Nuo Mozės kelionės į Pažadėtąją žemę iki Odisėjo klajonių ar Jasono aukso vilnos paieškų, nuo piligriminių kelionių į Šventąją žemę iki Marco Polo ar Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio klajonių – kelionės visada buvo daugiau nei tiesiog vietos pakeitimas. Juos visus į kelią patraukė kažkoks tikslas: malda ar atgaila; nuotykių troškimas ar prekybos interesai; senųjų civilizacijų artefaktų paieškos ar moksliniai atradimai; pokyčių gyvenime paieškos ar savęs pažinimas.

Ne tik senovėje keliautojus ir piligrimus keliauti traukė skirtingi tikslai, bet ir šiandien vieni renkasi poilsinę kelionę prie jūros, kiti – ieškodami dvasinių patirčių keliauja į Indiją, dar kiti kopia į kalnus, ar kerta dykumas; treti leidžiasi į Santjago de Kompostela (Santiago de Compostela) piligrimystės žygį ar lanko vietas, kuriose gyveno šventieji, dar kiti tyrinėdami architektūrą, kulinariją, kultūrą apvažiuoja daugybę šalių ar net ištisus žemynus…

Todėl vieni skaičiuoja aplankytų vietų kiekį, kiti ekstremalių patirčių ar nuotykių išskirtinumus, o sąmoningas keliautojas stebi, ko ta kelionė jo išmokė, ką jame pakeitė, ar davė impulsą pokyčiams jo gyvenime.

„Keliaujantis žmogus yra lankstesnis. <…> Todėl ir sakome: svarbų gyvenimo sprendimą priimdami, į svečią kitokio mentaliteto šalį keliaukite, kad laisviau paleistumėte tai, kas turi būti paleista, ir naujovėms atsivertumėte.

Materialistinių nuostatų aplinkoje materialistinės mintys ateina, o dvasingoje – dvasingumą skatinančios. Todėl vakariečiai vyksta į Indiją pasisemti dvasingumo, o rytiečiai į Vakarus – materijos. Šitaip pusiausvyra palaikoma. <…>

Todėl kelionės į dvasios veikimo vietas skatina keitimosi procesus. Jos svarbios evoliucijos siekiantiesiems, nes padeda įgerti naujos švarios energijos, be kurios atsivėrimas, paleidžiant viską, kas atgyveno, neįmanoma“ (Antropoteosofija, III, p. 727).

Kokios būna kelionės?

Visi išsiruošia į keliones vedami tam tikrų motyvų, pagal kuriuos susiformuoja kelionės pobūdis, kryptis, bendrakeleiviai ar jų nebuvimas, jei žmogus nusprendžia keliauti vienas. Todėl ir pačios kelionės būna skirtingos.

Turistinė kelionė

Turistinė kelionė oficialiuose šaltiniuose yra apibūdinama kaip laikinas išvykimas iš savo nuolatinės gyvenamosios aplinkos į kitą vietovę pažintiniais, poilsio, rekreaciniais, kultūriniais ar kitais tikslais.

• Tie, kam reikia pailsinti kūną: išsimiegoti, skaniai pavalgyti, išsimaudyti ar pasimėgauti saule – renkasi poilsinę kelionę.
• Tie, kam reikia pailsinti ir nuraminti protą, renkasi pažintines keliones, kuriose nauji įspūdžiai jį nuramina, suteikdami naujumo, patirčių, o kartu emocijų ir jausmų. „Kojoms judant, vaizdams keičiantis, jų galvos ima tilti. Tačiau grįžę namo jie vėl nebenustygsta. Todėl po kurio laiko neramus protas vėl juos tolyn veja. Tai tęsiasi, kol jie kažkur nesustoja ir savo besočio proto širdžiai nepaaukoja“ (Antropoteosofija, II, p. 66).

Dažniausiai į tokias keliones vykstama be jokio išankstinio pasiruošimo, nes jose viskuo pasirūpina agentūra, kelionės vadovas ar gidas.

