Mūsų darbuose įgytos patirtys subrandino „Lauko akmenų“ knygą. Daug sakralinių žinių atsiskleidė rašant „Lietuvos šauksmą“. Tuo metu kieme už kelių metrų nuo namo, šalia alyvų krūmo, staiga lyg iš niekur išdygo ir pradėjo greitai augti kadugys. Netrukus, versdamas vietovės nepuošiantį nereikalingą seną elektros stulpą, Petras tiesiai šalia kadugio aptiko didžiulį akmenį. „Lietuvos šauksme“ pasakojama, kad senovėje kadugiai rodydavo šventųjų akmenų buvimo vietas. Dabar tos žinios realizavosi mūsų gyvenime.
Tas akmuo buvo pavadintas Palaimintuoju. Trečiojo kranininko, pajėgusio šį akmenį ištraukti iš duobės, patikinimu, jis svėrė 12 800 kilogramų. Šalia jo rasta ir daugiau tam kompleksui priklausiusių akmenų. Maždaug pusantro metro gylyje Petras aptiko violetinių akmenų takelius, išdėstytus pagrindinių pasaulio šalių kryptimis. Vadinasi, tų takelių centre stovėjo didelis akmuo ir jis buvo energijos, kurią takeliai turėjo savo kryptimis paskirstyti, sutelkimo centras. Lygiai tą patį Petras atkartojo dabar, nuo Palaimintojo išdėstydamas tokius pat takelius, užsibaigiančius toje pat vietoje iškastais specialiais akmenimis.
Mums jau buvo žinoma, kad senų senovėje žyniai, žinodami, kad artėja šventyklą suniokoti pasiruošęs priešas, šventuosius akmenis paslėpdavo juos užkasdami. Aiškų patvirtinimą radome savo žemėje.
Žinojome, kad tokie akmenys kaip Palaimintasis būdavo statomi šventojo kalno papėdėje. Jie turėjo IN ir JANG, arba Tėvo-Motinos, kokybes: viena pusė – aptaki, kita – piramidės formos. Tai akmenys-antenos, padedančios žmonėms kreiptis į dievus, prašant pagalbos ir užtarimo dėl svarbių darbų ir reikalų. Prie tokių akmenų būdavo prašoma palaiminimo einant į svarbų žygį. Iš čia ir pavadinimas Palaimintasis.
Baigiant Didįjį ratą, iškasus Palaimintąjį, apie mus pradėjo telktis žmonės, kuriems mūsų dalykai rūpėjo. Atsirado norinčiųjų prisidėti prie mūsų darbų. Jie buvo didelė pagalba Petrui. Visa tai vyko 2005–2007 metais.
