ieško jo ir kelionėse. Vieniems tai kažkokia vieta, kitiems – pilies griuvėsiai ar kažkas neapčiuopiamo.
• Sielos, žinančios, kad kiekvienas gyvenimas turi prasmę, ieško jos ir kelionėse. Jos stengiasi įprasminti savo keliones taip, kaip tuo metu prasmę supranta.
• Sielos, kurios atėjo žinodamos savo tikslus ir jų prasmę, randa juos ne tik kelionėse, bet ir kasdieniniame gyvenime. Pabudusios pačios, jos skatina šitaip ieškoti ir kitus.

Niekur nekeliauja tie, kurie jau yra radę. Tai išminčiai, žinantys savo darbus ir juos vykdantys. Jie keliauja tada, kai jų darbas to reikalauja.

2010.07.31

Užrašė Astrėja, po kelionės „Aisčių keliais“, Lenkija.