Tačiau jos tampa žmogui išėjimu iš įprastos komfortiškos aplinkos, tad gali sukelti ne tik fizinių nepatogumų, nuovargį, dėl kitokio maisto virškinimo problemų, bet ir iškelti į paviršių tam tikras reakcijas, užaštrinti emocijas. Todėl bet kuri kelionė tampa bendravimo su bendrakeleiviais pamokomis, nes dažniausiai į tokias keliones kartu vyksta labai skirtingi žmonės, turintys savų įpročių, poreikių ir pan., o iš „Antropoteosofijos“ žinome, kad 99 proc. žmonių į šį gyvenimą ateina mokytis būtent bendravimo pamokų.

Pastebėkite, kaip patys tvarkotės su savo emocijomis ir žodžiais: ar išsiliejate ant kelionės vadovo, bendrakeleivių, ar sugebate patys susitvardyti. Reikia mokytis tokiose kelionėse su savo emocijomis tvarkytis patiems, nes kelionės vadovas nesprendžia keliautojų bendravimo ar emocinių išlydžių problemų. Jo darbas yra pasirūpinti visa kelionės eiga ir reikalinga informacija ar gydytojo iškvietimu kažkam susirgus, bet nespręsti žmogaus emocinių problemų ar negebėjimo suvaldyti savo emocijų.

„Kuo sunkesnės kelionės sąlygos, tuo labiau jos atskleidžia kiekvieno keliautojo vidines vertybes ir jo esmę. Visos vidinės gėlės ir vidinės piktžolės jose suveši. Todėl protingi žmonės sako, kad žmogų geriausiai pažinsi kelionėje.

Kai kas nuvargęs dėl kylančių nesklandumų kaltina visus, ką tik galėtų kaltinti. Kitas greitai reaguoja į susidarančias aplinkybes ir žaibiškai randa geriausią jų sprendimo variantą. Yra tų, kurie savo kraujuotas kojas pamiršę bėga į pagalbą pirštą susižeidusiam. Todėl kelionė su bendrakeleiviais tampa svarbiomis bendravimo pamokomis, taip pat kiekvieno dvasios stiprumo ir vidinės kokybės patikrinimu“ (Antropoteosofija, II, p. 65).

Pažintinės kelionės yra vertingos ir tada, kai norima pažinti naują kraštą, patyrinėti ir susipažinti su naujomis kultūromis, vietomis, į kurias nedrąsu pirmąsyk vykti savarankiškai (pvz., į Egiptą, Indijos Himalajus ar Pietų Ameriką). Todėl labai pravartu pirmąsyk tokią šalį aplankyti su profesionaliu gidu ir taip susipažinti su šalies papročiais, jos istorija, lankytinais objektais ar pan. O jei kažkuri vieta patraukė keliautoją, jis galės sugrįžti ir patyrinėti ją detaliau ar pabūti ilgiau, pvz., Efese Turkijoje per kelias valandas aplankomi tik keli pagrindiniai objektai, o jį visą ištyrinėti gali neužtekti net keleto dienų. Trumpos pažintinės kelionės į Luksorą Egipte yra aplankoma Karnako šventykla, o, pvz., kitą – Luksoro šventyklą – galima pamatyti nebent tik pro autobuso langą.

„Kelionės į svečias šalis ir mokymasis jose pažinimo ribas plečia, todėl yra naudingos“ (Atsakymai į antropoteosofo klausimus, p. 617). 

Piligriminė kelionė

Piligriminė kelionė yra apibūdinama kaip religiniais motyvais grindžiama kelionė į šventą vietą. Jau nuo seno norėdami išmelsti sveikatos sau ar artimiesiems, atgailauti ar kitų asmeninių tikslų vedami piligrimai ėjo ten, kur vedė jų tikėjimas: į Jeruzalę, į Santjago de Kompostelą, į Meką ar į kitų religinių egregorų šventas vietas. Ir tokioje kelionėje, skirtingai nuo pažintinių, piligrimus sieja ta pati konfesija, bendras religinis kelionės tikslas.

Čia jau yra tam tikros savos taisyklės (aprangos, elgesio, bendrų maldų ir pamaldų ar pan.); jai gali tekti pasiruošti iš anksto (intencija, maldos ar pan.).

Tokiose kelionėse vidine piligrimo „sveikata“ dažnai gali pasirūpinti kunigas ar šventikas, kuris padės atsakyti į kilusius tikėjimo ar vertybinius klausimus, išklausys išpažintį, padės susitaikyti su savimi, ar pan. Bet ir pats piligrimas turi dirbti su savimi: atlikti praktikas, mokytis sutarti su kitais piligrimais ir pan.

