Nežinau, ar išlaikysiu… Mažai širdingai palaikančių Motiną. Į užjūrius, už rubežiaus keliasi. Susistatėte rubežius ten, kur jų nebuvo, todėl dabar ir painiava.
Tėvynė turi skambėti kiekvieno širdyje. Kas nemyli Tėvynės, nemyli ir motinos, jį pagimdžiusios. O kas nemyli motinos, niekada nesulauks meilės ir nemokės teisingai išmokyti jos savo vaikus. Tokie vaikai bėgs iš Tėvynės, nes nesupras, kas tai yra. Jie negerbs motinos, nes ši negerbė savosios. Tai žmogaus maras. Tai jo sielos, o ne kūno maras.
Visko pertekę dabar žmonės. Apie tai dar prieš maždaug šimtą, o ką kalbėti apie tūkstantį ir daugiau, metų žmogus tik pasvajoti galėjo. Dvarponiai, bajorai ir kunigaikščiai to neturėjo. Jūs turite tiek daug malonumų savo kūnams lepinti, tačiau visiškai apleidote sielą. Ji liko nustumta į tamsiausią kampą, kuris vadinasi nebūtis.
Siela nebūtyje niekada negali suvokti, ką ji turi Žemėje daryti, todėl ima gyventi padarytą, kaip Jūs dabar vadinate, surogatinį gyvenimą.
Auklėkite vaikus meilei, o ne turtams ir malonumams. Tačiau jei aparatai Jums jau keičia gamtą, draugų veidus, tėvus, nebetikri Jūs… Širdys sulopytos geidžiamais malonumais ir išvarpytos negyvų kompiuterių spinduliais. Jokie netikri spinduliai nepakeis Saulės spindulių, jokia dirbtinė šviesa – žvaigždžių žibėjimo ir Mėnulio kelio naktyje…
Lietuvos politikams neberūpi šalis. Jiems neberūpi žmonės, o ir niekada nerūpėjo. Rūpėjo tol, kol geras vietas gavo. Žmonių prireiks, kai vėl vietomis apsirūpinti reikės. 2013 metai Lietuvai bus svarbūs. Daug kas tada gali nutikti. Tai bus posūkio metai, t. y. metai, kai tas posūkis įmanomas – arba į naują Lietuvą, arba dar giliau į purvyną. Iki to laiko būtų gerai, kad naudingas jaunimas neišsilakstytų. Išsilakstys – bus bėda. Jaunimas turi vesti. Tik jo rankose ateitis. Didžioji dalis žmonių, kuriems dabar daugiau kaip 40 metų, jau sugadinti. Tie, kurie slėpėsi užsieniuose, – menki pagalbininkai. Mes niekada į vyriausiuosius žynius, o vėliau – šalies vadovus neskyrėme kitataučių. Jie – kitataučiai, nors vadina save lietuviais, nes tikrųjų šaknų jau nebeturi. Jas nukirto gero gyvenimo siekimas. Tie, kurie išvažiuoja mokytis tvirtai žinodami, kad grįš Lietuvon, bus naudingi. Bet ne tie, kurie lietuviškai kalbėti vos bemoka. Juose Lietuva gyva tik kaip graži astralinė iliuzija. Jie kalba apie Lietuvą, gal net skiria jai pinigų, tačiau tais pinigais tik bando išpirkti savo kaltę Motinai – Tėvynei. Motina visada atleidžia, bet dangaus atsiskaitymų knygoje lieka įrašas „išduota“, o dažniausiai – „parduota“, nes gero gyvenimo trauka buvo didesnė už meilę Motinai.
Sunku žmogui be Tėvynės. Nebeturi jis savo dvasios šaknų ir niekaip to nepaslėpsi. Jokiais brangiais rūbais, jachtomis ar net milijonais jų nenusipirksi. Dvasios skurdas lieka kaip antspaudas kaktoje ir tada norima nusitrinti jį per aukas Lietuvai ir jos žmonėms, kurie iš tiesų lieka tokių milijonierių įkaitais, kaip ir savo politikų įkaitais.
Vartotojas vartoja viską, tad vartoja jis ir savo Tėvynę, kai ji tampa naudinga vartoti. Sunku man visa tai matyti, tačiau tikiu, nes negaliu netikėti tais besiskleidžiančiais žiedeliais, kurie kurs Lietuvą.
Nesvarbu, kokios tautybės žmogus gyvena Lietuvoje: lietuvis, rusas, vokietis, žydas ar dar kas kitas, jeigu joje gyvena to žmogaus tėvai ir jis gimė joje, vadinasi, jis dalijasi geru ir blogu su Lietuva ir ją vadina savo Motina. Tai reiškia, kad jis davė tylų priesaką mylėti ir ginti Lietuvą nuo visų, kurie bando ją išniekinti, sutrypti ir pavergti.
Taip ir tebus.
Lietuvos Dvasia
2007 m. gegužės 7 d.
Palanga, Birutės kalnas
Užrašė Astrėja