Piligriminės kelionės nepraranda savo aktualumo ir šiandien, į jas keliauja visų konfesijų tikintieji, nes tam tikros nuo senovės Žemėje įmelstos vietos yra „su konkrečia kryptimi ar dievybe arba jos pasirodymu susijusios. Štai kodėl tokios svarbios kelionės į senąsias šventas vietas: jose energetinis pralaidumas švaresnis“ (Atsakymai į antropoteosofo klausimus, p. 303).

Iš to galėjote suprasti, kad „vieni žmonės mieliau keliauja į Indiją, kiti – į Egiptą, Lotynų Ameriką, Australiją ar kur kitur. Taip veikia vibracijų atitikimo dėsnis, kada žmogus itin pamėgsta keliauti po jo vidinei vibracijai artimą šalį. <…>

Dar yra daug šalių, kurioms žmogus abejingas, atrodo, lyg jų žemėlapyje visai nebūtų. Tai ne jo šalys, todėl net tada, kai kuri nors iš jų tampa madinga, ten nukakęs iš jos grįžta nepasikeitęs.

Sielai svarbios šalys keičia ten nuvykusį žmogų iš esmės arba tuos pokyčius suformuoja.

Taigi, ne visos šventvietės Jums reikalingos, todėl skirtingai jose jausitės. Ta vieta Jums svarbiausia, kurios šaukiasi Jūsų širdis. Jos klausykitės, o ne mada sekdami į Indiją ar kurias nors egzotiškas salas važiuokite. Vienam tokia vieta gali būti Aliaska, kitam – Australija, dar kitam – Uralas, o dar kitam – sava sodyba. Savo vietoje širdis nurimsta, po poros dienų jai pasiduoda prieš tai priešgyniavęs protas. Todėl širdies šaukimu sekite, net jeigu tojo kelionė kol kas kaip svajonė atrodo. Dvasia neturi kūno, neturi jo ir svajonė. Laimi tas, kuris nešiojasi širdyje bekūnę svajonę, jo akis uždengiančią ir aukštyn stiebtis kviečiančią“ (Ilgevičienė, A., Akmenų knyga, arba Žingsnis į platesnį suvokimą, III, p. 107–109).

Dvasinė kelionė

Dvasinė kelionė – tai kelionė į tą vietą, „kurios šaukiasi Jūsų širdis“. Tai pirmiausia yra vidinė kelionė, į kurią žmogus išvyksta dažnai nežinodamas aiškaus atsakymo į klausimą „kodėl“, bet jis mato ženklus, sutapimus ir negali į juos neatsiliepti, todėl „Tas, kuris keliauja tada, kai širdis į kelionę jį pakviečia, naujam supratimui ruošiasi. Jo protas aprimęs arba nurimęs, todėl nebetrukdo jo klausytis. Toks vyksta į tas vietas, kurios jį pašaukia, o ne bet kur. Tai sąmoningas keliautojas. Jis nebijo kelionės nesklandumų ir visados yra pasiruošęs bet kokiam iššūkiui. Jam kelionė suteikia naują impulsą jo darbams, kuriuos jis žino ir profesionaliai atlieka. Su tokiu vyksta pasikeitimo stebuklai“ (Antropoteosofija, II, p. 66).

Vadinasi, bet kuri Jūsų kelionė priklausys ne tik nuo to, kur, kaip, su kuo keliaujate, bet ir nuo to, koks kelionės tikslas ir kokie motyvai veda Jus į kelią. 

Apie keliones iš 2022 07 23 metų seminare „Dvasinio kelio vingiai, kliūtys, akligatviai ir išbandymai“ Astrėjos skaityto teksto:

„Jūs pasirenkate, kur vykstate ir su kokiu tikslu vykstate. Tada pagal tą tikslą susiformuojate draugiją kelionei. Net jeigu vykstate į šventas vietas, vadindami tai piligrimine ar dvasine kelione, tokios kelionės gali būti trejopos:

1. Vykstama pasmalsauti, paturistauti, stengiantis aplankyti kuo daugiau tokių vietų, nesirūpinant dėl galimos energetinės painiavos. Tokiems keliautojams svarbi maloni ir neapsunkinanti draugija. Jiems svarbu patirti kuo daugiau įdomių įspūdžių, gal prisidaryti nuotraukų, kad įkelti jas į savo internetinius puslapius, gal net šitaip uždarbiaujant, gal tiesiog pasidžiaugti nuotraukomis ar filmuota medžiaga grįžus iš kelionės su draugais. Jų tikslas – turizmas po šventas vietas.
   Vieni vyksta su vadovu, radę jo pasiūlymą informacijos kanaluose, arba be jo.
2. Vykstama į tikslinį seminarą, užsiėmimus ar pasibūti vienuolyne tam tikroje vietoje, kurioje tuomet liekama ilgiau. Vieni vyksta su grupe, kiti – su maža draugija arba vieni, norėdami konkrečią vietą patyrinėti, ten papraktikuoti, pamedituoti ir pan., arba vykstama į kelias vietas, bet viena yra pagrindinė.
   Dvasine arba kitaip, vidine, kelione galima vadinti tik tą kelionę, po kurios žmogus pasikeičia, todėl mažiau svarbi vieta, o daugiau žmogaus pasiruošimas pokyčiams ir pats kelionės motyvas. Stipri šventa vieta kelionę į save palengvina, nes dvasinė energija joje greičiau pasiekiama, tačiau iš kitos pusės – apsunkina, nes visas vidinis negatyvas žmogui joje į paviršių sukyla, su kuriuo jam tenka susitvarkyti. Todėl keliaujant su grupe tarpusavio santykių tema itin aštriai sukyla į paviršių būtent dėl šios priežasties. Tad ir grupės vadovui gali būti žymiai sunkiau, nei jis numanė, nes jam gali tekti taikdario vaidmuo, kuris daug vidinės energijos reikalauja, kas reiškia, kad tokios grupės vadovas nors kokį nors dvasinį potencialą turėtų turėti. Bet kuriuo atveju vis tiek ne nuo vadovo, o nuo paties keliaujančio žmogaus priklauso, ar jam ta kelionė buvo dvasinė, vadinasi, vidinė, ar labiau išorinė, vadinasi, turizmas po dvasinės energijos turinčias vietas. Tai reiškia, kad jeigu žmogus nepasikeičia, kelionė buvo išorinė, o ne vidinė, kas reiškia, kad ją galima būtų pavadinti dvasiniu turizmu. Jei žmogus keičiasi, reiškia, kad kelionė atvėrė jame tai, ką pagal dabartinį pasiruošimą buvo įmanoma atverti.
   Bet kuriuo atveju, tokios kelionės efektyvumas labai priklauso nuo jos vadovo dvasinio potencialo turėjimo arba neturėjimo ir dalyvių vidinio pasiruošimo priimti naują energiją ir keistis.
   Dvasinės energijos neturintis vadovas, vadinasi, žmogus nesantis nors II etape po I K. P., elgiasi lyg turistinės grupės vadovas, pasirūpinantis grupės programa, jos narių apgyvendinimu ir saugumu, bet jokiu būdu negali jis grupės nariams pritraukti dvasinės energijos impulsų. Todėl dvasios impulsai galimi atskiriems, jau asmeniškai pasiruošusiems, šauksmą pajutusiems žmonėms, kurie, jeigu būtų ryžęsi vykti vieni, būtų jį patyrę dar tvirčiau. Taigi, tokioje grupėje žmonės perima vieni kitų energiją, kaip tai paprastai vyksta bendravimo metu.
   Dvasinę energiją turintis vadovas prisiima ne tik turistinio vadovo atsakomybes, bet dar ir tokias, kurių grupės nariai net nenutuokia, todėl kuo daugiau jis tos energijos turi, tuo mažiau užsiima užsakomosiomis kelionėmis, todėl nerenka grupės internetu ar viešais skelbimais, o pats grupę susirenka pagal atitinkamą kelionės tikslą, jeigu pats taip nusprendžia.
   Tą grupę jis savo turimos energijos dėka savaime apjungia į mažą egregorą, kurio centre yra pats. Taigi, jis savimi pačiu palaiko grupės balansą, nepaisant grupės narių išryškėjusio negatyvo gūsių, tuos gūsius perdirbdamas pats, kad kitiems jo tektų mažiau. Kadangi jis pats yra dvasinės energijos turėtojas, tai ir dvasinės energijos impulsai greičiau per jį pasiekia tuos narius, kurie jiems atsivėrę. Deja, yra ir tokiose grupėse nepasiruošusių, pasiimtų į kelionę lyg avansu. Švariose vietose ir dar šalia apsivaliusių žmonių jų negatyvas dar aštriau išryškėja, todėl jie ima jaukti kitus ir kelti prieštarą. Tie efektai puikiai žinomi vienuolynuose. Tai tampa savotišku išbandymu ir vadovui, ir grupės nariams, tačiau kiekvienam kitaip. Vadovas savo turimos dvasinės energijos dėka perdirba savimi negatyvą tiek, kiek tai yra įmanoma nepažeidžiant karmos, tačiau ne daugiau. Tai reiškia, kad per vadovą ateinanti energija ypač vertinga tiems, kurie supranta iš jo paties išlindusio negatyvumo priežastį savyje ir su tuo dirba, tačiau ji dar aštriau iškelia į paviršių negatyvumą to, kuris nenori jo matyti ir pripažinti. Jeigu pastarasis dar ima dėl to kaltinti kitus žmones ar patį vadovą, visa išryškėjusio negatyvo jėga smogia vadovui per jo silpnesnę kūno vietą, todėl jis gali jausti toje vietoje skausmus, o ilgainiui sunkiai susirgti. Taip žmonių nesupratimas užmuša plačiau suprantančius, ypač tuos, kurie jiems aukojasi. Todėl dvasiai atviri žmonės neorganizuoja turistinių kelionių, bet gali dirbti šitaip su tais, kurie su kitais dirbti yra pasiruošę. Jiems kelionė su dvasiai atvirais žmonėmis pagreitina apsivalymą ir atveria naujus supratimo klodus, todėl kartais gali būti naudingesnė nei keleri metai paskaitų, jeigu žmogus po kelionės tai, ką reikėjo, suprato ir pasikeitė.
   Todėl tokie vadovai atskirai nuo grupės turi gyventi, kad galimybę apsivalyti nuo sugerto iš grupės negatyvo turtėtų, nekalbant apie tai, kad dvasiai atviri žmonės dar ir kitiems nematomus darbus dirba, apie kuriuos nepasakoja. Tokios grupės nariai darbui su savimi laiko skirti turėtų, kad tai, kas jiems išryškėjo, patys susitvarkytų ir kitų dėl to nekaltintų ir vadovo neapsunkintų savo nešvara ir jos sąlygotais reikalavimais.“
3. Kelionės – Misterijos. Į jas vyksta dvasinės energijos turėtojai dažniausiai vieni arba su keliais palydovais. Vienos Misterijos skirtos tiktai jiems, todėl niekas kitas nežino, kas jose vyksta. Kitos – darbui su konkrečiomis Žemės vietomis ir pasauliu. Tas darbas – tai tiesiog buvimas jose taip, kaip jie patys žino, dažnai niekaip neišsiskiriant iš minios.

Nesuprantantys jų darbo specifikos ir galingų energetinių apkrovų jiems trukdo, nes energetinį priimamos ir atiduodamos energijos disbalansą įveda savo pačių nešvara, todėl kenkia šitaip dirbančio fizinei ir psichinei sveikatai ir atliekamo darbo kokybei. Štai kodėl jiems geriau vykti vieniems. Kartais jie vyksta kartu su idėjos mokiniu ar keliais, kurie jo neapsunkina savimi, o padėti stengiasi, taip mokindamiesi.

Jeigu tokie žmonės su grupe vyksta, jie daro tai sąmoningai, derindami savo misterinius darbus su pagalba tiems žmonėms, kurie su kitais dirba, kuriuose augančio energetinio potencialo galimybes mato, todėl patys jiems kelionę pasiūlo, kuri tų žmonių dvasiniam keliui yra išskirtinė augimo galimybė.“

Iš kelionės po Maroką metu Astrėjos skaityto teksto 2025 09 29:

„Taigi, bet kuri kelionė, kurioje matoma prasmė, kuri duoda tam tikrą impulsą, kai žmogus kažką supranta ir išlengvėja iš senų nusistatymų ir programų, laikoma dvasine. Kelionėje išlengvėti paprasčiau, nes kitokios minčių struktūros veikia. Nieko iš kelionių neparsiveža tie, kurie nuo visko, kas nepatinka, blokuojasi, kurie savo lūkesčių neišsipildymus skaičiuoja, kurie savo dramose yra paskendę ir dar kitus į jas įtraukia.

Kiekviena kelionė jos dalyviui įgyja tokią prasmę, kokią pats į ją įdėjo. Tokiose kelionėse kiekvienas organizmas savaip reaguoja į tai, kas vyksta (galvos skausmai, virškinimo sutrikimai, temperatūros kilimai ar pan.). Emocijos reaguoja į tai, kad jose nėra garantijų: galbūt nėra įprasto maisto, artimų žmonių – taip žmogus pasijunta nesaugiu. Mentalinės programos sako, kad „turiu viską tiksliai žinoti: kas, kada, kur, kiek laiko“.

Todėl įsivaizduojamas saugumas, palaikomos įpročių, tokiose kelionėse byra, todėl daugelis reaguoja ne tik emociškai, bet ir fiziškai. Taip nutinka dvasinėse kelionėse. Todėl ir nėra patikusių ar nepatikusių kelionių, nes taip galima sakyti tik apie lūkesčių patenkinimą arba ne. Čia reikia atsakyti sau į klausimą – pasikeičiau aš ar nepasikeičiau. Jei taip – kokiu kontekstu? Įsivardinti sau. Mažiausias pokytis jūsų mąstysenoje, kuris išlaikomas ir po kelionės, turi neįkainojamąją prasmę.“

Kas yra šventos, ypatingos ir energetiškai stiprios vietos? Kodėl jos traukia žmones?

„Stipriomis vietomis laikomos Žemės plutos lūžių vietos. Todėl senovėje kai kuriose jų būdavo statomi dolmenai, akmeniniai statiniai, šventyklos. Ten pastatytos jos skleidžia savo poveikį per lūžius labai plačiu spinduliu, todėl atlieka vietovės harmonizavimo funkciją. Tokie sąmoningų žmonių pastatyti statiniai veikia ilgus amžius, ramina įvairias stichijų anomalijas, žemės drebėjimus ir pan. Jie skatina sąmonės transformacijos procesus pagal kiekvieno žmogaus pasiruošimą.

Šventomis vietomis vadinamos tos vietos, kuriose apsireiškė dievybė, gyveno šventas žmogus arba ilgą laiką veikė vienuolynas. Tokios vietos tampa šventos, nes jas maldos jėgą suprantantys žmonės įmeldė arba Dvasia jas pasirinko, apreiškimą atsiuntusi.

Yra Žemėje vietų, kurios ypač imlios vienų arba kitų kosminių kūnų, žvaigždynų energijai. Jos vadinamos ypatingaisiais Žemės taškais. <…>

Visos šventomis vadinamos ir stiprią energiją turinčios vietos viską, kas į jas patenka, iš esmės apvalo, todėl kiekvienas žmogus ten visą savo tikrąją vidinę kokybę, sukilusią galingu srautu, patiria. Tai reiškia, kad viename slėptas gėris, kitame – ydos apsinuogina su visomis pasekmėmis“ (Ilgevičienė, A., Akmenų knyga, arba Žingsnis į platesnį suvokimą, III, p. 108).

Apie pasiruošimą kelionėms. Praktiniai patarimai

Iš prieš tai cituotų tekstų galėjote suprasti, kad išorinėms kelionėms jokio pasiruošimo ir reikalavimų nėra (nebent nepavėluoti į autobusą ar lėktuvą ir visur būti nurodytu laiku), o vidinėms kelionėms reikia save paruošti ir laikytis tam tikrų taisyklių.

• Pasirinkus kryptį ir vietas, reikia pirmiausia apsispręsti, kaip į ten vyksite – ar vieni, ar su bendraminčiais. O jei Jus kažkas pakvies prisijungti prie grupės, vykstančios į tą vietą, turite apsispręsti, ar vykti kartu ar ne.
• Tokiose kelionėse reikia taip susidėlioti laiką, kad tą pačią dieną nebūtų lankomos kelių skirtingų energijų vietos, o svarbiausioje lankomoje vietoje praleistumėte bent 3 paras (4 naktys), o dar geriau 7 ar 8 paras.
• Ta vieta, kuri yra pagrindinis kelionės tikslas, turėtų būti kelionės pabaigoje, ir nereikėtų į ją pulti iš karto tik atvykus. Pirmiausia rekomenduojama apsiprasti su vietos energija, pvz., jei netoliese yra daugiau lankytinų vietų, tai pirmiausia verta patyrinėti jas, o pagrindinę lankytiną vietą galbūt apžiūrėti iš toliau, taip ją tarsi „prisipratinant“.
• Prieš vykstant į kelionę naudinga paruošti fizinį kūną (organizmo valymas, dieta ar pan.), emocinį ir mentalinius kūnus: praktikos, maldos bei informacijos, mitų ar istorijų, susijusių su lankytinomis vietomis, studijavimas.  
• Kelionės metu rekomenduojama rašyti dienoraštį. Verta daugiau stebėti aplinką, ženklus, užsiimti savistaba ir mažiau tuščiai plepėti.
• Kelionės vadovas, jei veža grupę, pats turėtų būti ne kartą apsilankęs ir susipažinęs su ta vietove. Jis visai grupei nurodo būtinas visos kelionės ir atskirų vietų lankymo taisykles, kurių keliautojai turi laikytis, kaip ir atsižvelgti į jo pastabas ar nurodymus.
• Susirinkus keliems bendraminčiams ar jų grupelei dar prieš kelionę rekomenduojama nusistatyti bendrąsias taisykles, kad keliaujant būtų išvengta nemalonių netikėtumų ir grupėje vyrautų harmonija. Reikėtų atminti, kad šventose ir energiškai stipriose vietose gali paaštrėti reakcijos, sukilti pyktis, nuoskaudos, ambicijos ir pan. Žmogus turėtų būti pasiruošęs visa tai suvaldyti pats ir netrikdyti bendros grupės atmosferos.
• Labai svarbu grupės dermė, kolektyvo sąmoningumas, nes visi asmeniškumai, ambicijos, egoizmas ir pan. sujaukia bendrą grupės harmoniją ir įneša disbalansą, todėl konfliktai ar problemos grupėje gali tapti tuo balastu, dėl kurio visa grupė nepatenka ten, kur planavo. Šventa vieta neatsiveria, jei grupėje nėra darnos.

Todėl ypač svarbu, kad visi sąmoningo keliautojo asmeniškumai ar prisirišimai būtų paaukoti dėl bendro kolektyvinio grupės tikslo.

• Po tokios kelionės, kaip ir po dvasinių seminarų, kuomet žmogus gauna stiprias dvasines įkrovas, reikėtų pasilikti bent keletą laisvų dienų poilsiui ir palaipsniam grįžimui prie kasdienių darbų. Nereikėtų iš karto įpulti į darbus, ne tik dėl dažno po tokių kelionių jaučiamo fizinio ir psichinio nuovargio, bet ir todėl, kad staigus dvasinės energijos susipynimas su materialiąja gali tapti bereikalingu gauto impulso iššvaistymu; ar gali būti pertemptos energetinės sistemos, todėl galimi nelaimingi atsitikimai ar pan.

Pagal Antropoteosofiją, Astrėjos tekstus ir savo kelionių patirtis parengė R. Oksaitė

Literatūra

• Astrėja. (2016). Antropoteosofija. Žmogaus suvokiama Dieviškoji išmintis, III. Vilnius: Tiamata, 1041 p.
• Astrėja. (2015). Antropoteosofija. Žmogaus suvokiama Dieviškoji išmintis, II. Vilnius: Tiamata, 1064 p.
• Astrėja. (2019). Atsakymai į antropoteosofo klausimus. Vilnius: Tiamata, 640 p.
• Ilgevičienė, A. (2017). Akmenų knyga, arba Žingsnis į platesnį suvokimą, III. Vilnius: Tiamata, 335 p.